Author Archive vytasss

Lamstas (Cissus L.) – vijoklinis augalas iš vynuoginių (Vitaceae) šeimos, kurį lietuviai vadina lamštu. Kartais dar vadinamas kambarine vynuoge arba kambarinėmis vynuogėmis. Dažniausiai auginamas kaip kambarinė gėlė, tačiau natūraliai kai kurios rūšys auga tropikuose ir gali būti lauke šiltuose kraštuose.

Bendra apžvalga

Populiariausios lamšto rūšys kambaryje

Auginimas

Vieta

• Šviesa: Mėgsta ryškią, išsklaidytą šviesą, bet pakelia ir pusiau pavėsį.
• Temperatūra: Puikiai jaučiasi kambario sąlygomis, ideali +16…+25 °C.

Laistymas

• Pavasarį–vasarą: Laistyti vidutiniškai, kai žemės paviršius pradžiūsta.
• Rudenį–žiemą: Laistyti rečiau, žiūrėti, kad neperšlaptų šaknys.

Drėgmė

• Patinka purkšti, ypač žiemą šildomose patalpose.

Tręšimas

• Kaktusų arba universaliomis trąšomis kas 2–3 savaites (aktyvaus augimo metu).

Pagrindiniai poreikiai

• Atrama: Lamštas vijoklis – mėgsta lipti, todėl verta įstatyti kopėtėles, groteles ar leisti kabėti vazonuose kaip svyrantį “žalią kilimą”.
• Genėjimas: Drąsiai trumpinkite stiebus – bus tankesnis, gražesnis.

Dauginimas

• Auginiais: Pjaunami ūgliai lengvai įsišaknija vandenyje arba drėgname substrate.
• Greitai plečiasi, tinka dalyboms ir “žaliosioms sienoms” kurti.

Dažnos problemos ir jų sprendimai

• Lamštas (Cissus) – ramių vijoklinių kambarinių augalų grupė, nereikli, greit auganti, ilgai išliekanti dekoratyvi.
• Labai tinka norint “žalumo” namuose, biure ar kaip pagrindą žalioms sienoms sukurti.
• Svarbiausia: šviesa, saikinga drėgmė, atrama ir reguliarus trumpinimas

Lapenis (lot. Epiphyllum) – lietuviškai dažnai vadinamas lapiniu kaktusu, epifilėja, epifilumu, orchidėjiniu kaktusu. Tai ne tas pats, kas gebenė! Žodį lapenis senesniuose lietuviškuose tekstuose kartais vartojo būtent Epiphyllum kaktusams, nes jo lapai (tiksliau, sumedėję, lapus primenantys stiebai) labai būdingi.

Biologinė charakteristika

Pagrindinės ypatybės

• Lapinis kaktusas – formuoja ilgas, laibas, plokščias “šakas”, kurios primena lapus.
• Žiedai daugumos rūšių dideli, kvapnūs, trumpai žydintys (dažnai viena naktimi).
• Epifitas, natūraliai auga prisikibęs prie medžių (ne parazitas!), gerai jaučiasi kabančiuose vazonuose.

Auginimas kambaryje

1. Vieta: Ryški, išsklaidyta šviesa (tiesioginė pietinė saulė gali pažeisti).
2. Temperatūra: 18–25 °C šilumą mėgsta, bet nėra reiklus. Rudens poilsiui tinka 10–15 °C.
3. Laistymas: Augimo ir žydėjimo metu laistyti gausiau (~vasara), žiemą beveik visai nelaistyti.
4. Tręšimas: Pavasarį ir vasarą – sukulentams/kaktusams skirta trąša, mažai azoto.
5. Dirva: Laidi, šiek tiek rūgšti, idealiai – orchidėjų substrato ir kaktusų žemės mišinys (durpės, smėlis, žievės, perlitas).
6. Genėjimas: Pažaliusias šakas nukirpti galima pavasarį – skatina tankėjimą, žiedų kiekį.
7. Formavimas: Dažniausiai auginamas kabančiuose arba plačiuose vazonuose.

Dauginimas

• Auginiais: Nukirpkite 10–15 cm “lapinę” šaką, padžiovinkite 2–3 dienas, sodinkite į drėgną smėlį/substratą.
• Įsišaknija lengvai, dažniausiai žydi antrais-trečiais metais.

Dažniausios problemos

Žiedai – pagrindinis privalumas

• Didžiuliai, dažnai 10–25 cm skersmens, intensyviai kvepiantys.
• Kai kurių rūšių (pvz., E. oxypetalum) žydi TIK NAKTĮ, tad liaudyje dar vadinamas “Karališka nakties gėlė”.
• Lapenis (Epiphyllum) – lapinis, neįprastas kaktusas, žydintis įspūdingomis, dažnai naktinėmis gėlėmis ir augantis kaip kambarinis epifitas.
• Svarbiausi auginimo reikalavimai: daug šviesos (bet ne kepinanti saulė), laidi žemė, saikingas laistymas ir vėsus poilsis rudenį–žiemą.

