Paulius - apie viską.... - Page 38 of 58 - Visas temas pradėkime nuo saves....

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra, ir įstojo į Jeilio universitetą, kuriame kažkada mokėsi jo tėvas bei senelis. Universitete jis buvo išrinktas beisbolo komandos kapitonu ir aktyviai dalyvavo elitinio klubo “Kaukolė ir kaulai” veikloje. Baigęs universitetą pradėjo dirbti banke, tačiau dirbo neilgai. Netrukus veiklusis jaunuolis išvyksta į Teksasa tyrinėti naftos verslovių. Bušai apsigyvena lindynėse prie išmalto kelio ir maudosi toje pačioje vonioje kaip ir vietos prostitutė.

Po 12 metų sunkaus darbo Džordžui Bušui priklausė 125 naftos gręžiniai. Taip jis tapo milijonieriumi, pasirengusiu kovoti už kongresmeno kėdė. Niekas tuo nesistebėjo. Teksasiečiai labai mėgo ši gabų, judrų kaip gyvsidabris vyrą. Visi taip žavėjosi Džordžu Bušu, kad Barbarai, anot žurnalo “Newsweek”, tai netgi sukeldavo pavydą. Biznierius domėjosi ne tik nafta. Jis tapo vietinio banko direktoriumi, vadovavo beisbolo komandai, uoliai lankė teatrus. Bet netrukus Bušų šeimoje įvyko tragedija – leukemija mirė jų dukrelė Robina. Ne tik Barbara, bet ir Džordžas po šios netekties praleido daug bemiegių naktų. Suprantama, kodėl tuo metu jis kuo galėdamas padėjo Džeimsui Beikeriui, kurio žmona mirė vėžiu.

Dabartinio JAV prezidento valdymo stilius susiklostė tuomet, kai jis kovojo už būvi Teksaso naftos verslovėse. Kartu dirbęs jo jaunesnysis brolis Viljamas prisimena, kad Džordžas žinojo kiekvieno pas jį dirbusio žmogaus ne tik pavarde, bet ir vardą. Jis pats išstudijuodavo geologinius žemėlapius, apžiūrėdavo gręžinius ir tik tada pirkdavo naujas žemes arba ne. Nebijodavo Bušas ir rizikuoti, bet visuomet žinojo rizikos ribas. “Todėl, – rašoma žurnale ”Fortune”, jo reikalai visuomet labiau plėtėsi į plotį, o ne į gylį”. Bušas pasirinkdavo žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Asmeninį pasitikėjimą grindė žmogaus pažinimu. “Tuomet visi reikalai buvo sutvarkomi sukertant rankomis”, prisimena prezidento brolis. Džordžui tai labai patiko.

Šios savybės padėjo Bušui išsikovoti autoritetą dirbant Centrinėje žvalgybos valdyboje ir Votergeito bylos metu. CŽV direktorius visuomet naudodavosi bendru liftu, o ne asmeniniu, skirtu tik jam, be to, prašydavo, kad bendradarbiai vadintu jį vardu. Po metų Bušui išeinant iš šios organizacijos, darbuotojai jam plojo stovėdami. Kai Niksonas jį paskyrė JAV atstovu Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, Džordžas Bušas paspaudė ranka kiekvienam dangoraižio darbuotojui. Tad ne veltui sakoma, kad jis malonių smulkmenų meistras.

Postus prezidento administracijoje ir Baltuosiuose rūmuose užėmė jam lojalus žmonės. Karta Barbara Buš net pasakė savo vyrui: “Žinai, beveik visas kabinetas — mūsų draugai”. “Na o ko tu tikėjaisi?” — atsakė prezidentas.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma. Veikiau ji panėšėjo į vieniša moterį. Nė vienas aukštuomenės vyrų, tarp kurių ji sukinėjosi, neturėjo jėgų išlaikyti tokią nepriklausoma būtybę. Didysis rusų kunigaikštis, Vestminsterio hercogas, poetas Polis Reverdi, dekoruotojas Polis Iribas, mylimasis polo žaidėjas visi greit pasitraukdavo nuo jos arba mirdavo. Tokiai energingai moteriai neužteko modelių namų Kambono gatvėje ir apartamento “Rico” viešbutyje.

