Author Archive Genutė

Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai

Rudeninio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai gali būti sodinami per visą rugsėjo mėn. Žydėjimo laikas — vasaris—kovas. Sodinti anksčiau neapsimoka, nes rugpjūtyje labai sunku palaikyti žemą temperatūrą šiltnamyje, ir augalai nepražysta anksčiau už pasodintus rugsėjo mėn.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami gegužės—birželio mėn. ir iki rugsėjo 1 d. laikomi 28-30°C temperatūroje, vėliau 2-3 savaites iki sodinimo 10-13°C. Šiuo metu augalams šviesos atžvilgiu blogiausios sąlygos, todėl atidžiai reikia sekti šiltnamių temperatūrą (tinkamiausia 12— 15°C). Nuo to priklausys ir žiedų derlius, ir jų kokybė.

Rudenį galima auginti daugumą veislių, išskyrus geltonžiedes. Iš šių tinka tik Rijnveld’s Golden Yellow, Aurora, Golden Melodie. Šiuo metu auginamos ir pilnavidurės veislės.

Žieminio frezijų auginimo programa. Gumbasvogūniai sodinami gruodžio III dekadoje arba sausio mėn. pradžioje. Žydėjimo laikas — kovas—gegužė.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių laikymo metu toks. Jie iškasami birželio mėn. ir džiovinami. Nuo liepos mėn. 1 d. iki rugpjūčio 1 d. laikomi šaldytuve I-5°C temperatūroje. Nuo rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 10 d. laikomi 28–31 °C temperatūroje ir nuo gruodžio 10 d. iki sodinimo— 10-13 °C.

Šio auginimo periodo antra vegetacijos pusė sutampa su intensyvios šviesos laikotarpiu, todėl labai gerai žydi geltonžiedės veislės. Mėlynų veislių žiedai būna dulsvoki. Šiuo periodu tik vidutiniškai vertintina veislė White Swan, tuo tarpu rudenį auginama ji žydi gausiai.

Šiuo metu auginamos frezijos gausiai žydi, žiedai esti labai geros kokybės, todėl jomis reiktų apsodinti apie 50ojo skirto ploto. Vasariniam auginimui reiktų skirti 20% ploto, o rudeniniam —30%.

Įrenginiai pastoviai temperatūrai palaikyti 28-31 °C temperatūrai palaikyti mūsų pramonė išleidžia specialius termostatinius įrenginius KZMA pastoviai temperatūrai nuo 20 iki 35°C palaikyti tam tikro dydžio patalpose (12, 15 ir 30 m2 ploto), šiek tiek izoliuotose nuo lauko temperatūros. Kadangi santykinis oro drėgnumas turi būti ne žemesnis kaip 60% (optimalus 65-80%), patalpą reikia drėkinti, pastoviai laikant indus su vandeniu, arba retkarčiais purkšti patalpas.

Reikiamą temperatūrą drėgnumą nesunkiai galima palaikyti inkubatoriuose. Inkubatorių frezijoms laikyti pirmoji panaudojo agr. J. Rugytė Panerio tarybiniame ūkyje.

Auginant nedaug frezijų, šiam tikslui tinka termostatai, naudojami sėkloms daiginti. Jų viršutinė temperatūros riba paprastai ne aukštesnė kaip 35°C. Platesnio temperatūros diapazono termostatus naudoti rizikinga, nes, sutrikus reguliavimo sistemai, temperatūra gali smarkiai pašokti, ir gumbasvogūniai žus.

10-13°C temperatūrai palaikyti tinka šaldytuvai (specialiai sureguliuojami). Vasarą tokia temperatūra būna daugelyje rūšių.

1-5 °C temperatūrai palaikyti tinka buitiniai, o dar geriau pramoniniai šaldytuvai. Šaldytuvą reikia sureguliuoti dar prieš sudedant gumbasvogūnius, nes ši temperatūra artima kritinei. Gumbasvogūniai sušąla jau —2, —3 °C temperatūroje.

Visose saugyklose turi būti savaitiniai termografai, kad galima būtų sekti temperatūrų kreivę.

