Home

Akvariumo augalai – tai neatsiejama bet kurio akvariumo dalis, tiek estetiniu, tiek ekologiniu požiūriu. Jie ne tik suteikia akvariumui natūralaus grožio, bet ir atlieka svarbias funkcijas, pavyzdžiui, padeda palaikyti vandens kokybę ir suteikia slėptuves bei neršto vietas žuvims ir kitoms akvariumo gyvūnijos atstovams. Čia pateikiamas trumpas akvariumo augalų apžvalgos vadovas:

Akvariumo augalų tipai

1. Plūduriuojantys augalai – tai augalai, kurie nereikalauja sodinimo į gruntą. Jie plūduriuoja ant vandens paviršiaus ir gali greitai augti, suteikdami šešėlį bei slėptuves žuvims. Pavyzdžiai: Salvinija, Vandeninė lelijų rūšis, Ricija.
2. Priekinio plano augalai – žemi, trumpi augalai, sodinami akvariumo priekyje. Šie augalai yra naudojami sukurti gražią ir tvarkingą kompoziciją. Pavyzdžiai: Dwarf baby tears, Anubias nana petite.
3. Vidurinio plano augalai – augalai, kurie yra sodinami tarp priekinio plano ir akvariumo fono augalų. Jie padeda sukurti vizualinį gylio pojūtį. Pavyzdžiai: Cryptocoryne, Hygrophila.
4. Fono augalai – aukšti augalai, sodinami akvariumo gale. Jie padeda paslėpti įrangą ir suteikia gyvūnams saugumo jausmą. Pavyzdžiai: Vallisneria, Elodea.

Priežiūra

• Šviesa: Augalams reikalinga tinkama šviesa fotosintezei. Šviesos poreikis priklauso nuo konkrečios augalų rūšies.
• CO₂: Kai kurie akvariumo augalai geriau auga, kai vandenyje yra papildomai tiekiamas anglies dioksidas.
• Tręšimas: Norint, kad augalai gerai augtų, svarbu palaikyti tinkamą maistinių medžiagų lygį, įskaitant azotą, fosforą, kalį ir mikroelementus.
• Genėjimas: Reguliarus genėjimas padeda išlaikyti augalų sveikatą ir norimą formą.

Privalumai

• Vandens kokybė: Augalai absorbuoja kenksmingas medžiagas, pavyzdžiui, amoniaką, ir gali padėti reguliuoti nitratų kiekį.
• Deguonies gamyba: Fotosintezės metu augalai gamina deguonį, kuris yra būtinas akvariumo gyventojams.
• Estetika: Augalai suteikia akvariumui natūralumo ir estetinės vertės.

Pasirinkus tinkamus augalus ir tinkamai juos prižiūrint, galima sukurti sveiką ir vizualiai patrauklų akvariumą.

Dirvinis asiūklis – gerai žinomas žolinis sporinis augalas. Stiprus jo šakniastiebis anksti pavasarį išaugina stiebą su sporinėmis varpomis. Išbyrėjus sporoms, stiebelis greitai nudžiūsta. Tuomet iš šakniastiebių išauga vegetatyviniai žali stiebai su keturbriaunėmis arba penkiabriaunėmis šakutėmis.

Augalas auga visoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Lietuvoje auga apydrėgnėse pievose, ganyklose, pakelėse, pakrantėse. Vaistinei žaliavai ruošti pjaunama antžeminė augalo dalis žolė. Ji džiovinama gerai vėdinamose patalpose ir specialiose džiovyklose. Išdžiūvusi žaliava yra šviesiai žalia, bekvapė, rūgštoko skonio. Ji tinka vartoti ketverius metus.

Dirvinio asiūklio žolėje yra daug mineralinių druskų (silicio, kalcio), 5% saponino ekvizetonino, alkaloidų (nikotino, paliustrino), flavonoidų, tanidų, dervų, organinių rūgščių (obuolių, akonito, oksalo ir kt.), kartumynų, vitamino C (iki 778 mg%), karotino (5 mg%) ir kt.

Dirvinis asiūklis – seniai žinomas vaistinis augalas.

Dar Avicena šviežiomis dirvinio asiūklio sultimis gydė žaizdas, opas ir kitas ligas. Jis skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą. Be to, vartojamas žaizdų dezinfekcijai, uždegimams gydyti.

