Tag Archive Saulė

Byvytasss

JEIGU IŠ PRADŽIŲ ŽEME BUVO SKYSTA, TAI KODĖL JI NEIŠSILIEJO?

JEIGU IŠ PRADŽIŲ ŽEME BUVO SKYSTA, TAI KODĖL JI NEIŠSILIEJO?

Iš tikrųjų, jeigu ji buvo skysta, kodėl gi ji neišsiliejo? Juk jeigu išpilsime vandenį iš kokio nors indo ant žemės, vanduo išsklis, nors, pavyzdžiui, rutulio pavidalo ropinėj jis turėjo rutulio formą. Veikiant Žemės traukai, vanduo, išpiltas ant kokio nors lygaus, horizontalaus paviršiaus, pasklis jame plonyčiu sluoksniu. Kadangi jo paviršius yra mažas, jis atrodo mums visai plokščias. Tokį įspūdį mums daro net tvenkinio arba ežero paviršius. Bet kiekvienas, kuris yra buvęs prie jūros, žino, kad „…žemynas, kurio nematyti iš laivo denio, neretai būna matomas iš stiebo viršūnės. Ir atvirkščiai: jeigu stiebo viršūnėje padėsime kokį nors blizganti daiktą, tai pamatysime, kad, laivui tolstant nuo kranto, žiūrovams, liekantiems krante, atrodo, jog šis daiktas pamažu slenka žemyn, kol pagaliau visiškai dingsta, tartum nusileidžia“. Taip rašė Kopernikas savo nemirtingame veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Jis įrodė, kad ,,…žemė drauge su vandeniu sudaro vieną rutulį“. Tokią pat rutulio formą turi ir kiti dangaus kūnai, pavyzdžiui, Mėnulis ir planetos. 0 Saulė ir žvaigždės — tai stačiai milžiniški įkaitusių dujų rutuliukai.

Tai gali atrodyti dar keisčiau, negu kad „neišsiliejantys“ vandenynai. Juk mes iš kasdieninio patyrimo žinome, kad, į tuščią indą įleidus kokių nors dujų, jos akimirksniu jame išsisklaidys, tolygiai užpildydamos ji visą. Tačiau reikia turėti galvoje milžinišką Saulės ir žvaigždžių masę. Pavyzdžiui, Saulės masė yra 333 tūkstančius kartų didesnė už Žemės masę, o traukos jėga paviršiuje yra beveik 28 kartus didesnė, negu Žemes paviršiuje. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, žmogus, sveriantis 70 kilogramų, Saulėje svertų beveik dvi tonas. Kaip tik šia galinga traukos jėga paaiškinamas tas dalykas, kad dujos, iš kurių sudarytos Saulė ir žvaigždės, ne išsisklaido erdvėje, o įgauna rutulio formą. Taip ir Žeme: jeigu ji kadaise buvo skysta, tai, veikiant ją sudarančių medžiagos dalelių savitarpio traukos jėgai, ne išsklido, o įgavo rutulio formą.

Patiko? Pasidalink
Byvytasss

KAS YRA VĖJAS?

KAS YRA VĖJAS?

Atmosfera niekada nebūna sustingusi. Prie ašigalio arba ties pusiauju, prie Žemės paviršiaus arba aukštai virš jos, ten, kur plaukia debesys, oras visada juda.

Jeigu žiemą atidarysime duris iš lauko ir leisime į gerai prikūrentą kambarį, tai pajusime, kaip iš apačios veržiasi šaltas oras, o viršuje oras išeina iš kambario į gatvę. Tai lengva įrodyti, įžiebus degtuką. Nuo šilto kambario ir gatvės temperatūros skirtumo oras ima judėti: apačia šaltas oras skverbiasi šiltą kambarį, viršumi šiltas oras iš kambario išeina į gatvę.

įšilęs oras, kaip ir visi kūnai, plečiasi, darosi retesnis, vadinasi, lengvesnis. Atvėsęs oras susispaudžia, jis tankesnis, vadinasi, ir sunkesnis.

Tie patys reiškiniai, tik kitokiu mastu, vyksta atmosferoje. Paviršiuje yra plotų, kuriuos įšildo Saulės spinduliai; skirtingai įšildytas ir oras viršum šiltu plotų. Šilto oro mases išstumia šaltesnio oro masės — šitaip atsiranda oro masių judėjimas.

