Author Archive Genutė

Sėjamoji salota yra vienametė daržovė. Lietuvoje auginamos lapinės ir gūžinės salotos. Lapinės salotos lapai yra dideli, žali, dažniausiai atvirkščiai kiaušiniški, dantyti, kai kur skiautėti arba skylėti, bekočiai, prie stiebo prisitvirtinę stačiai. Gūžinės salotos išaugina įvairaus didumo, rutuliškas arba priploto rutulio formos

Jų lapai yra ovalūs, truputį garbanoti, balsvai žali.

Salotų stiebas – stačias, plikas. Žydi vasarą. Vaisiai dažniausiai esti rudi arba balsvi. Salota kilusi nuo Viduržemio jūros pakrančių. Jos buvo valgomos Senovės Graikijoje ir Vidurinės Azijos šalyse. Dabar jos vartojamos visame pasaulyje. Tarybų Sąjungoje auginamos kelių rūšių salotos. Gydymui vartojami lapai ir sėklos. Maistui salotų lapai.

Salotų lapuose yra 88,4-95,5% vandens, 0,1-4% cukraus, iki 2,9% baltymų, vitaminų (0,03 mg% B₁, 0,1 mg % B2, 13-50 mg% PP, 0,05 mg % B6, K, 10 mg % C, 1,75 mg % karotino, folinės rūgšties), laktucino, laktucerino, laktuciktino, alkaloido hiosciamino, 218 mg % kalio, 9,7 mg % magnio, 23,0 mg % kalcio, 0,6 mg% geležies, 35 mg% fosforo, 0,7 mg% mangano, 0,14 mg % vario, 0,3 mg % cinko, 0,03 mg% molibdeno, 0,004 mg% kobalto, 0,1 mg% nikelio, jodo, natrio, aliuminio, titano, boro, chromo, 0,07 mg% silicio, stroncio, arseno, rūgščių (obuolių, citrinos, rūgštynių ir kt.). Lapuose ir stiebuose yra pieno sulčių, kurių sudėtyje yra triterpeno, taraksosterolo, laktukopikrino karčiosios substancijos.

Salotos – labai naudingos

Nusilpusiems ligoniams, nėščioms moterims, vaikams, taip pat sveikiems žmonėms, ypač anksti pavasarį. Jos žadina apetitą, padeda organizmui pasisavinti medžiagas, reguliuoja virškinimą, skysčių balansą, kraujodaros procesus, širdies darbą, stiprina kraujagyslių sieneles (darosi elastingesnės), varo šlapimą, laisvina vidurius. Salotos – mažai kaloringos, todėl jas patartina valgyti nutukusiems žmonėms. Jos naudingos sergant ateroskleroze, hipertonija, tuberkulioze, mažakraujyste, cukriniu diabetu.

Mokslininkai nustatė, kad, geriant šviežių salotų lapų sultis, žmonėms, kurie serga lėtiniu gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, ne tik gerėja savijauta, bet ir randėja opos. Liaudies medicinoje salotas rekomenduojama valgyti susinervinus

Esant spazmams arba nedideliems skausmams.

Nuo nemigos siūloma 1-1,5 valandos prieš miegą išgerti 0,5-1 stiklinę salotų užpilo (vienas šaukštas smulkiai supjaustytų lapų užpilama viena stikline verdančio vandens, palaikoma, kol atauš, perkošiama). Šis užpilas taip pat tinka nuo gastrito ir hipertonijos. Geriama po pusę stiklinės du kartus per dieną arba stiklinę antpilo nakčiai. Susinervinus siūloma gerti šio užpilo tris kartus per dieną po pusę stiklinės.

Salotų sėklų užpilą patartina vartoti moterims, maitinančioms krūtimi kūdikius, kai sumažėja pieno. Nerekomenduojama salotas vartoti sergant podagra, inkstų akmenlige, taip pat mažiau reikėtų valgyti sergant kolitais ir enterokolitais.

Vaistinis šalavijas priklauso lūpažiedžių (Labiatae) šeimai. Daugiametis, pusiau sumedėjęs puskrūmis. Lietuvos TSR savaime neauga, kilęs iš Pietų Europos. Mūsų sąlygomis gali būti kultivuojamas.

Vaistinei žaliavai (Folia Salviae) lapai renkami prieš augalų žydėjimą. Sausoje žaliavoje randama tanidinių medžiagų, eterinio aliejaus, į kurio sudėtį įeina pinenas, cineolas, borneolas ir kt.

