Author Archive Genutė

Vasarinė frezijų auginimo programa

Taigi frezijų augintojams būtina žinoti, kad galima sodinti tiktai tuos gumbasvogūnius, kurie 3-4 mėn. buvo laikomi 28-31 °C temperatūroje (santykinė oro drėgmė turi būti 65-80%). Kai gumbasvogūnius ramybės būvyje reikia išlaikyti ilgiau, jie laikomi šaldytuve (1-5°C). Po to juos vis tiek reikia 3-4 mėn. palaikyti aukštoje temperatūroje (28-31 °C) ir tik po to sodinti.

Frezijų žiedų galima turėti ištisus metus, tačiau pas mus labiausiai jų trūksta lapkričio—balandžio mėn. Patirtis parodė, kad gegužės mėn. frezijos turi didesnę paklausą už tulpes ir narcizus. Turbūt birželyje jos taip pat turėtų paklausą, nes ir šiuo metu skintų gėlių asortimentas negausus.

Mes siūlome 3 frezijų auginimo programas, pagal kurias žiedus galima skinti maždaug pusę metų. Tas programas pavadinsime vasarinio, rudeninio ir žieminio auginimo, pagal tai, kokiu metu augalai sodinami ir auga pirmaisiais mėnesiais.

Vasarinė frezijų auginimo programa. Sodinimo laikas — birželio mėn. I ir II dekada; numatomas žydėjimo laikas — lapkritis—sausis, auginimo trukmė 6–8 mėn., iš jų 3-5 mėn. šiltnamyje.

Temperatūros režimas gumbasvogūnių sandėliavimo metu:

Jeigu gumbasvogūniai iškasami vasario—kovo mėn., tai iki birželio jie laikomi 28-31 °C temperatūroje. Santykinė oro drėgmė 65–80%.

Aukšta temperatūra frezijų gumbasvogūnius galima pradėti veikti tuoj augalams peržydėjus, kai jie dar neiškasti.

Jeigu gumbasvogūniai iškasami birželio mėn., tai iki vasario mėn. jie laikomi 1-5°C temperatūroje, vėliau iki gegužės pradžios 28-31 °C ir 2-3 savaites prieš sodinant 13 °C temperatūroje. Šis režimas nelabai patogus, nes šaldytuvus reikia ilgai eksploatuoti.

Kadangi tiktai pagal šią programą augalai iš pradžių auginami lauke, vėliau šiltnamyje, tai paminėsime kai kurias specifines detales.

Gumbasvogūniai sodinami į pikavimo dėželes, kutių sienelių aukštis— 15-20 cm. Šiam tikslui naudojami ir lengvi plastmasiniai konteineriai. Dėželės su pasodintais gumbasvogūniais lauke dedamos ant polietileno plėvelės, kad pro jų šonus išlindusios šaknys nesiektų žemės ir nesišaknytų. Per pirmuosius du auginimo mėnesius augalus reikia pritemdyti, ypač saulėtą ir šiltą vasarą. Taip sumažinama dirvos temperatūra. Jeigu šiuo metu dirvos temperatūra labai aukšta, tai žiedai nesiformuoja, o auga tik lapai. Augalus reikia gausiai purkšti ir laistyti. Rugsėjo mėn., prieš prasidedant šalnoms, dėželės nešamos į šiltnami.

Papildomai tręšiami kas 2 savaitės. Jeigu augalai tamsiai žali, tręšti galima rečiau. Kol augalai auga lauke, azoto ir kalio (N : K20) santykis turi būti 2 : 1. Šiltnamyje, kol orai šviesūs, šių elementų santykis turi būti 1 : 1, o kai šviesos trūksta — 1 :2.

Pagal šią programą frezijos galėtų būti auginamos daržininkystės kombinatuose, rudenį joms panaudojant šiltnamių plotus po daržovių.

