Home

Lapenis (Epiphyllum)

Lapenis (lot. Epiphyllum) – lietuviškai dažnai vadinamas lapiniu kaktusu, epifilėja, epifilumu, orchidėjiniu kaktusu. Tai ne tas pats, kas gebenė! Žodį lapenis senesniuose lietuviškuose tekstuose kartais vartojo būtent Epiphyllum kaktusams, nes jo lapai (tiksliau, sumedėję, lapus primenantys stiebai) labai būdingi.

Biologinė charakteristika

Savybė Aprašymas
Lot. pavadinimas Epiphyllum (populiariausi: E. oxypetalumE. anguligerE. ackermannii)
Šeima Kaktusiniai (Cactaceae)
Augimo pobūdis Epifitiniai/sukulentiški, dažnai perauga, leidžia ilgas “šakas”
Lapai/stiebai Plokšti, platūs, lapus primenantys stiebai, dažnai “dantyti” ar banguoti
Žiedai Didžiuliai, įspūdingi, dažnai balti, raudoni, rožiniai ar geltoni; kai kurių rūšių žydi naktį ir trumpai
Augalo aukštis 30–100 cm, šakos gali siekti ir 2 m
Paplitimas Pietų ir Centrinės Amerikos miškai (auga medžių šakose)

Pagrindinės ypatybės

  • Lapinis kaktusas – formuoja ilgas, laibas, plokščias “šakas”, kurios primena lapus.
  • Žiedai daugumos rūšių dideli, kvapnūs, trumpai žydintys (dažnai viena naktimi).
  • Epifitas, natūraliai auga prisikibęs prie medžių (ne parazitas!), gerai jaučiasi kabančiuose vazonuose.

Auginimas kambaryje

  1. Vieta: Ryški, išsklaidyta šviesa (tiesioginė pietinė saulė gali pažeisti).
  2. Temperatūra: 18–25 °C šilumą mėgsta, bet nėra reiklus. Rudens poilsiui tinka 10–15 °C.
  3. Laistymas: Augimo ir žydėjimo metu laistyti gausiau (~vasara), žiemą beveik visai nelaistyti.
  4. Tręšimas: Pavasarį ir vasarą – sukulentams/kaktusams skirta trąša, mažai azoto.
  5. Dirva: Laidi, šiek tiek rūgšti, idealiai – orchidėjų substrato ir kaktusų žemės mišinys (durpės, smėlis, žievės, perlitas).
  6. Genėjimas: Pažaliusias šakas nukirpti galima pavasarį – skatina tankėjimą, žiedų kiekį.
  7. Formavimas: Dažniausiai auginamas kabančiuose arba plačiuose vazonuose.

Dauginimas

  • Auginiais: Nukirpkite 10–15 cm “lapinę” šaką, padžiovinkite 2–3 dienas, sodinkite į drėgną smėlį/substratą.
  • Įsišaknija lengvai, dažniausiai žydi antrais-trečiais metais.

Dažniausios problemos

Problema Priežastis Sprendimas
Stiebai raukšlėjasi Per mažai vandens (vasarą) Laistyti gausiau
Minkštėja, puvinys Perlaistymas, sunki žemė Sumažinti laistymą, persodinti, patikrinti drenažą
Nežydi Per mažai šviesos, per daug trąšų, nebuvo poilsio Duoti daugiau šviesos, laikyti vėsiau rudenį

Žiedai – pagrindinis privalumas

  • Didžiuliai, dažnai 10–25 cm skersmens, intensyviai kvepiantys.
  • Kai kurių rūšių (pvz., E. oxypetalum) žydi TIK NAKTĮ, tad liaudyje dar vadinamas “Karališka nakties gėlė”.
  • Lapenis (Epiphyllum) – lapinis, neįprastas kaktusas, žydintis įspūdingomis, dažnai naktinėmis gėlėmis ir augantis kaip kambarinis epifitas.
  • Svarbiausi auginimo reikalavimai: daug šviesos (bet ne kepinanti saulė), laidi žemė, saikingas laistymas ir vėsus poilsis rudenį–žiemą.

Erika (Erica) – žemaūgis, visžalis lauko augalas

Erika (Erica) – žemaūgis, visžalis lauko augalas iš viržinių (Ericaceae) šeimos, dažniausiai žinomas kaip laukinė erika arba ankstyvasis viržis. Erika dažnai painiojama su viržiu (Calluna vulgaris), nors jie yra skirtingos, bet artimos rūšys. Erika žavi smulkių varpelių žiedynais, kurie džiugina sodus ir kapines nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens (priklausomai nuo rūšies).

