Paulius – apie viską….

Visas temas pradėkime nuo saves….

Author Archive vytasss

  • Home   /  
  • Articles posted by vytasss
    • ( Page58 ) ( Page58 )

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais

Mediniu paviršių ir gaminių dažymas aliejiniais ir emaliniais dažais.

Aliejiniai dažai labai plačiai vartojami kapitalinei statybai ir remonto darbams. Aliejinių dažų jungiklis yra natūralus, sutankintas arba modifikuotas alkidinėmis dervomis pokostas.

Aliejiniais dažais dažyti paviršiai ne tik dekoratyvūs, šiais dažais konstrukcijos(stalių, metaliniai dirbiniai, vamzdynai) apsaugomos nuo drėgmės ir korozijos.

Aliejiniai dažai tiekiami į statybas tirštai trinti arba visai paruošti darbui. Tirštai trinti dažai centralizuotose dažų dirbtuvėse arba tiesiog statomame objekte atskiedžiami pokostu bei emulsiniu skiedikliu iki parankaus dažyti klampumo.

Prieš dažant blausia spalva, nuo paviršiaus nuvalomos dulkės, nešvarumai ir, kad plėvelė būtų stipresnė, gruntuojama oksoliu, kuris tepamas teptukais arba velenėliais. Kad praleistas vietas būtų lengviau pastebėti ir tuoj pat užtepti, į oksolį įmaišoma šiek tiek (5 – 10%) pigmento tokios pat kaip aliejinė danga spalvos. Oksolis sausu saulėtu oru džiūsta trumpiau kaip 24 h. Dažant arba glaistant neseniai gruntuotą  neišdžiuvusį paviršių, danga pūslėja, lupasi. Tokias vietas tenka taisyti, vėl tepti oksoliu, glaistyti, svidinti pemza arba švitrų ir dar kartą tepti oksolių.

Paskui paviršius ištisai glaistomas laistyklėmis su keičiama plastmasine mente arba guminėmis pusbrauktėmis. Geresnė aliejinių dažų danga būna tada, kai paviršius glaistomas nubraukiant: glaistas užpildo tik paviršiaus poras ir nesudaro ištiso glaisto sluoksnio.

Pagaliau paviršius gruntuojamas atskiestais oksoliu ( 85-90%) tirštai trintais aliejiniais dažais (15-10%) tokios pat spalvos kaip ir busima danga. Gruntuojama purškikliu arba poroloniniu bei kailiniu velenėliu, žiūrint, kad gruntas dengtų tolygiu sluoksniu nenutekėtų ir neliktų pralaidų. Jeigu glaistoma sintetiniu glaistu, gruntuoti  pokostu paviršiaus nereikia.

 Aliejiniai dažai tepami ant lygių nedidelų sienų, plokštumų, mojuokliniais teptukais arba kailiniais velenėliais. Langu rėmai ir metalinės grotelės dažomos žiediniais teptukais, dideles plokštumos- purkštikliais. Dažant purkštikliais, darbo našumas 400-500 m2 /h. Dažymo purkštikliais trūkumas kylantis dažytojo darbo zonoje rūkas. Kad jis būtų mažesnis purkštiklio galvutė apgaubiama apsauginiu oriniu apvalkalu. Purkštiklio galvutė laikoma per 20-30 cm nuo paviršiaus statmenai į jį kreipiant dažų čiurkšlę.

Emalei yra pigmentų suspensijos lake. Statyboje vartojami alkidiniai, pentaftaliniai, nitrogliftaliniai emalei ir nitroemaliai. Emalinės dangos yra stiprios, atsparios aplinkos poveikiui, gerai atrodo, sparčiai džiūsta (kambario temperatūroje ne ilgiau kaip 1 – 2 h.

Pentaftaliniai emaliai skirti ir vidaus darbams. Jais dažomas metalas, mediena ir tinkas. Mediena ir tinkas gruntuojami mišiniu iš 0,8 dalies pentaftalinio emalio ir skiediklio bei 1 dalies natūralauspokosto. Emalis, kurio klampumas pagal viskozimetrą yra 80 – 100 s, tepamas teptuku, o 40 – 50 s – purškiamas purškikliu.

