Home

Apskritalapė saulašarė priklauso saulašarinių (Droseraceae) šeimai. Tai daugiametis, 10—20 cm aukščio, smulkus, biologiniu atžvilgiu įdomus augalėlis. Aptinkamas durpingose vietose, samanynėse, ten, kur auga spanguolės (Vaccinium oxycoccus).

Saulašarė minta smulkiais gyvūnėliais — musėmis, uodais ir kitais vabzdžiais, kuriuos augalas virškina savo lapais ir pasisavina maisto medžiagas specialiais lapų čiulptukais. Mūsų sąlygomis žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais baltais, smulkiais žiedeliais.

Vaistinei žaliavai (Herbą Droserae, Herbą Rorellae, Herbą Roris salis) renkama visa antžeminė augalo dalis žydėjimo metu ir tuojau džiovinama. Gerai išdžiovinta žaliava turi būti tamsiai rausvos spalvos, kurią reikia laikyti sausoje vietoje stikliniuose buteliuose.

Žaliavoje randama eurino, naftochinono, raudonos dažo medžiagos, juglono, organinės rūgšties (obuolinės, citrininės), mineralinių druskų, ypač kalio ir kalcio.

Žaliava bei iš jos pagaminti preparatai vartojami sergant bronchų kataru, kokliušu, nervinio pobūdžio kosuliu ir kitais kvėpuojamųjų takų sutrikimais.

Geltonžiedis barkūnas priklauso ankštinių (Leguminosae) šeimai. Dvimetis, žolinis, maloniai kvepiantis laukų augalas. Mūsų krašte auga dvi barkūnų rūšys — geltonžiedis ir baltažiedis.

Vaistinei žaliavai (Herbą Meliloti, Summitates Meliloti, Herbą Meliloti citrini) tinka tiktai geltonžiedis barkūnas. Žolė pjaunama žydėjimo metu, džiovinama natūraliai.

Žaliavoje svarbiausios medžiagos yra kumarinas ir melilotinas. Manoma, kad kumarinas ir jo junginiai organizmą daro jautresnį ultravioletiniams spinduliams — daugiau jų pasisavina.

Mokslinėje medicinoje vartojama raminamiems kompresams, žaliam trauklapiui gaminti ir t. t.

Grynas kumarinas plačiai naudojamas tabako pramonėje ir kt. Nedideliais kiekiais žaliavoje randama dikumarino, kuris tam tikrais atvejais gali būti sėkmingai pavartotas nuo smarkaus kraujo krešėjimo

Daržinis, arba baltagūžis, kopūstas — vienas seniausių kultivuojamų augalų. Daug tūkstantmečių prieš mūsų erą Senovės Egipte, Graikijoje kopūstas buvo vartojamas sergant kepenų, sąnarių ligomis. Kopūsto sultys padėjo gydyti žaizdas, trofines opas, nes jos pasižymi antimikrobinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Senovės romėnų istoriko Marko Katono veikale „Žemdirbystė” kopūstas pavadintas „iš visų daržovių — pirmąja”. Autoriaus nuomone, kopūstas turi tokių savybių, kurios „daugiausia padeda sveikatai”.

Kaip byloja istorija, Pitagorui priklauso posakis apie tai, kad „kopūstas nuolat palaiko žvalią, linksmą ir ramią žmogaus nuotaiką”. Senovės Graikijoje buvo priimta, kad bet koks bendras stalas (valgymas), kai buvo geriama daug vyno, prasidėdavo nuo virto kopūsto. Kopūsto sėklos iki šiol Europos šalių liaudies medicinoje vartojamos kaip atsipagiriojimo vaistas. Senovėje dažnai sakydavo, kad „cukruje tirštai išvirtos kopūsto sultys priešinasi taip pat svaiguliui arba girtumui”.

Senovės romėnų gydytojai teigė, kad kopūstas suteikia organizmui atsparumą nuo įvairių ligų, pašalina nemigą ir numalšina galvos skausmus. Salemo mokykla laikė kopūstą geru vaistu viduriavimui ir vidurių užkietėjimui gydyti. „Kopūstų sriuba laisvina, o pats kopūstas kietina vidurius; jeigu jie valgomi kartu, skrandis paruošiamas ištuštinimui”. Senovinėse rusų gydymo knygose ir žolynuose, jų receptuose galima perskaityti: „grūstą kopūstą, sumaišytą su kiaušinio baltymu, dedame prie bet kokio nudegimo ir taip užgydome opas”.