Pagrindinė informacija

Savybė Aprašymas
Lot. pavadinimas Erica (populiariausios rūšys: Erica carneaErica darleyensisErica tetralix)
Tipas Visžalis puskrūmis, 10–40 cm aukščio
Žiedai Varpelio formos, įvairių rožinių, violetinių, baltų spalvų
Lapai Maži, siauri, adatiniai, visžaliai
Žydėjimo laikas Nuo vasario/kovo iki gegužės (E. carnea), rudeniop (E. tetralix)
Naudojimas Gėlynuose, alpinariumuose, kapinėse, vazonuose

Svarbiausi auginimo aspektai

Veiksnys Rekomendacija
Vieta Saulėta arba pusiau šešėlinė, bet geriausiai žydi saulėje
Dirva Rūgšti (pH 4,0–5,5), lengva, laidžioji, organinė – durpinė, nederlinga žemė
Sodinimas Geriausia pavasarį arba ankstyvą rudenį; sodinama vazone, gėlyne ar kapavietėje
Atstumas 20–30 cm tarp augalų
Laistymas Mėgsta gana drėgną, bet neužmirkusią žemę. Sausringais laikotarpiais laistyti smarkiau.
Tręšimas Pavasarį kompostu, specialiomis rūgščioms augalams skirtomis trąšomis
Genėjimas Karts nuo karto patrumpinkite po žydėjimo – skatina tankumą, naujų ūglių augimą
Žiemojimas Dauguma erikų Lietuvoje visai atsparios šalčiui, tačiau šiauriniuose rajonuose ar žiemos be sniego atveju verta mulčiuoti spygliais arba durpėmis

Kuo erika skiriasi nuo viržio?

Bruožas Erika (Erica) Viržis (Calluna vulgaris)
Lapai Adatiniai, kaip spygliukai Smulkūs, žvyneliais
Žydėjimo laikas Vasaris–gegužė (pagal rūšį) Liepa–spalis
Žiedai Varpo formos, išsidėstę po kelis Smulkūs, gausūs, tankiomis kekėmis
Dažniausi tonai Rožinė, balta, violetinė Violetinė, alyvinė, rausva, balta

Erikos privalumai ir naudojimo idėjos

  • Žydi labai anksti arba rudenį, kai kitų spalvų dar/trūksta.
  • Sodinamos grupelėmis, gražiai dera su viržiais, spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis.
  • Mažai reikalauja priežiūros, bet būtina tinkama (rūgšti) dirva!
  • Puikiai tinka vazonams, kapinėms, šlaitų apželdinimui, alpinariumams.

Dažnos problemos

Problema Priežastis Sprendimas
Auga lėtai, nežydi Netinkama (ne rūgšti) dirva Parūgštinti durpėmis, spygliuočiais
Džiūva, ruduos Perdžiūvimas ar užmirkimas Normalizuoti laistymą, patikrinti drenažą
Lapų chlorozė Netinka vanduo, trąšose per daug kalcio Naudoti lietaus vandenį, specialias trąšas
  • Erikai reikia saulės, rūgščios, laidžios žemės, lengvo genėjimo ir saikingo laistymo.
  • Užtikrinus tinkamas sąlygas, erika tampa ištvermingu ir ilgai žydinčiu, visžaliu jūsų sodo ar kapavietės akcentu.

Laumakė – vasaros vienmetė arba dvimetė gėlė

Laumakė (Dimorphotheca, dar vadinama Afrikine ramune ar spinduline laumake) – vasaros vienmetė arba dvimetė gėlė, vis labiau populiarėjanti Lietuvos gėlynuose dėl savo ryškių, margų žiedų, primenančių saulutes. Dėl vėsos ir sausros pakantumo dažna šiuolaikiniuose “savuose” želdiniuose bei kapinėse.

Apibūdinimas

Savybė Aprašymas
Lot. pavadinimas Dimorphotheca (dažniausiai auginama D. sinuata ir D. pluvialis)
Kilmė Pietų Afrika
Tipas Vienmetė (retai – dvimetė), dažniausiai sėjama kasmet
Aukštis 20–40 cm (kartais iki 50 cm)
Žiedai Dideli, paprasti arba pusiau pilnaviduriai, balti, oranžiniai, geltoni, rožiniai, violetiniai; dažnai centras tamsus
Lapai Siauri, žali arba žalsvai pilki, dantyti arba lygiakraščiai
Žydėjimo laikas Birželis–spalis (kol neužklumpa šalnos)

Auginimas ir priežiūra

Veiksnys Rekomendacijos
Vieta Saulėta, labai atvira, pietinė pusė; pusiau pavėsis netinka
Dirva Laidi, lengva, pusiau nederlinga – nepertręškite, nes žydės mažiau
Sėja Į atvirą gruntą gegužės pradžioje, galima išsidaiginti balandį (daigai jautrūs šalnoms)
Atstumas 15–25 cm tarp augalų
Laistymas Vidutinis, nereikia perlaistyti, atlaiko sausras
Tręšimas Retas arba visai netręšti, nebent labai skurdžioje žemėje
Nužydėjusių žiedų šalinimas Skatina naujų žiedų formavimąsi

Ypatybės ir privalumai

  • Žiedai dieną atsiveria, vakare ir apniukus užsiveria – normalu, visai kaip afrikinių ramunių.
  • Ypač patraukli bitėms, drugiams ir kitiems apdulkintojams.
  • Puikiai tinka lauko vazonams, kapavietėms, alpinariumams – dekoratyvi, nelepia, ilgai žydi.
  • Nepakenčia nuolat šlapios dirvos ir tankių šešėlių.