Emalis skiedžiamas iki darbui parankaus klampumo uaitspiritu arba jo ir terpentino mišiniu santykiu 9:1. Emalis 18-23 0 C temperatūroje džiūsta ilgiau kaip 24 h. Tiekiamo emalio klampumas 60-135 s, kuris tikrinamas 20 0 C temperatūroje viskozimetru. Iki darbo parankaus klampumo (22-28 s) emalis skiedžiamas tirpiklių. Purškiamas purškikliu 3-is sluoksniais. Sluoksnio storis 80-150µm. Džiūsta 18-22 0 C temperatūroje ne ilgiau kaip valanda.

Dirbti su naujais lakais ir dažais leidžiama asmenims, iš anksto susipažinusiems su tų medžiagų vartojimo instrukcijomis ir saugumo technikos taisyklėmis.

Kavos pupelės

Iš Artimųjų Rytų kava patenka į Turkiją, kur iškart tampa populiari. Stambule XVI a. viduryje atidaroma daugybė kavinių. Kavos gerbėjų pasirodė tiek daug, o gėrimo pasisekimas toks didelis, kad ir čia sujudo valdžią turintys. Jie teigė: žmonės, išgėrę kavos, pasidaro nepatenkinti ir daug plepa apie politiką”. Turkijos imperijos vyriausybės įsaku visos kavinės buvo uždarytos. Sultonui Mahometui IV valdant, kavos gerbėjus užsiūdavo kavos pupelėms skirtuose maišuose ir išmesdavo jūra. Sugalvodavo ir baisesnių bausmių.

Tačiau Turkijoje kavinės gyvavo toliau, ir lankytojų vis daugėjo. Matydamas nelygią kovą, sultonas Suleimanas II buvo priverstas panaikinti draudimą. Ir turkų diplomatai tais laikais daugeliu atvejų tampa kavos propaguotojais kitose šalyse.

Stambulo ir Damasko kavinės tapo Vakarų kavinių pirmtakais. Jaukios, grašiai apstatytos jos tapo susitikimų, poilsio ir pokalbių vietomis. Čia žaidė šachmatais ir kortomis. Tvirtinama, kad bridžas gimė Stambulo kavinėse. Iš kavinių kava pamažu išplinta po privačius namus ir Artimųjų Rytų gyvenimui daro didžiulę įtaką.

Europa su kava susipažino XV a. pabaigoje, o kitą šimtmetį kava galutinai užkariauja europiečių buitį.

1548 m. apie kavamedį rašė Antonio Menavino, o po dešimties metų Pjeras Belonas jį paminėjo Arabijos augalijos sąraše, pabrėšdamas kavamedžio afrikietišką kilmę. Apie kavą ir kavamedį 1592 m. išleistoje knygoje pasakoja Padujės universiteto botanikas profesorius Prosperas Alpini. Augsburgiečio mediko Leonardo Raufvolfo 1582 m. išleistoje ir paskirtoje jo kelionėms po Rytų šalis knygoje galima perskaityti tokias eilutes: „Tarp įvairių naudingų daiktų jie turi gėrimą, kuriam teikia daug reikšmės ir kurį vadina „šaube”. Tas gėrimas juodas kaip rašalas ir labai naudingas sergantiems įvairiomis ligomis, ypač skrandžio. gėrimą jie geria rytais, net prie žmonių, nebijodami, kad juos pamatys; geria iš mažų molinių arba porcelianinių gana gilių puodukų labai karštą, kiek tik iškenčia lūpos. Jie dažnai puoduką prikelia prie lūpų, bet geria mažais gurkšneliais… Gamina šį gėrimą iš vandens ir pupelių, kurias gyventojai vadina „bunnu”. Tos pupelės pagal išvaizdą ir dydį labai panašios į lauramedžio uogas, tik įvilktos dvi luobeles. Šis gėrimas labai paplitęs, ir dėl to turguose visada galima matyti pirklių, prekiaujančių kavos gėrimu arba pupelėmis”.