Vasarą auginome Blauwe Wimpel, Princess Marijke, Rosemunde, Rijnveld’s Golden Yellow, Stockholm, White Swan veisles. Visos jos žydėjo, tačiau geriausios kokybės buvo Stockholm ir Princess Marijke žiedai. Literatūroje nurodoma, kad vasarą galima auginti Aurora, Sonata, Balerina, Rose-Marie, Corona, Golden Melodie, Apollo. Nepatartina auginti neišbandytų geltonžiedžių frezijų.

Kava Vilniuje

Kavos pupelės būtinai turi būti ką tik paskrudintos. Kiek jos skrudintos, pasirinkite pagal tai, ar mėgstate karčią kavą. Ilgai laikomų skrudintų pupelių labai pablogėja skonis ir aromatas. Kavos pupeles skrudinti namų sąlygomis sunku, todėl geriau dažniau pirkti specializuotose parduotuvėse jau paskrudintas.

Pupelių malimas labai svarbus procesas, norint išvirti gerą kavą. Malinio smulkumas priklauso nuo jūsų pasirinkto kavos virimo būdo. Jei malate namuose, visų pirma pasistenkite įvertinti sąlygas: turimą kavinuką ar kavavirę (kavos kiekis, subertas malūnėlį, malimo trukmė). Prisiminkite, kad sumalta kava netenka kvapo ne dienomis, o valandomis. Nekaupkite didelių maltos kavos atsargų, netingėkite vis naujai susimalti pupelių arba įsigyti parduotuvėje šviežios kavos. Atsiminkite, kad nuo malinio smulkumo priklauso ekstravimo laikas.

Maltos kavos kiekis vienai porcijai pasirenkamas pagal tam tikrą receptą. Geriausia laikytis nustatytos normos — ne daugiau 1-2 šaukštelių maltos kavos puodukui vandens. Specialistai rekomenduoja puodukui vandens (180 cm3) 10-12 g maltos kavos, o dvigubai kavai — tą patį kavos kiekį 90 cm3 vandens. Jei kavos per mažai, kava nebus skani ir kvapi. Per daug kavos padidins kofeino kiekį, o tai kenkia sveikatai ir neypač skanu. Dar kartą priminsime: po to, kai jūs išsirinkote tam tikrą kavos virimo būdą, griežtai laikykitės pasirinkto kavos malinio smulkumo, jo kiekio ir ekstrakcijos laiko.

Vanduo ne mažiau, kaip pati kava, yra svarbus gėrimo komponentas. Kavai virti reikalingas švarus, šviežias, neturintis jokių kvapų (puvimo, chlorkalkių ir kt.) vanduo. Jis turi būti skaidrus. Jei vanduo labai chloruotas, jį keletą valandų būtina palaikyti atvirame inde. Jis neturi būti nei pernelyg kietas, nei pernelyg minkštas (pavyzdžiui, sniego arba ledo vanduo). Jei vandenyje yra daug druskų, kava bus neskani. Vandens kietumas išreiškiamas miligrame ekvivalentais litrui (arba laipsniais). Kietumas iki 4 mgekv — vanduo minkštas, nuo 4 iki 8 mgekv — vidutinio kietumo. Daugiau kaip 8 mgekv — vanduo per daug kietas. Kavai virti (tarp kitko, ir arbatai) geriausiai tinka šaltinio, sraunių upeliukų su akmenuotų smėlingu dugnu, tekantis vanduo iš ledinuotų ežerų. Jei vanduo pernelyg kietas, jį prieš vartojant reikia nusėsdinti.