Vasarinė frezijų auginimo programa

Taigi frezijų augintojams būtina žinoti, kad galima sodinti tiktai tuos gumbasvogūnius, kurie 3-4 mėn. buvo laikomi 28-31 °C temperatūroje (santykinė oro drėgmė turi būti 65-80%). Kai gumbasvogūnius ramybės būvyje reikia išlaikyti ilgiau, jie laikomi šaldytuve (1-5°C). Po to juos vis tiek reikia 3-4 mėn. palaikyti aukštoje temperatūroje (28-31 °C) ir tik po to sodinti.

Frezijų žiedų galima turėti ištisus metus, tačiau pas mus labiausiai jų trūksta lapkričio—balandžio mėn. Patirtis parodė, kad gegužės mėn. frezijos turi didesnę paklausą už tulpes ir narcizus. Turbūt birželyje jos taip pat turėtų paklausą, nes ir šiuo metu skintų gėlių asortimentas negausus.

Mes siūlome 3 frezijų auginimo programas, pagal kurias žiedus galima skinti maždaug pusę metų. Tas programas pavadinsime vasarinio, rudeninio ir žieminio auginimo, pagal tai, kokiu metu augalai sodinami ir auga pirmaisiais mėnesiais.

Vasarinė frezijų auginimo programa. Sodinimo laikas — birželio mėn. I ir II dekada; numatomas žydėjimo laikas — lapkritis—sausis, auginimo trukmė 6–8 mėn., iš jų 3-5 mėn. šiltnamyje.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių sandėliavimo metu:

Jeigu gumbasvogūniai iškasami vasario—kovo mėn., tai iki birželio jie laikomi 28-31 °C temperatūroje. Santykinė oro drėgmė 65–80%.

Aukšta temperatūra frezijų gumbasvogūnius galima pradėti veikti tuoj augalams peržydėjus, kai jie dar neiškasti.

Jeigu gumbasvogūniai iškasami birželio mėn., tai iki vasario mėn. jie laikomi 1-5°C temperatūroje, vėliau iki gegužės pradžios 28-31 °C ir 2-3 savaites prieš sodinant 13 °C temperatūroje. Šis režimas nelabai patogus, nes šaldytuvus reikia ilgai eksploatuoti.

Kadangi tiktai pagal šią programą augalai iš pradžių auginami lauke, vėliau šiltnamyje, tai paminėsime kai kurias specifines detales.

Gumbasvogūniai sodinami į pikavimo dėželes, kutių sienelių aukštis— 15-20 cm. Šiam tikslui naudojami ir lengvi plastmasiniai konteineriai. Dėželės su pasodintais gumbasvogūniais lauke dedamos ant polietileno plėvelės, kad pro jų šonus išlindusios šaknys nesiektų žemės ir nesišaknytų. Per pirmuosius du auginimo mėnesius augalus reikia pritemdyti, ypač saulėtą ir šiltą vasarą. Taip sumažinama dirvos temperatūra. Jeigu šiuo metu dirvos temperatūra labai aukšta, tai žiedai nesiformuoja, o auga tik lapai. Augalus reikia gausiai purkšti ir laistyti. Rugsėjo mėn., prieš prasidedant šalnoms, dėželės nešamos į šiltnami.

Papildomai tręšiami kas 2 savaitės. Jeigu augalai tamsiai žali, tręšti galima rečiau. Kol augalai auga lauke, azoto ir kalio (N : K20) santykis turi būti 2 : 1. Šiltnamyje, kol orai šviesūs, šių elementų santykis turi būti 1 : 1, o kai šviesos trūksta — 1 :2.

Pagal šią programą frezijos galėtų būti auginamos daržininkystės kombinatuose, rudenį joms panaudojant šiltnamių plotus po daržovių.

Vasarą auginome Blauwe Wimpel, Princess Marijke, Rosemunde, Rijnveld’s Golden Yellow, Stockholm, White Swan veisles. Visos jos žydėjo, tačiau geriausios kokybės buvo Stockholm ir Princess Marijke žiedai. Literatūroje nurodoma, kad vasarą galima auginti Aurora, Sonata, Balerina, Rose-Marie, Corona, Golden Melodie, Apollo. Nepatartina auginti neišbandytų geltonžiedžių frezijų.

Kava Vilniuje

Kavos pupelės būtinai turi būti ką tik paskrudintos. Kiek jos skrudintos, pasirinkite pagal tai, ar mėgstate karčią kavą. Ilgai laikomų skrudintų pupelių labai pablogėja skonis ir aromatas. Kavos pupeles skrudinti namų sąlygomis sunku, todėl geriau dažniau pirkti specializuotose parduotuvėse jau paskrudintas.

