Category Archive Augmenija

Juodieji ridikai egzistavo tikrai ilgą laiką, net prieš dinozaurus!

Juodieji ridikai egzistavo tikrai ilgą laiką, net prieš dinozaurus!

Vasarą, kai užauga pirmosios daržovės, jų lysves galime panaudoti daugiau daržovių užauginimui. Viena iš daržovių rūšių, kurias tinka auginti rudenį, yra ridikai. Jie dažniausiai būna labai geri ir duoda mums valgyti daug ridikėlių. Taigi, kokio tipo ridikus turėtume sodinti liepos mėnesį?

Sodininkai žino, kad ridikėlius galima sodinti skirtingu metų laiku. Žiemai sodinti geriausiai tinka vėlyvieji ridikai. Yra daug įvairių ridikėlių sėklų rūšių, todėl svarbu išsirinkti tinkamas auginti Lietuvoje. Ridikėlius geriausia sodinti liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje, kad jie neužaugtų mėlynų žiedų, ir tai nėra dėl sėklų kaltės.

Juodieji ridikai tikrai gerai turi svarbių dalykų.

Juodieji ridikai yra tikrai sena daržovė, kurioje yra daug gerų dalykų, kurie gali padėti mūsų kūnui. Jų skonis kartaus, vadinasi, vabzdžiai jų nemėgsta, todėl tinka sodams. Yra įvairių rūšių juodųjų ridikėlių, kurie auga skirtingu metų laiku. Tie, kurie auga vėlesniais mėnesiais, yra geriausi, nes gali atlaikyti šaltą orą.

Panther ridikai užauga apie 70 dienų. Geriausia juos sodinti liepos viduryje arba pabaigoje. Šie ridikai yra apvalūs ir vidutinio dydžio, apie 6-9 cm skersmens. Kai juos perpjaunate, viduje jie būna balti. Murzynka ridikėliai užauga apie 75 dienas. Jie turėtų būti sodinami liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje. Šaknys yra apvalios, juodo ir šiurkštaus paviršiaus. Viduje minkštimas baltas ir gero skonio. Black Spanish Round yra ridikėlių rūšis, kuri užauga labai greitai, vos per 60 dienų. Geriausia juos sodinti liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje. Ridikėliai yra dideli, apvalūs, juoda ir šiurkščia odele. Viduje jie balti ir aštraus skonio. Jie gali būti gerai laikomi žiemą. Kulata cerna ridikėliai turi dideles, apvalias šaknis su juoda oda ir baltu minkštimu. Jas galima laikyti net iki sausio pabaigos. Runder Schwarzer Žieminiai ridikai užauga apie 70–75 dienas. Jie turi juodas, apvalias šaknis su baltu ir sultingu minkštimu, kurio skonis yra aštrus. Šiuos ridikėlius galima gerai laikyti ir žiemą. Ridikėliai Zimniaja Kruglaja Chiornaya išdygsta apie 80 dienų. Šių ridikėlių odelė juoda, minkštimas baltas ir aštrus. Žiemą juos galima labai gerai laikyti.

Juodieji ridikai geriausiai auga dirvoje, kur jau užaugintos kitos daržovės, pavyzdžiui, bulvės, morkos, burokėliai, svogūnai. Jie taip pat gali būti auginami kartu su pomidorais ir bulvėmis, kad sutaupytumėte vietos, ir tai nepakenks nė vienam augalui. Juodieji ridikai mėgsta būti saulėtoje vietoje. Prieš sodinant, į dirvą rekomenduojama įberti komposto ar trąšų, kad ji būtų sveika. Dirva turi būti kasama giliai ir ne per sausa. Dirvožemyje padarykite mažus maždaug colio gylio griovelius ir maždaug colio gylyje įdėkite ridikėlių sėklas.

Kai ridikėliai tampa didesni, bet dar ne iki galo susiformavę, verta juos ištraukti iš žemės. Kai tai darome, jis nupjauna kai kurias šaknis šonuose, o ridikėliai maistą gauna tik iš pagrindinės šaknies. Tai padeda ridikams įgauti gražią formą ir padaryti juos tvirtus bei sultingus. Ridikėliams turime duoti maisto, kuris padėtų jiems augti. Tręšiame du tris kartus, kol jie auga. Pirmą kartą duodame jiems specialų maistą, kuriame yra mineralų ir ne per daug azoto. Antrą ir trečią kartą duodame tik kalio ir fosforo turinčio maisto.

Japoniški ridikai tikrai dideli ir netikėti.

Japonijoje žmonės labai mėgsta valgyti japoniškus ridikėlius, vadinamus daikonais. Bet galime auginti ir savo daržuose, nes oras jiems palankus. Šie ridikai panašūs į juoduosius ridikėlius, tačiau jų skonis nėra kartaus ir yra sultingesnis bei ne tokio stipraus kvapo. Yra daug įvairių juodųjų ir japoniškų ridikėlių.

Tai skirtingos ridikėlių rūšys, užaugančios skirtingą laiką. Vieni derlių paruošia per 50–60 dienų, kiti užtrunka ilgiau. Šių ridikėlių šaknys ilgos, didelės, baltos. Jų skonis yra švelnus ir gali būti laikomas ilgą laiką. Kai kurios rūšys yra atsparios ligoms ir nesukelia inkštirų. Jie užauga įvairaus dydžio, iki 40 cm ilgio ir 6 cm skersmens. Jie visi balti ir labai skanūs. Kai kuriuos netgi galima laikyti iki balandžio ar žiemos vidurio.

