Paulius – apie viską….

Visas temas pradėkime nuo saves….

Category Archive Įdomybės

  • Home   /  
  • Archive by category "Įdomybės"
    • ( Page9 ) ( Page9 )

Valensų draugų nuomone, pirmiausia Lechas — šeimos žmogus

LECHAS VALENSA labai stengėsi išlaikyti paslaptyje savo vyriausio sūnaus vestuves, rašo laikraštis „The European”. Jo draugams buvo įsakyta tikrąja šio žodžio prasme jokiu būdu neprasitarti apie tai Lenkijos spaudai. Solidarumo lyderis bijojo, kad dėl žmonių antplūdžio jungtuvės Gdansko Olivos katedroje nevirstų komedija, galinčia pakenkti tuometiniam kandidatui į prezidentus.

Valensų draugų nuomone, pirmiausia Lechas — šeimos žmogus, o tik po to politinis veikėjas, dėl to jis visuomet rūpinsis ir gins savo šeima. Suprantama, todėl jis norėjo, jog vestuvių ceremonija būtų ori ir iškilminga. Dabar Lenkijoje kalbama, kad tai buvo viena geriausiai išlaikytų paslapčių šios šalies istorijoje. Absoliučiai niekas nežinojo apie vestuves.

Bogdanui Valensai dar tik 20 metų. Jis studijuoja ekonomika. O nuotaka gražutė jo vaikystės draugė Agnieška Drozdovič.

Bogdanas taip pat buvo nelabai kalbus. Prieš vestuves savo draugams jis sakė: „Esu eilinis vaikinas; besiruošiantis vesti. Nenoriu, kad Valensos pavardė lemtų mano ir Agnieškos gyvenima”.

Iš tikrųjų niekas nesutrukdė jaunajai ruošti Valensą porai vestuvėms. Nupirko puikų nama Gdansko prie Lechas vaikams tai jo dovana. nuo Kopenhagos, kad nebūtų įtarimų ir kalbų.

Kas nežino “Karalaitės ant žirnio”, “Bjauriojo ančiuko” ir kitų KRISTIANO ANDERSENO pasakų. Šio danų rašytojo kūriniai išversti į 80 kalbų.

Visose Anderseno biografijose rašoma, kad jis gimė 1805 metais batsiuvio ir skalbėjos šeimoje. Tačiau danų istorikas Jensas Jorgensas mano kitaip. Jis paskelbė atliktų tyrimų duomenis, įrodančius, kad didysis pasakorius nesantuokinis Danijos karaliaus Kristiano Vlll sūnus. Jorgensas rašo, kad jaunasis sosto paveldėtojas turėjo romaną su grafienė Eliza Alefeld Lorving von Tranekar. Ši moteris, būdama šešiolikmetė, pagimdė berniuką. Vengiant skandalo, būsimojo karaliaus meilės vaisius buvo skubiai atiduotas paprastai, bet dorai sutuoktinių porai, gyvenančiai Žodžiu, Odense. kuo toliau.

Tokia sensacinga Anderseno kilmės teorija sukėlė karštu ginčų. Dauguma mokslininkų mano, kad ji nelabai įtikinama. Tačiau kiti teigia, kad Andersenas panašus į Kristiana Vili. Na Jensas Jorgensas žada pateikti naujų įrodymų savo hipotezei apginti.

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra

Po karo Džordžas Bušas vedė Barbara, leidybinės imperijos savininko dukra, ir įstojo į Jeilio universitetą, kuriame kažkada mokėsi jo tėvas bei senelis. Universitete jis buvo išrinktas beisbolo komandos kapitonu ir aktyviai dalyvavo elitinio klubo “Kaukolė ir kaulai” veikloje. Baigęs universitetą pradėjo dirbti banke, tačiau dirbo neilgai. Netrukus veiklusis jaunuolis išvyksta į Teksasa tyrinėti naftos verslovių. Bušai apsigyvena lindynėse prie išmalto kelio ir maudosi toje pačioje vonioje kaip ir vietos prostitutė.