Dirvinio asiūklio nuoviru gydomos širdies ir kraujagyslių ligos, šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimas. Dažnai jis derinamas su kitais priešuždegiminiais ir šlapimo išsiskyrimą skatinančiais vaistiniais augalais (meškauoge ir kt.). Galima gydyti ir kai kurių formų plaučių tuberkuliozę (kartu su kitais preparatais). Tyrimais nustatyta, kad dirvinis asiūklis pasižymi detoksikuojančiomis savybėmis ir šalina iš organizmo šviną.

Jo veikliosios medžiagos turi teigiamos įtakos jungiamojo ir kaulinio audinio, gleivinių, kraujagyslių sienelių medžiagų apykaitai. Vyresniems žmonėms tinka širdies ir smegenų kraujagyslių aterosklerozei, taip pat šlapimo pūslės akmenligei gydyti.

Asiūklio preparatais gydomi hemorojiniai ir gimdos kraujavimai.

Asiūklio nuoviru plaunama kraujuojanti nosies ertmė, o sergant angina, dantų smegenų uždegimu, skalaujama burnos ertmė. Nuovirui reikia 20 g (keturių valgomųjų šaukštų) žaliavos. Ji suberiama į emaliuotą indą ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, po 10 minučių perkošiama. Likusi žaliava nusunkiama, į ją dar įpilama virinto vandens iki 200 ml.

Geriama po pusę stiklinės nuoviro vieną valandą po valgio tris kartus per dieną. Šviežios asiūklio sultys (po 1 valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną) šalina iš organizmo skysčius, stabdo kraujavimą, taip pat išvalo iš organizmo medžiagų apykaitos produktus.

Lietuvių liaudis dirvinio asiūklio arbatą geria nuo reumato, tuberkuliozės, podagros, tulžies ir šlapimo pūslės akmenligės, viršutinių kvėpavimo takų kataro, taip pat kraujavimui sustabdyti, sunkiai gyjančioms žaizdoms, opoms gydyti. Asiūklio preparatų nereikėtų vartoti sergant nefritu ir kitomis inkstų ligomis, nes jie dirgina inkstus.

Kardeliams sudygus, dirva sistemingai purenama (3 kartus per mėnesį 5 cm gyliu). Purenama po lietaus arba palaisčius. Sausose smėlingose dirvose patartina mulčiuoti perpuvomis arba gerai susiskaidžiusiomis durpėmis, maždaug 1,5-2 cm sluoksniu. Butonizacijos ar žydėjimo metu, stiebus labai dažnai išlaužo vėjas, todėl juos reikia pririšti prie kuoliukų arba, kuoliukus įkalus lysvių šonuose ir galuose, šachmatine tvarka 60 cm aukštyje ištempti virves ar vielas.

Kardelius reikia papildomai tręšti mineralinėmis trąšomis. Praėjus mėnesiui po pasodinimo, tręšiama amonio salietra (3,5-4 kg/100 m2). Išsivysčius ketvirtam lapui, įterpiama 4 kg/100 m2 kalio salietros arba kalio druskos, o butonizacijos fazėje kalio ir fosforo trąšų (3-4 kg/100 m2). Dauginami gumbasvogūniais, gumbapumpuriais (vaikučiais) ir sėklomis.

Pasodinus pavasarį gumbasvogūnį, rudenį iš jo išauga 1 2 (kartais ir daugiau) nauji gumbasvogūniai ir nemažai gumbapumpurių. Kadangi gražesnės stambiažiedės veislės išaugina labai mažai vaikučiu, tai prieš sodinimą jų gumbasvogūnius galima vertikaliai peiliu padalyti į 2-4 dalis taip, kad kiekvienai jų tektų po pumpurą.

Supjaustyti gumbasvogūniai dezinfekuojami spiritu, o pjūviai apibarstomi medžio anglies ir sieros mišiniu. Gumbasvogūniai, padalyti į 2 dalis, žydi normaliu laiku, o padalyti į 4 dalis, pražysta 1–2 savaitėmis vėliau. Yra ir kitas dauginimo būdas. Gumbasvogūniai sodinami dugnu viršų, o pagrindinis daigas nulaužiamas. Taip pasodinus, išsivysto stiprios šaknys, išauga 3 6 miegančiosios akutės (pumpurai).

