Home

Sunku nurodyti, išskyrus erškėtį, kokį nors kitą augalą iš gana daugelio augalų (floros atstovų), kuriuos žmogus vartoja savo poreikiams, tokį populiarų kaip vaistą ir kaip maisto produktą. Visi pažįsta šį dygų krūmą, dažnai sudarantį brūzgynus. Jo šakos gausiai apaugusios dygliais, iš čia ir kilo pavadinimas. Erškėtis, arba laukinė rožė, priklauso erškėtinių šeimai.

Pavadinimas „rožė” kilo iš graikiško žodžio rhodon, kuris reiškia rožinis. Erškėtis, kaip laukinis augalas, plačiai paplitęs tiek europinėje, tiek ir azijinėje TSRS dalyje. Be to, jis auginamas sodų ir miškų medelynuose kaip vaistinis, maistinis, medingas, dažinis, dekoratyvinis, melioracijos ir medžioklės ūkio augalas. Mūsų šalyje auga daugiau kaip 60 erškėčio rūšių. Erškėtis — vienas daugiausia turinčių vitamino C augalų.

Gausūs erškėčio tyrinėtojai nustatė išties rekordinį vitamino C kiekį jame (kai kurių rūšių siekia 18% vaisiaus sauso minkštimo masės). Erškėčio vaisiuose vitamino C yra maždaug 10 kartų daugiau negu juodųjų serbentų uogose ir 50 kartų daugiau negu citrinoje. Jeigu erškėtį vertinsime pagal tai, kiek jame yra vitaminų, tai pasirodo, kad jį reikia priskirti prie polivitamininių augalų, nes jame yra vitaminų C, B2, P, A, K. Be to, augalo vaisiuose yra daug organinių rūgščių, kurios pagerina virškinimą, pektininių ir rauginių medžiagų ir būtinų organizmui mineralinių druskų.

Kadangi erškėčio vaisiai turi įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, jie nuo seno vartojami mokslinėje ir liaudies medicinoje, taip pat maisto pramonėje. Rusijoje erškėčio vaisius vartojo Sibiro gyventojai dantenoms apsaugoti ir gydyti jas nuo kraujavimo. XVI—XVII amžiuje buvo rengiamos specialios ekspedicijos Orenburgo stepes erškėčio vaisiams rinkti ir jiems paruošti. Iš gausybės istorinių duomenų apie rožę ir erškėtį reikia užsiminti apie Meksandro Makedoniečio laikų rašytoją Teofrastą, kuris gyveno maždaug 300 metų prieš mūsų erą.

Savo veikale „Natūralioji istorija” Teofrastas taip detaliai aprašė rožes, kad vėliau gyvenę gamtininkai mažai ką galėjo pridurti prie to, ką jis parašė. Liūdvigo Kerbero žolyne yra 1563 metų receptas, kuriame rekomenduojama iš erškėčio gaminti dantų miltelius dantenoms stiprinti, kai jos kraujuoja. XVI amžiuje Senovės Rusijoje ir vėliau erškėčio vaisiais ir žiedais buvo gydomos žaizdos. Manyta, kad „erškėčio vaisių spalvos vanduo užgydo žaizdas, pašalina niežėjimą, neleidžia žaizdai plisti nei platyn, nei ilgyn”.

Vartotas ir vaisių aliejus žaizdoms, opoms gydyti. Uogos buvo skiriamos nuo karščiavimo, kaip vidurius paleidžiantis vaistas, reumatui gydyti. Pirmoje karo ligoninėje, kuri buvo įkurta Maskvoje sužeistiesiems mūšyje su turkais gydyti, jėgoms palaikyti ligoniams duodavo erškėčio sirupo. Didžiojo Tėvynės karo metais erškėčio vaisių vandeniniais nuovirais ligoninėse gydydavo žaizdas.

Erškėčio vaisiai vartojami kai kuriose Europos šalyse inkstų ir šlapimo pūslės ligoms gydyti, Bulgarijoje — kaip daug vitaminų turintis vaistas organizmo atsparumui nuo infekcinių ligų padidinti. Kinijos medicinoje plačiai vartojamos augalo šaknys virškinimui pagerinti, o Tibete — vaisiai tuberkuliozei gydyti. Antrasis susidomėjimo erškėčio preparatais „gimimas” susijęs su naujo mokslo vitaminologijos — laimėjimais.

