Category Archive Augmenija

Juodoji tuopa priklauso gluosninių (Salicaceae) šeimai. Daugiametis medis, savaime mūsų krašte neauga; sodinamas parkuose, alėjose, kapinėse ir sodybose.

Vaistinei žaliavai (Gemma Populi) ruošti pumpurai renkami kovo ir balandžio mėn.; džiovinami 30° C temperatūroje. Žaliavoje svarbiausios medžiagos yra gliukozidai — salicinas, populinas, flavoninės prigimties medžiagos — chrizinas ir tektochrizinas, dervinės medžiagos, eterinis aliejus.

Liaudis pumpurų ištrauką gana plačiai vartoja išorinėms žaizdoms gydyti. Mokslinėje medicinoje dėl gliukozido salicino tuopos pumpurai vartojami kaip prakaitavimą ir šlapimą skatinanti priemonė

Paprastasis agrastas yra daugiametis vaiskrūmis. Jo ūgliai – dygliuoti. Dygliai išsidėstę bambliuose po vieną-du-tris. Lapai – beveik apskriti, nedideli, iš 3-5 skiaučių, apačia švelniai plaukuota. Žiedai – neryškūs, žalsvi arba rausvi, varpelio pavidalo, dvilyčiai. Vaisiai – elipsės ar rutulio formos uogos su koteliais, žalsvai geltonos arba purpurinės spalvos. Uogose yra daug sėklų.

Žydi gegužės mėnesį.

Uogos prinoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Rusijoje agrastai buvo auginami jau prieš daugelį amžių. Manoma, kad XI a. jie buvo auginami vienuolynų soduose. XV a. agrastai pradėti auginti ir Maskvos rūmų soduose. XVI a. apie agrastus jau žinojo Anglijoje ir Airijoje. Kultūrinių agrastų veislės plito iš vakarų į rytus ir pasiekė Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą bei Rusiją.

Manoma, kad XIX a. pradžioje agrastai buvo labai populiarūs. J. Strumila 1820 metais savo knygoje Šiaurės sodai” agrastams skiria daugiau dėmesio negu serbentams. XIX a. pabaigoje senuose kaimų ir dvarų soduose jau augo stambiauogiai agrastai, bet XX a. pradžioje pasirodė valkčio liga ir nusiaubė agrastynus.

Dabar agrastas savaime auga Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Afrikoje, Kaukaze ir Ukrainoje. Agrastas, kaip kultūrinis augalas, plačiai auginamas RTFSR teritorijoje, centrinėse srityse, Baltarusijoje, Ukrainoje, Pabaltijyje.

Gydymui vartojamos agrastų uogos, kartais ir lapai.

Uogos renkamos sausos, prinokusios. Agrastų uogose yra 88-89% vandens, 6-11% cukraus (fruktozės, gliukozės, sacharozės), iki 2% ląstelienos, 0,64 1,0% pektinų, iki 1,7% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, rūgštynių, gintaro, vyno), mineralinių medžiagų (fosforo, vario, kalio, geležies, jodo, mangano, fluoro, cinko), raugų, fenolio junginių, vitaminų: 12-35 mg % C, 0,65 mg % karotino, 0,56 mg% E, 0,03 mg% B6, 0,25 mg% P, 0,02 mg% B2, 0,01 mg % B₁. 5 mg % folinės rūgšties.

Agrastų uogos vartojamos įvairių ligų profilaktikai bei gydymui. Jos rekomenduojamos vaikams ir vyresniems žmonėms kaip dietinis produktas. Šviežios uogos vartotinos kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant inkstų ir šlapimo pūslės ligomis. Agrastų uogos taip pat tinkamos sergant virškinimo trakto ligomis, ypač užkietėjus viduriams, sutrikus medžiagų apykaitai, nutukus.

Valgant 3-4 savaites agrastų, pagerėja medžiagų apykaita, sustiprėja visas organizmas.

Agrastus patartina valgyti sergant ateroskleroze, hipertonija ir mažakraujyste. Žmonės agrastų uogas valgo ir tuomet, kai sutrinka tulžies ir šlapimo išsiskyrimas arba kai užkietėja viduriai.

Jos taip pat rekomenduojamos nuo įvairių odos ligų, dažnų kraujosruvų. Seniau, kai kur ir dabar, agrastų lapų užpilas geriamas nuo plaučių tuberkuliozės. Neprinokę agrastai vartojami konditerijoje. Jie konservuojami, verdamos uogienės, o prinokę agrastai vartojami desertui, marmeladui. Agrastus nerekomenduojama valgyti sergant cukriniu diabetu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, enterokolitais ir kolitais.