Daržovių, ypač kopūsto, sultys arba jų nuovirai, kartu su baltymais, angliavandeniais ir riebalais, padidina skrandžio sulčių išsiskyrimą, tuo prailginančios virškinimo periodą. Šeštajame dešimtmetyje amerikiečių mokslininkas Činėjus įrodė, kad šviežios kopūsto sultys išgydo eksperimentiškai sukeltas paukščių, jūros kiaulyčių, žiurkių ir šunų skrandžio opas. Vaistinių augalų instituto farmakologijos laboratorijoje buvo eksperimentiškai patvirtintas kopūsto sulčių veikimas.

Klinikiniais tyrimais nustatyta, jog preparatas, turintis metilmetioninsulfonio, labai efektyviai gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę. Priešopinis kopūsto veiksnys buvo pavadintas priešopiniu vitaminu, arba vitaminu U, — nuo lotyniško žodžio ulcus — opa. Druskos pavidalu vitaminą U TSRS sveikatos apsaugos ministerijos Farmakologijos komitetas leido vartoti medicinos praktikoje.

Metilmetioninsulfoniochloridas padeda užgyti virškinamojo trakto gleivinės pažeidimams sergant gastritais, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige. Atsiradus pykinimui, vėmimui, sustiprėjus skausmams, preparato dozė mažinama. Yra Kazanės, Maskvos, Minsko mokslininkų pranešimų apie vitamino U vartojimą kompleksiškai gydant sergančiuosius egzema, žvyneline liga ir neurodermitu su juos lydinčiomis virškinamojo trakto ligomis. Grynas vitaminas U ne taip efektyviai gydo kaip kopūsto sultys. Manoma, kad kopūsto priešopinis veikimas priklauso ne tik nuo šios medžiagos.

Geriausia skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti vartoti šviežias kopūsto sultis. Norint gauti sulčių, kopūsto gabalėliai vieną du kartus sumalami mėsmale. Gauta masė išspaudžiama per švarią marlę į indą ir duodama ligoniams gerti mėnesį po 5-6 sulčių stiklines per dieną. Nepatartina pagaminti kopūsto sulčių daugiau kaip vienai dviem dienoms, nes jos genda. Gyventojų labai mėgstami rauginti kopūstai. Jie yra vertingas dietinis produktas sergant širdies ir kraujagyslių bei skrandžio ir žarnyno ligomis.

Rauginti kopūstai gerina virškinamojo trakto liaukų sekrecinę veiklą ir apsaugo nuo skorbuto. Jie vartojami kaip silpnas vidurius paleidžiantis vaistas sergant kolitais ir kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant vandene ir podagra. Raugintus kopūstus galima valgyti tiksliai nenustatant dozės, nes jie nekenksmingi, bet reikia jų mažiau valgyti vakare, nes dėl didelio celiuliozės kiekio juose sustiprėja žarnyno motorinė funkcija.

Medicinos praktikoje vartojamos ir sausos kopūsto sultys. Tai higroskopiniai milteliai nuo kreminės iki rudos spalvos, turintys būdingą kopūstų kvapą ir skonį. Jie gaunami baltagūžio kopūsto šviežias sultis išdžiovinus purkščiamuoju džiovinimu. Sausas kopūsto sultis patartina vartoti sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, jos padeda esant, hipacidiniams gastritams ir žarnyno atonijai.

Arbatinis šaukštelis preparato miltelių ištirpinama pusėje stiklinės vandens ir geriama po 3-4 kartus per dieną 1 valandą prieš valgį 3-4 savaites. Gydymo kursą profilaktiškai galima pakartoti po 3-6 mėnesių. Nepamiršti ir švieži kopūsto lapai — senovinis jų vartojimas gydymui. Jie dedami ant kūno sergant kai kuriomis pūlinėmis odos ligomis, egzema, trofinėmis opomis, esant nudegimams. Ši savybė priklauso nuo fitoncidų, kurie žudo auksaspalvius stafilokokus ir kitus ligas sukeliančius mikroorganizmus.

Paprastasis šaltekšnis yra daugiametis, iki 4 m aukščio statūs, gausiai šakotas krūmas arba medis. Jo stiebai. Lapai pražanginiai, kotuoti, lygiakraščiai. Žydi gegužės-liepos mėnesiais neryškiais, žalsvai baltais, smulkiais žiedais, susitelkusiais lapų pažastyse. Subrendęs vaisius yra juodas kaulavaisis.

Auga Lietuvos miškuose, ežerų, upių pakrantėse, šlapiose, drėgnose bei pelkėtose vietovėse.