Japoniški ridikai mėgsta lengvą, gerai nusausintą dirvą, kuri nėra per rūgšti. Žemę reikia kasti giliai, nes ridikėlių šaknys auga ilgai. Ridikėlių sėklas rekomenduojama sėti tam tikru atstumu vienas nuo kito ir pradėjus augti jas išretinti, kad liktų stipriausias.

Skirtingų rūšių ridikėliai turi būti išdėstyti maždaug 15-40 cm atstumu. Japoniniams ridikams reikia daug vandens, todėl naudinga į vandenį įpilti augalinio maisto, kai duodate jiems atsigerti. Šie ridikai geriausiai auga, kai jie pasodinami vėliau šiais metais, nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Jie gali augti net ir atšalus orams.

Kokias ridikėlių rūšis galima sodinti vasaros viduryje? Ridikėliai gali būti raudoni, balti ar net violetiniai!

Daugybe skirtingų spalvų sodas linksmam ir jaudinančiam derliui.

Mūsų sodininkai gali rinktis iš įvairių rūšių ridikėlių ir japoninių ridikėlių, kuriuos auginti rudenį. Kai kurios iš jų auga neilgai, tačiau jas gera sodinti liepos ir rugpjūčio mėnesiais ir padaryti mūsų vaišių stalą įdomesnį.

Ostergruss Rosa yra dar viena ridikėlių rūšis, kuri auga gana greitai, kaip ir „Carmine”. Tai taip pat tinka rudens derliui. Šie ridikai yra ilgi ir kūgio formos, tačiau išorėje jie yra raudoni. Astor ridikai užauga šiek tiek ilgiau, apie 75–85 dienas. Jie dideli, iki 40 cm ilgio ir balti. Jie yra švelnaus skonio ir gali būti laikomi ilgą laiką. Jie sodinami liepos antroje pusėje iki rugpjūčio vidurio. Violet de Gournay ridikai šiek tiek skiriasi, nes jie auginami žiemą. Jie užauga apie 65–75 dienas. Šie ridikai ilgi, apie 20-30 cm, rusvai violetinės spalvos. Vidus baltas, traškus ir sultingas. Jie gali būti gerai laikomi žiemą. Accord ridikai yra ankstyvos vasaros ridikėliai ir jie tikrai gerai nedaro jokių juodų dėmių. Jiems užaugti prireikia apie 55–65 dienų. Jie yra apvalūs ir balti su šiek tiek žalios spalvos viršuje. Paprastai jie sodinami nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio, tačiau jie ilgai laikomi saugykloje.

Pekino kopūstas – augalas, kurio augimas netrunka ilgai

Pekino kopūstai, yra daržovių rūšis, kurią geriausia sodinti liepos mėnesį. Nors vasarą, kai soduose turime daug lietuviškų daržovių, gali pasirodyti keista kalbėti apie kiniškas daržoves, sodininkai sako, kad Lietuvoje Pekino kopūstai gali augti tikrai neblogai. Jei apie tai pradėsite mokytis dabar, rudenį galėsite išdidžiai pasipuikuoti savo pačių užaugintais pekino kopūstais.

Seniai Azijoje žmonės Pekino kopūstai pradėjo gaminti jau seniai, tačiau prireikė tikrai daug laiko, kol jie išpopuliarėjo Europoje. Lietuvoje apie Pekino kopūstai sužinojome tik ne per seniausiai, maždaug prieš 15-17 metų. Tada ir pradėjome juos matyti mūsų parduotuvėse. Dabar daugelis šeimų mėgsta gaminti su šiomis daržovėmis, nes jos yra gero skonio, lengvai pagaminamos ir nekainuoja daug pinigų.

Smagus užsiėmimas mėgstantiems sodininkystę ir norintiems išbandyti kažką naujo.

Pekino kopūstas – augalas, kurio augimas netrunka ilgai. Galima sodinti pavasarį ir augti iki rudens. Kai jis pasodintas pavasarį, jis pradeda auginti lapus ir gėles, kai dienos ilgėja ir šiltėja.

Jei sodininkai nori pamatyti, kaip auga pekino kopūstai, reikėtų juos pasodinti rudenį. Taip yra todėl, kad rudenį dienos trumpėja, lyja daugiau ir nėra taip karšta. Vasarą pasodinus rudens derliui, Pekino sandalmedis užaugina didesnį ir gražesnį derlių.

Kaip kažkas gali tapti didesnis, jei ant jo neauga gėlių?

Šios rūšies kopūstus savo sode galite sodinti jau nuskynus visas kitas daržoves, o tai dažniausiai būna liepos mėnesį. Žmonės, kurie pradeda auginti augalus, kartais susierzina, nes Pekino kopūstai pradeda žydėti, kol neužauga dalis, kurią norime valgyti. Taigi, kaip galime juos auginti taip, kad suvalgytume daug gerų kopūstų?

Pirmtakai yra tarsi ankstyvieji tyrinėtojai ar pionieriai, atėję prieš mus. Jie buvo pirmieji, kurie atrado naujas vietas ir išbandė naujus dalykus. Jie padėjo nutiesti kelią ateities kartoms, parodydami joms, kas įmanoma ir ką galima pasiekti.

• Svogūnai ir česnakai yra geriausi pekinietiškų makaronų užkandžiai.
• Pekino žolė gerai auga po agurkų, pomidorų, salierų, bulvių ir burokėlių.
• Nerekomenduojama sėti po ridikėlių ir kopūstų, nes šie augalai kenčia nuo tų pačių ligų ir kenkėjų.

Įvairių tipų ar rūšių.

Įvairių rūšių augalai turi skirtingą žiedų skaičių, todėl karštą vasarą reikia skinti tam tikras augalų rūšis, kuriose bus daug žiedų.