Tokie augalai visai nežydi arba pradeda žydėti 2-3 savaitėmis vėliau, negu normaliai pasodinti, tačiau išaugina daugiau gumbasvogūnių. Vienas iš greičiausių būdų yra dauginimas gumbapumpuriais, kurie sodinami anksti, balandžio mėn. pradžioje, kol dirva dar pakankamai drėgna. Labai gerai nuo pašalinti sausą apvalkalėlį — lukštą, bet tam reikia labai daug laiko.

Auginant didesniais kiekiais, gumbapumpuriai 24 val. pamerkiami į 306 C vandenį arba 5 paras laikomi drėgname smėlyje ar pjuvenose (1 dalis gumbapumpurių, 3-4 dalys smėlio ar pjuvenų) 15-18° C temperatūroje. Po to sėjami 2— 3 cm gylyje. kurių vegetacijos periodas ilgas, pvz., Elegia, New Europa, Roma, gumbapumpuriai sėjami vasario mėn. šiltnamyje dėžutes. į vieną dėžutę jų pasėjama 100-200.

Pasėjus užpilama 1 cm storio” žemės sluoksniu. Žemėje turi būti gausiai perpuvų ir pakankamai drėgmės. Orui atšilus, sėjinukai su dėžutėmis išnešami šaltą inspektą ir pratinami prie aplinkos oro. Pikuoti sėjinukų negalima. Gegužės mėn. antroje pusėje atsargiai išimamos dėžutės dugno lentelės ir, nepažeidžiant šaknų, sėjinukai sodinami į derlingą dirvą.

Paprastasis kmynas yra seniai žinomas vaistinis, prieskoninis, dvimetis, žolinis, iki 100 cm aukščio augalas. Jis auga Europoje, pietinėje Sibiro dalyje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Kryme ir kitur. Šaknis – statmena, mėsinga, mažai šakota. Stiebas – stačias, plikas, briaunotas, šakotas.

Lapai – pliki, pražanginiai, plunksniški, apatiniai – su ilgais kotais, viršutiniai – bekočiai. Žydi gegužės ir birželio mėnesiais baltais arba rausvais žiedeliais, sukrautais į sudėtinį skėtį. Vaisiai sunoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Jų skonis savitas, deginantis, kvapą jam suteikia eterinis aliejus.

Lietuvoje auga dirvonuose, pagrioviuose, miškų aikštelėse, pievose, taip pat auginamas daržuose, ūkiuose.

Vaistinei žaliavai renkami vaisiai. Juos reikia rinkti vos prinokusius, geriau rasai tik iškritus, nes subrendę ir sausi vaisiai lengvai išbyra. Kmynus reikia nupjauti, surišti į šluoteles ir džiovinti gerai vėdinamoje pastogėje arba džiovykloje, paskui nukulti, išvalyti, dar padžiovinti ir laikyti uždengtuose stiklainiuose arba dėžėse vėsioje patalpoje. Vartoti tinka trejus metus.

Paprastojo kmyno vaisiuose yra 3-6% eterinio aliejaus, kuris susideda iš karvono (65%), limoneno, dihidrokarvono ir karvakrolo, baltymų (10-12%), riebalinio aliejaus (iki 16%), susidedančio iš sviestinės (52,3%), linolinės (27%), palmitino (3,9%), sterininės (1,3%), linolininės (0,6%) rūgščių. Be to, kmyno vaisiuose yra fitosterolio, flavonoidų – kvercetino, kempferolio, dervų, raugų ir mineralinių medžiagų, kalio druskų. Žolėje yra flavonoidų, vitamino C ir kt.

Paprastojo kmyno vaisiai žadina apetitą, gerina virškinimą, stiprina peristaltiką, slopina žarnyne puvimo, rūgimo procesus bei meteorizmą. Jų veikliosios medžiagos atpalaiduoja žarnyno, tulžies ir šlapimtakių latakų spazmus. Kmynų vaisiais gydomos dispepsijos, enteritai, kolitai. Nuo kmyno vaisių žmogus lengviau atsikosti.

Užpilui paruošti reikia 1 valgomąjį šaukštą susmulkintų vaisių suberti į emaliuotą indą ir užpilti stikline verdančio vandens, uždengti ir laikyti tol, kol atauš, paskui perkošti ir gerti po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį. Vaikams duodama gerti po vieną arbatinį šaukštelį keletą kartų per dieną. Iš kmyno vaisių galima išsivirti ir nuoviro. Kmyno vaisių dedama į vaistažolių mišinius, vartojamus apetitui žadinti ir virškinimo trakto ligoms gydyti.