Vaistinei žaliavai žievė lupama pavasarį, kai lengvai atšoka nuo medienos. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba pastogėse. Išdžiūvusios žievės išorinis paviršius yra rusvas, o vidinis oranžinis, žievė – bekvapė, kartaus, sutraukiančio skonio. Gerai laikant, vaistinga žaliava tinka vartoti trejus metus.

Vaistinėje žaliavoje yra iki 8% antraglikozidų: frangulaemodino, frangulino, gliukofrangulino, chrizofano rūgšties, organinių rūgščių (obuolių ir kt.), 10,4% raugų, eterinio aliejaus, alkaloidų, gleivių, dervų, cukraus, pentozanų, karčiųjų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų, flavonų ir kt.

Šaltekšnio žievės veikliosios medžiagos laisvina vidurius, todėl vaistinė žaliava turi būti laikyta ne trumpiau kaip 1,5-2 metus arba ją šviežią 1-2 valandas reikia pakaitinti viršum verdančio vandens garų, kad suirtų cheminiai junginiai, kurie labai dirgina virškinimo trakto gleivinę.

Vartojant iš šviežios žievės paruoštus preparatus, gali pradėti pykinti.

Šaltekšnio žievės galeniniai preparatai reguliuoja virškinimo trakto veiklą, ypač esant spazminiam ir atoniniam vidurių užkietėjimui, taip pat sergant hemorojumi. Vaistai pradeda veikti po 8-10 valandų. Jie rekomenduotini žmonėms, kurie dirba sėdėdami, mažai juda.

Šaltekšnio žievės nuovirui paruošti reikia 20 g (dviejų valgomųjų šaukštų) susmulkintos žaliavos. Ji užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama 10 minučių kambario temperatūroje, paskui perkošiama ir, esant lėtiniam vidurių užkietėjimui, geriama po pusę stiklinės prieš vakarienę.

Paruoštą nuovirą galima laikyti šaltoje vietoje dvi paras.

Šaltekšnio žievės dedama į vaistažolių mišinius, kurie reguliuoja vidurių veiklą ir skatina tulžies išsiskyrimą. Farmacijos pramonė išleidžia sausą šaltekšnio žievės ekstraktą (Extractum Frangulae siccum) tabletėmis. Jas reikėtų gerti po 1-2 tabletes nakčiai. Skystą šaltekšnio žievės ekstraktą (Extractum Frangulae fluidum) reikia gerti po 20-40 lašų prieš valgį pagal reikalą.

Ilgai vartojant šaltekšnio žievės preparatus, organizmas prie jų pripranta, dėl to jie silpniau veikia. Todėl, gydytojui paskyrus, jų dozę galima didinti. Šaltekšnio žievės dedama į vaistažolių mišinius, kuriais reguliuojama virškinimo organų veikla, skatinamas tulžies išskyrimas ir gydomas hemorojus.

Pūslėtasis guveinis yra jūrų augalas. Jo gniužulas – plokščias, tamsiai rudas su oro pūslelėmis. Jo lapo formos plokščioji dalis susideda iš susipynusių bespalvių siūlų, kurie paviršiuje sutankėja ir sudaro daugiasluoksnę žievę.

Apatinė gniužulo dalis susiaurėjusi ir baigiasi trumpu koteliu, kuriuo augalas prisitvirtina prie povandeninių uolienų. Guveinis auga Atlanto vandenyne, Baltijos ir Šiaurės jūrose. Lietuvos pajūryje jį galima rasti po audrų. Surinktas guveinis švariai nuplaunamas gėlu vandeniu, nusausinamas ir džiovinamas plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje.

Išdžiūvusi žaliava yra ruda, silpno kvapo, gleivinga, suroko skonio.

Vaistinėje žaliavoje yra 19% algininės rūgšties, 5% manito, 2% laminarino, 7% fukoidino, fukosterolio, dijodtirozino, gleivių, daug mineralinių druskų (bromo, jodo, natrio, kalcio, kobalto ir kt.), vitaminų (B₁, B2, B₁2, askorbino ir folinės rūgščių).

Iš guveinio paruošti galeniniai preparatai teigiamai veikia medžiagų apykaitą, padeda nuo aterosklerozės, skydliaukės funkcijos sutrikimų, mažakraujystės, užkietėjusių vidurių. Guveinio dedama į vaistinių augalų mišinius, kuriais mažinamas kraujospūdis, gydomos medžiagų apykaitos ligos bei padidėjusi skydliaukė.