Vaikas būna patenkintas, džiaugiasi, kai pripažįstamos jo pastangos, geri norai, pasiekimai. Skatinimas, pagyrimas stiprina vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, teikia žvalumo, kelia nuotaiką. Barti, peikti galima, tik ne patį vaiką, o jo elgesį. Pavyzdžiui, negalima sakyti: ,,Tu nešvarus”, geriau – ,,Tavo rankos nešvarios, reikia jas nusiplauti” ir t. t.
Ugdydami įvairius įgūdžius, įpročius, mokydami mažylį, neužmirškite vienos iš pagrindinių pedagogikos taisyklių – visų asmenų, kurie bendrauja su vaiku, reikalavimai ir auklėjimo būdas turi būti vienodi. Pavyzdžiui, kad nė vienas iš jų nemėgintų vaikui įsiteikti, leisdamas daryti tai, ko neleidžia daryti kitas. Taip pat bus blogai, jei vieni suaugusieji pratins tvarkingai atlikti pradėtą darbą, o kiti reikalaus viską metus paklusti reikalavimams, t. y. eiti valgyti, rengtis ir t. t.
Šitoks blaškymas trukdo susiformuoti įgūdžiams, pratina prie netvarkos. Pratinkite vaiką prie švaros. Pradedant antrais gyvenimo metais, vaikai labai mėgdžioja tėvus, vyresnius vaikus ir suaugusius žmones.
Jie visus suaugusiųjų darbus laiko įdomiais ir stengiasi juos dirbti. Neatstumkime mažylio, kai jis, vos pradėjęs kalbėti, šaukia: ,,Ir aš! Ir aš!”. Mama skalbia drabužius, ir vaikutis nori tą patį daryti. Duokite jam ką nors išplauti ir nuteikite vaiką tikslingam darbui, pavyzdžiui: ,,Šiandien išskalbk lėlytei suknelę, o kai paaugsi,- išskalbsi savo”.
Būna ir taip. Vaikas pradeda ką nors dirbti, jam nesiseka, nors ir žiūri, kaip tą darbą atlieka suaugęs žmogus. Nesijuokite iš vaiko, nesakykite jam skaudinančio žodžio. Prieikite ir ramiai parodykite, kaip reikia, pavyzdžiui, išsimuilinti rankas, o paskui gerai nusiplauti. Tegul vaikas pakartoja šį veiksmą keletą kartų (nesvarbu, kad iškrinta muilas, ištyška vanduo ir pats apsitaško).
Po to parodykite likusį vandenį ir pasakykite: ,,Matai, koks nešvarus vanduo. Kaip gerai nusiplovei rankutes. Kokios jos dabar švarios ir gražios”. Vaikas, norėdamas, kad jo rankos būtų švarios ir gražios, jas noriai plaus. Jis turi suprasti, kad veiksmas, kurį atlieka, yra būtinas, tada atsiras poreikis jį atlikti. Nei bausmė, nei grasinimai nepadės išugdyti įpročio, įgūdžio.
Mokydami vaiką higieninių įgūdžių, sudarykite palankią emocinę aplinką, t. y. vaiko nebarkite, neatstumkite nuo darbų (žinoma, jeigu vaikui jie nepavojingi), kuriuos atliekate. Jeigu 10 min. vaikas dirbs, pavyzdžiui, plaus veidą ir rankas, tai jo vystymuisi šitai duos naudos daugiau negu kelios valandos neorganizuoto žaidimo.