Dirvožemis yra tarsi žemė, kurioje auga augalai. Jį sudaro mažos uolienų, mineralų ir negyvų augalų bei gyvūnų gabalėliai. Tai tikrai svarbu, nes suteikia augalams maistinių medžiagų, kurių reikia, kad jie augtų dideli ir stiprūs.

Pekino kopūstai mėgsta augti gerai paruoštoje ir maistingų medžiagų kupinoje dirvoje. Dirvožemis turi būti drėgnas ir geros struktūros, pavyzdžiui, smėlio ar priemolio. Svarbu, kad dirvožemio pH lygis būtų nuo 6,5 iki 7,5, nes jei jis per rūgštus, pekino kopūstas blogai augs ir gali susirgti.

Temperatūra yra matas, nurodantis, kiek kažkas yra karšta ar šalta. Tai mums parodo, kaip kažkas jaučiasi šiltai ar vėsiai. Temperatūrai matuoti galime naudoti termometrą.

Ši daržovė yra išranki orams, ypač tai, kokia ilga diena, kokia karšta ar šalta ir kiek drėgna. Pekino kopūstai labiausiai mėgsta, kai yra nuo 16 iki 20 laipsnių šilumos. Jei dienos tikrai ilgos ir ne žemesnė kaip 15 laipsnių šilumos, kopūstai augs netinkamai ir žydės. Tas pats atsitinka, jei kopūstuose nėra pakankamai vandens.

Sėja ir priežiūra

Mūsų soduose Pekino žolę geriausia sodinti vasarą, ypač nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pradžios. Svarbu sėti sėklas tiesiai į dirvą, nes pasodinus jos nemėgsta būti perkeltos. Jei lyja nepakankamai, svarbu reguliariai laistyti Pekino žolę, ypač kai ji auga vasaros pabaigoje arba rudenį. Jei naktys šaltos, augalus augimo pradžioje vertėtų uždengti plastikine plėvele. Tai gali likti vieną dieną. Pekino žolės sėklos paprastai sudygsta greitai, per 3–4 dienas. Sėklos turi būti sodinamos eilėmis, tarp kiekvienos eilės paliekant apie 40–50 cm. Jas reikia sodinti į dirvą apie 1-2 cm gyliu. Geriausia juos sodinti grupėmis po 3–7 sėklas. Kai augalai pradeda augti lapus, svarbu juos išretinti pašalinant kai kuriuos mažesnius. Tai padeda likusiems augalams gauti pakankamai saulės šviesos ir vietos augti. Šį retinimo procesą gali tekti atlikti porą kartų, paliekant apie 30 cm tarp kiekvieno augalo. Kai augalai pradeda šaudyti į viršų, verta surišti lapus arba uždėti aplink juos plastikinį žiedą. Tai padeda augalams suformuoti gražias, apvalias formas ir neleidžia vandeniui patekti į vidų ir padaryti žalos. Sodinant antroje vasaros pusėje, dirva gali būti išdžiūvusi, todėl prieš sodinant sėklas derėtų plotą palaistyti. Įdėjus sėklas, jas reikia apibarstyti žeme ir ant viršaus uždėti šiek tiek nupjautos žolės, kad dirva būtų drėgna. Galiausiai, valant, svarbu pašalinti iš sodo likusią Pekino žolę. Įdėjus daugiau dirvožemio, gali atsirasti kenksmingų bakterijų ir augalai gali pūti.

Apvaisinimas yra tada, kai speciali ląstelė iš mamytės ir speciali tėčio ląstelė susijungia ir sukuria kūdikį.

Išretinus Pekino kopūstą, svarbu duoti jam augti padedančio maisto. Tai galima padaryti praėjus maždaug 5-6 dienoms po retinimo ir vėl po 3 savaičių. Rugsėjo mėnesį kininiai kopūstai pradeda daug augti. Kai jis daug auga, jam reikia daug vandens ir maisto medžiagų, todėl siūloma daugiau maitinti specialiu maistinių medžiagų mišiniu. Pekino kopūstams taip pat reikia kalcio ir boro, ypač kai lauke karšta. Labai naudinga purkšti šias specialias maistines medžiagas ant lapų. Jei augalams nepakanka kalcio, kopūsto viršuje gali pradėti nykti lapų kraštai. Tai vadinama „tipburn”. Kad taip nenutiktų, galite purkšti specialų tirpalą kalciu arba naudoti specialias trąšas, kuriose yra kalcio.

Liepos mėnesį tinkamas laikas sėti Pekino kopūstų sėklas.

Ligos ir kenkėjai yra tarsi mažytės klaidos ar mikrobai, dėl kurių augalai ar gyvūnai gali susirgti. Dėl jų gali kilti problemų ir viskas veikia netinkamai.

Pekino šlepetės yra kaip batai augalams, tačiau kartais jas labai mėgsta blakės. Yra įvairių rūšių vabzdžių, kurios gali pakenkti augalams, pavyzdžiui, amarai, vikšrai ir tripsai. Taip pat yra ligų, kurios gali plisti lauke, pavyzdžiui, juodoji dėmė ir pilkasis puvinys. Labai svarbu apsaugoti batus nuo mažų vabalų, vadinamų kryžmažiedžių skylutėmis. Šie vabalai gali padaryti skylutes lapuose, o tai gali būti labai bloga augalų jaunikliams arba tiems, kurie dar nepradėjo augti. Tačiau yra keletas augalų, kurie gali padėti apsisaugoti nuo vabzdžių, pavyzdžiui, čiobreliai, salierai, šalavijai, mėtos, rūtos, salotos, svogūnai ir česnakai.