Erškėčio vaisių antpilas, sirupas, ekstraktas, milteliai vartojami nuo daugelio ligų, kurias lydi askorbininės rūgšties stoka organizme. Erškėčio ekstraktai — puikus vaistinis preparatas apsisaugoti nuo C-hipovitaminozės ir jai gydyti. Dabartiniu metu erškėčiui skiriama daug dėmesio, jis tvirtai užėmė pagrindinės žaliavos, iš kurios gaminama vitamininė produkcija, vietą; ja vitaminizuojamas maistas vaikų įstaigose, ligoninėse ir visuomeninio maitinimo įstaigose. Be to, erškėčio ekstraktai yra efektyvesni negu gryno vitamino C tirpalai. Sukurtas ir gaminamas specialus preparatas iš erškėčio vaisių cholosasas, kuris stimuliuoja tulžies išsiskyrimą sergantiesiems lėtinėmis kepenų, tulžies pūslės ir tulžies latakų ligomis.

Gyventojai mėgsta ir vartoja erškėčio vaisių vandeninį antpilą. Jis paruošiamas taip. Erškėčio vaisiai nuplaunami šaltu vandeniu, užpilami verdančiu vandeniu santykiu 1:5 (1 dalis vaisių — 5 dalys vandens), verdama 5-10 minučių, po to leidžiama pritraukti parą, iškošiama per marlę. Taip paruoštas erškėčio antpilas tinkamas vartoti 2-3 paras, tik reikia laikyti jį šaltoje vietoje.

Nuo 1965 metų Machačkalos gerontologijos kabineto darbuotojai vartoja kalninio erškėčio antpilą, kaitaliodami jį su jodo preparatais, vidutinio, pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių aterosklerozei gydyti. Gydant erškėčio antpilais, normalizuojasi cukraus kiekis sergančiųjų cukralige kraujyje, sumažėja eritrocitų nusėdimo greitis ir cholesterino kiekis kraujyje. Pažymėtinas ir didelis šio vaisto ekonominis efektyvumas.

Budapešto medicinos instituto patologinės fiziologijos katedroje patikrinta, kaip veikia praturtintas magniu erškėčio sirupas „Viroma” sergančiuosius hipertonine liga. Mokslininkų tyrimų rezultatai rodo, kad šis preparatas labai efektyviai papildo medikamentinį hipertoninės ligos gydymą. Centrinio odos ir venerinių ligų mokslinio tyrimo instituto klinikiniame skyriuje jau seniai vartojamas tėvyninis riebaluose tirpstantis preparatas karotolinas, gaunamas erškėčio vaisių karštos ekstrakcijos saulėgrąžų aliejumi būdu, turintis vitaminų A, E, C.

Su karotolinu dedami tepaliniai tvarsčiai kartą per dieną efektyviai gydo lėtines egzemas, trofines opas, neurodermitus ir kitas odos ligas. Geriant jį po arbatinį šaukštelį 2 kartus per dieną, ligoniams išnykdavo bendras silpnumas, nusilpimas, nuovargis, normalizavosi skrandžio ir žarnyno veikla. Karotolino preparato išorinis ir vidinis vartojimas nesukėlė kokių nors komplikacijų arba kitų šalutinių pastaraisiais metais, kaip polivitamininiai koncentratai, vartojami erškėčio vaisiai kosmetikoje.

Sukurta ekstraktų gavimo iš erškėčio technologija, kaip ekstraktus panaudojant suskystintas dujas. Tokie ekstraktai — natūralūs polivitamininiai koncentratai, kuriems būdinga visi būtini fizikiniai ir cheminiai rodikliai, rodantys, kad jie tinkami vartoti biokosmetikoje. Kosmetikos pramonė gamina skystą, turinti erškėčio aliejaus, kremą „Erškėtis”, kuris vartojamas veido ir kaklo odai prižiūrėti.