Kavos vaisių stebuklingos savybės buvo pastebėtos ir tinkamai įvertintos

Į Europą 1596 m. kavos pupelių tikriausiai pirmas atvežė vokiečių gamtininkas Bellusas. Dar vienas liudijimas. Vienas iš Romos popiežiaus pasiuntinių Pjetro della Valle ilgai gyveno Persijoje ir meistriškai išmoko gaminti kavą. 1614 m. laiške iš Konstantinopolio rašė: „Turkai geria juodą gėrimą, kuris vasarą atgaivina, o žiemą — sušildo… Jie gėrimą gamina iš pupelių arba uogų, augančių ant medžių Arabijoje. Pagal juos gėrimas teigiamai veikia sveikatą, padeda virškinti, stiprina žarnyną ir neleidžia atsirasti katarams. Jie taip pat tvirtina, kad po vakarienės šis gėrimas neleidžia žmogui užmigti. Štai dėl ko jį geria tas, kas pasiruošęs naktį mokytis”.

Kava be kofeino

Manoma, kad būtent della Valle 1626 m. pirmasis Italijoje pagamino puodelį kavos. Reikia pastebėti, kad iš pradžių ir čia klerikalai kavą įvertino nepalankiai. Galutiniam sprendimui šiuo klausimu priimti XVI a. pabaigoje popiežius Klementas VIII įsakė pristatyti jam kavos. Gėrimas patiko ir klausimas buvo išspręstas teigiamai.

Šviežiai skrudinta kava

Beveik iki XIX a. vidurio kava daugiausia būdavo kepinama namų sąlygomis. XVII a. pabaigoje buvo siūloma daryti šitaip: „Reikiamą kavos pupelių kiekį suberkite i keptuvę pudingui kepti arba keptuvę ir kaitinkite ant medžio anglių nuolat maišydami, kol pupelės patamsės. Perkandę vieną pupelę, įsitikinsite, kad pupelės patamsėjo ne tik iš išorės, bet ir viduje. Per ilgai kepinamos pupelės netenka riebalų, kurie reikalingi kavai, o iš blyškių pupelių kava bus bloga…”

Namų sąlygomis ir dabar pupelės kepinamos taip pat. Tiesa, per daugelį metų sugalvota ir naujų namų apyvokos reikmenų — tam tikri primityvūs cilindriški kaitintuvai, kad kava vienodžiau apkeptų, tačiau esmė liko ta pati.

Padidėjus kavos paklausai ir sutrumpėjus realizacijos terminui, patogiau pasidarė realizuoti apkepintas pupeles. Praėjusio amžiaus pabaigoje kava pradedama apdoroti pramoniniu būdu. Šio darbo ėmėsi inžinieriai, chemikai, maistininkai. Pirmosios kepinimo mašinos buvo didžiulės, besisukantys cilindrai buvo kaitinami anglimi.

1864 m. Dš. Bernsas užpatentavo kavos pupelių kepinimo mašiną — sudėtingą sistemą — pupelės maišomos cilindruose ir iškraunamos nesustabdžius jų. XX a. pradžioje anglį pakeitė dujos. Apkepinimui skirtus cilindrus patobulino ir pupeles pradėjo kaitinti privestomis karštomis dujomis, o ne įkaitintu cilindro metalu. Mažiau pupelių apdegdavo ir kepinimo laikas sutrumpėjo iki 18 min., tačiau visam procesui labai trukdė cilindre esantis šaltas oras. 1914 m. kepinimui buvo panaudotas vidinis dujų šildymas, o 1935 m. kepinimo procesas patobulintas taip, kad šilumos buvo tiekiama daugiau, o temperatūra sumažėjo — daugiau karšto oro dideliu greičiu buvo pučiama cilindru. Dabar pramonėje, kepinant pupeles nepertraukiamuoju būdu, dažniausiai taikomas šis būdas.

Skani ir kvapi kava yra iš ką tik pakepintų pupelių. Kepinimo operacija turi būti atliekama prieš pat gaminant kavą. Tam tikslui žalios pupelės kepinamos namų sąlygomis įspėjame: be įgūdžių ir patirties tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Geriausiai kepinimui tinka specialūs kaitintuvai — besisukantys būgnai su ertmėmis. Rytuose tam tikslui naudojamos keptuvės su ilgomis rankenomis, vadinamos „machmas al kava”. Geriau tinka keptuvės su dangčiais ir ant jų įtaisytomis maišyklėmis, blogiausiu atveju galima panaudoti paprastą keptuvę arba keptuvą. Pupelės perrenkamos, pašalinamos priemaišos. Kartais prieš kepinant nuplaunamos vandeniu ir gerai nusausinamos.

