Tag Archive Žvaigždės

Byvytasss

JEIGU IŠ PRADŽIŲ ŽEME BUVO SKYSTA, TAI KODĖL JI NEIŠSILIEJO?

JEIGU IŠ PRADŽIŲ ŽEME BUVO SKYSTA, TAI KODĖL JI NEIŠSILIEJO?

Iš tikrųjų, jeigu ji buvo skysta, kodėl gi ji neišsiliejo? Juk jeigu išpilsime vandenį iš kokio nors indo ant žemės, vanduo išsklis, nors, pavyzdžiui, rutulio pavidalo ropinėj jis turėjo rutulio formą. Veikiant Žemės traukai, vanduo, išpiltas ant kokio nors lygaus, horizontalaus paviršiaus, pasklis jame plonyčiu sluoksniu. Kadangi jo paviršius yra mažas, jis atrodo mums visai plokščias. Tokį įspūdį mums daro net tvenkinio arba ežero paviršius. Bet kiekvienas, kuris yra buvęs prie jūros, žino, kad „…žemynas, kurio nematyti iš laivo denio, neretai būna matomas iš stiebo viršūnės. Ir atvirkščiai: jeigu stiebo viršūnėje padėsime kokį nors blizganti daiktą, tai pamatysime, kad, laivui tolstant nuo kranto, žiūrovams, liekantiems krante, atrodo, jog šis daiktas pamažu slenka žemyn, kol pagaliau visiškai dingsta, tartum nusileidžia“. Taip rašė Kopernikas savo nemirtingame veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Jis įrodė, kad ,,…žemė drauge su vandeniu sudaro vieną rutulį“. Tokią pat rutulio formą turi ir kiti dangaus kūnai, pavyzdžiui, Mėnulis ir planetos. 0 Saulė ir žvaigždės — tai stačiai milžiniški įkaitusių dujų rutuliukai.

Tai gali atrodyti dar keisčiau, negu kad „neišsiliejantys“ vandenynai. Juk mes iš kasdieninio patyrimo žinome, kad, į tuščią indą įleidus kokių nors dujų, jos akimirksniu jame išsisklaidys, tolygiai užpildydamos ji visą. Tačiau reikia turėti galvoje milžinišką Saulės ir žvaigždžių masę. Pavyzdžiui, Saulės masė yra 333 tūkstančius kartų didesnė už Žemės masę, o traukos jėga paviršiuje yra beveik 28 kartus didesnė, negu Žemes paviršiuje. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, žmogus, sveriantis 70 kilogramų, Saulėje svertų beveik dvi tonas. Kaip tik šia galinga traukos jėga paaiškinamas tas dalykas, kad dujos, iš kurių sudarytos Saulė ir žvaigždės, ne išsisklaido erdvėje, o įgauna rutulio formą. Taip ir Žeme: jeigu ji kadaise buvo skysta, tai, veikiant ją sudarančių medžiagos dalelių savitarpio traukos jėgai, ne išsklido, o įgavo rutulio formą.

Patiko? Pasidalink
Byvytasss

Kas yra kosminės dulkės?

Kas yra kosminės dulkės?

Tarpžvaigždinėje ir tarpplanetinėje erdvėje sutinkamos smulkios kietų. kūnų dalelytės, jas kasdienintame gyvenime vadiname dulkėmis. Norėdami atskirti jas nuo Žemės šių dalelyčių telkinius vadiname kosminėmis dulkėmis, nors jų fizinė sandara yra panaši. Tai nuo 0,000001 ligi 0,001 centimetro dydžio dalelytės, kurių cheminė sudėtis iki šiol aplamai nežinoma.

