Garsioji ,,laisvojo auklėjimo” sistemos atstovė švedų pedagogė Elena Kei rašė, kad auklėtojai ir tėvai tiek tegali vadovauti vaiko tobulėjimui. ,,kiek rodyti kelią žvaigždėms“. Nesunku suvokti, kad tai, ar galima auklėjimą traktuoti tik kaip kai kurių išorinių sąlygų sudarymą vaiko spontaniškam, jo genetinio fondo nulemtam vystymuisi, turi ne tik mokslinę, bet pirmiausia ir praktinę, gyvenimišką reikšmę.
Kaip tik nuo tėvų pažiūros į šį klausimą priklauso tai, ar aktyviai ir sąžiningai jie atliks tėvų pareigas. Gal jie lengvabūdiškai teisins savo pedagogines klaidas tariamais igimtais vaiko trūkumais, o gal, atidžiai vaiką tyrinėdami, atkakliai siekdami pedagoginių žinių ir mokėjimų, įstengs aptikti tikrąsias jo galimybes ir tinkamai pasirūpins jo įvairiopu auklėjiinu.
Tarybiniai pedagogai ir psichologai pabrėžia vaiko asmenybės sugebėjimų ir dorovinių savybių tikslingo ugdymo svarbą ir neigia fatalizmą, spontaniško vystymosi koncepciją bei ,,laisvojo auklėjimo” sistemą.
Tarybinės ikimokyklinės pedagogikos pradininkė N. Krupskaja teigė. kad visiems normaliems vaikams (o ne tik kai kuriems išrinktiesiems), nesvarbu, kokia jų kilmė, tautybė ir odos spalva, būdingos nepaprastai didelės potencinės psichinės bei fiziologinės išgalės. Tačiau norint tas išgales realizuoti, užtikrinti visapusį vaiko tobulėjimą, reikia tinkamai organizuoti jau ikimokyklinuko tikslingą mokymą ir auklėjimą.
Ikimokyklinio auklėjimo tikslas visapusis vaikų fizinis, protinis, dorovinis, estetinis lavinimas ir ju rengimas mokyklai. Tai turi būti siejama su šiuolaikiniu gyvenimu ir organizuojama atsižvelgiant į vaikų amžiaus psichines bei fiziologines savybes. Jau ikimokykliniu laikotarpiu reikia pradėt ugdyti vaiko sugebėjimus ir dorovines savybes, reikalingas būsimajam mūsų visuomenės piliečiui.
N. Krupskajos teiginius išplėtojo ir sukonkretino, pritaikydami įvairioms ikimokyklinio auklėjimo sritims, įžymūs tarybiniai pedagogai J. Arkinas, J. Tichejeva, A. Usova, J. Flerina ir kiti. Didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik ikimokyklinukų visuomeniniam auklėjimui, bet ir auklėjimui šeimoje. Vaiko auklėjimui tarybinėje šeimoje skirti N. Krupskajos straipsniai, garsioji A. Makarenkos ,,Knyga tėvams”, daugelis kitų tarybinių iki-mokyklinės pedagogikos specialistų kūrinių.
Tarybinė ikimokyklinio auklėjimo sistema moksliškai pagrįsta. remiasi pedagoginiais, psichologiniais ir fiziologiniais tyrimais. Šie tyrimai parodė kad nors vaiko igimtos savybės ir jo organizmo, nervų sistemos brendimo eiga vaikystės metais yra svarbi psichinio tobulėjimo sąlyga ir būtinas jo laidas, paveldėti igymiai nenulemia fatališkai nei šios raidos eigos, nei lygio. Kokie išsivystys vaiko sugebėjimai. kokios susiformuos jo dorovinės savybės, nulems gyvenimo sąlygos ir auklėjimas.
Tinkamai suprasti auklėjimo reikšmę vaiko vystymuisi labai padėjo fiziologiniai I. Pavlovo ir jo pasekėjų tyrimai. Nustatyta, kad psichinės veiklos sąlyginių refleksų mechanizmai formuojasi vaiko gyvenimo sąlygų veikiami, mokymo plačiaja žodžio prasme veikiami.
Vygotskio, A, Leontjevo, S. Rubinšteino ir kitų tarybinių psichology teoriniai ir eksperimentiniai mokslo darbai rodo, kad né viena specifine žmogiška psichinė vaiko savybé nei loginis mąstymas, nei sąmoninga atmintis, nei kūrybinė vaizduotė, nei doroviniai vaizdiniai, nei jausmai ar įpročiai – negali tobulėti nepriklausomai nuo auklėjimo, tik įgymiams spontaniškai bręstant.
Visa tai formuojasi vaikystés metais, vaikui perimant ankstesnių kartų sukauptą socialinę patirtį įsisąmoninant visuomenės sukurtas sąvokas, veiklos būdus ir dorovines elgesio normas. Socialinės patirties perteikimas vaikui ir jos perėmimas yra žmogaus auklėjimo esmė; tam, kaip rašė L. Vygotskis, jaunosios kartos psichikos raidoje tenka pagrindinis vaidmuo”.
Naujos žinios ir mokėjimai igyjami, vaiko sugebėjimai ugdomi ne pasyviai priimant auklėtojo poveikį, o aktyviaiįvairiausiomis vaiko veiklos formomis – žaidžiant, dirbant, mokantis ir kt. Svarbus auklėjimo uždavinys tinkamai organizuoti tą veiklą, plėtoti jos turinį, pakreipti ja taip, kad būtų lengviau spręsti auklėjimo užduotis.
Taigi nuo auklėjimo pareina daug kas. Tačiau tai anaiptol nereiškia. kad bet koks auklėjamasis poveikis duos norimų rezultatų. Beprasmiška meginti lipdyti iš vaiko, tarytum iš drėgno molio gabalo, viską, kas šaus i galvą. nesiskaitant su mažojo amžiaus ir individualiomis psichinėmis bei fiziologinėmis ypatybėmis, nepaisant jo polinkių ir interesų, neatsižvelgiant į tai, kokiais metodais ir kokiomis organizacinėmis jo veiklos priemonėmis galima sudaryti optimaliausias fizinio ir dvasinio tobulėjimo sąlygas.
Gimus vaikui, motina ir tėvas yra priversti, kaip sakoma, igyti antrą specialybę, tapti žmonėmis, išmanančiais ir pedagogiką, ir psichologiją, ir vaiko vystymosi fiziologiją, kad ne aklai, eksperimentuodami ir klysdami siektų užsibrėžto tikslo, o sąmoningai spręstų jiems iškilusius atsakingus uždavinius: ugdytų visapusišką. harmoningą asmenybę, garbingą mūsu visuomenės pilietį, komunistinės rytdienos žmogų.