Derliaus nuėmimas reiškia derlių, pvz., vaisių ar daržovių, skynimą arba rinkimą, o saugojimas reiškia, kad jie laikomi saugioje vietoje, kad vėliau būtų galima naudoti.

• Derlius sunoksta apie rugsėjo pabaigą.
• Pekino kopūstai puikiai pakenčia šalčius iki -4-6 °C, todėl nereikia skubėti nuimti derliaus. Kuo vėliau šias daržoves ištrauksite iš lysvės, tuo ilgiau jos išliks šviežios.
• Nuimtą derlių geriausia laikyti šaldytuve, daržovių skyriuje, tačiau dažniausiai ten neturime sąlygų laikyti didelį derlių.
• Pekino kopūstai gerai išsilaikys net ir užkasti smėlyje gerai vėdinamame, vėsiame rūsyje ar kitoje vėsioje patalpoje. Norėdami tai padaryti, turite iškasti gumbus su šaknimis, sudėti į dėžutę ar kitą indą ir užpilti šaknis smėliu. Gumbai neturėtų liesti vienas kito, kitaip jie pradės pūti. Jei patalpa sausa, smėlį reikia retkarčiais sudrėkinti. Tokiu būdu derlių galima išlaikyti 3-6 mėnesius.

Pekino batų tipai

Bilko F1 yra daržovės, auginamos metų viduryje. Jis stiprus ir sveikas, tamsiai žaliais lapais, kurių ligos lengvai nepažeidžia. Pati daržovė yra apvali ir vidutinio dydžio, sveria apie 1,2–1,6 kg. Jis gali būti laikomas ilgą laiką neprarandant gražios ir žalios išvaizdos.

Capitol H yra augalų rūšis, kuri auga gana anksti metais ir yra paruošta skinti rudenį. Augalui užaugti reikia apie 2 mėnesius. Paruoštos daržovės yra didelės ir tvirtai susisukusios, sveria apie 1,5–2 kilogramus.

Concord H yra augalų rūšis, kuri auga vasarą ir yra paruošta skinti rudenį. Jis sodinamas liepos mėnesį, o derlių galima nuimti maždaug po 2 mėnesių. Augalo dalis, kurią valgome, yra didelė, apvali ir atrodo kaip kupra. Sveria apie 2 kilogramus.

Emiko F1 yra ypatinga daržovių rūšis, kurią galima skinti tiek ankstyvą, tiek vėlyvą metų laiką. Jis yra stiprus ir gali atsispirti ligoms, kurios gali jam pakenkti. Daržovė yra gero dydžio, sveria nuo 0,9 iki 1,6 kilogramo. Lapai išorėje yra dideli ir tamsiai žali. Derlių galima nuimti ilgą laiką rudenį, o nuskinus – ilgai laikyti.

Granatas yra daržovių rūšis, auganti žemėje. Jis sodinamas lauke ir užauga apie 60–70 dienų. Daržovės yra ilgos ir sveria apie 1,0–1,2 kilogramo, kai yra paruoštos skinti.

Kasumi F1 yra augalų rūšis, kurią gera auginti vasarą ir rudenį. Kad augalas pradėtų auginti daržoves, užtrunka apie 60–65 dienas. Jo gaminamos daržovės yra cilindro formos ir gali sverti nuo 1,2 iki 2,0 kilogramų. Šis augalas gerai išliks sveikas net ir auginamas lauke. Taip pat užaugina daug daržovių.

Mičigano F1 yra augalų rūšis, kuri auga gana greitai ir gali būti sodinama vėliau šiais metais. Jame yra apvalių ir lygių bulvių, kurios sveria nuo 1 iki 2 kilogramų. Išoriniai augalo lapai yra tamsiai žali, o vidus labiau gelsvas. Tai tikrai gera norint išlikti sveikiems, nesirgti ir nepritraukti vabzdžių. Nuėmus derlių, bulves galite laikyti ilgą laiką.

Morillo – Storido F1 yra vaisių rūšis, auganti rudenį ir gali būti laikoma ilgą laiką. Vaisiams užaugti reikia apie 75–80 dienų. Augalas yra didelis ir turi tamsiai žalius lapus. Pats vaisius yra ovalo formos ir sveria 1,5–2,5 kilogramo. Jis gali atsispirti tam tikroms problemoms, tokioms kaip lapų nudegimas ar gyslų patamsėjimas.

Richie F1 yra augalų rūšis, auginanti ir gaminanti didelius moliūgus. Augalas yra ryškiai žalios spalvos iš išorės, o viduje – geltonas. Moliūgai yra labai sunkūs ir sandariai supakuoti. Jas gerai nuimti vasarą ir rudenį.

Burokėlių lapai yra universalūs

Burokėlių lapai yra universalūs ir gali būti naudojami per visą šakniavaisių augimo ciklą. Tačiau jų skonis yra tikrai išskirtinis ankstyvosiose vystymosi stadijose.

Burokėlių auginimas siekia Romos imperijos epochą, kur jie pamažu išpopuliarėjo ir ilgainiui tapo viena geidžiamiausių daržovių. Įdomu tai, kad pradinis burokėlių auginimo tikslas buvo daugiausia dėl jų vešlių ir labai vertinamų lapų. Dabar, šiuo metu, turime puikią galimybę mėgautis unikaliais burokėlių skoniais ir tekstūromis.

brangūs lapai

Burokėlių lapai yra neįtikėtinai universali lapinė daržovė, teikianti daugybę naudos žmogaus organizmui. Supakuoti su gausybe būtinų medžiagų, jie yra mitybos galia. Jie ne tik suteikia gausų B grupės vitaminų šaltinį, bet ir pasižymi įspūdingu vitaminų A, PP, kalcio, magnio, geležies, aliuminio, vario, chloro ir kitų gausu. Be to, burokėlių lapai yra praturtinti flavonoidų, organinių rūgščių, amino rūgščių ir karotinoidų gausa, taip dar labiau didinant jų maistinę vertę.