Kiaulpienė — nereiklus daugiametis žolinis augalas. Auga pievose, aikštėse, palei kelius. Paplitusi visur. Šimtmečiais kiaulpienės šaknys buvo vartojamos gydymui. Šaknys iškasamos rudenį arba pavasarį (iki augalui pražystant), nuplaunamos, džiovinamos ore. Jose yra triterpeninių junginių, sterinų, inulino, karotino, vitamino C, B grupės vitaminų, fosforo, geležies, kalcio.

Kiaulpienės šaknų ir žolės antpilas žadina apetitą ir pagerina virškinamojo trakto veiklą, skatina tulžies išsiskyrimą, gydo nemigą, įvairias neurozes. Kiaulpienės preparatų gydomasis veikimas yra refleksinis. Antpilui paruošti nesmulkiai supjaustytų šaknų arbatinis šaukštelis užpilamas stikline vandens, verdama 20 minučių, iškošiama ir geriama po ketvirtadalį stiklinės kartus per dieną 15 20 minučių prieš valgi.

Kiaulpienės lapuose yra karotinoidų ir vitaminų C, 132, P. Naudingos ir jaunų lapų salotos: imama 100 g kiaulpienės lapų, 50 g žalio svogūno, 25 g petražolių, augalinio aliejaus, druskos, acto, pipirų, krapų; kiaulpienės lapai pirma palaikomi 30 minučių šaltame vandenyje. Iš žiedpumpurių ir neišsiskleidusių augalo žiedų gaminama uogienė: surenkama 400 kiaulpienės žiedų, labai kruopščiai išplaunami ir pamerkiami parai. Po to vanduo nupilamas, žiedai dar kartą išplaunami ir sumaišomi su 2 citrinomis, supjaustytomis kartu su žievelėmis. Jeigu nėra citrinų, dedama arbatinis šaukštelis citrinos rūgšties. Mišinys dedamas I 0,5 litro verdančio vandens, verdama 15 minučių.

Gautas nuoviras atšaldomas ir iškošiamas. Pridedama 1 kilogramas cukraus ir verdama, kol uogienės spalva ir tirštumas pasidarys panašūs į medaus. Paruošta uogienė išpilstoma į iš anksto termiškai apdorotus stiklainius. Teigiamų rezultatų gauta vartojant kiaulpienės šaknis nuo egzemos. Tam reikalui po 1 valgomąjį šaukštą smulkiai supjaustyti kiaulpienės ir varnalėšos šaknų užpilama 3 stiklinėmis vandens, palaikoma vieną nakti, verdama ant nedidelės ugnies 7-10 minučių, iškošiama, geriama 3 kartus per dieną po pusę stiklinės 2-3 savaites.

Paprastasis lazdynas – 2 – 6 m aukščio krūmas. Lapai – pražanginiai tamsiai žalias, apačia , gana stambūs, 6-12 cm ilgio, ovalūs, su trumpomis aštriomis viršūnėlėmis, dvigubai dantytais kraštais, plaukuoti; viršus šviesesnė. Žiedai – vienalyčiai.

Lazdynai yra vienanamiai augalai. Kuokeliniai žiedai su žirginėlius. Piesteliniai susitelkę į daugiažiedžius žiedynus žiedai sukrauti po du pumpuro formos žiedyne. Vaisius apvalus arba pailgas rausvai geltonas riešutas, apgaubtas gožele.

Žydi anksti pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais.

Vaisiai prinoksta rugsėjyje. Manoma, kad lazdyną soduose augino jau Pompėjos gyventojai. Apie lazdyno naudą rašė romėnų poetas Vergilijus. IV-III a. pr. m. e. jį augino čerkesai. Lietuvoje lazdyną, kaip vaisinį augalą, žmonės pradėjo auginti XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje. Selekcininkai išvedė nemažai kultūrinių veislių.

Dabar lazdynas auga Euroazijos ir Šiaurės Amerikos miškų zonose. Lietuvoje auga lapuočių ir mišriuose, taip pat spygliuočių miškuose, palaukėse, kirtimuose, upių ir kalvų šlaituose.

Gydomoji žaliava – lapai, stiebų žievė ir branduoliai.