Viduramžiais šalavijas buvo labai universalus vaistas. Pastaruoju metu šalavijų reikšmė žymiai sumažėjo. Tačiau šalavijas vis dėlto lieka farmakopėjiniu augalu ir tam tikrais atvejais sėkmingai vartojamas nuo prakaitavimo, sergant tuberkulioze ir kitais atvejais. Be to, lapų nuovirai tinka skalauti burnos ertmei, nuo dantų smegenų uždegimo ir anginos. Kai kuriais atvejais lapų kombinacija su mėlynių uogomis (Fructus Myrtilli) ypač gerus rezultatus duoda viduriuojant.

Pagal Kroščinskį šalavijų lapai gyvuliams paskatina poravimąsi. Tenka pasakyti, kad šalavijas yra senas išbandytas vaistinis augalas ir reikia plačiau jį naudoti.

Valgomasis salieras yra dvimetis, 30-100 cm aukščio augalas. Lapai tamsiai žali, blizgantys. Žiedai – smulkūs, balti, susitelkę skėčiuose. Stiebai – tiesūs, vagoti, stipriai šakoti, dažniausiai tuščiaviduriai. Šaknis – stora, verpstiška, daug šalutinių šaknelių.

Vaisiai – rutuliški.

Pirmaisiais metais išauga šaknys ir lapai, antraisiais – stiebas, žiedai ir vaisiai. Šaknys kasamos pirmaisiais metais, nes antraisiais metais jos sumedėja ir netinka vartoti. Žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais.

Salieras kilęs nuo Viduržiemio jūros pakrančių. Jau seniai šis augalas buvo auginamas Egipte, Graikijoje, Romoje, o viduramžiais ir Europoje. Plačiai pradėtas auginti daržuose nuo XVIII a. Salieras auginamas Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje, šiaurinėje Afrikos dalyje.

Maistui ir gydymui naudojamos šaknys, šviežia žolė ir vaisiai. Saliero šaknyse yra iki 3,4% cukraus, iki 0,1% eterinio aliejaus (aldehidų, ketonų, rūgščių, alkoholio), asparagino, cholino, manito, gleivių, krakmolo, rūgštynių rūgšties, furokumarinų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, natrio, jodo), vitaminų (provitamino A, B₁, B2, C, PP, U). Šviežiose šaknyse yra 0,4% vandens, 0,25-0,39% riebalų, 0,77% cukraus, 7,7-11% neazotinių medžiagų, 0,84-1% pelenų, 1-1,48% azotinių medžiagų.

Lapuose yra apie 0,1% eterinio aliejaus (limoneno, pineno, apiolo), glikozido apiino, vitaminų (3,2-7,5 mg% provitamino A, 0,15 mg % vitamino B₁, B2, folinės rūgšties, 140-150 mg% vitamino C), furokumarinų. Vaisiuose yra 2,5-3% eterinio aliejaus, aminorūgščių (arginino, histidino, lizino, serino, alanino, tirozino), asparagino ir gliutamino rūgščių, glikozido apiino.

Salieras labai naudingas žmogui, nes jis gerina virškinimą, ypač tinka, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

Jame esantys apiinas ir limonenas gydo virškinimo trakto ligas, o kalis, apiolas ir asparaginas skatina šlapimo išsiskyrimą. Salieras ramina nervus, reguliuoja medžiagų apykaitą, širdies ir kraujagyslių sistemą, veikia antiseptiškai, gydo uždegimus, laisvina vidurius. Liaudies medicinoje vartojama saliero šaknys ir vaisiai.

Jie skatina šlapimo išsiskyrimą, malšina skausmą, žadina apetitą. Sergant podagra, inkstų ligomis, alergine dilgėline, dermatitais, apetitui žadinti ir medžiagų apykaitai gerinti, nervų sistemai stiprinti patariama gerti šviežias šaknų sultis (po 1-2 arbatinius šaukštelius tris kartus per dieną 30 minučių prieš valgį).

Šias ligas galima gydyti ir antpilu (du šaukštai susmulkintų šaknų užpilama stikline šalto vandens, palaikoma dvi valandas kambario temperatūroje, perkošiama ir geriama po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį). Nuo skausmingų mėnesinių rekomenduojama gerti sėklų antpilą (vienas arbatinis šaukštelis sėklų užpilamas stikline šalto virinto vandens).

Gydant odos ligas, pūlines žaizdas ir opas, rekomenduojama dėti šviežių susmulkintų lapų kompresus arba tepti saliero tepalu (ruošiamu iš susmulkintų lapų ir riebalų), kartais galima vartoti ir sėklas. Maistui vartojamos saliero šaknys, lapai ir sėklos (kaip prieskonis).