Kitas reguliaraus burokėlių lapų vartojimo privalumas yra jų gebėjimas atnaujinti ląsteles ir audinius. Šiose daržovėse yra būtinų maistinių medžiagų, tokių kaip folio rūgštis ir vitaminas PP, kurie atlieka lemiamą vaidmenį skatinant naujų ląstelių susidarymą ir palengvinant audinių atsinaujinimą. Į savo mitybą įtraukę burokėlių lapus, asmenys gali užkirsti kelią priešlaikiniam organų senėjimui ir pagerinti bendrą savo kūno sveikatą bei gyvybingumą. Reguliarus burokėlių lapų vartojimas suteikia daug naudos bendrai sveikatai ir gerovei. Svarbus pranašumas yra teigiamas poveikis virškinimui.

Reguliariai vartodami burokėlių lapus, žmonės gali pagerinti virškinimą, nes šie lapai švelniai, bet veiksmingai mažina vidurių užkietėjimą ir išvalo žarnyną nuo atliekų, toksinų ir kitų kenksmingų medžiagų. Be to, burokėlių lapai turi nepaprastą savybę pagreitinti medžiagų apykaitą. Burokėliuose esančios medžiagos palengvina riebalų apykaitos procesą, galiausiai pagreitina medžiagų apykaitą. Be to, šios medžiagos taip pat skatina virškinimo sulčių ir fermentų gamybą, dar labiau didindamos virškinimo sistemos efektyvumą. Be to, buvo nustatyta, kad burokėlių lapai gerina širdies veiklą. Burokėlių lapuose esanti didelė vitaminų koncentracija teigiamai veikia kraujagysles, veiksmingai užkertant kelią cholesterolio apnašų susidarymui.

Sveikų kraujagyslių palaikymas yra labai svarbus gerai veikiančiai širdžiai, o reguliarus burokėlių lapų vartojimas gali turėti įtakos bendrai žmonių širdies ir kraujagyslių sveikatai. Apibendrinant galima pasakyti, kad reguliarus burokėlių lapų vartojimas suteikia organizmui daug naudos. Nuo virškinimo gerinimo ir medžiagų apykaitos pagreitinimo iki ląstelių ir audinių atnaujinimo bei širdies veiklos gerinimo, šie gyvybingi ir maistingų medžiagų turintys lapai daro didelį teigiamą poveikį bendrai sveikatai. Burokėlių lapų įtraukimas į savo mitybą gali būti puikus būdas palaikyti ir palaikyti sveiką ir gerai funkcionuojantį kūną.

Tačiau burokėlių lapuose, panašiai kaip ir kituose Chenopodiaceae augalų šeimos lapiniuose žalumynuose, gausu oksalo rūgšties. Oksalo rūgštis turi tendenciją jungtis su mineralais, tokiais kaip kalcis ir fosforas, todėl organizme susidaro sunkiai pašalinami kristalai. Laikui bėgant šie kristalai gali prisidėti prie inkstų akmenų susidarymo. Vadinasi, asmenys, kenčiantys nuo inkstų negalavimų arba sirgę inkstų, šlapimo ar tulžies pūslės akmenlige, turėtų būti atsargūs vartodami burokėlių lapus. Nors į salotas ir įvairius kulinarinius gaminius leidžiama dėti nedidelį kiekį burokėlių lapų, labai svarbu užtikrinti pakankamą vandens suvartojimą, kad būtų išvengta galimo neigiamo poveikio.

Dėl oksalo rūgšties, podagra sergantiems asmenims nerekomenduojama vartoti burokėlių lapų, nes tai gali pabloginti jų būklę. Be to, asmenys, kenčiantys nuo viduriavimo, turėtų susilaikyti nuo burokėlių lapų vartojimo, nes jie gali dar labiau laisvinti vidurius. Be to, asmenys, kurių kraujospūdis žemas, turėtų vengti burokėlių lapų, nes jie gali sumažinti kraujospūdį.

Maisto ruošimo procesas naudojant šilumą ar kitas priemones, kad žaliavos virstų skaniu ir maloniu patiekalu.

Burokėlių lapų spalvą ir dydį lemia burokėlių rūšis. Raudonųjų burokėlių lapai paprastai turi tamsiai žalią atspalvį, o violetinė yra įprasta baltų, auksinių arba raudonų burokėlių lapų spalva. Nors burokėlių lapus galima naudoti bet kuriuo šakniavaisių augimo metu, jie yra ypač puikūs, kai jie yra jauni, o stiebeliai švelnūs ir gležni. Kai lapai subręsta, juose yra daugiau skaidulų.

Šviežius jaunus lapus galima vartoti kaip puikų ir gaivų patiekalo priedą. Tačiau svarbu pažymėti, kad dirbant su didesniais žaliais burokėlių lapais, jų tekstūra gali būti šiek tiek kietesnė dėl didelio oksalo rūgšties kiekio. Taigi, norint pagerinti jų skonį ir užtikrinti puikų vakarienę, šie konkretūs lapai turi būti virti. Tai galima pasiekti įvairiais būdais, pavyzdžiui, verdant, maišant, troškinant garuose ar net kepant, kad lapai pasieks pageidaujamą švelnumą, kurį galima skanauti ir mėgautis iki galo.