Vandens temperatūra ekstrakcijos metu turi būti arti virimo. Vanduo verda esant 100°C. Virimas vyksta trimis stadijomis. Pirmoji — burbuliukai kyla nuo kavavirės dugno ir atsiranda ant sienelių. Antroji stadija — vanduo pabąla, verda „ baltu fontanėliu” , ir, pagaliau, intensyviai burbuliuoja. Perviręs vanduo netinka kavai arba arbatai virti. Reikia vartoti antros virimo stadijos vandenį. Virimo stadijas galima nustatyti pagal garsą: plonas švilpimas (pirmoji), bičių šeimos ūžimas (antroji) ir chaotiškas garsas (trečioji). Ekstrakcijos metu vanduo neturi virti. Priminsime vėl, kad kava ne verdama, o užverdama. įdėję kavos pupeles į kavinuką arba džiazvų, tuoj išjunkite kaitinimą arba pasirodžius pirmiems virimo požymiams, nukaiskite kavinuką nuo ugnies.

Kavos temperatūra turi būti gana aukšta. Kad ji per greit neatauštų, prieš tai kavinuką išskalaukite karštu vandeniu. Išvirta kava iškart tiekiama. Kiekvienas kavos temperatūrą pasirinks pats. Ataušusios kavos šildyti negalima.

Kava be kofeino

Brazilijoje San Paulo miesto centrinėje aikštėje iškilęs originalus monumentas — bronzinis kavamedis — šalies turtingumo simbolis. Ne tik Brazilijos, bet ir kitų šalių ekonomikoje kava yra labai svarbi prekė.

Pasaulinėje prekyboje pagal pirkimo ir pardavimo operacijų apimtį kava pirmąją vietą užleidžia tik naftai, o pati užima antrąją vietą. Kiekvienais metais pasaulinėje rinkoje kavos parduodama daugiau kaip už 2 mlrd. dolerių. Daugeliui šalin ji yra pagrindinis pelno šaltinis. Su kavos gamyba ir pardavimu susiję milijonai žmonių. Pagal plantacijų dydį kava lenkia arbatą ir kakavą.

Jau truputį susipažinome su kavos paplitimo istorija. Dabar pakalbėsime apie kavos gamybos istorija. Jau žinome, jog kavamedžiai iš Afrikos pateko į Arabija ir visų pirma į Jemeną.

Arabų šalyse kava dar vadinama „bint-al-Jemenas” — Jemeno duktė. Dėl tokio pavadinimo JAR galima laikyti vienu iš kavos platinimo lyderių. Labai įdomioje O. Gerasimovo knygoje „Artimųjų Rytų sankryžose” (M., 1983), kurioje pateikiama įdomių faktų apie kavos istoriją bei vaidmenį Artimųjų Rytų šalių gyvenime, rašoma: „Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje yra šeicho Abdal Kadero rankraštis, kuriame tvirtinama, kad Jemene apie kavą sužinota tik 1450 m. Gal tai ir tiesa, bet tik tuo atžvilgiu, kad būtent tuo metu jemeniečiai išmoko auginti kavamedį”.

Viduramžiais Mocho uostas buvo jemeniečių kavos eksporto centras, iš čia kilo ir geriausių rūšių pavadinimas — moka.

Kavos gamybos monopolį arabai išlaikė iki XVII a. Jie akylai stebėjo kavos išvežimą ir užsieniečiams neleisdavo lankyti kavos plantacijų.

Tačiau sumanūs olandų pirkliai gana greitai įvertino kavos gamybos ir pardavimo naudą ir tropikų juostos kolonijose, būtent Javos salose, Batavijoje ir kitose įveisė didžiules kavamedžių plantacijas. Olandai, kad išlaikytų monopolį, slėpė kavamedžių auginimo ir apdorojimo paslaptis. Tai labai erzino prancūzus, kurie tropikuose taip pat turėjo kolonijų.

