Tag Archive geliu siena

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą

Nauji namai su įvairiaspalviais balkonais gražiai įsijungia į bendrą miesto vaizdą. Daugelio daugiaaukščių namų balkonai įrengti vienas virš kito. Nuo vieno iki kito balkono galima nutiesti vielą ir pasodinti vijoklinių augalų.

Kobeja – daugiametis, kibiais ir vingriais augalas su stambiais varpeliškais baltais ar violetiniais žiedais. Žydi nuo liepos iki spalio mėnesio. Išauga iki 4 ir daugiau metrų aukščio. Gerai auga šiltoje, saulėtoje vietoje ir trąšiame dirvožemyje, gausiai laistant ir tręšiant. Kobeja auga ir pusiau pavėsyje. Ūglius reikia paremti lazdelėmis, kol jie dar nesusipynę. Vėliau augalas kyla aukštyn, užsikabindamas „ūseliais”. Rudenį šaknys iškasamos ir per žiemą laikomos patalpoje.

Kvapusis pelėžirnis—auga greitai, bet lietingą vasarą vystosi blogai.

Raudonžiedis virbenis—puikus vijoklinis augalas, mūsų klimatinėmis sąlygomis auginamas kaip vienmetis. Išauga iki 3 ir daugiau metrų aukščio. Pumpurai koralo raudonumo, pusiau išsiskleidę žiedai oranžiniai, išsiskleidę — gelsvai balti. Žydi nuo liepos mėnesio iki rudens. Šiam augalui reikia saulėtos vietos, derlingos purios žemės, gausaus laistymo.

Mažiausiai rūpesčių balkono želdintojams kelia penkialapis vynvytis. Pavasarį nupjaunami 20-25 cm ilgio ūgliai su 4-5 akutėmis ir sodinami į dėžę su sodo žeme taip, kad virš žemės būtų 2-3 akutės. Jie labai greit įsišaknija, sulapoja, o po metų kitų apželia visas balkonas. Tik reikia gausiai laistyti, o žemę dėžėse kas metai atnaujinti, pridedant trečdalį velėninės žemės, šiek tiek durpių ir upės smėlio. Dėžės nepripilti pilnos — iki viršaus palikti 2-3 cm. Vynvytį geriausia sodinti į dirvą: jis apipins namą ir balkoną, be to, daug vešliau augs.

Želdindami balkoną gėlėmis, turime galvoti apie tai, kaip jos atrodys iš gatvės pusės, koks bus gėlių ir namo fasado spalvinis derinys. Sakysime, fasadas raudonų plytų, tad jo fone netiks raudonos gėlės. Čia gražiau atrodys geltonos ir baltos. Baltų plytų ar neutralios spalvos tinko fasado fonui geriau parinkti ryškias, sodrių, grynų atspalvių gėles. Įvairiaspalviams fasadams parenkamos tinkamiausių spalvų gėlės. Visos balkonuose sodinamos gėlės turi būti ilgai žydinčios.

Negalima pamiršti ir balkono orientacijos, nes augalai nevienodai reaguoja į šviesą ir šilumą. Nepatartina susižavėti rūšių ir veislių gausybe. Perkrovimas, margumas ne tik mažina dekoratyvumą, bet ir trukdo augalams normaliai vystytis. Geriau pasodinti nedaug augalų, bet tokių, kurie nuolat žydėtų. Vienoje dėžėje rekomenduojama sodinti ne daugiau kaip 3 rūšių augalus. Labai puošniai atrodys, pavyzdžiui, raudonų pelargonijų, baltų petunijų ir melsvų svyrančių lobelijų derinys.

Gėlių siena – paslauga padėdanti padaryti didesnę šventę nei įprastai.

Graži, tvarkinga aplinka kelia nuotaiką, tuo pačiu darbingumą, kūrybingumą

Epifitiniai augalai sodinami į išsišakojusio medžio kamieną, gerai pritvirtintą ant stovo. Dekoratyviausi bus asimetriški, išsišakojusių senų obelų ar kriaušių kamienai. Šakų galai ne nupjaunami, o aplaužomi. Kamieno dydis priklauso nuo patalpos, kurioje jis statomas. Toks kamienas gerai atrodo didelėje patalpoje: kino, teatro fojė ir kt.