Dauginimas

  • Sėklomis – paprasta, dažnai pati pasisėja (jei nenušąla).

Pagrindinės problemos ir sprendimai

Problema Priežastis Sprendimas
Lapai silpni, mažai žiedų Pertręšta ar perdrėgna žemė Sumažinti trąšas, pagerinti drenažą
Neišdygsta sėklos Per šalta, šlapia sudygimo metu Sėti vėliau, palaikyti sausą žemę
Augalai ištįsta, mažai žydi Pusiau pavėsis Tik saulėta vieta
  • Laumakė (Dimorphotheca) – atspari, gausiai žydinti, saulę ir sausras mėgstanti lauko vienmetė.
  • Puiki kompozicijose, vazonuose ir vietose, kur reikia spalvų be didelės priežiūros.
  • Svarbiausia – saulė, saikinga drėgmė, sumažinta trąšų norma ir reguliarus nužydėjusių žiedų šalinimas.

Lelijinis lapgraužis – ryškiai raudonas kenkėjas

Lelijinis lapgraužis – ryškiai raudonas kenkėjas, naikinantis lelijas, hiacintus, fritiliarijas ir kitus lelijinius augalus.

  • Suaugęs vabalas – 6–8 mm ilgio, ryškiai raudonas, juodomis kojomis ir galva.
  • Lervos – oranžinės, padengtos gleivingais išskyromis (primena paukščių išmatas).
  • Žala: Suaugėliai ir lervos graužia lapus, žiedus, net stiebus, gali stipriai apgraužti ar net visiškai sunaikinti svogūninių augalų antžeminę dalį.

Lelijinio lapgraužio naikinimas

1. Rankinis rinkimas

  • Pačios veiksmingiausios ir ekologiškiausios priemonės pradžioje.
  • Kiekvieną rytą ar vakarą nuskinkite vabalus ir lervas nuo augalų (vabalai krenta ant žemės, krenta ant nugaros ir apsimeta negyvi – ieškokite ant žemės po augalu).
  • Pašalinkite ir sunykusius lapus su kiaušinėliais (maži, oranžiniai, pailgi, lapų apačioje).
  • Lervas naikinkite kartu su lapų dalimi arba nuplaukite stipria vandens srove į kibirą.

2. Augalų purškimas natūraliomis priemonėmis

  • Česnako, svogūno lukštų ištraukos: Apsaugo, bet neišnaikina labai stipraus užkrato.
  • Dilgėlių ar pelyno nuoviras: Veikia kaip atbaidomoji prevencinė priemonė.
  • Muilo tirpalas: 30 g ūkinio muilo ištirpinti 1 l vandens, apipurkšti lapus ir stiebus – suminkština kiaušinėlių apsaugą, atbaido vabalus.

3. Biologinės priemonės

  • Kontaktiniai biologiniai insekticidai – Neem aliejus, piretrinai (pvz., “Neudosan” arba “Permex Garden”).
  • Parazituojančios musės (t. y., natūralūs priešai): dar nėra lengvai prieinamos mėgėjų sodininkams, bet gamtoje egzistuoja.

4. Cheminiai insekticidai

  • Efektyvūs stipraus užkrato atveju.
  • Naudojami sisteminiai preparatai (pvz., “Decis”, “Karate”, “Fastac”, “Mavrik” arba acetamipridaslambda-cihalotrinasimidaclopridas), VEIKTI REIKIA TIK LAUKE.
  • Būtinai laikytis gamintojo nurodymų, purkšti VEGETACIJOS pradžioje, kai tik pasirodo pirmi vabalai/griaužiami lapai.

5. Profilaktika

  • Rudenį surinkite ir sunaikinkite nuvytusias augalo dalis ir dirvos viršutinį sluoksnį.
  • Nesodinti augalų per tankiai – vabalėliams sunkiau plist.
  • Venkite perlaistymo ir pertręšimo azotinėmis trąšomis (riebūs lapai vilioja kenkėjus).