Po daugybės nesėkmingų bandymų XVIII a. pradžioje Paryžiaus botanikos sode 1714 m. iš sodinukų, pavogtų iš olandų, pasisekė išauginti kavamedį. Dešimtį metų jį prižiūrėjo karaliaus sodininkas Antonis de Žiuso. Tačiau 1723 m. Prancūzijos jūrų karininką Gabrielį de Kil, žinanti apie kavos plantacijas Javoje, užvaldė noras Martinike įveisti prancūziškas plantacijas. Kai Kil kreipėsi į karaliaus sodininką patarimų, šis, įsitikinęs, jog stebuklingąjį medį galima auginti tik botanikos sode, jam atsisakė padėti. De Kil nenusiminė. Jis pavogė kavamedį ir išplaukė į Martiniką. Po daugybės nuotykių, tarp jų ir kai medelį buvo norima sunaikinti, de Kil pasiekė Martiniką.

Sekėsi taip gerai, kad 1778 m. Martinike jau augo iki 16 mln. kavamedžių. Martinikos saloje dėkingi prancūzai pastatė paminklą kapitonui de Kil.

Nuo Olandijos ir Prancūzijos neatsiliko ir kitos kolonijinės valstybės — Ispanija, Portugalija, Anglija. Jos savo užjūrio valdose taip pat įveisė kavos plantacijas. Greitai tokios plantacijos atsirado Brazilijoje.

Tačiau prieš tai dar buvo gana romantiška istorija. Prancūzų kolonijose sėkmingai plėtėsi kavos plantacijos, bet prancūzai pavydžiai saugojo savo monopolį. Mirties bausme buvo baudžiama už sėjamosios medžiagos išvežimą iš kolonijų. 1727 m. tarp olandų ir prancūzų Gvinėjos įvyko pasienio kivirčas. Kaip tarpininkė ginčą buvo pakviesta Brazilija. Ji pasiuntė ten apsukrų žmogų, papulkininkį Francisko de Melo Paletą. Kol vyko derybos dėl sienos, papulkininkis neleido laiko veltui ir artimai susidraugavo su prancūzų Gvinėjos gubernatoriaus žavia žmona. Pasibaigus deryboms, brazilų svečių garbei skirtame bankete gubernatoriaus žmona papulkininkiui viešai įteikė prabangią puokštę. Tarp gėlių buvo kavos sodinukų.

Kava be kofeino

Francisko de Melo Paletas atsiveža į tėvynę brangių sodinukų, palieka darbą ir pradeda veisti kavamedžius. Tačiau ilgą laiką Brazilijos kavos plantacijos esti gana kuklios. XVIII a. šios šalies ekonomikos pagrindą sudarė 1 Europos šalis išvežamas cukrus. Masiškai kavos plantacijoms žuvus Azijoje ir tuo pačiu metu pasaulyje išaugus kavos paklausai, suaktyvėjo kavos gamyba Brazilijoje. Šios šalies klimato ir dirvožemio sąlygos labai tiko kavamedžiams auginti. Jau 1850 m. Brazilijos kavos eksportas sudarė pusę pasaulyje gaminamos kavos. Ir šiandien ji tvirtai pirmauja šioje srityje.

Kapitalinis stogo remontas – tai stogo remontas, įrengiant naują šilumos izoliacijos

TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI

Hidroizoliacinė stogo danga – iš hidroizoliacinių medžiagų vieno ar kelių sluoksnių sudaryta vandeniui nelaidi stogo danga.

Papildomas hidroizoliacinis sluoksnis – po arba virš hidroizoliacinės stogo dangos įrengtas papildomas hidroizoliacinės medžiagos sluoksnis.

Apsauginis hidroizoliacinės dangos sluoksnis – paviršinis sluoksnis ar sluoksniai virš hidroizoliacinės dangos, apsaugantys šią dangą nuo atmosferos poveikio.

Deformacinė siūlė – tai dviejų statybos konstrukcijų (elementų) jungiamoji dalis, leidžianti elementams judėti.

Temperatūrinė siūlė – tai siūlė įrengiama konstrukcijoje norint išvengti plyšių dėka temperatūros poveikio.

Eksploatuojamas stogas – stogas, kurio paviršiai naudojami žmonių buvimui ant jo, susisiekimui apželdinimui ar kitam naudojimui.

