Paprastoji vyšnia yra 2-3 metrų aukščio kaulavaisinis medis arba krūmas. Jos stiebas padengtas rusvai pilka žieve. Jaunos šakelės – nusvirusios. Lapai – paprasti, kotuoti, elipsiški, smailiaviršūniai, pjūkliškais pakraščiais, pilki, su dviem linijiškais prielapiais. Žiedai – taisyklingi, dvilyčiai, ant ilgų žiedkočių.
Žiedai po 2-5 susitelkę skėčiuose.
Peržydėjus vyšniai, taurelė nubyra. Vainikėlis – penkių vainiklapių, baltas, taip pat nubyra; daug kuokelių. Vaisius tamsiai raudona sultinga uoga. Vaisiaus kauliukas – labai kietas, šviesiai geltonas, vienasėklis. Sėklos – nuodingos!
Juodosios jūros pakrantė (Kaukazas Vyšnios tėvynė ir Krymas), iš kur ji pateko į Romą ir išplito po visą Europą. Jau III a. pr. m. e. gydytojas Sifinijus rašė apie vyšnią kaip apie vertingą vaistinį augalą. 1569 m. Vokietijoje išleistame medicininiame rinkinyje „Sveikatos sodas” visas skyrius skirtas vyšniai.
Rusijoje vyšnios buvo auginamos Kijevo Rusioje, vėliau Suzdalės, o dar vėliau Vladimiro kunigaikštystėse. Jau XVII a. vyšnia buvo auginama Pamaskvėje. Nuo XIX a. pradėta auginti daugelyje Rusijos sričių. Dabar vyšnios daugiausia auginamos Šiaurės pusrutulio šalyse. Tarybų Sąjungoje Ukrainoje, Moldavijoje, Šiaurės Kaukaze, taip pat Lietuvoje.
Vaistinė žaliava yra šviežios uogos ir medžio sakai (klijai).
Žmonės vartoja vaiskočius, lapus ir jaunus ūglius. Vyšnių ogose yra 77,5-86,3% vandens, iki 17,5% cukraus, 0,8-2,7% organinių rūgščių (citrinos ir obuolių), iki 11% pektinų, iki 0,2% raugų, mineralinių medžiagų (vario, geležies, kalio, magnio, cinko, fosforo, mangano ir kt.), vitaminų (0,3-0,55 mg % karotino, 0,2-0,3 mg% B₁, iki 15 mg % C, 0,24-0,4 mg% PP, iki 0,4 mg% folinės rūgšties), fenolio junginių, oksikumarinų. Sėklose yra iki 35% riebalų, amigdalino. Žievėje rasta citrininės rūgšties, raugų, kvercetino, amigdalino ir kumarino.
Vyšnių uogos stiprina organizmą ir žadina apetitą. Jas reikėtų valgyti sergant mažakraujyste, nes jose yra daug geležies, kitų mikroelementų ir vitaminų. Vyšnios tinka nuo aterosklerozės, hipertonijos ir kitų kraujagyslių ligų.
Lietuvoje žmonės dažniausiai valgo vyšnių uogas ir geria jų sultis.
Vyšnių sultys gerai gydo tracheitą, bronchitą, padeda nuo kosulio. Uogų antpilas malšina troškulį, ypač karščiuojantiems ligoniams, mažina temperatūrą. Jis taip pat žadina apetitą, lengvai laisvina vidurius ir veikia raminamai. Vyšnių žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą.
Vyšnių vaiskočių nuoviras (10 g žaliavos stiklinei vandens) labai skatina šlapimo išsiskyrimą ir stabdo viduriavimą. Rekomenduotinas sergant inkstų akmenlige, vandene, hipertonija, virškinimo trakto ir sąnarių ligomis. Šviežių lapų ir pieno nuoviras padeda sergant įvairios kilmės gelta, o šviežių lapų košelės tamponai išoriškai stabdo kraujavimą. Vyšnių šakelių nuoviras tinka nuo viduriavimo, lėtinio kolito.
Iš vyšnių kamienų įtrūkimų dažnai išsiskiria vyšnių sakai klijai.
Jais pakeičiamas gumiarabikas gaminant emulsijas. Vyšnių uogos (šviežios, džiovintos ir konservuotos) yra skanios ir visi jas noriai valgo. Iš jų verdamos uogienės, džemai, kompotai, daromi antpilai, spaudžiamos sultys. Vyšnių sirupas vartojamas medicinoje antpilų, ištraukų, mikstūrų skoniui pagerinti.
Vyšnių sėklas reikia vartoti atsargiai, nes jose yra nemažai nuodingo glikozido amigdalino, kuriuo galima apsinuodyti. Nepatariama su sėklomis (kauliukais) virti uogienių, ruošti kompotų.