Žalios pupelės suberiamos keptuvę lygiu ne storesniu kaip 3 cm sluoksniu ir kaitinamos ant ugnies arba orkaitėje. Tinka bet koks šilumos šaltinis, tačiau geriau nenaudoti žibalu kūrenamų prietaisų, kadangi pupelės sugeria pašalinius kvapus.

Jeigu ėmėtės šio darbo, veikite ryžtingai ir greitai, nuolat maišykite pupeles. Atminkite: svarbiausia — meistriškumas, o ne įrengimai!

Pupelės su defektais atsiranda ne tik ant medžių

Geodeziniai kadastriniai matavimai

Teodolitų tipai

Lietuvoje daugiausia naudojami teodolitai, pagaminti Rusijoje. Nuo 1965 m. gaminami tik optiniai teodolitai su stikliniais limbais ir optiniais atskaičiavimo mikroskopais bei mikrometrais (GOST 10529 – 1963 m. „Teodolitai”). Jie klasifikuojami pagal tikslumą, kuris apibūdinamas horizontaliojo kampo matavimo vienu ruožtu vidutine kvadratine paklaida. Pavyzdžiui, teodolitui, kuriuo galima išmatuoti horizontalųjį kampą vienu ruožtu su instrumentine 15″ paklaida, suteiktas šifras T15. 1963 m. standartu buvo numatyta gaminti didelio tikslumo (T05, T1), tikslius (T2, T5, T10) ir techninius (T15, T20 ir T30) teodolitus.

Vėliau standartai buvo keičiami ir tobulinami (1970, 1979, 1986 m.), kartu mažinant teodolitų tipų skaičių. 1986 m. standartu numatyta gaminti tokius teodolitus: T1 (T1A), T2 (T2K, T2KA), T5 (T5K) ir T30. Leistina gaminti T15M ir T3OM teodolitus markšeiderystės darbams.

Šiuolaikiniai teodolitai yra kartu ir tacheometrai, nes juose esti vertikalusis skritulys ir žiūrono siūlinis toliamatis atstumams matuoti.

Teodolitas 2T30 – patobulintas teodolito T30 variantas. Jis skiriamas nedidelio tikslumo geodeziniams darbams (topografinė nuotrauka, statyba ir kt.). Teodolitas kartotinis. Limbuose atskaičiuojama skaliniu mikroskopu vienoje jų pusėje 0,5′ tikslumu. Vertikalusis limbas sudalytas sektoriais. Atskaitos gali būti teigiamos arba neigiamos. Optinės limbų atskaičiavimo sistemos schema ir mikroskopo matymo laukas.

Reikia paminėti šias teodolito 2T30 konstrukcines ypatybes:

1. Teodolito vertikalusis skritulys yra be gulsčiuko, jį atstoja horizontaliojo skritulio cilindrinis gulsčiukas, kurio burbulėlis, matuojant vertikalius kampus, įplukdomas centrą kelmelio kėlimo sraigtu.

2. Teodolitui centruoti galima naudoti jo žiūroną, pastatytą vertikaliai objektyvu žemyn (tam tikslui alidadėje ir limbe yra skylė). Centruojant alidadės gulsčiuko burbulėlis nuplukdomas į vidurį, o vertikaliajame limbe nustatoma atskaita lygi 90° plius nulio vietos atskaita. Ant žiūrono ir mikroskopo okuliarų uždedama speciali prizmė, laužianti spindulius 80° kampu.

Geodeziniai kadastriniai matavimai

3. Kadangi prie žiūrono yra gulsčiukas, žiūrono vizavimo ašį galima nustatyti horizontaliai ir geometriškai niveliuoti.

4. Gaminamas šio teodolito variantas 2T3011 su tiesioginio vaizdo žiūronu.

5. Teodolitas kompaktiškas ir lengvas.

Teodolitas T15 — techninis, pritaikytas įvairiems geodeziniams darbams atliekant tyrinėjimus ir statant statinius. Limbuose atskaičiuojama 0,1′ tikslumu skaliniu mikroskopu vienoje pusėje. Optinė schema labai panaši. Vertikalusis skritulys su gulsčiuku. Dabar šio tipo teodolitai negaminami.