Neeksploatuojamas stogas – stogas kurio paviršiai nenumatyti ilgesniam žmonių buvimui ant jų, susisiekimui ar apželdinimui.

Įlaja – stogo konstrukcija vandens nuvedimui nuo stogo.

Karnizas – stogo šlaito dalis išsikišanti už išorinės sienos.

Kraigas – stogo šlaitų sankirtos briauna.

Laštaka – konstrukcinis elementas, apsaugantis sieną nuo stogo nutekančio vandens.

Nuožula – 45° kampo, ne mažesnis kaip 80mm aukščio akmens vatos arba betono apvadėlis kampuose prie vertikalių paviršių.

Parapetas – sienos tęsinys virš stogo dangos.

Plokščias stogas – nuožulnusis nuo 0.7° (1.25%) iki 7° (12.28%) nuolydžio stogas.

Sutapdintas stogas – stogas, sutapdintas su denginį laikančiomis konstrukcijomis.

Šlaitinis stogas – stogas, kurio šlaitų nuolydis didesnis už 7° (12.28%).

Santykinė garinė varža – tai santykis tarp to paties sluoksnio storio oro ir medžiagos garinių varžų.

Stogo elementai – ventiliacijos kanalai ir kaminėliai, alsuokliai, deflektoriai, stoglangiai, dūmtraukiai, deformacinės siūlės, antenos ir kitos stoge ir virš stogo esančios konstrukcijos.

Stogo latakas – nuožulnus lovinis dviejų stogo šlaitų sankirtos ruožas arba pakabintas prie atbrailos latakas.

Stogo nuolydis – tai nuolydis lyginant su horizontale. Stogo nuolydžio matmuo reiškiamas kampu tarp stogo plokštumos ir horizontalios linijos laipsniais, arba stogo dangos pakilimo nuo horizontalės procentu.

Stogo pagrindas – tai konstrukcinis elementas, ant kurio įrengiami dengiamieji sluoksniai.

Kapitalinis stogo remontas – tai stogo remontas, įrengiant naują šilumos izoliacijos ir hidroizoliacinį sluoksnį:

– nuimant seną stogo dangą;

– remontuojant esamą arba įrengiant naują pagrindą;

– nenuimant senos stogo dangos.

Visais laikais interjero apipavidalinimui buvo naudojami dažai

Savitas ir originalus jūsų namų interjeras

Visais laikais interjero apipavidalinimui buvo naudojami dažai. Tiesa, mūsų šalyje prieš kelis dešimtmečius žmonės mieliau rinkdavosi tapetus, nes tuo metu, palyginus su dažais, jie buvo spalvingesni ir įvairesnio piešinio. Tačiau šiandien dažų įvairovė gerokai lenkia tapetų galimybes, be to, dažant sienas ant paviršiaus nelieka siūlių. Dažyti paviršiai nebėra monotoniški ir vienspalviai, kaip anksčiau – šiuolaikiniai dažai leidžia papuošti sienas originaliais, efektingais, spalvingais piešiniais.

Patirkite eksperimento malonumą – sukurkite nepakartojamą, savitą interjerą!

Dekoratyvusis priedas TIKKURILA LASERA

TIKKURILA LASERA naudojamas kaip priedas įprastiems vandeniniams-dispersiniams dažams santykiu 1:1. Šis priedas atskiedžia dažus ir prailgina jų džiūvimo laiką. Tokiu būdu jūs suspėsite sukurti piešinį iki išdžiūstant dažams. Efektas priklauso nuo dažomo paviršiaus kokybės, jo spalvos ir paties piešinio.

Ant šviesaus paviršiaus galima nupaišyti tamsų piešinį ir atvirkščiai, ant tamsaus – šviesų. Pirmiausia nudažykite paviršių tonuotais arba baltais dažais ir leiskite jam išdžiūti. Jei pagrindas bus baltas – geras rezultatas beveik užtikrintas. Tačiau, jei norite spalvoto pagrindo, nusipirkite nedaug dažų ir iš pradžių nudažykite nedidelį plotą – taip apsidrausite nuo nesėkmės.