Pupelių malimas labai svarbus procesas, norint išvirti gerą kavą. Malinio smulkumas priklauso nuo jūsų pasirinkto kavos virimo būdo. Jei malate namuose, visų pirma pasistenkite įvertinti sąlygas: turimą kavinuką ar kavavirę (kavos kiekis, subertas malūnėlį, malimo trukmė). Prisiminkite, kad sumalta kava netenka kvapo ne dienomis, o valandomis. Nekaupkite didelių maltos kavos atsargų, netingėkite vis naujai susimalti pupelių arba įsigyti parduotuvėje šviežios kavos. Atsiminkite, kad nuo malinio smulkumo priklauso ekstravimo laikas.

Maltos kavos kiekis vienai porcijai pasirenkamas pagal tam tikrą receptą. Geriausia laikytis nustatytos normos — ne daugiau 1-2 šaukštelių maltos kavos puodukui vandens. Specialistai rekomenduoja puodukui vandens (180 cm3) 10-12 g maltos kavos, o dvigubai kavai — tą patį kavos kiekį 90 cm3 vandens. Jei kavos per mažai, kava nebus skani ir kvapi. Per daug kavos padidins kofeino kiekį, o tai kenkia sveikatai ir neypač skanu. Dar kartą priminsime: po to, kai jūs išsirinkote tam tikrą kavos virimo būdą, griežtai laikykitės pasirinkto kavos malinio smulkumo, jo kiekio ir ekstrakcijos laiko.

Vanduo ne mažiau, kaip pati kava, yra svarbus gėrimo komponentas. Kavai virti reikalingas švarus, šviežias, neturintis jokių kvapų (puvimo, chlorkalkių ir kt.) vanduo. Jis turi būti skaidrus. Jei vanduo labai chloruotas, jį keletą valandų būtina palaikyti atvirame inde. Jis neturi būti nei pernelyg kietas, nei pernelyg minkštas (pavyzdžiui, sniego arba ledo vanduo). Jei vandenyje yra daug druskų, kava bus neskani. Vandens kietumas išreiškiamas miligrame ekvivalentais litrui (arba laipsniais). Kietumas iki 4 mgekv — vanduo minkštas, nuo 4 iki 8 mgekv — vidutinio kietumo. Daugiau kaip 8 mgekv — vanduo per daug kietas. Kavai virti (tarp kitko, ir arbatai) geriausiai tinka šaltinio, sraunių upeliukų su akmenuotų smėlingu dugnu, tekantis vanduo iš ledinuotų ežerų. Jei vanduo pernelyg kietas, jį prieš vartojant reikia nusėsdinti.

Vandens temperatūra ekstrakcijos metu turi būti arti virimo. Vanduo verda esant 100°C. Virimas vyksta trimis stadijomis. Pirmoji — burbuliukai kyla nuo kavavirės dugno ir atsiranda ant sienelių. Antroji stadija — vanduo pabąla, verda „ baltu fontanėliu” , ir, pagaliau, intensyviai burbuliuoja. Perviręs vanduo netinka kavai arba arbatai virti. Reikia vartoti antros virimo stadijos vandenį. Virimo stadijas galima nustatyti pagal garsą: plonas švilpimas (pirmoji), bičių šeimos ūžimas (antroji) ir chaotiškas garsas (trečioji). Ekstrakcijos metu vanduo neturi virti. Priminsime vėl, kad kava ne verdama, o užverdama. įdėję kavos pupeles į kavinuką arba džiazvų, tuoj išjunkite kaitinimą arba pasirodžius pirmiems virimo požymiams, nukaiskite kavinuką nuo ugnies.

Kavos temperatūra turi būti gana aukšta. Kad ji per greit neatauštų, prieš tai kavinuką išskalaukite karštu vandeniu. Išvirta kava iškart tiekiama. Kiekvienas kavos temperatūrą pasirinks pats. Ataušusios kavos šildyti negalima.

Kava be kofeino

Brazilijoje San Paulo miesto centrinėje aikštėje iškilęs originalus monumentas — bronzinis kavamedis — šalies turtingumo simbolis. Ne tik Brazilijos, bet ir kitų šalių ekonomikoje kava yra labai svarbi prekė.