Ryškūs ir universalūs burokėlių lapai yra puikus priedas prie įvairių patiekalų, todėl jie yra puikus pasirinkimas įtraukti į jūsų kulinarinius kūrinius. Jie ne tik gražiai dera su kitais ingredientais, tokiais kaip špinatai, kopūstai, svogūnai ir česnakai, bet ir suteikia unikalų skonio profilį, kad pagerintų sriubų, barščių ir įvairių kitų skanių kūrinių skonį. Be to, burokėlių lapus galima sklandžiai įmaišyti į koldūnų, pyragų ir pyragų įdarus, suteikiant nuostabų šių klasikinių mėgstamiausių patiekalų posūkį. Be to, šiuos universalius lapus galima dėti į makaronus, picas, omletus ir daugybę kitų patiekalų, todėl virtuvėje atsiveria begalės galimybių. Tiems, kurie ieško sveiko ir gaivaus varianto, šviežių žalių burokėlių lapų galima dėti į tirštus kokteilius ir kitus gaivinančius gėrimus, kad jie būtų maitinami ir skanūs. Dėl daugybės pritaikymų ir puikaus skonio burokėlių lapai yra tikras kulinarinis perlas, galintis pakelti bet kurį patiekalą į naujas aukštumas.

Senovės Romoje burokėlių vertė pirmiausia buvo dedama ant jų lapų, o ne ant tikrosios šaknies. Svarbu pažymėti, kad burokėlių lapai gali būti naudojami ne tik kaip pagrindinis barščių ingredientas.

Norint pasiekti būdingą dūmų skonį ir traškumą ant maišymo keptiems patiekalams, būtina tinkamai pašildyti wok keptuvę. Padėkite ant stiprios ugnies ir leiskite rūkyti. Tada įpilkite aliejaus ir pasukite, kad padengtumėte visą paviršių. Aliejus turi mirgėti ir raibuliuoti, o tai rodo, kad jis pakankamai karštas, kad būtų galima pradėti virti. Norėdami pagerinti kepimo skonį, pagardinkite druska, pipirais ir kitais pasirinktais prieskoniais. Be to, padažai vaidina lemiamą vaidmenį kepant, pridedant patiekalo gylio ir sudėtingumo. Įprasti kepti padažai yra sojos padažas, austrių padažas, hoisin padažas ir čili padažas.

Eksperimentuokite su įvairiais deriniais, kad surastumėte savo mėgstamo skonio profilį. Kepimas maišant yra maisto gaminimo būdas, kilęs iš Kinijos ir sulaukęs didžiulio populiarumo visame pasaulyje. Tai apima greitą ingredientų kepimą karštoje keptuvėje arba wok, todėl gaunamas skanus ir gyvybingas patiekalas. Šis vadovas padės jums atlikti kepimo maišant veiksmus, pateikdamas naudingų patarimų ir gudrybių. Norint pasiekti gerai atliktą kepimą, svarbu įvaldyti techniką. Mentele arba žnyplėmis nuolat mėtykite ir apverskite ingredientus wok keptuvėje. Tai užtikrina tolygų šilumos paskirstymą ir apsaugo nuo prilipimo ar degimo. Būkite greiti ir judrūs judesiais, nuolat judėdami ingredientus. Kepant maišant, labai svarbu ingredientus sudėti tinkama tvarka, kad būtų užtikrintas tolygus kepimas.

Pradėkite nuo aromatinių medžiagų, tokių kaip česnakai, imbieras ir svogūnai, kurie suteikia aliejui skonį. Tada supilkite baltymus ir virkite, kol jie beveik iškeps. Galiausiai sudėkite daržoves, pradedant tomis, kurioms reikia daugiausiai laiko, ir baigiant tomis, kurios greitai iškepa. Taip užtikrinama, kad kiekvienas ingredientas būtų puikiai iškeptas nepersistengiant. Kai keptuvė iškeps iki tobulumo, laikas papuošti ir patiekti. Šviežios žolelės, tokios kaip kalendra ar žalieji svogūnai, patiekalui suteikia šviežumo ir spalvos. Taip pat galite pabarstyti skrudintų sezamo sėklų arba grūstų žemės riešutų, kad gautumėte papildomos tekstūros.

Patiekite ant virtų ryžių ar makaronų ir mėgaukitės tuoj pat, kol jis dar karštas ir skanus. Kepimas maišant yra ne tik greitas ir efektyvus gaminimo būdas, bet ir skanus būdas mėgautis įvairiais ingredientais. Atlikdami šiuos veiksmus ir tobulindami kepimo įgūdžius, galite sukurti skanius patiekalus, kurie sužavės jūsų šeimą ir draugus. Taigi, griebkite wok, paruoškite ingredientus ir leiskite kepimo magijai atsiskleisti jūsų virtuvėje! Prieš pradedant kepti, labai svarbu iš anksto paruošti visus ingredientus. Tai apima daržovių plovimą ir pjaustymą, baltymų marinavimą, jei pageidaujama, ir visų reikalingų padažų bei prieskonių rinkimą.

Viską paruošę gaminimo procesas taps efektyvesnis ir išvengsite skubėjimo paskutinę minutę. Sėkmingo kepimo raktas yra tinkamų ingredientų pasirinkimas. Rinkitės šviežias, traškias daržoves, tokias kaip paprikos, morkos, brokoliai ir žirniai. Be to, rinkitės baltymus, tokius kaip vištiena, jautiena, krevetės ar tofu, supjaustytus plonais vienodais gabalėliais. Tai užtikrina tolygų gaminimą ir pagerina galutinio patiekalo tekstūrą.