Kol madmuazelę supo sujaudinta publika, viskas buvo gerai. Bet sekmadieniais ir vakarais, kai visi išsiskirstydavo, ją apimdavo neviltis. Dažnai Koko kompaniją palaikydavo tik asistente Lilu Markan. Kai ir jos nebūdavo, Koko pasikviesdavo savo akvadi Žami Mironė, 33-ejų metų vyrą. 77 metų madmuazelė netgi pasisiūlė jam į žmonas. Žanas vesti atsisakė, bet dirbti liko.

Lilu rytais pasitikdavo ponia viešbutyje, palydėdavo į modelių namus, kur Koko tuoj pat nušvisdavo, atsigaudavo, suspinduliuodavo idėjomis ir gyvybingumu, o vakarais mergina guldydavo ją į lovą. Nežinia, ar jos šeimininkė žinojo, kad yra raminančių vaistų, padedančių užmigti.

Madmuazelė nesistengė kalbėti tiesą toks buvo jos būdas. Reporteriai jos klausdavo, iš anksto žinodami, kad Šanel pameluos. Tebėra neaišku, ar jos tėvas buvo netikėlis, ar žymus pirklys, ar ja augino teta, ar priglobė našlaičių namai, ar ji “išrado” “maža, juodą suknelę.”, kai lydėjo mirusio mylimojo Rojaus Sapeiio, ar atsiminusi skurdžius drabužius našlaičių prieglaudoje? gal joje madmuazelė iš viso negyveno? Šanel mėgo sakyti: “Aš susikūriau savo gyvenimo istorija, nes tikroji man nepatiko”. Tuomet jau nebuvo nė vieno gyvo bendraamžio, galėjusio ja paneigti.

Savo stilių ir vienatve ji išlaikė iki mirties. Po dviejų telefoniniu skambučiu kuriuos Lilu palaikė tiesiog šeimininkės kaprizais, atskubėjusi į “Rica” mergina rado ją bemirštančia. Šanel gulėjo lovoje, po plačiai atvertais langais, apsivilkusi baltą pižama. Buvo vienas jos taip nekenčiamų sekmadieniu.

KĄ VADINAME PROZA, KĄ POEZIJA IR KĄ DRAMA?

Žinomoje Moljero komedijoje yra tokia scena. Praturtėjęs kvailas miestelėnas mesje Žurdenas prašo filosofijos mokytoją padėti jam parašyti meilės laiškelį. Atsakydamas mokytojas klausia Žurdėną:
Tamsta nori parašyti jai eilėraštį?
Ne, ne, —atsako Žurdenas, eilėraščio nenoriu.
Tai verčiau pageidaujate proza?
Ne, ne, nenoriu nei prozos, nei eilėraščio.
Šitaip negalima: arba vieną, arba kitą.
Kodėl?
Todėl, kad negalime reikšti savo minčių kitaip, kaip tik proza arba eilėmis.
Tiktai proza arba eilėmis?
Taip, tamsta. Viskas, kas ne proza, tai eilės, o viskas, kas ne eilės, tai proza.
Taip, o kai kalbame, tai kas gi tai yra?
Tai proza.
Kaip? Kai sakau: „Nikoli, atnešk man šliures ir naktine kepuraitę“,—tai proza?
Taip, pone.
Garbės žodis, aš visai nemaniau, kad štai jau daugiau kaip keturiasdešimt metų kalbu proza!”

Moljeras pajuokia naivų išsišokėlį Žurdeną. Tačiau ar iš tikrųjų viskas, kas nėra proza, yra eilės, ir atvirkščiai? Jeigu eilės reiškia tokį žodžių išdėstymą, kuris sudaromas galvojant apie specialų kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių, kvėpavimo pauzių eilės tvarką arba apie pasikartojančių garsų ritmą, tai ar viską, kas neturi šių požymių, galime vadinti proza?