Paprastasis kmynas buvo žinomas ir vartojamas gydymui labai seniai

Dar Dioskorido ir Plinijaus laikais. Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse paprastojo kmyno vaisiai vartojami kaip antiseptinis, spazmolitinis ir stimuliuojantis vaistas sergant įvairiomis virškinimo trakto ligomis.

Liaudies medicina pataria kmynų vaisių arbatą arba sumaltus vaisių miltelius (po pusę arbatinio šaukštelio tris kartus per dieną) vartoti apetitui žadinti, virškinimui gerinti, užkietėjus viduriams, kūdikį žindančių motinų pieno liaukų sekrecijai žadinti bei lėtiniam cholecistitui gydyti, taip pat nuo kosulio.

Paprastojo kmyno vaisių dedama į duonos, pyrago ir kitus konditerijos gaminius. Jų beriama į raugiamus kopūstus, burokėlius, grybus. Kaip prieskonis, jie tinka mėsos ir varškės patiekalams, daržovių salotoms, virtoms bulvėms, taip pat įvairiems nealkoholiniams gėrimams. Kmynų eterinis aliejus taikomas farmacijos, likerių, degtinės gamybai ir parfumerijai.

Sausringose pietinėse stepėse, palei upes, tarp krūmų brūzgynų žemumose galima rasti augančią vaistinę piliarožę. Tai daugiametis žolinis augalas su gerai išsivysčiusiu daugiaskilčiu šakniastiebiu ir šakota šaknimi. Jos stiebai pavieniai, iki 150 cm aukščio, balsvai apšepę. Lapai pražanginiai, kotuoti, apaugę minkštais pilkais plaukeliais.

Žiedai susitelkę į trumpas kekes, išsidėsčiusias vidurinių ir viršūninių lapų pažastyse, kurios sudaro tankų varpišką šviesiai rožinės spalvos žiedyną. Piliarožė paplitusi TSRS europinės dalies vidutinėje ir pietinėje juostose, Kryme, Kaukaze, Vakarų Sibiro pietuose, Kazachstane.

Gydymui vartojama piliarožės šaknys ir šakniastiebiai. Jie iškasami pavasarį arba rudenį, nulupama pirminė žievė ir tuojau pat džiovinami. Šio augalo šaknyse yra gleivių (iki 35%), krakmolo (iki 37%), eterinių medžiagų, nuo kurių ir priklauso jų minkštinančios, aptraukiančios, priešuždegiminės ir nuskausminančios savybės. Nuoviras pavilgais ir kompresais dažnai vartojamas sergant įvairiomis uždegiminėmis odos ligomis, antpilas ir ekstraktai sergantiesiems egzema gydyti.

Spėjama, kad priešuždegiminis augalo veikimas priklauso nuo jame esančių polisacharidų. Net augalo rusiškas pavadinimas rodo, kad jis turi gydomųjų savybių — graikiškas žodis altos reiškia vaistas. Ir apie tai buvo gerai žinoma gilioje senovėje. Ji buvo auginama Senovės Romoje, vėliau vienuolynų soduose.

Piliarožės šaknis vartojama nuo kosulio, sergant kvėpavimo takų uždegimu, ypač vaikams, bronchopneumonija, šlapimo pūslės, žarnyno uždegimu, vaikų dispepsija, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige. Pagrindinė vartojama vaistų forma yra vandeninis antpilas. Tuo tikslu 4 valgomieji šaukštai susmulkintos šaknies užpilama 2 stiklinėmis šalto vandens, duodama pritraukti 8 valandas, po to geriama po pusę stiklinės 4 kartus per dieną. Supjaustyta šaknis įeina į vaistažolių mišinių, kurie vartojami gerklei skalauti esant jos uždegimui, anginai, stomatitui, sudėtį.

Farmacijos pramonė gamina mukaltino tabletes, kuriose yra piliarožės. Jos vartojamos po 1-3 tabletes per dieną prieš valgį. Kontraindikacijų ir šalutinių reiškinių, jas vartojant, nepastebėta. Populiariausia yra arbata, susidedanti iš piliarožės šaknies (8 dalys), tūbės žiedų (2 dalys), šalpusnio lapų (4 dalys) parlyžiaus vaisių (2 dalys) saldymedžio šaknies (3 dalys).