Sėjamoji salota yra vienametė daržovė. Lietuvoje auginamos lapinės ir gūžinės salotos. Lapinės salotos lapai yra dideli, žali, dažniausiai atvirkščiai kiaušiniški, dantyti, kai kur skiautėti arba skylėti, bekočiai, prie stiebo prisitvirtinę stačiai. Gūžinės salotos išaugina įvairaus didumo, rutuliškas arba priploto rutulio formos

Jų lapai yra ovalūs, truputį garbanoti, balsvai žali.

Salotų stiebas – stačias, plikas. Žydi vasarą. Vaisiai dažniausiai esti rudi arba balsvi. Salota kilusi nuo Viduržemio jūros pakrančių. Jos buvo valgomos Senovės Graikijoje ir Vidurinės Azijos šalyse. Dabar jos vartojamos visame pasaulyje. Tarybų Sąjungoje auginamos kelių rūšių salotos. Gydymui vartojami lapai ir sėklos. Maistui salotų lapai.

Salotų lapuose yra 88,4-95,5% vandens, 0,1-4% cukraus, iki 2,9% baltymų, vitaminų (0,03 mg% B₁, 0,1 mg % B2, 13-50 mg% PP, 0,05 mg % B6, K, 10 mg % C, 1,75 mg % karotino, folinės rūgšties), laktucino, laktucerino, laktuciktino, alkaloido hiosciamino, 218 mg % kalio, 9,7 mg % magnio, 23,0 mg % kalcio, 0,6 mg% geležies, 35 mg% fosforo, 0,7 mg% mangano, 0,14 mg % vario, 0,3 mg % cinko, 0,03 mg% molibdeno, 0,004 mg% kobalto, 0,1 mg% nikelio, jodo, natrio, aliuminio, titano, boro, chromo, 0,07 mg% silicio, stroncio, arseno, rūgščių (obuolių, citrinos, rūgštynių ir kt.). Lapuose ir stiebuose yra pieno sulčių, kurių sudėtyje yra triterpeno, taraksosterolo, laktukopikrino karčiosios substancijos.

Salotos – labai naudingos

Nusilpusiems ligoniams, nėščioms moterims, vaikams, taip pat sveikiems žmonėms, ypač anksti pavasarį. Jos žadina apetitą, padeda organizmui pasisavinti medžiagas, reguliuoja virškinimą, skysčių balansą, kraujodaros procesus, širdies darbą, stiprina kraujagyslių sieneles (darosi elastingesnės), varo šlapimą, laisvina vidurius. Salotos – mažai kaloringos, todėl jas patartina valgyti nutukusiems žmonėms. Jos naudingos sergant ateroskleroze, hipertonija, tuberkulioze, mažakraujyste, cukriniu diabetu.

Mokslininkai nustatė, kad, geriant šviežių salotų lapų sultis, žmonėms, kurie serga lėtiniu gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, ne tik gerėja savijauta, bet ir randėja opos. Liaudies medicinoje salotas rekomenduojama valgyti susinervinus

Esant spazmams arba nedideliems skausmams.

Nuo nemigos siūloma 1-1,5 valandos prieš miegą išgerti 0,5-1 stiklinę salotų užpilo (vienas šaukštas smulkiai supjaustytų lapų užpilama viena stikline verdančio vandens, palaikoma, kol atauš, perkošiama). Šis užpilas taip pat tinka nuo gastrito ir hipertonijos. Geriama po pusę stiklinės du kartus per dieną arba stiklinę antpilo nakčiai. Susinervinus siūloma gerti šio užpilo tris kartus per dieną po pusę stiklinės.

Salotų sėklų užpilą patartina vartoti moterims, maitinančioms krūtimi kūdikius, kai sumažėja pieno. Nerekomenduojama salotas vartoti sergant podagra, inkstų akmenlige, taip pat mažiau reikėtų valgyti sergant kolitais ir enterokolitais.

Vaistinis šalavijas priklauso lūpažiedžių (Labiatae) šeimai. Daugiametis, pusiau sumedėjęs puskrūmis. Lietuvos TSR savaime neauga, kilęs iš Pietų Europos. Mūsų sąlygomis gali būti kultivuojamas.

Vaistinei žaliavai (Folia Salviae) lapai renkami prieš augalų žydėjimą. Sausoje žaliavoje randama tanidinių medžiagų, eterinio aliejaus, į kurio sudėtį įeina pinenas, cineolas, borneolas ir kt.

