Category Archive Augmenija

Plunksninė kalankė – šiai storalapių šeimai priklauso 130 rūšių augalai. Plunksninė kalankė savaime auga akmeningose dirvose, 1000-2500 m aukščio kalnuose, Madagaskaro, Havajų salose, taip pat smėlėtose pajūrio ir uolėtose upių pakrantėse, Afrikoje, Azijoje, tropikuose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Lietuvoje galima auginti šiltnamyje arba kambaryje kaip dekoratyvinį ir vaistingą augalą. Tarybų Sąjungoje auginama pietuose (Adžarske ir kt.).

Tai daugiametis žolinis augalas, kurio stiebas tiesus, sultingas, apačioje sumedėjęs, išauga iki 20-30 cm aukščio. Lapai stori ir sultingi, su trumpais lapkočiais. Lakštas – elipsiškas arba kiaušiniškas, kraštas dantytas. Iš pradžių lapai esti paprasti, augdami tampa sudėtiniais neporiniais (3-5) plunksniniais lapeliais, dėl ko ši rūšis ir vadinama plunksnine kalanke.

Lapų pakraščiuose išauga gemaliniai pumpurai, jie išleidžia keletą lapelių ir šakneles – taip ir dauginasi. Žiedai – žalsvi, vėliau rausvi, vamzdeliniai ir sudaro šluotelinį žiedyną. Žydi gausiai, bet nereguliariai. Lietuvos žmonės plunksninę kalankę kartais išsiaugina bute ir dažnai vartoja buityje bei gydymui.

Vaistinei žaliavai ruošiama antžeminė augalo dalis (lapai ir stiebas).

Ji nuplaunama, laikoma tamsioje vietoje (5-10°C) septynias paras. Paskui susmulkinama, išsunkiamos sultys ir išvaloma nuo priemaišų. Tai skaidrus opolescuojantis, gelsvai oranžinės spalvos, karstelėjusio skonio, aromatinio kvapo skystis.

Plunksninės kalankės šviežioje žaliavoje yra iki 94% vandens, 1,4% pelenų, flavonoidų, polisacharidų, daug organinių rūgščių (obuolių, citrinos, oksalo), raugų, taip pat mikroelementų ir makroelementų: kalcio, vario, geležies, magnio, aliuminio, silicio, mangano, vitaminų ir kt.

Kalankės sulčių farmakologinį poveikį 1968 metais pripažino TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos Farmakologinis komitetas ir leido vartoti gydymui. Plunksninės kalankės sultimis ir iš jų pagamintu tepalu gydomi odos audinių uždegimai. Jos nedirgina odos, gleivinės, gerai išvalo iš žaizdų ir opų nekrozinius audinius, padeda joms greičiau užgyti.

Chirurgai iš kalankės pagamintais preparatais gydo ilgai negyjančias ir pūliuojančias žaizdas, pragulas, trofines opas. Stomatologai jais gydo paradontozę, stomatitą ir kitus burnos gleivinės uždegimus.

Akušerijoje ir ginekologijoje kalankės preparatais gydomos gimdos kaklelio žaizdelės, spenelių įtrūkimas ir kt.

Mokslininkai nustatė, kad iš kalankės pagamintus preparatus galima derinti su antibiotikais, taikyti fizioterapijoje, refleksoterapijoje. Lietuvos žmonės kalankės sultimis gydo nudegimus, egzemą, įvairių vabzdžių bei gyvačių įkandimus, žaizdas, gerklę, stabdo kraujavimus.

1982 metais V. Sirobokovas, A. Jevtušenka ir kiti Kijevo medicinos instituto darbuotojai ištyrė kalankės antivirusines savybes ir nustatė, kad iš 52 tirtų rūšių aštuonios pasižymi dideliu viricidiniu aktyvumu, todėl rekomenduojama gripo gydymui ir profilaktikai.

Farmacijos pramonė išleidžia kalankės sultis flakonuose po 100 ml ir ampulėse. Preparatą reikia laikyti tamsioje vietoje ir ne aukštesnėje kaip 10°C temperatūroje.

Pagal senovės graikų padavimus, širdažolė buvo pavadinta išmintingojo kentauro Chirono, sumanaus gydytojautojo, garbei. Šio augalo sultimis jis gydė žaizdas, dėl to širdažolė ir buvo vadinama „kentauro žole”. Širdažolė žolinis iki 35 cm aukščio augalas su trumpa liemenine šaknimi. Žiedai smulkūs, susitelkę stiebo viršūnėse skydelių pavidalo ryškios rožinės spalvos žiedynais. Žydi nuo birželio mėnesio iki rudens. Paplitusi daugiausia TSRS europinės dalies vidutinėje ir pietinėje juostose ir Kaukaze, Ukrainoje, rečiau aptinkamas Vidurinėje Azijoje. Dažniausiai auga užliejamosiose pievose, miškų aikštelėse, laukymėse.

