Author Archive vytasss

Vaistinė šunvyšnė priklauso bulvinių (Solanaceae) šeimai. Tai daugiametis, žolinis augalas. Lietuvos TSR savaime neauga, bet gali būti sėkmingai auginamas kaip dvimetis augalas.

Vaistinei žaliavai (Folia Belladonnae, Radix Belladonnae) lapai renkami fiziologiškai išsivystę, o šaknys — rudenį. Tai nuodinga žaliava. Žaliavoje svarbiausios veikliosios medžiagos yra alkaloidai hiosciaminas ir skopolaminas. Hiosciaminas, veikiamas šarmų, receminasi į atropiną. Hiosciaminas nuo atropino skiriasi tuo, kad hiosciaminas optiškai yra aktyvus, poliarizacijos plokštumą suka į kairę, o atropinas — optiškai neaktyvus, farmakologiškai 2—3 kartus silpnesnis.

šunvyšnės lapai labai populiarūs mokslinėje medicinoje. Bendrai šunvyšnės preparatai vartotini tiktai gydytojo priežiūroje, nes lengvai galima mirtinai apsinuodyti.

Pastaruoju metu vis plačiau pradedama vartoti šunvyšnės šaknis, ypač sergant Parkinsono liga. Tam reikalui tinka šaknų nuoviras baltame vyne (20;0—500,0); geriama po valgomą šaukštą prieš miegą.

Mūsų farmacinė pramonė iš žalių šunvyšnės šaknų gamina preparatą „Sukrabdel”, tai skystis, kuriuo gydomas postencefalitinis parkinsonizmas. Preparatas suaugusiems pradedamas duoti nuo 3 lašų du kartus per dieną ir kasdien po vieną lašą didinama, kol gaunamas geriausias efektas, bet ne daugiau kaip 15 lašų iš karto. Paskui kasdien po vieną lašą mažinama iki tokio kiekio, kuris duoda pakankamą terapinį efektą. Tačiau jį galima vartoti tiktai gydytojui nurodžius.

Daržinė aguona priklauso aguoninių (Papaveraeae) šeimai. Vienametis, kultūrinis augalas, kuris pas mus auginamas grūdams. Yra nemaža veislių ir formų.

Vaistinei žaliavai (Capita Papaveris, Fructus Papaveris imaturus) aguonų galvelės renkamos tada, kai grūdai yra nenunokę. Nunokusios galvelės vaistinei žaliavai ruošti netinka, bet galima sunaudoti opijaus gamybai.

Žaliavoje svarbiausia veiklioji medžiaga — opijus, kuriame randama daugybė alkaloidų, morfino, papaverino ir kt. Alkaloidų šiek tiek būna ir nunokusiose dėžutėse. Pastaruoju metu aguonos retai vartojamos, nes nežinomas alkaloidų kiekis ir dėl to sunkiai dozuojamas. Kartais aguonos vartojamos plauti burnos ertmei nuo anerinos dantų skaudėjimo

Juodoji tuopa priklauso gluosninių (Salicaceae) šeimai. Daugiametis medis, savaime mūsų krašte neauga; sodinamas parkuose, alėjose, kapinėse ir sodybose.

Vaistinei žaliavai (Gemma Populi) ruošti pumpurai renkami kovo ir balandžio mėn.; džiovinami 30° C temperatūroje. Žaliavoje svarbiausios medžiagos yra gliukozidai — salicinas, populinas, flavoninės prigimties medžiagos — chrizinas ir tektochrizinas, dervinės medžiagos, eterinis aliejus.

Liaudis pumpurų ištrauką gana plačiai vartoja išorinėms žaizdoms gydyti. Mokslinėje medicinoje dėl gliukozido salicino tuopos pumpurai vartojami kaip prakaitavimą ir šlapimą skatinanti priemonė

Paprastasis agrastas yra daugiametis vaiskrūmis. Jo ūgliai – dygliuoti. Dygliai išsidėstę bambliuose po vieną-du-tris. Lapai – beveik apskriti, nedideli, iš 3-5 skiaučių, apačia švelniai plaukuota. Žiedai – neryškūs, žalsvi arba rausvi, varpelio pavidalo, dvilyčiai. Vaisiai – elipsės ar rutulio formos uogos su koteliais, žalsvai geltonos arba purpurinės spalvos. Uogose yra daug sėklų.

Žydi gegužės mėnesį.

Uogos prinoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Rusijoje agrastai buvo auginami jau prieš daugelį amžių. Manoma, kad XI a. jie buvo auginami vienuolynų soduose. XV a. agrastai pradėti auginti ir Maskvos rūmų soduose. XVI a. apie agrastus jau žinojo Anglijoje ir Airijoje. Kultūrinių agrastų veislės plito iš vakarų į rytus ir pasiekė Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą bei Rusiją.

Manoma, kad XIX a. pradžioje agrastai buvo labai populiarūs. J. Strumila 1820 metais savo knygoje Šiaurės sodai” agrastams skiria daugiau dėmesio negu serbentams. XIX a. pabaigoje senuose kaimų ir dvarų soduose jau augo stambiauogiai agrastai, bet XX a. pradžioje pasirodė valkčio liga ir nusiaubė agrastynus.

Dabar agrastas savaime auga Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Afrikoje, Kaukaze ir Ukrainoje. Agrastas, kaip kultūrinis augalas, plačiai auginamas RTFSR teritorijoje, centrinėse srityse, Baltarusijoje, Ukrainoje, Pabaltijyje.

Gydymui vartojamos agrastų uogos, kartais ir lapai.

Uogos renkamos sausos, prinokusios. Agrastų uogose yra 88-89% vandens, 6-11% cukraus (fruktozės, gliukozės, sacharozės), iki 2% ląstelienos, 0,64 1,0% pektinų, iki 1,7% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, rūgštynių, gintaro, vyno), mineralinių medžiagų (fosforo, vario, kalio, geležies, jodo, mangano, fluoro, cinko), raugų, fenolio junginių, vitaminų: 12-35 mg % C, 0,65 mg % karotino, 0,56 mg% E, 0,03 mg% B6, 0,25 mg% P, 0,02 mg% B2, 0,01 mg % B₁. 5 mg % folinės rūgšties.

Agrastų uogos vartojamos įvairių ligų profilaktikai bei gydymui. Jos rekomenduojamos vaikams ir vyresniems žmonėms kaip dietinis produktas. Šviežios uogos vartotinos kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant inkstų ir šlapimo pūslės ligomis. Agrastų uogos taip pat tinkamos sergant virškinimo trakto ligomis, ypač užkietėjus viduriams, sutrikus medžiagų apykaitai, nutukus.

Valgant 3-4 savaites agrastų, pagerėja medžiagų apykaita, sustiprėja visas organizmas.

Agrastus patartina valgyti sergant ateroskleroze, hipertonija ir mažakraujyste. Žmonės agrastų uogas valgo ir tuomet, kai sutrinka tulžies ir šlapimo išsiskyrimas arba kai užkietėja viduriai.

Jos taip pat rekomenduojamos nuo įvairių odos ligų, dažnų kraujosruvų. Seniau, kai kur ir dabar, agrastų lapų užpilas geriamas nuo plaučių tuberkuliozės. Neprinokę agrastai vartojami konditerijoje. Jie konservuojami, verdamos uogienės, o prinokę agrastai vartojami desertui, marmeladui. Agrastus nerekomenduojama valgyti sergant cukriniu diabetu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, enterokolitais ir kolitais.