Po 12 metų sunkaus darbo Džordžui Bušui priklausė 125 naftos gręžiniai. Taip jis tapo milijonieriumi, pasirengusiu kovoti už kongresmeno kėdė. Niekas tuo nesistebėjo. Teksasiečiai labai mėgo ši gabų, judrų kaip gyvsidabris vyrą. Visi taip žavėjosi Džordžu Bušu, kad Barbarai, anot žurnalo “Newsweek”, tai netgi sukeldavo pavydą. Biznierius domėjosi ne tik nafta. Jis tapo vietinio banko direktoriumi, vadovavo beisbolo komandai, uoliai lankė teatrus. Bet netrukus Bušų šeimoje įvyko tragedija – leukemija mirė jų dukrelė Robina. Ne tik Barbara, bet ir Džordžas po šios netekties praleido daug bemiegių naktų. Suprantama, kodėl tuo metu jis kuo galėdamas padėjo Džeimsui Beikeriui, kurio žmona mirė vėžiu.

Dabartinio JAV prezidento valdymo stilius susiklostė tuomet, kai jis kovojo už būvi Teksaso naftos verslovėse. Kartu dirbęs jo jaunesnysis brolis Viljamas prisimena, kad Džordžas žinojo kiekvieno pas jį dirbusio žmogaus ne tik pavarde, bet ir vardą. Jis pats išstudijuodavo geologinius žemėlapius, apžiūrėdavo gręžinius ir tik tada pirkdavo naujas žemes arba ne. Nebijodavo Bušas ir rizikuoti, bet visuomet žinojo rizikos ribas. “Todėl, – rašoma žurnale ”Fortune”, jo reikalai visuomet labiau plėtėsi į plotį, o ne į gylį”. Bušas pasirinkdavo žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Asmeninį pasitikėjimą grindė žmogaus pažinimu. “Tuomet visi reikalai buvo sutvarkomi sukertant rankomis”, prisimena prezidento brolis. Džordžui tai labai patiko.

Šios savybės padėjo Bušui išsikovoti autoritetą dirbant Centrinėje žvalgybos valdyboje ir Votergeito bylos metu. CŽV direktorius visuomet naudodavosi bendru liftu, o ne asmeniniu, skirtu tik jam, be to, prašydavo, kad bendradarbiai vadintu jį vardu. Po metų Bušui išeinant iš šios organizacijos, darbuotojai jam plojo stovėdami. Kai Niksonas jį paskyrė JAV atstovu Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje, Džordžas Bušas paspaudė ranka kiekvienam dangoraižio darbuotojui. Tad ne veltui sakoma, kad jis malonių smulkmenų meistras.

Postus prezidento administracijoje ir Baltuosiuose rūmuose užėmė jam lojalus žmonės. Karta Barbara Buš net pasakė savo vyrui: “Žinai, beveik visas kabinetas — mūsų draugai”. “Na o ko tu tikėjaisi?” — atsakė prezidentas.

KAS PADARĖ PIRMAJĮ ORO BALIONA

Nuo senovės laikų žmonės svajojo pakilti nuo žemės ir kaip paukščiai lakstyti ore. Apie tai byloja legenda apie Ikarą ir Dedalą. kurie vaškiniais sparnais pakilo į erdvę.

Praėjusių amžių istorija žino nemaža mėginimų užkariauti dangaus erdvę, kurie, beje, rėmėsi ne tiek skridimo principu, kiek už orą lengvesnių kūnų kilimo į orą principu.