Pasaulinėje prekyboje pagal pirkimo ir pardavimo operacijų apimtį kava pirmąją vietą užleidžia tik naftai, o pati užima antrąją vietą. Kiekvienais metais pasaulinėje rinkoje kavos parduodama daugiau kaip už 2 mlrd. dolerių. Daugeliui šalin ji yra pagrindinis pelno šaltinis. Su kavos gamyba ir pardavimu susiję milijonai žmonių. Pagal plantacijų dydį kava lenkia arbatą ir kakavą.

Jau truputį susipažinome su kavos paplitimo istorija. Dabar pakalbėsime apie kavos gamybos istorija. Jau žinome, jog kavamedžiai iš Afrikos pateko į Arabija ir visų pirma į Jemeną.

Arabų šalyse kava dar vadinama „bint-al-Jemenas” — Jemeno duktė. Dėl tokio pavadinimo JAR galima laikyti vienu iš kavos platinimo lyderių. Labai įdomioje O. Gerasimovo knygoje „Artimųjų Rytų sankryžose” (M., 1983), kurioje pateikiama įdomių faktų apie kavos istoriją bei vaidmenį Artimųjų Rytų šalių gyvenime, rašoma: „Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje yra šeicho Abdal Kadero rankraštis, kuriame tvirtinama, kad Jemene apie kavą sužinota tik 1450 m. Gal tai ir tiesa, bet tik tuo atžvilgiu, kad būtent tuo metu jemeniečiai išmoko auginti kavamedį”.

Viduramžiais Mocho uostas buvo jemeniečių kavos eksporto centras, iš čia kilo ir geriausių rūšių pavadinimas — moka.

Kavos gamybos monopolį arabai išlaikė iki XVII a. Jie akylai stebėjo kavos išvežimą ir užsieniečiams neleisdavo lankyti kavos plantacijų.

Tačiau sumanūs olandų pirkliai gana greitai įvertino kavos gamybos ir pardavimo naudą ir tropikų juostos kolonijose, būtent Javos salose, Batavijoje ir kitose įveisė didžiules kavamedžių plantacijas. Olandai, kad išlaikytų monopolį, slėpė kavamedžių auginimo ir apdorojimo paslaptis. Tai labai erzino prancūzus, kurie tropikuose taip pat turėjo kolonijų.

Po daugybės nesėkmingų bandymų XVIII a. pradžioje Paryžiaus botanikos sode 1714 m. iš sodinukų, pavogtų iš olandų, pasisekė išauginti kavamedį. Dešimtį metų jį prižiūrėjo karaliaus sodininkas Antonis de Žiuso. Tačiau 1723 m. Prancūzijos jūrų karininką Gabrielį de Kil, žinanti apie kavos plantacijas Javoje, užvaldė noras Martinike įveisti prancūziškas plantacijas. Kai Kil kreipėsi į karaliaus sodininką patarimų, šis, įsitikinęs, jog stebuklingąjį medį galima auginti tik botanikos sode, jam atsisakė padėti. De Kil nenusiminė. Jis pavogė kavamedį ir išplaukė į Martiniką. Po daugybės nuotykių, tarp jų ir kai medelį buvo norima sunaikinti, de Kil pasiekė Martiniką.

Sekėsi taip gerai, kad 1778 m. Martinike jau augo iki 16 mln. kavamedžių. Martinikos saloje dėkingi prancūzai pastatė paminklą kapitonui de Kil.

Nuo Olandijos ir Prancūzijos neatsiliko ir kitos kolonijinės valstybės — Ispanija, Portugalija, Anglija. Jos savo užjūrio valdose taip pat įveisė kavos plantacijas. Greitai tokios plantacijos atsirado Brazilijoje.

Tačiau prieš tai dar buvo gana romantiška istorija. Prancūzų kolonijose sėkmingai plėtėsi kavos plantacijos, bet prancūzai pavydžiai saugojo savo monopolį. Mirties bausme buvo baudžiama už sėjamosios medžiagos išvežimą iš kolonijų. 1727 m. tarp olandų ir prancūzų Gvinėjos įvyko pasienio kivirčas. Kaip tarpininkė ginčą buvo pakviesta Brazilija. Ji pasiuntė ten apsukrų žmogų, papulkininkį Francisko de Melo Paletą. Kol vyko derybos dėl sienos, papulkininkis neleido laiko veltui ir artimai susidraugavo su prancūzų Gvinėjos gubernatoriaus žavia žmona. Pasibaigus deryboms, brazilų svečių garbei skirtame bankete gubernatoriaus žmona papulkininkiui viešai įteikė prabangią puokštę. Tarp gėlių buvo kavos sodinukų.