Antrąjį sluoksnį (1-2 m2 ploto) dažykite voleliu, tam naudokite tonuotus sienų dažus, atskiestus LASERA priedu. Esama daugiau nei 2000 atspalvių dažų sienoms. Piešinį ar ornamentą galite suformuoti skuduriniu voleliu (arba skuduru, paglamžytu plastikiniu maišeliu, kempine, plaukų šepečiu ir t.t.). Nereikalingus dažus pašalinkite braukydami voleliu į skirtingas puses.

Suformuoti piešinį galite ir kitaip – plekšnodami paviršių kempine. Galima panaudoti keletą spalvų. Ornamentą sudarysite ir naudodamiesi šablonu. Paviršius visiškai išdžius per savaitę.

STRUKTŪRINIS DAŽYMAS

Struktūrinis dažymas suteikia paviršiui reljefiškumo ir dažniausiai naudojamas lubų bei sienų apdailai, kai šiems paviršiams paruošti reikia pernelyg daug laiko. Struktūrinių dažų sluoksnis paslepia smulkius paviršiaus defektus ir suteikia lygią išvaizdą. Struktūriniu dažymu galima pasinaudoti dažant vidaus sienas, židinius, atramines sijas, taip pat išorinius mūro fasadus ir cokolius. Paviršius, nudažytas struktūriniais dažais, yra dekoratyvus ir originalus.

Miltelių pavidalo priedas STRUKTURMIX gali būti maišomas ir su išorės, ir su vidaus darbams skirtais dažais. Priedas nepailgina dažų džiūvimo laiko ir nesumažina jų atsparumo drėgmei. TIKKURILA šeimos produktas KEVYT-RAE – tai jau paruošti naudojimui struktūriniai dažai, suformuojantys gana grubų, panašų į tinkuotą, reljefinį paviršių.

Apie paviršiaus paruošimą dažymui galite pasiskaityti skyriuose „Lubų dažymas” ir „Mūrinių fasadų dažymas”.

1. Paviršių nudažykite paprastais (nestruktūriniais) dažais vienu sluoksniu.

2. Įberkite į dažus struktūrinių miltelių. Jei norite dažyti tonuotais dažais, suteikite jiems atspalvį prieš pridėdami struktūrinių miltelių.

3. Dažydami struktūriniais dažais naudokitės teptuku, voleliu, šepečiu arba tinko svaidykle. Paviršių dažykite 1-2 kartus iš viršaus į apačią maždaug 30 cm pločio juostomis.

Naudodami tą patį dažų mišinį, tačiau skirtingus darbo įrankius, galite suformuoti įvairios struktūros paviršius. Pavyzdžiui, paviršių nudažius ilgo plauko voleliu, jis atrodys tartum nutinkuotas smulkiagrūdžiu tinku.

Jei dažote patalpoje, rekomenduojama tepti struktūrinį mišinį du kartus, o pirmąjį sluoksnį būtina išlyginti plačia mentele. Norimas piešinys atsiras iš karto, vos nudažius paviršių stuktūriniu mišiniu.

Struktūriniai dažai tepami ir specialiais voleliais, ir įvairiomis mentelėmis ar net pirštais. Pasirūpinkite, kad ant darbo įrankio būtų pakankamai dažų, o tepamas sluoksnis būtų vienalytis. Dėmesio! Naudojimo instrukcijoje rasite informacijos apie įvairių dažų derinimą.

NAUDINGI PATARIMAI

Dažų ir struktūrinių miltelių maišymas. Miltelius su dažais maišykite didelėje plastmasinėje talpoje. Nepatariama naudoti metalinių indų, nes struktūriniai milteliai gali pakenkti metalui ir po kurio laiko ant nudažytos sienos gali išryškėti rūdžių dėmės. Dažų ir struktūrinių miltelių maišymo proporcijos nurodytos ant etikečių.