Viduramžiais šalavijas buvo labai universalus vaistas. Pastaruoju metu šalavijų reikšmė žymiai sumažėjo. Tačiau šalavijas vis dėlto lieka farmakopėjiniu augalu ir tam tikrais atvejais sėkmingai vartojamas nuo prakaitavimo, sergant tuberkulioze ir kitais atvejais. Be to, lapų nuovirai tinka skalauti burnos ertmei, nuo dantų smegenų uždegimo ir anginos. Kai kuriais atvejais lapų kombinacija su mėlynių uogomis (Fructus Myrtilli) ypač gerus rezultatus duoda viduriuojant.

Pagal Kroščinskį šalavijų lapai gyvuliams paskatina poravimąsi. Tenka pasakyti, kad šalavijas yra senas išbandytas vaistinis augalas ir reikia plačiau jį naudoti.

Valgomasis salieras yra dvimetis, 30-100 cm aukščio augalas. Lapai tamsiai žali, blizgantys. Žiedai – smulkūs, balti, susitelkę skėčiuose. Stiebai – tiesūs, vagoti, stipriai šakoti, dažniausiai tuščiaviduriai. Šaknis – stora, verpstiška, daug šalutinių šaknelių.

Vaisiai – rutuliški.

Pirmaisiais metais išauga šaknys ir lapai, antraisiais – stiebas, žiedai ir vaisiai. Šaknys kasamos pirmaisiais metais, nes antraisiais metais jos sumedėja ir netinka vartoti. Žydi liepos – rugpjūčio mėnesiais.

Salieras kilęs nuo Viduržiemio jūros pakrančių. Jau seniai šis augalas buvo auginamas Egipte, Graikijoje, Romoje, o viduramžiais ir Europoje. Plačiai pradėtas auginti daržuose nuo XVIII a. Salieras auginamas Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje, šiaurinėje Afrikos dalyje.

Maistui ir gydymui naudojamos šaknys, šviežia žolė ir vaisiai. Saliero šaknyse yra iki 3,4% cukraus, iki 0,1% eterinio aliejaus (aldehidų, ketonų, rūgščių, alkoholio), asparagino, cholino, manito, gleivių, krakmolo, rūgštynių rūgšties, furokumarinų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, natrio, jodo), vitaminų (provitamino A, B₁, B2, C, PP, U). Šviežiose šaknyse yra 0,4% vandens, 0,25-0,39% riebalų, 0,77% cukraus, 7,7-11% neazotinių medžiagų, 0,84-1% pelenų, 1-1,48% azotinių medžiagų.

Lapuose yra apie 0,1% eterinio aliejaus (limoneno, pineno, apiolo), glikozido apiino, vitaminų (3,2-7,5 mg% provitamino A, 0,15 mg % vitamino B₁, B2, folinės rūgšties, 140-150 mg% vitamino C), furokumarinų. Vaisiuose yra 2,5-3% eterinio aliejaus, aminorūgščių (arginino, histidino, lizino, serino, alanino, tirozino), asparagino ir gliutamino rūgščių, glikozido apiino.

Salieras labai naudingas žmogui, nes jis gerina virškinimą, ypač tinka, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

Jame esantys apiinas ir limonenas gydo virškinimo trakto ligas, o kalis, apiolas ir asparaginas skatina šlapimo išsiskyrimą. Salieras ramina nervus, reguliuoja medžiagų apykaitą, širdies ir kraujagyslių sistemą, veikia antiseptiškai, gydo uždegimus, laisvina vidurius. Liaudies medicinoje vartojama saliero šaknys ir vaisiai.

Jie skatina šlapimo išsiskyrimą, malšina skausmą, žadina apetitą. Sergant podagra, inkstų ligomis, alergine dilgėline, dermatitais, apetitui žadinti ir medžiagų apykaitai gerinti, nervų sistemai stiprinti patariama gerti šviežias šaknų sultis (po 1-2 arbatinius šaukštelius tris kartus per dieną 30 minučių prieš valgį).

Šias ligas galima gydyti ir antpilu (du šaukštai susmulkintų šaknų užpilama stikline šalto vandens, palaikoma dvi valandas kambario temperatūroje, perkošiama ir geriama po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį). Nuo skausmingų mėnesinių rekomenduojama gerti sėklų antpilą (vienas arbatinis šaukštelis sėklų užpilamas stikline šalto virinto vandens).

Gydant odos ligas, pūlines žaizdas ir opas, rekomenduojama dėti šviežių susmulkintų lapų kompresus arba tepti saliero tepalu (ruošiamu iš susmulkintų lapų ir riebalų), kartais galima vartoti ir sėklas. Maistui vartojamos saliero šaknys, lapai ir sėklos (kaip prieskonis).