Kava be kofeino

Francisko de Melo Paletas atsiveža į tėvynę brangių sodinukų, palieka darbą ir pradeda veisti kavamedžius. Tačiau ilgą laiką Brazilijos kavos plantacijos esti gana kuklios. XVIII a. šios šalies ekonomikos pagrindą sudarė 1 Europos šalis išvežamas cukrus. Masiškai kavos plantacijoms žuvus Azijoje ir tuo pačiu metu pasaulyje išaugus kavos paklausai, suaktyvėjo kavos gamyba Brazilijoje. Šios šalies klimato ir dirvožemio sąlygos labai tiko kavamedžiams auginti. Jau 1850 m. Brazilijos kavos eksportas sudarė pusę pasaulyje gaminamos kavos. Ir šiandien ji tvirtai pirmauja šioje srityje.

Kapitalinis stogo remontas – tai stogo remontas, įrengiant naują šilumos izoliacijos

TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI

Hidroizoliacinė stogo danga – iš hidroizoliacinių medžiagų vieno ar kelių sluoksnių sudaryta vandeniui nelaidi stogo danga.

Papildomas hidroizoliacinis sluoksnis – po arba virš hidroizoliacinės stogo dangos įrengtas papildomas hidroizoliacinės medžiagos sluoksnis.

Apsauginis hidroizoliacinės dangos sluoksnis – paviršinis sluoksnis ar sluoksniai virš hidroizoliacinės dangos, apsaugantys šią dangą nuo atmosferos poveikio.

Deformacinė siūlė – tai dviejų statybos konstrukcijų (elementų) jungiamoji dalis, leidžianti elementams judėti.

Temperatūrinė siūlė – tai siūlė įrengiama konstrukcijoje norint išvengti plyšių dėka temperatūros poveikio.

Eksploatuojamas stogas – stogas, kurio paviršiai naudojami žmonių buvimui ant jo, susisiekimui apželdinimui ar kitam naudojimui.

Neeksploatuojamas stogas – stogas kurio paviršiai nenumatyti ilgesniam žmonių buvimui ant jų, susisiekimui ar apželdinimui.

Įlaja – stogo konstrukcija vandens nuvedimui nuo stogo.

Karnizas – stogo šlaito dalis išsikišanti už išorinės sienos.

Kraigas – stogo šlaitų sankirtos briauna.

Laštaka – konstrukcinis elementas, apsaugantis sieną nuo stogo nutekančio vandens.

Nuožula – 45° kampo, ne mažesnis kaip 80mm aukščio akmens vatos arba betono apvadėlis kampuose prie vertikalių paviršių.

Parapetas – sienos tęsinys virš stogo dangos.

Plokščias stogas – nuožulnusis nuo 0.7° (1.25%) iki 7° (12.28%) nuolydžio stogas.

Sutapdintas stogas – stogas, sutapdintas su denginį laikančiomis konstrukcijomis.

Šlaitinis stogas – stogas, kurio šlaitų nuolydis didesnis už 7° (12.28%).

Santykinė garinė varža – tai santykis tarp to paties sluoksnio storio oro ir medžiagos garinių varžų.

Stogo elementai – ventiliacijos kanalai ir kaminėliai, alsuokliai, deflektoriai, stoglangiai, dūmtraukiai, deformacinės siūlės, antenos ir kitos stoge ir virš stogo esančios konstrukcijos.

Stogo latakas – nuožulnus lovinis dviejų stogo šlaitų sankirtos ruožas arba pakabintas prie atbrailos latakas.

Stogo nuolydis – tai nuolydis lyginant su horizontale. Stogo nuolydžio matmuo reiškiamas kampu tarp stogo plokštumos ir horizontalios linijos laipsniais, arba stogo dangos pakilimo nuo horizontalės procentu.

Stogo pagrindas – tai konstrukcinis elementas, ant kurio įrengiami dengiamieji sluoksniai.

Kapitalinis stogo remontas – tai stogo remontas, įrengiant naują šilumos izoliacijos ir hidroizoliacinį sluoksnį:

– nuimant seną stogo dangą;

– remontuojant esamą arba įrengiant naują pagrindą;

– nenuimant senos stogo dangos.