Dažnai šios dalelytės sudaro debesis, kurie pastebimi įvairiais būdais. Pavyzdžiui, mūsų planetų sistemoje kosminės dulkės buvo pastebėtos todėl, kad Saulės šviesa, išsisklaidydama jose, sukelia reiškinį, kuris nuo senų laikų žinomas kaip „Zodiako šviesa“. Zodiako šviesą mes matome labai šviesiomis naktimis tai silpnai švytinti juosta, nutįsusi danguje išilgai Zodiako (nuo to ir pavadinimas); ji palengva silpnėja, mums tolstant nuo Saulės (kuri tuo metu yra už horizonto). Zodiako šviesos intensyvumo matavimai ir jos spektro tyrimas rodo, kad ji atsiranda, Saulės šviesai išsisklaidant kosminių dulkių debesies dalelytėse, kurios supa Saulę ir siekia Marso orbitą (taigi, Žemė yra kosminių dulkių debesies viduje).

Kosminės dulkės tarpžvaigždinėje erdvėje pastebimos tokiu pat būdu.

Jeigu kuris nors dulkių debesis atsidurs netoli palyginti šviesios žvaigždės, tai tos žvaigždės šviesa išsisklaido debesyje. Tada šį dulkių debesį matome kaip šviesią dėmelę, vadinamą „nereguliariu ūku“ (išsisklaidžiusiu ūku).

Zodiakas, Zodiako juosta — eilė žvaigždynų. esančia išilgai didelio dangaus sferos apskritimo, kuriuo vyksta matomasis metinis Saulės judėjimas.

Kartais kosminių dulkių debesis yra matomas todėl, kad jis užstoja už jo esančias žvaigždes. Tada jį atskiriame kaip palyginti tamsią dėmę žvaigždėtos dangaus erdvės fone.

Kosmines dulkes dar galima susekti trečiuoju būdu iš žvaigždžių spalvos keitimosi. Žvaigždės, esančios už kosminių dulkių debesies, aplamai yra žymiai raudonesnės. Eidama pro kosmines dulkes, beje, kaip ir pro Žemės dulkes, šviesa parausta. Šį reiškinį dažnai galime stebėti Žemėje. Ūkanotomis naktimis matome, kad toli nuo mūsų esantys žibintai skleidžia raudonesnę šviesą, negu arti esantieji, kurių šviesa iš tiesų nepasikeičia. Tačiau mes turime pridurti: spalva kinta tik nuo dulkių, susidedančių iš mažti dalelyčių. Ir kaip tik tokios dulkės dažniausiai būna tarpžvaigždinėse bei tarpplanetinėse erdvėse. O iš to fakto, kad šios dulkės parausvina už jų esančių žvaigždžių šviesą, mes darome išvadą, kad tos dalelytės labai mažos, apie 0,00001 cm.

Mes tiksliai nežinome, iš kur atsiranda kosminės dulkės. Greičiausiai iš tų dujų, kurias nuolat išmeta žvaigždės, ypač jaunosios. Esant žemai temperatūrai, dujos sušąla ir virsta kietu kūnu — kosminių dulkių dalelytėmis. Ir atvirkščiai, šių dulkių dalis, patekusi palyginti aukštą temperatūrą, pavyzdžiui, prie kokios nors karštos žvaigždės arba susidūrus dviem kosminių dulkių debesims, o tai mūsų Visatoje neretas reiškinys, vėl virsta dujomis.

Patiko? Pasidalink
Byvytasss

Kas yra kosminiai spinduliai? Kodėl Saulė nesisuka, o žemė sukasi?

KAS YRA KOSMINIAI SPINDULIAI?

Taip vadiname srautą elektringųjų dalelių, kurios lekia iš kosminės erdvės ir, patekusios į Žemę, sukelia branduolinius pakitimus oro ir žemės plutos molekulėse bei atomuose.

Fizikų atlikti tyrimai rodo, kad kosminius spindulius daugiausia sudaro protonai, elektronai, pozitronai — teigiami elektronai ir įvairūs vadinamieji mezonai, atseit, elementarios dalelės, kurių masė yra iarpinė tarp protono ir elektrono masių (pastaruoju metu rasta mezonų, kurių masė didesnė už protono masę). Mums dar nežinoma kosminių spindulių kilmė.

Mezonai — dalelytės, pirmą kartą pastebėtos kosminiuose spinduoliuose. Jie arba turi krūvį, lygų elektrono (arba pozitrono) krūviui, arba yra neįelektrinti. Įvairių mezonų mase viršija elektronų masę 200-2000 kartų.