Pirmiausia kruopščiai nuplaukite lapus šaltu vandeniu ir įsitikinkite, kad jie visiškai išdžiūvo. Tada kartu nupjaukite ir lapus, ir stiebus. Paruošus, laikas maišant apkepti lapus arba puode, arba keptuvėje. Prieš kepant, būtina keptuvę patepti aliejumi arba sviestu, kad nepriliptų.

Yra įvairių būdų, kaip pagerinti savo gaminimą, priklausomai nuo naudojamų ingredientų. Pavyzdžiui, jei norite kepti savo patiekalą, galite pasirinkti pridėti svogūnų, morkų, paprikų ar bet kokių kitų pasirinktų daržovių. Tačiau svarbu pažymėti, kad kalbant apie burokėlių lapus, jie turėtų būti įvedami į virimo proceso pabaigą. Norėdami juos paruošti, tiesiog pakepinkite lapus ant vidutinės ugnies, retkarčiais pamaišydami, kol jie pasidarys minkšta ir švelni konsistencija, o tai paprastai trunka apie 5 minutes. Be to, prieš kepant aliejuje arba svieste, rekomenduojama nupjauti kotelius ir pašalinti stambias gyslas. Jei norite išlaikyti ryškią burokėlių lapų spalvą, į mišinį galite įpilti keletą citrinos rūgšties grūdelių, citrinos sulčių arba acto.

Kepimas garuose yra maisto gaminimo būdas, kai maistas ruošiamas garais. Tai sveikesnė kepimo alternatyva, nes nereikia naudoti aliejaus. Kepimas garuose padeda išlaikyti natūralius maisto skonius, spalvas ir maistines medžiagas, todėl tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori laikytis maistingos mitybos. Garinti galima įvairiais būdais, pavyzdžiui, naudojant garintuvo krepšelį, garų orkaitę ar net mikrobangų krosnelę. Tai universalus gaminimo būdas, kurį galima naudoti įvairiems maisto produktams, įskaitant daržoves, žuvį, paukštieną ir net desertus.

Norint garinti maistą, pirmiausia reikia pasirinkti darbui tinkamą įrangą. Garlaivio krepšys yra populiarus pasirinkimas, nes jį paprasta naudoti ir jis yra plačiai prieinamas. Paprastai jis pagamintas iš nerūdijančio plieno arba bambuko ir gali būti dedamas į puodą ar keptuvę, užpildytą verdančiu vandeniu. Tada maistas dedamas į garintuvo krepšį, o dangtelis uždaromas, kad sulaikytų garus. Arba galima naudoti garų orkaitę, kuri yra specialiai sukurta maistui garinti. Šiose krosnyse yra vandens rezervuaras, kuris įkaista, kad susidarytų garai, kurie vėliau cirkuliuoja aplink maistą. Šis metodas yra patogesnis, nes nereikia stebėti verdančio vandens. Tiems, kurie skuba, garinimui galima naudoti ir mikrobangų krosnelę.

Tam yra specialūs indai, tinkami naudoti mikrobangų krosnelėje su dangteliais. Norint garinti naudojant mikrobangų krosnelę, į indą įpilama vandens, o maistas dedamas į vidų. Tada dangtis uždaromas, o talpykla tam tikrą laiką kaitinama mikrobangų krosnelėje. Kai maistas išgarinamas, svarbu su juo elgtis atsargiai, nes jis bus itin karštas. Orkaitės pirštinėmis ar žnyplėmis atsargiai išimkite maistą iš garintuvo ir padėkite ant serviravimo indo. Garuose ruoštu maistu galima mėgautis tokį, koks yra, arba jį galima pagardinti žolelėmis, prieskoniais ar padažais, kad pagerintų skonį. Pavyzdžiui, garuose troškintas daržoves galima apšlakstyti alyvuogių aliejumi ir pabarstyti druska bei pipirais.

Garuose virtą žuvį galima patiekti su išspaustomis citrinos sultimis ir šviežių žolelių garnyru. Galimybės yra neribotos, kai reikia ruošti maistą garuose. Nesvarbu, ar esate sveikas žmogus, norintis patobulinti savo mitybą, ar tiesiog mėgstantis eksperimentuoti su įvairiais gaminimo būdais, kepimas garuose yra puikus pasirinkimas. Tai paprastas ir efektyvus būdas gaminti maistą, kurio rezultatas yra skanus ir maistingas. Tad kodėl gi nepabandžius ir nepradėjus garinti mėgstamų patiekalų jau šiandien?

Burokėlių lapus galima garinti dviem būdais: naudojant garintuvą arba puodą su specialiu sieteliu. Norėdami pradėti, pripildykite puodą vandens, kad jis pasiektų tik pusę puodo ir neliestų sieto. Tada uždenkite puodą ir palaukite, kol vanduo užvirs. Užvirus burokėlių lapus atsargiai suberkite į sietelį ar specialų indą ir uždenkite dangčiu. Sumažinkite ugnį, kol užvirs, ir leiskite lapams garuoti maždaug 6–7 minutes. Šiuo metu burokėlių lapai turi būti puikiai išvirti ir paruošti mėgautis.

Tyrės gaminimo procesas apima maisto pavertimą lygia ir vienoda tekstūra jį maišant arba sutrinant. Norėdami sukurti tyrę, pradėkite pasirinkdami norimus ingredientus. Jie gali skirtis priklausomai nuo asmeninių pageidavimų ar mitybos apribojimų. Kai kurie įprasti maisto produktai, naudojami tyrėms, yra vaisiai, daržovės, ankštiniai augalai ir mėsa. Tada sudėkite paruoštus ingredientus į trintuvą arba virtuvinį kombainą. Jei neturite nė vieno iš šių prietaisų, rankiniu būdu sutrinkite ingredientus rankiniu trintuvu ar net šakute.

