Home

Kerija (Kerria japonica) – tai dekoratyvinis, anksti pavasarį žydintis lapuočių krūmas, dažnai vadinamas japoniškąja kerija arba geltonžiede. Svarbiausia jų puošmena – ryškūs, geltoni, primenantys mažus rožės žiedelius, paprastai arba pilnaviduriai žiedai.

Trumpai apie keriją

• Aukštis: 1–2 metrų, kartais iki 3 m.
• Žiedai: Geltoni (1,5–4 cm), žydi balandžio-gegužės mėn., kartais vėlai vasarą pasirodo antras žydėjimas.
• Lapai: Šviesiai žali, dantyti, krenta žiemai.
• *Užauga tankiu, šakotu krūmu.

Auginimo sąlygos ir priežiūra

Dauginimas

• Auginiais: Geriausia – vasarą/imti pusiau sumedėjusius ūglius (šaknija durpėse, smėlyje).
• Atžalomis: Krūmas leidžia daugybę atžalų, kurias galima atskirti ir persodinti.
• Sluoksniuojant: Pavasarį prilenkti žemę prie motininio krūmo ir užberti – rudeniop įsišaknija.

Dažniausios problemos

• Kerija – ryškus, ankstyvo pavasario krūmas, nereiklus, gražus tiek pavėsyje, tiek saulėje.
• Svarbu reguliariai genėti po žydėjimo, taip pat užtikrinti bent minimalią apsaugą nuo šalčių.
• Dauginti galima lengvai atžalomis ar auginiais.

Kinrožė – populiari, nepretenzinga, tačiau ypač žiedais džiuginanti kambarinė gėlė. Kad kinrožė ilgai ir gausiai žydėtų, būtina laikytis tam tikrų auginimo bei priežiūros principų.

Svarbiausi kinrožės priežiūros akcentai

Dauginimas

• Auginiais: Geriausia pavasarį ar vasarą. Nupjautą 8–10 cm ilgio galiuką šaknydinkite vandenyje ar durpių-pelų mišinyje.
• Sėklomis: Rečiau, sėjinukai dažnai nepakartoja motininės augalo savybių.

Dažniausios problemos, ligos ir kenkėjai

Naudingi patarimai

• Reguliariai apžiūrėkite augalą – kinrožė jautri kenkėjams ir staigiems pokyčiams.
• Neperkraukite vazonėlio – geriau dažnai persodinti į vos didesnį vazoną, nei auginti per dideliame.
• Žiemą ilsisi, tad laistykite mažiau, nelaikykite per šiltai ir saugokite nuo juodraščių.
• Periodiškai karpykite – tai padeda išlaikyti kompaktišką, žiedais apaugusį augalą.
• Gausiai žydinčios kinrožės paslaptis – šviesa, reguliarus laistymas, tręšimas, didesnė oro drėgmė ir kasmetinis, švelnus formavimas.
• Stebėkite augalo reakciją į priežiūrą ir, pastebėję pakitimus, greitai imkitės atitinkamų veiksmų.

Kiparisas Lietuvoje – sudėtingas, tačiau įdomus pasirinkimas. Įprastas tikrasis kiparisas (lot. Cupressus sempervirens, Viduržemio jūros kiparisas) mūsų žiemų dažniausiai neatlaiko lauke. Tačiau Lietuvoje puikiai tinka kiti panašūs spygliuočiai.

Galimų „kiparisų“ rūšys Lietuvoje

Auginimo lauke nuorodos

• Natūralus kiparisas (Viduržemio jūros): žiemos šalčių netoleruoja, lauke žūsta jau prie –12 °C.
• Lietuvai tinkančios alternatyvos: rinkitės Chamaecyparis (kiparisines tujas), kurios išvestos veislės kartais pavadinamos „kiparisais“. Gerai įsišaknija, bet sausos pavasario saulės ir šalčio gali apdeginti – rekomenduojama dengti eglišakiais arba specialiu audiniu.
• Kadagiai (ypač siaurų formų kaip ‘Skyrocket’) populiarūs dėl kūgiškos formos ir visiško atsparumo šalčiui.