Geodeziniai matavimai

Prieš pradedant matuoti planimetru, reikia patikrinti, ar:

1) atskaitų ratukas sukasi laisvai, be sutrikimų;

2) atskaitų ratuko plokštuma statmena vedamosios svirtelės ašiai.

Pirmas reikalavimas tikrinamas ranka pasukant atskaitų ratuką. Iš inercijos jis turi suktis 3-5 s. Atskaitų ratuko sukimosi laisvumą galima reguliuoti prie ašies galų esančiais sraigteliais.

Tarp atskaitų ratuko ir vernjero esant nedideliam tarpeliui, gali būti sunkiau skaičiuoti padalas ant ratuko. Šį tarpą taip pat galima reguliuoti prie vernjero esančiais sraigteliais. Tarpas tinkamas, kai tarp ratuko ir vernjero telpa plono popieriaus lapelis.

Atskaitų ratuko reguliavimo kokybė tikrinama apvedant tą figūrą keletą kartų. Kad matavimo rezultatų neveiktų kontūro netikslaus apvedimo paklaida, naudojama kontrolinė liniuotė. Atskaitos gali skirtis 2-3 planimetro padalomis.

Antras reikalavimas tikrinamas apvedant objekto kontūrą pagal dvi skirtingas planimetro padėtis: kai polius yra vedamosios svirtelės dešinėje ir kairėje. Reikalavimas tenkinamas, jei atskaitų skirtumų santykinė paklaida ne didesnė kaip 1:250. Jei sąlyga netenkinama, kiekvieną plotą reikia matuoti esant skirtingoms planimetro poliaus padėtims. Gautų reikšmių vidurkis yra ieškomasis plotas.

Prieš matuojant reikia nustatyti planimetro padalos vertę k ir konstantą q. Padalos vertė randama apmatavus planimetru iš anksto žinomą sklypo plotą. Dažniausiai pasirenkamas plano arba žemėlapio koordinačių tinklo kvadratas. Topografiniuose planuose ir žemėlapiuose, kurių mastelis 1:500, tokio kvadrato plotas lygus 0,25 ha, 1:1000 — 1 ha, 1:2000 — 4 ha, 1:5000 — 25 ha ir 1:10 000 — 100 ha. Pasirinktą kvadratą apvedus vedamosios svirtelės adatėle, kai polius yra šalia matuojamojo ploto, gaunama n planimetro padalų, atitinkančių kvadrato plotą P.

Kaip jau minėta, k reikšmė priklauso nuo vedamosios svirtelės Ri ilgio. Norint gauti k’ (suapvalintą), kurį patogiau naudoti skaičiuojant, reikia apskaičiuoti naują svirtelės ilgį ir perstatyti atskaičiavimo mechanizmą:

Nustatant planimetro konstantą q, reikia tą patį sklypo plotą išmatuoti esant poliui šalia matuojamojo sklypo ir jo viduje. Tariama, kad sklypo plotas, kai polius šalia matuojamosios figūros.

Geodeziniai matavimai

Matuojant sklypų plotus planimetru, reikia, kad atskaitų ratukas dirbant būtų ant vienodo šiurkštumo lygaus ir horizontalaus paviršiaus, planimetro svirtys nesudarytų mažesnio kaip 30° ir didesnio kaip 150° kampo, pradėti matuoti tokiame taške, kai kampas tarp svirtelių artimas 90°. Kiekvieno sklypo plotas matuojamas esant dviem planimetro poliaus padėtims. Kad matavimo tikslumas būtų didesnis, tą pati plotą galima apvesti planimetru kelis kartus, o atskaičiuoti tik pradedant vesti ir jų užbaigus. Taip gaunamas padalomis išreikštas keleriopas plotas.

Matavimo rezultatus reikia tikrinti. Tikrinamos plotų reikšmės, gautos esant planimetro poliui skirtingose padėtyse. Leistinas skirtumas priklauso nuo plotų dydžio. Kai sklypo plotas iki 200 planimetro padalų, leistinas skirtumas 2 padalos, kai plotas 200-1000, — 3 padalos, kai sklypo plotas 1000-2000, — 4 padalos, o kai daugiau kaip 2000, — 5 padalos.

Naujausi įrašai

zinok | pcmag | priority | drambliukosvajones | pauliusc | zup | coupon | icons | netikgeles |