Ant stovo pritvirtintas medžio kamienas statomas į metalinį dėklą su 15-20 cm aukščio kraštais. Užpilama žemių, į kurias sodinamos žydinčios vazoninės gėlės ar dekoratyviais lapais augalai. Taip užmaskuojamas stovas.

Įdubimuose, išskaptuotose šakose ar jų sandūrose su kamienu sodinamos gėlės. Su visa vazone esančia žeme išimtų gėlių šaknys apsukamos samanomis, dedamos įdubimą ir pritvirtinamos viela prie kamieno. Epifitiniai augalai ant kamieno išdėstomi netolygiai. Kur ir kokiu atstumu sodinti augalus, priklauso nuo apipavidalintojo skonio. Ant medžio kamieno galima sodinti bromelinių šeimos augalus. Žydintis augalas bus pagrindinis akcentas, kiti puoš savo dekoratyviais lapais. Kompoziciją užbaigs plokšteniai, ripsaliai ir kiti svyrantys augalai. Nedidelėje patalpoje epifitinius augalus galima komponuoti ant pakabinamos sijelės, nedidelių šakų. Ant jų patraukliai atrodys chlorofitas. Ant didesnės šakos galima pasodinti keletą augalų: difenbachiją, scindapsą, filodendrą, gebenę.

Labai gaila, kad pas mus neauginama orchidėjų. Epifitinėms orchidėjoms, tropiniams augalams, nereikia žemės. Jų orinės šaknys pritvirtinamos prie medžio gabalėlių su žieve, apdegusių nuopjovų arba auginamos viela surištų pagaliukų krepšeliuose, pripildytuose sukapotų paparčio šaknų ar samanų, taip pat ant medžio kamieno.

Gėlių siena praturtina aplinką įvairiausiuose renginiuose.

Graži, tvarkinga aplinka kelia nuotaiką, tuo pačiu darbingumą, kūrybingumą. Gėlės namuose — ne prabanga, o kasdieninė būtinybė. Kaip žinoma, jos sukuria šventišką atmosferą. Tačiau puokštė ant stalo turi derintis prie baldų, apmušalų, sienų spalvos. Du trys žiedai, dekoratyvi šakelė — išvaizdus ir šiltas spalvinis elementas kambaryje. O dar efektingiau atrodys kompozicija plokščioje vazoje. Parduotuvėse galima įsigyti keraminių vazų su specialiais laikikliais (įdėklas su skylutėmis). Tiesa, tokiose vazose nesukursi labai meniškos kompozicijos: gėlės nesilaikys norima kryptimi, o taip, kaip leis skylutė laikiklyje. Tačiau kasdieninėje mūsų buityje jie naudotini. Tokių puokščių komponavimo principai tokie, kaip jau buvo rašyta aukščiau.

Kai visa šeima sėda sykiu prie stalo, maloniai nuteiks keli žiedai: kad ir žibuoklių puokštelė mažoje vazelėje ar kelios ramunės vazelėje su laikikliu.

Kasdieninį pietų ir pavakarių stalą puošiame kukliai. pakalnučių ar sezoninių, tuo metu žydinčių gėlių puokštele. Neišmeskime atsitiktinai nulūžusių begonijos ar rožės žiedų. Vienas toks žiedelis, pora lapų plokščioje lėkštelėje (žinoma, su vandeniu) baltos staltiesės fone atrodys puošniai.

Kompozicijos keraminiuose dekoratyviniuose induose

Sukurti gražią kompozicija — menas

Dabar turime gana didelį puikiausių gėlių asortimentą. Todėl stenkimės sudaryti puikias gėlių kompozicijas. Sukurti gražią puokštę — menas. Dideli šios srities meistrai yra japonai.

Japonijoje ikebana gėlių komponavimo menas — klesti jau nuo VI a. Japonų įsitikinimu, gėlės puokštėje gyvena antrąjį, dar gražesnį, negu anksčiau, gyvenimą. Nenuostabu, kad kiekviena japonė yra išmokusi ikebanos meno. Jo mokoma mokyklose. Nuo ankstyvos vaikystės vaikams skiepijama meilė augalams, teigiama, jog nulaužti ar sumindžioti gėlę gali tik piktos valios žmogus.