Ne, toli gražu ne kiekvieną vadinamosios „laisvosios kalbos“ mėginimą galima priskirti prie literatūrinės prozos. Su ja nieko bendra neturi mūsų kasdieninė kalba, pasakojimai, laiškai, ataskaitos. Šiuo atveju Moljero pjesės mokytojas klydo. Literatūrinė proza tai meninės išraiškos forma, kurios medžiaga yra kasdieninė kalba, lygiai kaip molis yra medžiaga skulptūrai (o juk molio plyta nėra skulptūra) arba garsas muzikai (juk niekas nepavadins muzika vaikų riksmo kieme, nors jis taip pat susideda iš garsų).

Proza ir poezija skiriasi tuo, kad ta pati medžiaga kalba “abiejuose šiuose žanruose valdoma savo pačios ypatingų vidinių dėsnių (pavyzdžiui, yra savotiškas prozos ritmo dėsnis, kurio nelabai įgudęs skaitytojas aplamai nepastebi).

Bet juk turime dar trečią literatūrinį žanrą: dramą. O ji gali būti parašyta ir eilėmis, ir proza. Tai kūrinys, skirtas daugiausia vaidinti scenoje.

Dramos kūrinys susideda iš dialogų arba monologų, ir per veikėjų veiksmus išryškėja autoriaus sumanymas ir uždavinys. Būna dramos kūrinių, kuriuose pats autorius (pavyzdžiui, Majakovskis) parodo save scenoje ir skaito komentarus arba leidžia juos skelbti chorui (senovės graikų pjesės) tokiais atvejais autoriaus komentarai yra sceninės vaidybos elementas.

Kiekvienas šių trijų didelių, pagrindinių literatūros žanrų dar skirstomas į daugybę rūšių. Čia reikia iš karto ir ryžtingai įspėti, kad pernelyg griežtai skirti žanrus literatūros kūriniuose neįmanoma.

KOKS MUZIKOS KŪRINIO RYŠYS?

Mes skiriame vokalinius, instrumentinius ir vokalinius—instrumentinius kūrinius.

Vokaliniai kūriniai atliekami tik žmogaus balsu. Jie buvo plačiai paplitę viduramžiais, ypač renesanso epochoje.

Instrumentinės muzikos terminu apibrėžiame kūrinius, atliekamus muzikos instrumentais, solo arba ansambliu.

Vokalinė—instrumentinė muzika lygiai naudojasi tiek žmonių balsais, tiek ir muzikos instrumentais.

Instrumentinę muziką skirstome į orkestrine, kamerinę ir solinę.

Orkestriniai kūriniai rašomi įvairiems instrumentų ansambliams: simfoniniam orkestrui (mažam, dideliam ir padidintam), šokių ir džiazoorkestrui.

Toliau skirstoma jau pagal muzikines formas. Simfoniniam orkestrui kompozitoriai rašo įvairius kūrinius: simfonijas, simfonines poemas, uvertiūras, siuitas, koncertus.

Įvairaus tipo lengvosios šokių muzikos ansambliai ir džiazo orkestrai daugiausia atlieka įvairius šokius ir lengvojo žanro kūrinius.

Kamerinei muzikai priklauso kūriniai, parašyti mažam, tiksliai nustatytam instrumentų skaičiui ir jie atliekami nedidelėje salėje.

Labai įvairus yra solinės muzikos skyrius. Jai priklauso fortepijoniniai kūriniai arba kitiems instrumentams skirti kūriniai, atliekami solo ir akompanuojant fortepijonui. Tai sonatos, etiudai, preliudijos, fantazijos ir labai daug įvairių smulkių pjesių.

Vokalinė instrumentinė muzika skirstoma į draminę, chorinę ir solinę.

Pagrindinės draminės muzikos formos opera, muzikinė drama, operetė ir baletas. Šioms formoms būdinga draminis veiksmas ir tai, kad jos vaidinamos scenoje. Kiekvienoje iš šių formų dalyvauja vaidybos elementai, orkestras ir dainavimas; pavyzdžiui, opera ir operetė daugiausia remiasi dainavimu, drama orkestru, o baletas šokiu.