Karščiausiai Saulė šviečia ties pusiauju. Čia įšildytas oras pakyla i aukštesniuosius troposferos sluoksnius ir iš ten veržliais srautais išsisklaido šiaurę ir pietus. Tačiau dėl Žemės sukimosi bet kuris tiesiaeigis judėjimas palengva keičia savo kryptį, pasuka dešinę Šiaurės pusrutulyje ir į kairę Pietų pusrutulyje. Pagal šį dėsnį oro masės, sklindančios nuo pusiaujo ašigalius, palengva keičia savo kryptį. Pasiekdamos 30-35° platumos, jos juda jau ne statmenai, bet lygiagrečiai pusiaujui. Tačiau čia susidaro didesnio slėgio sritis, ir oro masės veržliai leidžiasi žemyn, prie Žemės paviršiaus. Didelė jų dalis ima slinkti atgal pusiaujo link — į sumažėjusio slėgio sritį.

Todėl iš 30-35″ šiaurės ir pietų platumos rajonų oras ištisus metus slenka pusiaujo kryptimi. Ši oro slinkimą žmonės jau seniai pastebėjo, ir tokius vėjus pavadino pasatais.

Kita dalis oro masių, nusileidžiančių prie Žemės paviršiaus 30-353 rajone, slenka ašigalių link, bet nukrypusi apie 40°, Šiaurės pusrutulyje įgauna vakarų kryptį, o Pietų pusrutulyje rytų krypti.

Oro temperatūra priklauso ne tik nuo Saulės spinduliavimo (Saulės radiacijos) intensyvumo, bet ir nuo to, į kokį paviršių krinta Saulės spinduliai. Vasarą saulė labai smarkiai įšildo sausumą, o viršum jūros visada vėsiau. Todėl virš žemynų, ypač subtropikuose, kur saulė šviečia labai ryškiai, vasarą susidaro mažesnio slėgio sritys. Šitaip atsiranda vėjai musonai, kurie visą vasarą pučia iš jūros žemyną.

Kaip tik vasarą, kai derlingą Indijos, Indokinijos, Indonezijos žemę kamuoja kaitra, ten musonas atneša gaivinančią drėgmę, kuri palengvina gyvenimą pusei žmonijos. Mat, šalyse, kur pučia musonai, gyvena beveik pusantro milijardo žmonių.

Žiemą sausuma greitai atšąla, o jūra dar ilgai išlaiko šilumą, sukauptą per vasarą. Todėl žiemos metu musonai pučia priešinga kryptimi — iš sausumos į jūrą.

Labai panašūs musonus yra brizai, bet jie susidaro beveik visose vidutinių platumų jūrų pakrantėse.

Jų pasitaiko net ežerų ir vandens saugyklų pakrantėse. Dieną šie vėjai pučia iš vandens j sausumą, o naktį iš sausumos į vandenį. Juos sukelia taip pat virš vandens ir sausumos esančio oro temperatūros skirtumas, bet kryptis pasikeičia ne pavasarį ir rudenį, o kas rytą ir kas vakarą. Be to, vėjai atsiranda prie kalnu masyvų ir dykumų pakraščiuose. Vasarą oro masės slenka iš šaltosios Arktikos arba iš Atlanto vandenyno ir giliai prasiskverbia I žemynus. Žiemą iš Rytų Sibiro šaltos oro masės sklinda į visas puses. Oro srautai susiduria tarpusavyje, susimaišo. Jie atneša mums čia lietų, čia giedrą, ir nuo jų priklauso ir lėktuvų skridimai, ir laivų plaukiojimas, ir derlius.

Ar atmosferos oro masių judėjime yra koks nors dėsningumas? Žinoma, yra. Šio dėsningumo mokslininkai ieško jau seniai, nuo seniausių laikų ligi šios dienos. Jis tiriamas dešimtyse tūkstančių meteorologinių stočių.

Daugelis tūkstančių specialių radijo stočių pranešinėja centriniams institutams apie oro masių judėjimą. Visi Žemės rutulio oro pakitimai pažymių specialiuose žemėlapiuose. Visą šią medžiagą sudėtingomis mašinomis apdoroja mokslininkai, norėdami sužinoti, ką atneš mums vėjai šiandien, rytoj, po mėnesio ir ateinančiame metų sezone, — daromos oro prognozės.

Patiko? Pasidalink
Byvytasss

Kas yra kosminiai spinduliai? Kodėl Saulė nesisuka, o žemė sukasi?

KAS YRA KOSMINIAI SPINDULIAI?

Taip vadiname srautą elektringųjų dalelių, kurios lekia iš kosminės erdvės ir, patekusios į Žemę, sukelia branduolinius pakitimus oro ir žemės plutos molekulėse bei atomuose.