Matyti, kosminiuose spinduliuose, be elementarių dalelių, yra tam tikras sudėtingesnių atomų branduolių skaičius.

Tačiau iš to, kad jie lekia visomis kryptimis, matyt, kad jų negali skleisti kuris nors vienas dangaus kūnas, esąs greta žemes. Bet yra teorijų, kurios teigia, kad kosminį spinduliavimą sukelianti Saulė, kuri aplink save sudaro magnetinį lauką. Šis laukas smarkiai pakeičiąs pradinę spinduliavimo kryptį, ir jis iš įvairių pusių pasiekiąs žemę.

Kosminių spindulių intensyvumas arti žemes paviršiaus yra toks nežymus, jog ligi šiol neteko pastebėti kokios nors esminės įtakos gyvų organizmų būklei.

IŠ KUR ATSIRADO ŪKAI?

Bent dalis ūkų atsiranda, susitelkus žvaigždžių išmestai materijai. Todėl ūkai susideda pirmiausia iš dujų su didesne ar mažesne priemaiša dulkių, kurios turi susidaryti bet kuriose dujose, esant žemai temperatūrai, artimai absoliučiam nuliui. Vadinasi, dulkės susidaro skystėjant ir šąlant dujoms. Stebėjimai rodo, kad visuose ūkuose būna ir dujų, ir dulkių.

Ūkai, esantieji toli nuo žvaigždžių, aplamai yra tamsūs.) Užtat arti žvaigždžių esantieji ūkai šviesūs, nes juos apšviečia žvaigždės. Taip pat pasitaiko, kad ūkas šviečia todėl, jog gretimos žvaigždės šviesa veikia ūko atomus. Šis reiškinys iš esmės panašus į specialia medžiaga padengtos laikrodžio rodyklės švytėjimą, — ta medžiaga, veikiama spindulių, kurį laiką švyti.

Esmini vaidmenį, silpninant kosminio spinduliavimo intensyvumą, atlieka atmosfera, sulaikanti dalį spindulių.

Tokie procesai vyksta tik arti labai karštų kurios išspinduliuoja daug ultravioletinių galinčių sukelti švytėjimo procesus, kuriuos vadiname liuminescencija.

KODĖL SAULĖ NESISUKA, O ŽEMĖ SUKASI?

Šis klausimas suformuluotas netinkamai. Saulė, kaip ir Žemė, sukasi apie savo ašį. Saulė apie savo ašį apsisuka maždaug per mėnesį. Jeigu norite patys įsitikinti, kad tai teisinga, pasiimkite tamsų stiklą ir žiūroną. Žiūrėdami į Saulę per žiūroną (ir kartu per tamsų stiklą, kad nepakenktumėte akims), jūs pastebėsite joje dėmes. Ir šitaip kelias savaites stebėdami kurią nors vieną dėmę, įsitikinsime, kad ji slenka iš rytinio Saulės krašto į vakarinį (jeigu, žinoma, ji per tą laiką neišnyks). Iš to aišku, kad Saulė sukasi. Ši dėmė išnyks vakariniame Saulės krašte, o maždaug po dviejų savaičių vėl pasirodys rytiniame jos krašte. Žinoma, yra ir kitų įrodymų, kad Saulė juda sukdamasi.

Sukimasis yra būdingas ne tik Saulei, bet ir kitoms žvaigždėms. Tuo mes įsitikinome, tirdami spektrus. Greičiausiai sukasi karštosios (baltosios) žvaigždės, lėčiausiai — geltonosios ir raudonosios nykštukinės, ir, vadinasi, žvaigždės, panašios į mūsų Saulę.

Saulės sukimasis turi kai kurių sunkiai paaiškinamų ypatybių. Mat, įvairios Saulės dalys sukasi nevienodu greitumu. Dalys, esančios arti ašigalių, kartą apsisuka maždaug per 30 dienų, o dalys, esančios arti pusiaujo, — maždaug per 25 dienas.

Taip būna todėl, kad Saulė ne kietas kūnas, o dujinis rutulys.

Patiko? Pasidalink