Savo kompozicijomis japonai išreiškia meilę, ištikimybę, švelnumą, tyrumą, taip pat liūdesį, neištikimybę, mirtį. Priklausomai nuo nuotaikos japonė gali per dieną kelis sykius pakeisti puokštę. Pagrindinė japonų gėlių puokščių komponuotojų idėja teikti žmogui džiaugsmo. Japonai sugeba parodyti žiedo grožį ar net šakelės išlinkimą.

Kuriant ikebaną, labai svarbu sudaryti grakštų piešinį, siluetą, gražų linijos išlinkimą ir augalų derinius. Tokios kompozicijos atrodo dailios ir tuo pačiu paprastos. Jos perteikia konkrečią nuotaiką, mintį, įsijungia į aplinką, kartais atkuria įvykį. Kompozicijos piešinys netgi kinta priklausomai nuo oro. Kompozicijos daromos įvairaus dydžio ir sudėtingumo. Kambariui puošti paprastai imama labai mažai augalų. Tad ypač svarbu gerai parinkti kiekvieną žiedą, jo formą ir spalvą.

Ikebanoje griežtai nurodyta kiekvienos šakelės kryptis. Aukščiausioji šaka „Sin” (1,5-2 kartus aukštesnė už vazą) simbolizuoja dangų, antroji „Soe,”, 3/4 pirmosios aukščio,— žmogų, o trečioji „Chikae”, 3/4 antrosios aukščio,— žemę. Jeigu kompozicija daroma plokščiame inde (moribana), aukščiausios šakelės ilgis prilygsta indo skersmeniui plius jo aukštis. Prie pagrindinių trijų elementų prireikus pridedama įvairių šakų, vadinamų „Dziusi” (padėjėjai). Jų skaičius neribojamas. Kartais galima apsieiti ir be jų.

Japonai teikia reikšmę ir spalvai. Jeigu kompozicija skiriama vyrui, imamos baltos, geltonos gėlės, moteriai — raudonos, mėlynos. Puokštei imama iki 11 žiedų — neporinis skaičius (3, 5, 7, 9, 11), vengiama simetrijos. Puokštės merkiamos ir, į aukštas vazas (nageira), ir į plokščius indus. Plokščiuose induose japonai puokštes komponuoja, pritvirtindami jas specialiais smeigtukais — „kenzan”. Tai savotiškas „ežiukas”, padarytas iš sunkaus, nerūdijančio plieno, su daugeliu tankių aštrių smeigtukų, ant kurių susmeigiamos gėlės.  „ežiukas” labai patogus, nes gėles galima komponuoti norima kryptimi. Kompozicijų elementai — krūmų ir medžių šakos, varpiniai augalai, samanos, akmenukai, gėlės. Stengiamasi puokštės neperkrauti. Gražiai atrodo keli žiedai, vingri šaka. Tinka griežto grafiškos  lapų arba spygliuočių šakos. Visai išsiskleidę žiedai imami retai, geriau tinka pumpurai, nes jie ilgiau išsilaiko.

Visuomeninėse patalpose iškilmingoms progoms sudaromos didelės, sudėtingos kompozicijos, kuriose vartojama įvairi dekoratyvinė medžiaga: kerplėšos, kamieno nuopjovos, akmenys.

Dabar Japonijoje vis populiaresnis vadinamasis laisvas stilius. Linijų paprastumas ir griežtumas išlieka,  pačioje kompozicijoje vis labiau pasireiškia menininko fantazija. Kompozicijoms imamos dažytos įvairių, varpinių augalų šluotelės, išdžiovintos iš fazanų, stručių plunksnos ir kt.

Mes neturėtume aklai sekti japonų ikebana, o tik perimti puokščių sudarymo techniką, pagrindinius principus. Juo labiau, kad ir 50-ies griežtų ikebanos priesakų, kuriuose tiksliai nurodyta, kas ir kaip darytina komponuojant, paskutiniame punkte patariama: akis, ranka ir širdis neturi vergauti taisyklėms.

Ypač gražios gėlių kompozicijos atrodo ant gėlių sienos.