Fizikų atlikti tyrimai rodo, kad kosminius spindulius daugiausia sudaro protonai, elektronai, pozitronai — teigiami elektronai ir įvairūs vadinamieji mezonai, atseit, elementarios dalelės, kurių masė yra iarpinė tarp protono ir elektrono masių (pastaruoju metu rasta mezonų, kurių masė didesnė už protono masę). Mums dar nežinoma kosminių spindulių kilmė.

Mezonai — dalelytės, pirmą kartą pastebėtos kosminiuose spinduoliuose. Jie arba turi krūvį, lygų elektrono (arba pozitrono) krūviui, arba yra neįelektrinti. Įvairių mezonų mase viršija elektronų masę 200-2000 kartų.

Matyti, kosminiuose spinduliuose, be elementarių dalelių, yra tam tikras sudėtingesnių atomų branduolių skaičius.

Tačiau iš to, kad jie lekia visomis kryptimis, matyt, kad jų negali skleisti kuris nors vienas dangaus kūnas, esąs greta žemes. Bet yra teorijų, kurios teigia, kad kosminį spinduliavimą sukelianti Saulė, kuri aplink save sudaro magnetinį lauką. Šis laukas smarkiai pakeičiąs pradinę spinduliavimo kryptį, ir jis iš įvairių pusių pasiekiąs žemę.

Kosminių spindulių intensyvumas arti žemes paviršiaus yra toks nežymus, jog ligi šiol neteko pastebėti kokios nors esminės įtakos gyvų organizmų būklei.

IŠ KUR ATSIRADO ŪKAI?

Bent dalis ūkų atsiranda, susitelkus žvaigždžių išmestai materijai. Todėl ūkai susideda pirmiausia iš dujų su didesne ar mažesne priemaiša dulkių, kurios turi susidaryti bet kuriose dujose, esant žemai temperatūrai, artimai absoliučiam nuliui. Vadinasi, dulkės susidaro skystėjant ir šąlant dujoms. Stebėjimai rodo, kad visuose ūkuose būna ir dujų, ir dulkių.

Ūkai, esantieji toli nuo žvaigždžių, aplamai yra tamsūs.) Užtat arti žvaigždžių esantieji ūkai šviesūs, nes juos apšviečia žvaigždės. Taip pat pasitaiko, kad ūkas šviečia todėl, jog gretimos žvaigždės šviesa veikia ūko atomus. Šis reiškinys iš esmės panašus į specialia medžiaga padengtos laikrodžio rodyklės švytėjimą, — ta medžiaga, veikiama spindulių, kurį laiką švyti.

Esmini vaidmenį, silpninant kosminio spinduliavimo intensyvumą, atlieka atmosfera, sulaikanti dalį spindulių.

Tokie procesai vyksta tik arti labai karštų kurios išspinduliuoja daug ultravioletinių galinčių sukelti švytėjimo procesus, kuriuos vadiname liuminescencija.

KODĖL SAULĖ NESISUKA, O ŽEMĖ SUKASI?

Šis klausimas suformuluotas netinkamai. Saulė, kaip ir Žemė, sukasi apie savo ašį. Saulė apie savo ašį apsisuka maždaug per mėnesį. Jeigu norite patys įsitikinti, kad tai teisinga, pasiimkite tamsų stiklą ir žiūroną. Žiūrėdami į Saulę per žiūroną (ir kartu per tamsų stiklą, kad nepakenktumėte akims), jūs pastebėsite joje dėmes. Ir šitaip kelias savaites stebėdami kurią nors vieną dėmę, įsitikinsime, kad ji slenka iš rytinio Saulės krašto į vakarinį (jeigu, žinoma, ji per tą laiką neišnyks). Iš to aišku, kad Saulė sukasi. Ši dėmė išnyks vakariniame Saulės krašte, o maždaug po dviejų savaičių vėl pasirodys rytiniame jos krašte. Žinoma, yra ir kitų įrodymų, kad Saulė juda sukdamasi.

Sukimasis yra būdingas ne tik Saulei, bet ir kitoms žvaigždėms. Tuo mes įsitikinome, tirdami spektrus. Greičiausiai sukasi karštosios (baltosios) žvaigždės, lėčiausiai — geltonosios ir raudonosios nykštukinės, ir, vadinasi, žvaigždės, panašios į mūsų Saulę.

Saulės sukimasis turi kai kurių sunkiai paaiškinamų ypatybių. Mat, įvairios Saulės dalys sukasi nevienodu greitumu. Dalys, esančios arti ašigalių, kartą apsisuka maždaug per 30 dienų, o dalys, esančios arti pusiaujo, — maždaug per 25 dienas.

Taip būna todėl, kad Saulė ne kietas kūnas, o dujinis rutulys.

Patiko? Pasidalink