Renkama antžeminė augalo dalis žydėjimo pradžioje, kol pašakninės skrotelės lapai dar nepradėję gelsti ir džiūti. Augalas turi karčiųjų ir dažančiųjų medžiagų, glikozidų, vitaminų, eterinio aliejaus ir alkaloidų. Medicinoje širdažolė vartojama apetitui žadinti ir virškinimui gerinti. Bulgarų tyrinėtojų duomenimis, augalo antžeminė dalis stimuliuoja skrandžio ir žarnyno sulčių susidarymą.

Liaudyje širdažolės nuoviras geriamas sergant įvairiomis skrandžio ir žarnyno ligomis: gastritu, esant padidėjusiai sekrecijai, dizenterija, dispepsija, meteorizmu, esant rėmeniui, vėmimui, kaip kirmėles varantis vaistas, sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, mažakraujyste, nuo alkoholizmo. Vandeninis antpilas (skaičiuojant 10 g žolės 200 ml verdančio vandens) geriamas po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną esant sumažėjusiam skrandžio turinio rūgštingumui, vidurių užkietėjimui, sergant kepenų ligomis, susijusioms su nepakankama tulžies sekrecija. Augalo žolė dedama į kai kurias skrandžio arbatas ir karčią tinktūrą.

Apskritalapė saulašarė priklauso saulašarinių (Droseraceae) šeimai. Tai daugiametis, 10—20 cm aukščio, smulkus, biologiniu atžvilgiu įdomus augalėlis. Aptinkamas durpingose vietose, samanynėse, ten, kur auga spanguolės (Vaccinium oxycoccus).

Saulašarė minta smulkiais gyvūnėliais — musėmis, uodais ir kitais vabzdžiais, kuriuos augalas virškina savo lapais ir pasisavina maisto medžiagas specialiais lapų čiulptukais. Mūsų sąlygomis žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais baltais, smulkiais žiedeliais.

Vaistinei žaliavai (Herbą Droserae, Herbą Rorellae, Herbą Roris salis) renkama visa antžeminė augalo dalis žydėjimo metu ir tuojau džiovinama. Gerai išdžiovinta žaliava turi būti tamsiai rausvos spalvos, kurią reikia laikyti sausoje vietoje stikliniuose buteliuose.

Žaliavoje randama eurino, naftochinono, raudonos dažo medžiagos, juglono, organinės rūgšties (obuolinės, citrininės), mineralinių druskų, ypač kalio ir kalcio.

Žaliava bei iš jos pagaminti preparatai vartojami sergant bronchų kataru, kokliušu, nervinio pobūdžio kosuliu ir kitais kvėpuojamųjų takų sutrikimais.

Geltonžiedis barkūnas priklauso ankštinių (Leguminosae) šeimai. Dvimetis, žolinis, maloniai kvepiantis laukų augalas. Mūsų krašte auga dvi barkūnų rūšys — geltonžiedis ir baltažiedis.

Vaistinei žaliavai (Herbą Meliloti, Summitates Meliloti, Herbą Meliloti citrini) tinka tiktai geltonžiedis barkūnas. Žolė pjaunama žydėjimo metu, džiovinama natūraliai.

Žaliavoje svarbiausios medžiagos yra kumarinas ir melilotinas. Manoma, kad kumarinas ir jo junginiai organizmą daro jautresnį ultravioletiniams spinduliams — daugiau jų pasisavina.

Mokslinėje medicinoje vartojama raminamiems kompresams, žaliam trauklapiui gaminti ir t. t.

Grynas kumarinas plačiai naudojamas tabako pramonėje ir kt. Nedideliais kiekiais žaliavoje randama dikumarino, kuris tam tikrais atvejais gali būti sėkmingai pavartotas nuo smarkaus kraujo krešėjimo

Daržinis, arba baltagūžis, kopūstas — vienas seniausių kultivuojamų augalų. Daug tūkstantmečių prieš mūsų erą Senovės Egipte, Graikijoje kopūstas buvo vartojamas sergant kepenų, sąnarių ligomis. Kopūsto sultys padėjo gydyti žaizdas, trofines opas, nes jos pasižymi antimikrobinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Senovės romėnų istoriko Marko Katono veikale „Žemdirbystė” kopūstas pavadintas „iš visų daržovių — pirmąja”. Autoriaus nuomone, kopūstas turi tokių savybių, kurios „daugiausia padeda sveikatai”.

Kaip byloja istorija, Pitagorui priklauso posakis apie tai, kad „kopūstas nuolat palaiko žvalią, linksmą ir ramią žmogaus nuotaiką”. Senovės Graikijoje buvo priimta, kad bet koks bendras stalas (valgymas), kai buvo geriama daug vyno, prasidėdavo nuo virto kopūsto. Kopūsto sėklos iki šiol Europos šalių liaudies medicinoje vartojamos kaip atsipagiriojimo vaistas. Senovėje dažnai sakydavo, kad „cukruje tirštai išvirtos kopūsto sultys priešinasi taip pat svaiguliui arba girtumui”.