Chorinės muzikos skyriuje svarbiausiomis laikomos dvi jos formos: oratorija ir kantata.

Oratorija stambus kūrinys chorui, solistams vokalistams ir orkestrui, parašytas draminiu siužetu, bet skirtas koncertiniam atlikimui. XVII – XVIII amžių oratorijų turinys buvo daugiausia religinis; naujos oratorijos rašomos dabartinio gyvenimo temomis.

Kantata tai mažesnis kūrinys solistams, chorui ir ansambliui, parašytas įvairia tematika ir laisva forma.

Chorinei muzikai priklauso taip pat dainos pagrindinė solinės vokalinės instrumentinės muzikos forma.

KAS PADARĖ PIRMAJĮ ORO BALIONA

Nuo senovės laikų žmonės svajojo pakilti nuo žemės ir kaip paukščiai lakstyti ore. Apie tai byloja legenda apie Ikarą ir Dedalą. kurie vaškiniais sparnais pakilo į erdvę.

Praėjusių amžių istorija žino nemaža mėginimų užkariauti dangaus erdvę, kurie, beje, rėmėsi ne tiek skridimo principu, kiek už orą lengvesnių kūnų kilimo į orą principu.

Tarp daugelio pionierių, mėginusių skraidyti padangėje, didelės šlovės nusipelnė du prancūzai, broliai Mongolfjė. 1783 metais jie pagamino už orą lengvesnį laivą—oro balioną. Brolių Mongolfje baliono apvalkalas buvo padarytas iš popieriaus bei drobės ir pripildytas įšildyto oro, kuris, kaip ir dujos, lengvesnis už šaltą orą. 1783 metų liepos mėnesio 4 dieną, dalyvaujant didžiulei miniai, brolių Mongolfje balionas pakilo į orą ir per dešimt minučių pasiekė apie 500 metrų, aukštį.

Po kelių Savaičių brolių Mongolfje rekordą sumušė prancūzų fizikas Šarlis (1746—1823). Jo balionas, pripildytas vandenilio, už orą lengvesnių dujų, per dvi minutes pasiekė 1000 metrų aukštį.

Šiais bandymais susidomėjusi Paryžiaus Mokslų akademija pasiūlė broliams Mongolfje pakartoti savo bandymą. Tai įvyko 1783 metų rugsėjo mėnesį. Šį kartą prie oro baliono buvo prikabintas narvas su pirmaisiais dangaus keleiviais avimi ir antimi. Skridimui pasibaigus sėkmingai, daugelis drąsuolių panoro leistis į oro keliones. Netrukus du drąsūs prancūzai. d’Arlandas ir Ševalj de Rozj, pakilo į orą Mongolfje tipo balionu. kuris tada buvo vadinamas stačiai mongolijera.

Pirmųjų aeronautų sėkmė paskatino daryti naujus bandymus. 1785 metais prancūzas Fransua Blanšaras (1753—1809), pasinaudodamas palankiu vėju, oro balionu skraidė viršum Lamanšo kanalo.

Palengva oro balionai vis labiau tobulinami, jie naudojami įvairiems praktiniams uždaviniams. Ir pirmiausia kariniams tikslams kaip stebėjimo postai. 1870 metais, Paryžiaus apsiausties metu, iš miesto buvo paleisti 64 balionai, kurie pernešė 2500 tūkstančių laiškų. Kitose šalyse tuo laikotarpiu oro balionai taip pat buvo naudojami kariniams tikslams.

Oro balionus buvo pradėta naudoti ir moksliniams tyrinėjimams. Vieną iš pirmųjų mokslinių skridimu atliko du prancūzų mokslininkai: Bio (1774—4862) ir GeiLiusakas (1778—1850), kurie 1804 metais pakilo į 7000 metrų aukštį ir išbuvo ten apie šešias valandas. Tais laikais tai buvo stačiai fantastiškas rezultatas.

Tačiau oro balionas turi esminį trūkumą: jis nevaldomas ir lekia ten, kur jį neša vėjas. Šis trūkumas neleido oro balionams visiškai nugalėti oro erdvę. Jau vėliau tai padarė lėktuvas.