Erika (Erica) – žemaūgis, visžalis lauko augalas iš viržinių (Ericaceae) šeimos, dažniausiai žinomas kaip laukinė erika arba ankstyvasis viržis. Erika dažnai painiojama su viržiu (Calluna vulgaris), nors jie yra skirtingos, bet artimos rūšys. Erika žavi smulkių varpelių žiedynais, kurie džiugina sodus ir kapines nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens (priklausomai nuo rūšies).

Pagrindinė informacija

Svarbiausi auginimo aspektai

Kuo erika skiriasi nuo viržio?

Erikos privalumai ir naudojimo idėjos

• Žydi labai anksti arba rudenį, kai kitų spalvų dar/trūksta.
• Sodinamos grupelėmis, gražiai dera su viržiais, spygliuočiais, dekoratyvinėmis žolėmis.
• Mažai reikalauja priežiūros, bet būtina tinkama (rūgšti) dirva!
• Puikiai tinka vazonams, kapinėms, šlaitų apželdinimui, alpinariumams.

Dažnos problemos

• Erikai reikia saulės, rūgščios, laidžios žemės, lengvo genėjimo ir saikingo laistymo.
• Užtikrinus tinkamas sąlygas, erika tampa ištvermingu ir ilgai žydinčiu, visžaliu jūsų sodo ar kapavietės akcentu.

Lelijinis lapgraužis – ryškiai raudonas kenkėjas, naikinantis lelijas, hiacintus, fritiliarijas ir kitus lelijinius augalus.

• Suaugęs vabalas – 6–8 mm ilgio, ryškiai raudonas, juodomis kojomis ir galva.
• Lervos – oranžinės, padengtos gleivingais išskyromis (primena paukščių išmatas).
• Žala: Suaugėliai ir lervos graužia lapus, žiedus, net stiebus, gali stipriai apgraužti ar net visiškai sunaikinti svogūninių augalų antžeminę dalį.

Lelijinio lapgraužio naikinimas

1. Rankinis rinkimas

• Pačios veiksmingiausios ir ekologiškiausios priemonės pradžioje.
• Kiekvieną rytą ar vakarą nuskinkite vabalus ir lervas nuo augalų (vabalai krenta ant žemės, krenta ant nugaros ir apsimeta negyvi – ieškokite ant žemės po augalu).
• Pašalinkite ir sunykusius lapus su kiaušinėliais (maži, oranžiniai, pailgi, lapų apačioje).
• Lervas naikinkite kartu su lapų dalimi arba nuplaukite stipria vandens srove į kibirą.

2. Augalų purškimas natūraliomis priemonėmis

• Česnako, svogūno lukštų ištraukos: Apsaugo, bet neišnaikina labai stipraus užkrato.
• Dilgėlių ar pelyno nuoviras: Veikia kaip atbaidomoji prevencinė priemonė.
• Muilo tirpalas: 30 g ūkinio muilo ištirpinti 1 l vandens, apipurkšti lapus ir stiebus – suminkština kiaušinėlių apsaugą, atbaido vabalus.

3. Biologinės priemonės

• Kontaktiniai biologiniai insekticidai – Neem aliejus, piretrinai (pvz., “Neudosan” arba “Permex Garden”).
• Parazituojančios musės (t. y., natūralūs priešai): dar nėra lengvai prieinamos mėgėjų sodininkams, bet gamtoje egzistuoja.

4. Cheminiai insekticidai

• Efektyvūs stipraus užkrato atveju.
• Naudojami sisteminiai preparatai (pvz., “Decis”, “Karate”, “Fastac”, “Mavrik” arba acetamipridas, lambda-cihalotrinas, imidaclopridas), VEIKTI REIKIA TIK LAUKE.
• Būtinai laikytis gamintojo nurodymų, purkšti VEGETACIJOS pradžioje, kai tik pasirodo pirmi vabalai/griaužiami lapai.

5. Profilaktika

• Rudenį surinkite ir sunaikinkite nuvytusias augalo dalis ir dirvos viršutinį sluoksnį.
• Nesodinti augalų per tankiai – vabalėliams sunkiau plist.
• Venkite perlaistymo ir pertręšimo azotinėmis trąšomis (riebūs lapai vilioja kenkėjus).

Veiksmingiausių kovos būdų lentelė

• Efektyviausia – rinkti rankomis ir naikinti kiaušinėlius bei lervas.
• Ekologinių ir natūralių purškalų nauda labiau prevencinė.
• Stipraus užkrato atveju, ypač masinio dauginimosi metais, būtinas stiprus insekticidas.
• Rudenį surinkite šiukšles, pavasarį peržiūrėkite augalus dažnai – prevencija padės apsaugoti lelijinius nuo žalos.