Tarp daugelio pionierių, mėginusių skraidyti padangėje, didelės šlovės nusipelnė du prancūzai, broliai Mongolfjė. 1783 metais jie pagamino už orą lengvesnį laivą—oro balioną. Brolių Mongolfje baliono apvalkalas buvo padarytas iš popieriaus bei drobės ir pripildytas įšildyto oro, kuris, kaip ir dujos, lengvesnis už šaltą orą. 1783 metų liepos mėnesio 4 dieną, dalyvaujant didžiulei miniai, brolių Mongolfje balionas pakilo į orą ir per dešimt minučių pasiekė apie 500 metrų, aukštį.

Po kelių Savaičių brolių Mongolfje rekordą sumušė prancūzų fizikas Šarlis (1746—1823). Jo balionas, pripildytas vandenilio, už orą lengvesnių dujų, per dvi minutes pasiekė 1000 metrų aukštį.

Šiais bandymais susidomėjusi Paryžiaus Mokslų akademija pasiūlė broliams Mongolfje pakartoti savo bandymą. Tai įvyko 1783 metų rugsėjo mėnesį. Šį kartą prie oro baliono buvo prikabintas narvas su pirmaisiais dangaus keleiviais avimi ir antimi. Skridimui pasibaigus sėkmingai, daugelis drąsuolių panoro leistis į oro keliones. Netrukus du drąsūs prancūzai. d’Arlandas ir Ševalj de Rozj, pakilo į orą Mongolfje tipo balionu. kuris tada buvo vadinamas stačiai mongolijera.

Pirmųjų aeronautų sėkmė paskatino daryti naujus bandymus. 1785 metais prancūzas Fransua Blanšaras (1753—1809), pasinaudodamas palankiu vėju, oro balionu skraidė viršum Lamanšo kanalo.

Palengva oro balionai vis labiau tobulinami, jie naudojami įvairiems praktiniams uždaviniams. Ir pirmiausia kariniams tikslams kaip stebėjimo postai. 1870 metais, Paryžiaus apsiausties metu, iš miesto buvo paleisti 64 balionai, kurie pernešė 2500 tūkstančių laiškų. Kitose šalyse tuo laikotarpiu oro balionai taip pat buvo naudojami kariniams tikslams.

Oro balionus buvo pradėta naudoti ir moksliniams tyrinėjimams. Vieną iš pirmųjų mokslinių skridimu atliko du prancūzų mokslininkai: Bio (1774—4862) ir GeiLiusakas (1778—1850), kurie 1804 metais pakilo į 7000 metrų aukštį ir išbuvo ten apie šešias valandas. Tais laikais tai buvo stačiai fantastiškas rezultatas.

Tačiau oro balionas turi esminį trūkumą: jis nevaldomas ir lekia ten, kur jį neša vėjas. Šis trūkumas neleido oro balionams visiškai nugalėti oro erdvę. Jau vėliau tai padarė lėktuvas.

Žinios (sąvokos) ir įgyjamos, ir naudojamos kalbos dėka

Iš pradžių apie panašumą. Prisiminkime tokią mums žinomą padėtį, kai priešais žmogų atsiranda netikėta ir nežinoma jam kliūtis. Pavyzdžiui, užsikirto durų užraktas arba pusiaukelėje sugedo motociklas. Ar tokiais atvejais žmogus nesielgia kaip ta beždžionė, mėginanti atidaryti dėžutę? Iš pradžių jis daro daug judesių, kurių vienas, pradžioje net nežinia koks, pasirodo sėkmingas. Daug kartų pakartoję visus judesius, mes darome kaip tik tą, kuris reikalingas motorui paleisti arba užsitrenkusioms durims atidaryti.