Įpilkite nedidelį kiekį skysčio, pavyzdžiui, vandens, sultinio ar pieno, kad pasiektumėte norimą konsistenciją. Reikalingas skysčio kiekis priklausys nuo trinamo maisto rūšies ir norimo tirštumo. Apibendrinant galima pasakyti, kad tyrės gamyba apima ingredientų atranką, paruošimą, sumaišymą arba sutrynimą su skysčiu, prieskonių reguliavimą ir gautos tyrės panaudojimą įvairiems kulinariniams tikslams. Tai universali technika, leidžianti pagaminti sklandų ir kvapnų patiekalą.

Norėdami pradėti, nuplaukite ir nulupkite pasirinktą produktą. Tada supjaustykite juos į mažesnius gabalėlius, kad būtų lengviau maišyti ar sutrinti. Iš vaisių pašalinkite visas sėklas ar kauliukus. Pasiekę norimą konsistenciją, paragaukite tyrės ir pagal poreikį pakoreguokite prieskonius. Tai galima padaryti pridedant druskos, pipirų, žolelių ar prieskonių, kad pagerintumėte skonį. Svarbu pažymėti, kad kai kuriuos ingredientus gali tekti paruošti prieš tyrę, ypač mėsai ar kietesnėms daržovėms. Tokiais atvejais prieš maišydami įsitikinkite, kad maistas yra visiškai iškepęs ir minkštas.

Viską patekę į trintuvą arba virtuvinį kombainą, sutrinkite arba apdorokite ingredientus, kol jie pasidarys vientisa ir kreminė tekstūra. Jei naudojate rankinį trintuvą ar šakutę, toliau trinkite, kol pasieksite norimą konsistenciją. Jei tyrė atrodo per tiršta, galima palaipsniui įpilti papildomo skysčio, kad ji praskiestų. Kai tyrelė paruošta, ją galima naudoti įvairiai. Jis gali būti patiekiamas kaip garnyras, naudojamas kaip sriubų ar padažų pagrindas arba įtrauktas į kitus receptus. Taip pat tyreles keletą dienų galima laikyti sandariuose indeliuose šaldytuve arba užšaldyti ilgesniam laikymui.

Gaminant tyrę, rekomenduojama naudoti žalius burokėlių lapus, nes jie duoda geriausius rezultatus. Tačiau jei neturite prieigos prie šių lapų, taip pat galite susmulkinti jaunus ir švelnius burokėlių augalo stiebus. Verta paminėti, kad turite laisvę eksperimentuoti ir pagerinti tyrės skonį įtraukdami įvairių žalumynų, daržovių ir net vaisių. Kitas įdomus variantas yra panaudoti žalius burokėlių lapus skaniam pesto padažui sukurti. Tačiau jei nuspręsite susmulkinti stiebus, žinokite, kad juose gali būti stambių pluoštų, kurie gali turėti įtakos tyrės tekstūrai. Tokiais atvejais tyrę patartina dar kartą perkošti arba trumpai pavirti stiebus 2-3 minutes, prieš pradedant smulkinti.

Be pirmiau minėtų dalykų, verta paminėti, kad yra ir kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti.

Melsvė (Hosta)

Gentyje yra 10 rūšių. Priklauso agavinių (Agavaceae) šeimai. Savaime auga Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje, Japonijoje. Ilgaamžės, atsparios šalčiams, dekoratyviais lapais, 30-60 cm aukščio gėlės. Žydi vėlai, liepos-rugsėjo mėnesį baltais, šviesiai violetiniais ar melsvais, primenančiais lelijas, žiedais.

Banguotosios melsvės (H. undulata) lapai yra elipsiški, nusmailėję, iki 30 cm ilgio. Lapų pagrindas banguotas, o lapo lakštas baltai ar gelsvai margas. Dažnai auginama dėl originalios formos ir spalvos lapų, kurie, kaip ir visų melsvių, labai tinka į gyvų gėlių puokštes ir kompozicijas.

Sodinama lysvėse, bordiuruose, alpinariumuose, prie vandens baseinų. Auga daliniame pavėsyje ir saulėtoje vietoje. Dirva turi būti trąši ir pakankamai drėgna. Lengvai dauginama skirstant kerus pavasarį ar rudenį.

Tiesiai į augimo vietą sėjamos gėlės

Jos auginamos darželiuose, lysvėse, bordiuruose ir pan. Per vienerius metus suspėja iš sėklos sudygti, peržydėti, subrandinti sėklas ir sunykti.

Žiedų įvairumu ir grožiu dažnai pralenkia daugiametes gėles. Auginamos jos paprastai nesunkiai, todėl labai tinka pradedančiajam gėlininkui. Užtenka įsigyti sėklų, jas laiku pasėti ir augant prižiūrėti: ravėti piktžoles, išretinti, laiku palaistyti. Nuostabūs žiedai suteikia daug džiaugsmo ir augintojui, ir aplinkiniams. Pasėjus balandžio mėnesį į dėžutes, jos pražysta dar anksčiau.

Svarbu išlaikyti gražias vienmečių gėlių veisles. Dėl to vienos genties, pavyzdžiui, serenčių, medetkų ir kt. skirtingų veislių augalus reikia sodinti kuo atokiau vienus nuo kitų, kad nesusikryžmintų. Geriausia pasirinkti ir auginti vieną genties veislę ir kasmet atrinkti sėkloms pačius būdingiausius, stipriausius.