Riešutų branduoliai yra labai skanūs ir maistingi. Juose yra iki 70% riebalų, 15-17% baltymų, 3,5-8% cukraus, 3,2% ląstelienos, 2-3% aromatinių medžiagų, mineralinių medžiagų (geležies, jodo, kalcio), vitaminų (E, B1, karotino). Lapuose yra 0,04% eterinio aliejaus, glikozido miricitrozido, palmitino rūgšties, sacharozės, vitamino C, žievėje – eterinio aliejaus, tanidų, flobafenų, betulino, lignocerilinio alkoholio.

Lazdyno vaisiai – riešutų branduoliai – gerina krūtimi maitinančių motinų pieno liaukų funkciją (didina pieno išsiskyrimą), tirpdo akmenis sergant inkstų akmenlige, trukdo kauptis dujoms žarnyne.

Žievėje esantis eterinis aliejus ir kiti gydomieji komponentai sutraukia kraujagysles, veikia antiseptiškai ir gydo uždegimus. Žievės nuoviru gydomos išsiplėtusios venos, flebitai, kapiliarinis kraujavimas. Aprašoma, kad lapų nuoviras vartojamas nuo prostatos hipertrofijos.

Iš lapų ir žievės gaminami nuovirai (vieną valgomąjį šaukštą lapų ar žievės reikia užpilti stikline karšto vandens, kaitinti tol, kol užvirs, paskui palaikyti vieną valandą ir perkošti, išgerti per dieną).

Žmonės sutrintus riešutų branduolius vartoja nuo plaučių ligų, karščiavimo ir inkstų akmenligės.

Riešutų branduolius su medumi žmonės valgo nuo mažakraujystės ir reumato. Susmulkinti ir sumaišyti su kiaušinio baltymu jie vartojami nudegimams gydyti. Riešutų branduolių aliejumi žmonės gydo epilepsiją ir askaridozę.

Aliejumi įtrinama galvos oda, kad mažiau slinktų plaukai. Žolelių nuoviras tinka nuo viduriavimo. Iš lapų gaminama vertinga ir skani arbata, kuri skatina šlapimo išsiskyrimą. Lapų nuoviras geriamas sergant.

Plunksninė kalankė – šiai storalapių šeimai priklauso 130 rūšių augalai. Plunksninė kalankė savaime auga akmeningose dirvose, 1000-2500 m aukščio kalnuose, Madagaskaro, Havajų salose, taip pat smėlėtose pajūrio ir uolėtose upių pakrantėse, Afrikoje, Azijoje, tropikuose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Lietuvoje galima auginti šiltnamyje arba kambaryje kaip dekoratyvinį ir vaistingą augalą. Tarybų Sąjungoje auginama pietuose (Adžarske ir kt.).

Tai daugiametis žolinis augalas, kurio stiebas tiesus, sultingas, apačioje sumedėjęs, išauga iki 20-30 cm aukščio. Lapai stori ir sultingi, su trumpais lapkočiais. Lakštas – elipsiškas arba kiaušiniškas, kraštas dantytas. Iš pradžių lapai esti paprasti, augdami tampa sudėtiniais neporiniais (3-5) plunksniniais lapeliais, dėl ko ši rūšis ir vadinama plunksnine kalanke.

Lapų pakraščiuose išauga gemaliniai pumpurai, jie išleidžia keletą lapelių ir šakneles – taip ir dauginasi. Žiedai – žalsvi, vėliau rausvi, vamzdeliniai ir sudaro šluotelinį žiedyną. Žydi gausiai, bet nereguliariai. Lietuvos žmonės plunksninę kalankę kartais išsiaugina bute ir dažnai vartoja buityje bei gydymui.

Vaistinei žaliavai ruošiama antžeminė augalo dalis (lapai ir stiebas).

Ji nuplaunama, laikoma tamsioje vietoje (5-10°C) septynias paras. Paskui susmulkinama, išsunkiamos sultys ir išvaloma nuo priemaišų. Tai skaidrus opolescuojantis, gelsvai oranžinės spalvos, karstelėjusio skonio, aromatinio kvapo skystis.