Senovės romėnų gydytojai teigė, kad kopūstas suteikia organizmui atsparumą nuo įvairių ligų, pašalina nemigą ir numalšina galvos skausmus. Salemo mokykla laikė kopūstą geru vaistu viduriavimui ir vidurių užkietėjimui gydyti. „Kopūstų sriuba laisvina, o pats kopūstas kietina vidurius; jeigu jie valgomi kartu, skrandis paruošiamas ištuštinimui”. Senovinėse rusų gydymo knygose ir žolynuose, jų receptuose galima perskaityti: „grūstą kopūstą, sumaišytą su kiaušinio baltymu, dedame prie bet kokio nudegimo ir taip užgydome opas”.

Daržovių, ypač kopūsto, sultys arba jų nuovirai, kartu su baltymais, angliavandeniais ir riebalais, padidina skrandžio sulčių išsiskyrimą, tuo prailginančios virškinimo periodą. Šeštajame dešimtmetyje amerikiečių mokslininkas Činėjus įrodė, kad šviežios kopūsto sultys išgydo eksperimentiškai sukeltas paukščių, jūros kiaulyčių, žiurkių ir šunų skrandžio opas. Vaistinių augalų instituto farmakologijos laboratorijoje buvo eksperimentiškai patvirtintas kopūsto sulčių veikimas.

Klinikiniais tyrimais nustatyta, jog preparatas, turintis metilmetioninsulfonio, labai efektyviai gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę. Priešopinis kopūsto veiksnys buvo pavadintas priešopiniu vitaminu, arba vitaminu U, — nuo lotyniško žodžio ulcus — opa. Druskos pavidalu vitaminą U TSRS sveikatos apsaugos ministerijos Farmakologijos komitetas leido vartoti medicinos praktikoje.

Metilmetioninsulfoniochloridas padeda užgyti virškinamojo trakto gleivinės pažeidimams sergant gastritais, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige. Atsiradus pykinimui, vėmimui, sustiprėjus skausmams, preparato dozė mažinama. Yra Kazanės, Maskvos, Minsko mokslininkų pranešimų apie vitamino U vartojimą kompleksiškai gydant sergančiuosius egzema, žvyneline liga ir neurodermitu su juos lydinčiomis virškinamojo trakto ligomis. Grynas vitaminas U ne taip efektyviai gydo kaip kopūsto sultys. Manoma, kad kopūsto priešopinis veikimas priklauso ne tik nuo šios medžiagos.

Geriausia skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti vartoti šviežias kopūsto sultis. Norint gauti sulčių, kopūsto gabalėliai vieną du kartus sumalami mėsmale. Gauta masė išspaudžiama per švarią marlę į indą ir duodama ligoniams gerti mėnesį po 5-6 sulčių stiklines per dieną. Nepatartina pagaminti kopūsto sulčių daugiau kaip vienai dviem dienoms, nes jos genda. Gyventojų labai mėgstami rauginti kopūstai. Jie yra vertingas dietinis produktas sergant širdies ir kraujagyslių bei skrandžio ir žarnyno ligomis.

Rauginti kopūstai gerina virškinamojo trakto liaukų sekrecinę veiklą ir apsaugo nuo skorbuto. Jie vartojami kaip silpnas vidurius paleidžiantis vaistas sergant kolitais ir kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant vandene ir podagra. Raugintus kopūstus galima valgyti tiksliai nenustatant dozės, nes jie nekenksmingi, bet reikia jų mažiau valgyti vakare, nes dėl didelio celiuliozės kiekio juose sustiprėja žarnyno motorinė funkcija.

Medicinos praktikoje vartojamos ir sausos kopūsto sultys. Tai higroskopiniai milteliai nuo kreminės iki rudos spalvos, turintys būdingą kopūstų kvapą ir skonį. Jie gaunami baltagūžio kopūsto šviežias sultis išdžiovinus purkščiamuoju džiovinimu. Sausas kopūsto sultis patartina vartoti sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, jos padeda esant, hipacidiniams gastritams ir žarnyno atonijai.

Arbatinis šaukštelis preparato miltelių ištirpinama pusėje stiklinės vandens ir geriama po 3-4 kartus per dieną 1 valandą prieš valgį 3-4 savaites. Gydymo kursą profilaktiškai galima pakartoti po 3-6 mėnesių. Nepamiršti ir švieži kopūsto lapai — senovinis jų vartojimas gydymui. Jie dedami ant kūno sergant kai kuriomis pūlinėmis odos ligomis, egzema, trofinėmis opomis, esant nudegimams. Ši savybė priklauso nuo fitoncidų, kurie žudo auksaspalvius stafilokokus ir kitus ligas sukeliančius mikroorganizmus.