Žinoma apie 100 pušies rūšių, dauguma jų auga Šiaurės pusrutulio vidutinės klimato juostos šalyse, kai kurios rūšys pasitaiko daugiau į pietus esančių platumų kalnuose ir tik keletas iš jų gali augti tropinėje juostoje. Mūsų ,šalyje labiausiai paplitusi paprastoji pušis. Žydi gegužės pabaigoje birželio pradžioje. Štai jau daugelį šimtmečių žmogus naudoja pušies gydomąsias savybes, ji minima seniausiuose iki mūsų dienų išlikusiuose receptuose. Vertingomis vaistinėmis savybėmis pasižymi ne tik pušies spygliai, bet ir pumpurai. Gydymui taip pat vartojami sakai, turintys eterinio aliejaus ir kai kurių dervinių rūgščių (abietininės, neabietininės, pahustrinės ir kt,). Nustatyta, iš 1 kg pušies sakų į aplinkinį orą išgaruoja iki 240 ypatingos tuberkuliozės lazdelei medžiagos.

Senovės graikų gydytojas Hipokratas amžiuje prieš mūsų erą gydė, sergančius plaučių tuberkulioze ligonius ilgu jų buvimu pušyne, kur daug fitoncidų mikrobų naikintojų. Pušies gydomosios savybes buvo žinomos ir pirmiesiems Rusijos Šiaurės gyventojams. Truputi pasūdytomis pušies išspaudomis gydė širdies ligas. tu duodavo sergant krutinės ligomis. Spygliuočių medžių dervos gydomosios savybės buvo žinomos Jaroslavo Istruntingoto laikais. RUSIOS pietuose ją vartojo nuo džiovos (tuberkuliozes), Šiauriečiai ją vadino įvairiais vardais ir vartojo nuo maliarijos. Pušies spygliuose yra daug vitamino C, karotino ir kitu medžiagų Sunkiomis Leningrado blokados dienomis buvo suorganizuota masine vitamininto gėrimo iš spyglių gamyba jis buvo būtinas sužeistiems kariams ligoninėse pokario buvo sukurtas chlorofilo ir karotino pastos spyglių.

Iš spyglių taip pat pavyko gauti ir kitą vertingą jungtį natrio chlorofiliną, kuris geba panaikinti nemalonius kvapus. Parfumerijos pramone gamina keletą dantų pastų, į kurias įeita spygliai. Šios pastos ne tik dezinfekuoja burnos ertmę, bet ir padeda pašalinti dantenų kraujavimą, „Miško” muilas nedirgina odos, paspartina nudegimų, įsipjovimų gijimą. Paruošti švieži, nuplauti pušies spygliai, sukarpomi žirklėmis (4 stiklines) ir užpilami 2,5 stiklinės šalto vandens, pridedama 2 arbatiniai šaukšteliai ištirpdytos citrinos rūgšties ir laikoma 2-3 dienas tamsioje vietoje, po to iškošiama ir geriama po vieną stiklinę per diena.

Spyglių ekstraktas vartojamas širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos veiklos sutrikimams gydyti, sergant egzema žvyneline liga, neurodermitu. Suaugusiam žmogui voniai dažniausiai imama 2 valgomieji šaukstai spyglių ekstrakto arba 1 valgomasis šaukštas spyglių koncentrato. Pušies spyglių antpilas vartojamas skorbutui gydyti ir jo profilaktikai, taip pat kaip bendrai stiprinantis organizmą vaistas sergant infekcinėmis ligomis ir esamiems sužeidimams Nuo senų laiku liaudies medicinoje buvo vartojama pušis pumpurų nuoviras, antpilas, tinktūra kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas esant skausmingam skysčio susikaupimo pilvo ertmėje, kaip atsikosėjimą palengvinantis vaistas sergant lėtiniais bronchitais ir tracheitais, taip pat inhaliacijoms sergant kvėpavimo takų ligomis.

Antpilą paruošti 10 g susmulkintų pumpurų užplikinama stikline verdančio vandens, geriama po 1 valgomąjį šaukštą kas 2 dienas, cukraus arba medaus sirupas, taip pat nuoviras su pienu vartojami ne tik sergant ligomis, atsiradusiomis nuo peršalimo, lėtiniu bronchitu, bet ir sergant podagra, reumatu, inkstų akmenlige, kitais bronchitais. Šviežių pušies kankorėžių, surinktų birželio liepos mėnesį, tinktūra vartojama sergant gastritais, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, ir skrandžio opalige.

Tinktūrai paruošti susmulkinti kankorėžiai (trečdalis litrinio stiklainio) užpilama 40% spiritu, duodama pritraukti 7 dienas (laikoma šiltoje vietoje) ir geriama po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį 2 mėnesius. Bitininkystės produktų panaudojimo medicinoje tarptautinės organizacijos darbuose („Apirnondija”) galima rasti receptą, kaip vartoti sirupą iš medaus ir pušies pumpurų. Jis gaminamas namuose ir naudingas sergant kvėpavimo takų ligomis.