Plunksninės kalankės šviežioje žaliavoje yra iki 94% vandens, 1,4% pelenų, flavonoidų, polisacharidų, daug organinių rūgščių (obuolių, citrinos, oksalo), raugų, taip pat mikroelementų ir makroelementų: kalcio, vario, geležies, magnio, aliuminio, silicio, mangano, vitaminų ir kt.

Kalankės sulčių farmakologinį poveikį 1968 metais pripažino TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos Farmakologinis komitetas ir leido vartoti gydymui. Plunksninės kalankės sultimis ir iš jų pagamintu tepalu gydomi odos audinių uždegimai. Jos nedirgina odos, gleivinės, gerai išvalo iš žaizdų ir opų nekrozinius audinius, padeda joms greičiau užgyti.

Chirurgai iš kalankės pagamintais preparatais gydo ilgai negyjančias ir pūliuojančias žaizdas, pragulas, trofines opas. Stomatologai jais gydo paradontozę, stomatitą ir kitus burnos gleivinės uždegimus.

Akušerijoje ir ginekologijoje kalankės preparatais gydomos gimdos kaklelio žaizdelės, spenelių įtrūkimas ir kt.

Mokslininkai nustatė, kad iš kalankės pagamintus preparatus galima derinti su antibiotikais, taikyti fizioterapijoje, refleksoterapijoje. Lietuvos žmonės kalankės sultimis gydo nudegimus, egzemą, įvairių vabzdžių bei gyvačių įkandimus, žaizdas, gerklę, stabdo kraujavimus.

1982 metais V. Sirobokovas, A. Jevtušenka ir kiti Kijevo medicinos instituto darbuotojai ištyrė kalankės antivirusines savybes ir nustatė, kad iš 52 tirtų rūšių aštuonios pasižymi dideliu viricidiniu aktyvumu, todėl rekomenduojama gripo gydymui ir profilaktikai.

Farmacijos pramonė išleidžia kalankės sultis flakonuose po 100 ml ir ampulėse. Preparatą reikia laikyti tamsioje vietoje ir ne aukštesnėje kaip 10°C temperatūroje.

Pagal senovės graikų padavimus, širdažolė buvo pavadinta išmintingojo kentauro Chirono, sumanaus gydytojautojo, garbei. Šio augalo sultimis jis gydė žaizdas, dėl to širdažolė ir buvo vadinama „kentauro žole”. Širdažolė žolinis iki 35 cm aukščio augalas su trumpa liemenine šaknimi. Žiedai smulkūs, susitelkę stiebo viršūnėse skydelių pavidalo ryškios rožinės spalvos žiedynais. Žydi nuo birželio mėnesio iki rudens. Paplitusi daugiausia TSRS europinės dalies vidutinėje ir pietinėje juostose ir Kaukaze, Ukrainoje, rečiau aptinkamas Vidurinėje Azijoje. Dažniausiai auga užliejamosiose pievose, miškų aikštelėse, laukymėse.

Renkama antžeminė augalo dalis žydėjimo pradžioje, kol pašakninės skrotelės lapai dar nepradėję gelsti ir džiūti. Augalas turi karčiųjų ir dažančiųjų medžiagų, glikozidų, vitaminų, eterinio aliejaus ir alkaloidų. Medicinoje širdažolė vartojama apetitui žadinti ir virškinimui gerinti. Bulgarų tyrinėtojų duomenimis, augalo antžeminė dalis stimuliuoja skrandžio ir žarnyno sulčių susidarymą.

Liaudyje širdažolės nuoviras geriamas sergant įvairiomis skrandžio ir žarnyno ligomis: gastritu, esant padidėjusiai sekrecijai, dizenterija, dispepsija, meteorizmu, esant rėmeniui, vėmimui, kaip kirmėles varantis vaistas, sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, mažakraujyste, nuo alkoholizmo. Vandeninis antpilas (skaičiuojant 10 g žolės 200 ml verdančio vandens) geriamas po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną esant sumažėjusiam skrandžio turinio rūgštingumui, vidurių užkietėjimui, sergant kepenų ligomis, susijusioms su nepakankama tulžies sekrecija. Augalo žolė dedama į kai kurias skrandžio arbatas ir karčią tinktūrą.