Toks mąstymas (panašus ) gyvulių mąstymą), vykstantis praktikoje, veikloje, vadinamas vaizdiniu motoriniu (vyksta kažkas panašaus į įvairių veiksmų bandymą). Bet žmogus sugeba ir kitaip mąstyti — abstrakčiai, atitrauktai. Užuot ėmęsis daugybės chaotiškų ir nereikalingų veiksmų, jis gali pamąstyti. Jis prisimena visa tai, ką žino tuo klausimu (mūsų pavyzdyje — apie motociklo motoro sugedimo priežastis), numato elgimosi planą ir tik tada pradeda sistemingai, tvarkingai, o drauge ir sėkmingiau veikti. Toks mąstymas pranašesnis ne tik tuo, kad sutaupo jėgų. Jis pirmiausia leidžia panaudoti žinias, įgytas iš kitų žmonių. Šios žinios yra sukauptos mūsų galvoje sąvokų pavidalu.

Žinios (sąvokos) ir įgyjamos, ir naudojamos kalbos dėka. Žodžiais kiti žmonės perteikia mums savo įgytą patyrimą. Mes naudojame žodžius (vadinamojoje vidinėje kalboje), mąstydami, kaip spręsti iškilusius uždavinius.

Žodinis, atitrauktas mąstymas prieinamas žmogui dėl to, kad jo smegenys per ilgą evoliucijos procesą įgudo sudaryti ypatingus nervinius ryšius. Šie ryšiai vadinami antrąja signaline (žodine) sistema.

Kaip, prisitaikant prie aplinkos, erelis pasidarė akylas ir įgijo aštrius nagus, o žuvis — pelekus ir žiaunas, taip ir žmogui išlavėjo smegenys, sugebančios reaguoti į žodžius— visų išorinio pasaulio daiktų ir reiškinių signalus. Žodžiai, žadinantys smegenų veiklą, įgalina vykti mąstymo procesui ir be tiesioginio kontakto su daiktais. Šį kontaktą atstoja žodžiai (prisiminkite: gyvulys galvoja tik tada, kai mato daiktus ir veikia jais), jie atskleidžia nepaprastai dideles pažinimo galimybes. Jeigu betarpišką kontaktą su daiktu gali atstoti žodis, vadinasi, aš galiu žinoti apie daiktą visa tai, ką apie jį žino kiti žmonės, arba gausiai praturtinti savo sąmonę kitų išmanymu. Taigi tas dalykas, kad mūsų išmanymas susideda iš daugelio žmonių kartų patyrimo, pasiekusio mus kalbos dėka, daro mūsų mąstymą itin galingą. Juk naudojamės ne siauru asmeniniu patyrimu, o visos žmonijos įgytu patyrimu.

Smegenų funkcijos, kurių dėka žmogus gali naudotis žodžiais, ypač domina mokslininkus, ir todėl, nors šios funkcijos (t. y. antroji signalinė sistema) yra atrastos palyginti neseniai (tai padarė akademikas I. Pavlovas daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus), yra daug tyrinėjimų, aiškinančių mums tuos dėsningumus, kuriems tos funkcijos pavaldžios.

Užėjus i kapinių teritorija pradėjo atsiverti malonus akiai vaizdai

Prieš einant i ekskursija, aš net neįsivaizdavau sau kas ten yra. Aš maniau kad ten paprastos kapines nuo antro pasaulinio karo, kur buvo palaidoti Sovietų sąjungos kariai. Ir kai priėjom prie kapinių, pamačius pirma vaizdą aš pagalvojau kad čia nebus nieko įdomaus. Užėjus i kapinių teritorija pradėjo atsiverti malonus akiai vaizdai. Man labai patiko vienas dalykas, kuri man rodos pastebėjo visi, tai kaip atrodo antkapiai skirtingų valstybių ir laikų. Ir užėjus i kuri nors kapiniu kampeli iškart matosi kokiais metais buvo laidota, man tai pavyzdžiui tai labai patiko.