Dažymas. Jei dažai atrodo pernelyg tiršti, juos galima atskiesti 10% nuo dažų kiekio. Dėmesio! Kad mišinys būtų vienalytis ir nesisluoksniuotų, dirbant jį būtina kartas nuo karto permaišyti. Prieš pradedant dažyti, mišinį patartina išmėginti ant nedidelio ploto. Jei dažote išorinius paviršius, struktūrinių dažų sluoksnį dar kartą nudažykite paprastais dažais. Taip fasadas bus atsparesnis atmosferos poveikiui.

Paviršiaus priežiūra. Kad nepakenktumėte paviršiui, dulkes valykite sausu ir minkštu skudurėliu.

Darbo įrankių valymas. Darbo įrankius plaukite valikliais, nurodytais ant dažų etiketės.

NAUDINGI PATARIMAI

Darbo sąlygos

Vandeniniai-dispersiniai dažai džiūsta pakankamai greitai, tačiau šį procesą galima sulėtinti išjungus radiatorius, ventiliaciją ir uždarius langus. Dekoruojant paviršių labai svarbu, kad dažai džiūtų kuo lėčiau, nes piešinys paprastai formuojamas ant drėgnų dažų sluoksnio. Dažomo paviršiaus, dažų ir oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +5ºC, o santykinis oro drėgnumas mažesnis kaip 80%. Dažomas paviršius turi būti švarus ir sausas, tačiau patalpa neturėtų būti pernelyg sausa ir šilta.

Dirbkite dviese

Dekoratyvinis dažymas geriau seksis dviese: vienas dažo, kitas formuoja piešinį. Tokiu būdu jūs suspėsite suformuoti reikiamą struktūrą iki išdžiūstant dažams ir greičiau atliksite darbą.

Dažymas

Nesiimkite dažyti pernelyg didelio ploto, nes galite nespėti suformuoti piešinio. Nudažykite maždaug 1-2 m² plotą, tada formuokite piešinį. Dekoratyvinių dažų sudėtyje yra medžiagų, lėtinančių džiūvimo procesą, todėl nepasisekus iš pirmojo karto, galima dažus išlyginti ir pamėginti dar kartą. Niekuomet nedarykite pertraukos ties puse sienos – dažykite iki artimiausio kampo, kad neliktų negražių perėjimų.

Dažykite palyginti plonu sluoksniu, kad pašalinant nereikalingus dažus skuduriniu voleliu ar kitais dekoravimo įrankiais, ant paviršiaus susidarytų efektingas piešinys. Todėl tepkite dažus vidutinio arba trumpo plauko voleliu. Dažydami kartas nuo karto nuplaukite dažų perteklių nuo volelio arba nuvalykite, braukydami juo kartono lakštą ar laikraštį.

Kadangi dekoratyvieji dažai nėra atsparūs plovimui, nedažykite jais virtuvės sienų ar kitų greitai besitepančių paviršių. Dekoratyviaisiais dažais galima nudažyti, pavyzdžiui, tik vieną sieną, kuri patrauks visų dėmesį.

Bandomasis dažymas

Iki pradėdami darbą, pamėginkite iš pradžių nudažyti nedidelį plotą (pavyzdžiui, gabalą gipso plokštės). Taip apsiprasite su dažymo technika ir įsitikinsite, ar pasirinkote tinkamą atspalvį, vadinasi, išvengsite nemalonių staigmenų dirbdami, o galutinis rezultatas bus toks, kokio tikėjotės. Jei nenorite, kad piešinys būtų labai kontrastingas, panaudokite šviesių atspalvių dažus. Naudodami skirtingų atspalvių bazinius ir dekoratyviuosius dažus, pasieksite vadinamąjį „šalčio” efektą.