Veiksmingiausių kovos būdų lentelė

Naikinimo būdas Privalumai Trūkumai
Rankinis rinkimas Ekologiška, saugu visiems Ilgaamžė, užima laiko
Natūralūs purškalai Draugiška aplinkai, prevencinė Ne visada efektyvu stipriai užkratavus
Biologiniai insekticidai Draugiška gamtai, efektyvu-pradinėse stadijose Nepasišalina vabalų masiškai
Cheminiai insekticidai Greita, stipri apsauga Tik paskutiniu atveju, reikalauja atsargumo
  • Efektyviausia – rinkti rankomis ir naikinti kiaušinėlius bei lervas.
  • Ekologinių ir natūralių purškalų nauda labiau prevencinė.
  • Stipraus užkrato atveju, ypač masinio dauginimosi metais, būtinas stiprus insekticidas.
  • Rudenį surinkite šiukšles, pavasarį peržiūrėkite augalus dažnai – prevencija padės apsaugoti lelijinius nuo žalos.

Hiacintas – lelijinių šeimos svogūninė gėlė

Hiacintas (Hyacinthus orientalis) – lelijinių (Liliaceae) šeimos svogūninė gėlė, kilusi iš Viduržemio jūros rytinės dalies. Populiari tiek lauko gėlynuose, tiek kaip kambarinė pavasario gėlė, puošia namus ryškiomis spalvomis ir stipriu kvapu.

Lauko gėlynuose

Augimo sąlygos

  • Vieta: Saulėta arba pusiau saulėta, apsaugota nuo užmirkimo vieta.
  • Dirva: Lengva, derlinga, nelaidi vandeniui dirva (gerai puri, neutralios reakcijos, pH apie 6–7).
  • Sodinimas: Rudenį (rugsėjo–spalio mėn.), svogūnus sodinti 10–15 cm gylyje, 10–12 cm atstumais.

Priežiūra

  • Laistymas: Vidutinio intensyvumo; per daug drėgmės lemia svogūnų puvinį.
  • Tręšimas: Prieš žydėjimą ir tuoj po žydėjimo fosforo–kalio trąšomis.
  • Po žydėjimo: Leisti lapams nudžiūti natūraliai – taip maisto medžiagos grįžta į svogūną. Po to svogūnai gali būti iškasti (ypač šaltų žiemų regionuose) ir laikomi sausai bei vėsiai iki rudens sodinimo.

Dažnos problemos

Problema Priežastis Sprendimas
Neišauga žiedai Per anksti ar giliai pasodinta, užmirkęs dirvožemis Svarbi sodinimo tvarka, geras drenažas
Lapų dėmės, puvinys Drėgna vasara, perlaistymas Rečiau laistyti, keisti vietą

Kambaryje (pražydinimas žiemą–pavasarį)

Svogūnų „pražydinimo” principas

  1. Rinktis didelius, sveikus svogūnus.
  2. Sodinimas – spalio–lapkričio mėn. į vazonėlį (svogūno viršūnė liktų paviršiuje).
  3. Kaitinimas šalčiu: Laikyti 8–12 savaičių vėsioje (+5–9 °C), tamsioje vietoje (pvz., šaldytuve, rūsyje). Substratas drėgnas, bet ne per šlapias.
  4. Perkelti į šiltesnę, šviesią vietą, kai pasirodo 5–7 cm daigai.
  5. Reguliarus laistymas (atsargiai, kad neužmirktų!) ir laukti žydėjimo.

Žydėjimo laikas

  • Kiekvienas svogūnas žydi apie 2–3 savaites.

Kambarinės hiacinto ypatybės

Savybė Rekomendacija
Šviesa Šviesi, apsaugota nuo tiesioginės saulės
Drėgmė Vidutinė, nelaistyti ant svogūno viršaus
Tręšimas Paprastai nereikia, ypač jei svogūnas didelis ir stiprus
Oras Vengti šilumos šaltinių, laikyti vėsiau – ilgiau žydės

Po žydėjimo

  • Paprastai kambariniai svogūnai žydi vieną sezoną; galima bandyti persodinti į gėlyną lauke, tačiau gausiems žiedams reikia dvejų metų „poilsio” ir kaupimo laikotarpio.

Svarbiausi priežiūros aspektai

  • Hiacintas mėgsta saulę, laistymą su saiku ir gerai purią žemę.
  • Lauko gėlynai: Svarbiausias rudens sodinimas, sausas svogūnų laikymas, neperlaistyti pavasarį.
  • Kambaryje: Būtinas šalčio laikotarpis, pamažu duoti daugiau šviesos, neperlaistyti.
  • Hiacintas – lelijinių šeimos svogūninė gėlė, auginama tiek lauke, tiek kambaryje, mėgstama dėl intensyvaus kvapo ir pavasarinio žydėjimo.
  • Svarbiausia – tinkama sodinimo vieta (geras drenažas), kruopšti laistymo kontrolė, ir svogūnų “poilsio” periodas tarp sezonų.