Dar viena pastaba, jeigu dabar pažiūrėsim pavyzdžiui nors į Vilnių, čia mes matom irgi ta pati kaip ir Kapinėse, pastatų architektūra parodo kada buvo pastatytas šis pastatas ir kas tuo metų valdė musų gimtąja šalį. Nežinau, bet kai aš pamatysiu koki pastatą ar Kapinėse antkapi, iškart man nesunku pasakyti kokios jis tautos. Mano manimu kiekvienas sukurtas dalykas parodo žmogaus charakteriu, kultūra net išvaizda. Tai kai aš ėjau per kapines, buvo toks įdomus jausmas, tarsi aš keliauju iš amžių į amžius, iš valstybės į valstybė. Kai pradėjo pasakoti apie kai kurios kapus tai iš tiesu buvo įdomų, bet tuo pačiu ir skaudu, nes mirtis jau nuo žmonijos atsiradimo, tai didele nelaime.

Bet kaip žmogus nenorėtu mirti tai neišvengiama. Blogiausiai yra tas, kai tėvai praranda savo vaikus. O vaikščiodamas per kapinius, kiek aš mačiau mirusių vaikų, paauglių ir šiaip jaunių žmonių. Kurie nespėjo padaryti beveik nieko savo gyvenime. O gal jie galėjo pakeisti pasaulį ar dar ką nors nuveikti žmonijos labui. Kai mes priėjom prie kapų kur buvo palaidoti rusų kariai žuvę antrame pasauliniame kare, ten stovėjo kažkur penkių metrų paminklai. Kai mes pradėjom aptarinėti šios paminklus kai kurie studentai pasakė jok paminklai rodo agresija. Aš su tokiom išvadom tikrai nesutinku, man šis paminklas parodo šalies galingumą.

Ir gerai pasižiūrėjus į tuos karius, jie stovi dviem eilėm tai parodo valstybes siena ir jai kas nors ateis užkariauti šaly tai tikrai reiks pasigailėtu už savo pasiputima ir abejojama kad ši šalys negali save apginti. Prie šių paminklu tinka labai graži rusiška patarle „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo jo ir pražus”. Po šiu kapiniu mes nuėjom prie kapu tu žmonių kurie padare darbu ir geru, bet deja ir nelabai geru Lietuvos labui. Ir vėl mes matom skirtumą kaip atrodo antkapiai padaryti sovietų laikais, ir kaip atrodo neperseniausiai žuvusiu įžymybių. Dar galima sudaryti viena išvada, antkapis parodo žmogaus vaidmenį ir ką jis padare Lietuvai, o antkapyje jo veidas parodo jo darbu krypti ir ju geruma ar atvirkščiai. Bet mes jau priėjom prie to, kad šiai dienai žmogaus antkapis parodo ant kiek jis buvo turtingas.

Dabar už dideliu pinigu kieki tave palaidos tokioj vietoj kur net pati geriausia ir įžymiausia ten nelaidos. Aptarus tai mes nuėjom prie partizanu kapu. Aš iškart galiu pasakyti kad jie kaip buvo partizanais iki mirties tai ir po to ju gyvenimas nepasikeitė. Labiausiai man patiko tas kad ten viskas švaru ir kad valstybe skiria lėšas palaikymui. Per visa ekskursijos laiką buvo pora trukumu tai šaltas oras ir ribotas laikas. Kai jau ėjom atgal į kolegija neilgam sustojom prie kapų kur palaidoti lenkų kariai.

Tai atrodė labai įdomiai jie buvo palaidoti ne bendrame kape kaip rusai, o vienas šalia kito ir susidarė nemažas plotas. Dar užėjome į bendros vokiečių ir rusų kapines. Nu galiu pasakyti tik viena, kad ten stovi tik tai paminklas. Nes tais laikais karo metu žmones buvo laiduodami ten kur buvo rasti. Ir galiu pasakyti viena, kad žeme tai ir yra didžiules kapines. Nes per visa žemės egzistavimą man atrodo, kad nėra tokio žemes gabaliuko kur negulėjo miręs kūnas.

Naujausi įrašai

zinok | pcmag | priority | drambliukosvajones | pauliusc | zup | coupon | icons | netikgeles |