Vazone auginamas kiparisas (vazoniniai „itališki“ kiparisai)

• Galima auginti vazone, vasarą laikyti lauke, o žiemai įnešti į šviesią vėsią patalpą (5–10°C, bet be šalčio).
• Jaunus augalus (pvz., Cupressus macrocarpa arba C. sempervirens) Lietuvoje dažnai parduoda kaip „vazoninius kiparisus“ arba kalėdines dekoracijas. Jie jautrūs šalčiui ir lauke peržiemoja tik ypač švelnios žiemos atveju.

Auginimo sąlygos

• Vieta: saulėta, apsaugota nuo vėjo.
• Dirva: lengva, laidi, šiek tiek rūgšti (pH 5,5–6,5), neužmirktanti.
• Laistymas: reguliarus, tačiau vengti užmirkimo.
• Žiemojimas: būtina apsauga, ypač pirmus metus po pasodinimo; šaknų mulčiavimas, apsauga nuo šalčio ir pavasarinės saulės.
• Karpyti galima pavasarį ar vasaros pradžioje, kad išlaikytų formą.
• Tikrojo kipariso lauke Lietuvoje auginti negalima – neatsparus šalčiui, o dažniausiai sode auginami kiparisiniai augalai – tai kiparisinės tujos, pseudokiparisai ar kadagio formos.
• Svarbiausia – žiemos apsauga, pasirinkti tinkančias rūšis ir veisles, o vazoninius kiparisus žiemą laikyti nešaltame, bet vėsokame ir šviesiame kambaryje.
• Alternatyva – rinktis siaurų, kūgiškų formų kadagius, kurių vaizdas labai primena itališkus kiparisus ir puikiai žiemoja mūsų klimate.

Knipofija (Kniphofia) yra egzotiška, daugiametė dekoratyvinė gėlė, išsiskirianti smailėjančiais, spalvingais žiedynais. Tinkamai prižiūrint, ji gali tapti įspūdingu sodo akcentu.

Paprasta santrauka

• Knifofija mėgsta daug saulės ir gerą drenažą.
• Nepakenčia užmirkimo!
• Nereikli, bet gražiausiai žydi maistingame, puriame dirvožemyje.

Išsami knifofijos auginimo atmintinė

Pagrindinės priežiūros taisyklės

1. Pasodinkite saulėtoje vietoje: Tam, kad gausiai žydėtų.
2. Užtikrinkite drenažą: Svarbu, kad vanduo neužsistovėtų aplink šaknis – kitaip puvinys.
3. Reguliariai nuimkite nuvytusius žiedynus: Taip skatinsite naujų žiedų formavimąsi.
4. Rudenį mulčiuokite: Priklausomai nuo veislės ir žiemos atšiaurumo.
5. Nejudinkite be reikalo: Šaknys sunkiai atlaiko dažną persodinimą.
6. Retkarčiais patręškite: Ypač, kai augalas jaunas arba žydėjimo metu.

Dažniausi sunkumai, ligos ir kenkėjai

• Šaknų puvinys dėl perlaistymo ar sunkaus dirvožemio.
• Žiedus gali apgraužti šliužai ar sraigės – saugokite pavasarį.
• Džiūstantys lapai dažniausiai rodo trūkstamą drėgmę ar persodintos šaknys nelaiko augalo – laistykite, bet neperlaistykite.
• Knifofija mėgsta saulę, laisvą, sausą dirvą, ir saikingą drėgmę.
• Žiemą daugelį rūšių būtina apsaugoti nuo šalčių – ypač šaknis.
• Nepersistenkite laistydami ir tręšdami – ši gėlė geriausiai jaučiasi takioje vietoje, kuri kuo artimesnė jos gimtajai Pietų Afrikai.