Santaika tarp gamtos ir latvių automobilių

Gerai įrengta budinčių Rygos autoinspektorių pamaina: keturių televizorių ekranuose stebimas eismas keturiose pagrindinėse miesto sankryžose. Netrukus televizijos kameros padės stebėti eismą dar 7 sankryžose, kai kuriose gatvėse VAI operatorius galės informuoti vairuotojus, kokios lygiagrečios gatvės laisvesnės, kaip galima nuvažiuoti i reikiamą rajoną…

Tačiau. kaimyninėje Latvijoje einama kitu keliu stengdamiesi išsaugoti gamtą, latviai automobilių stovėjimo, poilsio aikšteles, kempingus ir motelius, palapinių miestelius, laužavietes ir kitą autoturizmo industriją įrengia tokiose vietose, kurios patenkintų žmogų, tiktų automobiliui pasistatyti ir neniokotų gamtos.

Pirmiausia = kas trys—penki kilometrai pakelėse poilsio aikštelės, kuriose telpa ne vien lengvieji automobiliai, bet ir ilgesni sunkvežimiai su priekabomis. Šios aikštelės įrengiamos ne vien magistraliniuose keliuose, bet ir prie menkesnių plentų.

Gamtos apsaugos darbuotojai kartu su kelininkais ir autoinspektoriais stengiasi gražiausiuose gamtos kampeliuose įrengti pakankamai aikštelių automobilių supirkimas vilniuje. Apie šias aikšteles bei poilsiavietes informuoja rodyklės, stendai. Pavyzdžiui, Siguldos apylinkėse gamtos apsaugos darbuotojai savo iniciatyva įrengė gražių ir patogių stovėjimo aikštelių. Kai šitaip tvarkomasi, paprasčiau bausti ir vieną kitą Motorizuotą chuliganą, nepaisantį bendrų taisyklių. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi autoinspektoriai ir gamtos saugotojai — ne piniginės baudos dydis, o viešumas. Reiduose nuolat dalyvauja spaudos — vietinės ir respublikinės — atstovai, televizija.

Kovai už gamtą pasitelkiamos ir šiuolaikinės technikos priemonės. VAI malūnsparniai nevengia pasiimti gamtos apsaugos specialistų, žvilgtelėti raiškingus plotus, paieškoti automobilių, nenorinčių stovėti specialiai pritaikytose aikštelėse…

Jūrmala — visa sąjunginės reikšmės kurortas ir čia suplaukia automobilizuotų poilsiautojų ir autoturistų kelis kartus daugiau negu mūsų Palangą. Nors Rygoje poilsiautojus aptarnauja ir priemiestinis elektrinis traukinys, automobiliams pajūrio kurortas nėra draudžiama zona. Didelės aikštelės automobiliams stovėti tolygiai išdėstytos gražiose vietose 200–300 m nuo Rygos pajūrio ir sutalpina visus norinčius. Parkavimo vietų, palapinių aikštelių aplinka švari, gerai sutvarkyta. Nedaroma brangiai kainuojančių juodų dangų, kurios nesiderina su aplinka ir nelabai patinka. poilsiautojams. Automobiliai statomi tiesiog ant vejos ir nė kiek jos negadina, neteršia aplinkos. Net atvykę į Rygos pajūrį keliom savaitėm randa kur pasistatyti savo automobilį, apsistoti, pernakvoti. Todėl ne visi automobiliai suplaukia į patį kurorto centrą. Šitaip išvengiama rimto prieštaravimo tarp saugomo pajūrio ir automobilio.

Puikų įspūdį Latvijos miestų gatvėse ir užmiesčio keliuose paliko krypčių markiravimas, ženklinimas, informacijos pateikimas. Kad vairuotojui nebūtų klaidų, kelio ženklai statomi ne vien įprastose vietose, bet piešiami ir tiesiai ant važiuojamosios kelio dalies. Kad važiuodami didesniu greičiu juos tikrai pastebėtume — pakartojami du ar tris kartus. Tai rodo iš tiesų didelį rūpinimąsi eismo dalyviais.

Patiko? Pasidalink

Pirmieji Henrio Fordo žingsniai automobilių kūrime

Mažai kas gali pasigirti pažįstąs visus automobilių modelius, tačiau apie „fordą“ retas nėra girdėjęs. Ko gero, nė vienos automobilių gamyklos įkūrėjas, šios pramonės šakos užsienio magnatas nėra toks garsus, kaip šio automobilio modelio kūrėjas Henris Fordas.

Net greitai bėgančio laiko nesugriaunamą šlovę H. Fordui (1863-1947) pelnė vienas iš pirmųjų Amerikos žemyno automobilių — neišvaizdus, paprastas „T“ modelio „Fordas“. Be pertraukos ir be didesnių patobulinimų „Fordas—T“ buvo gaminamas nuo 1908 iki 1927 metų, Šis laikas beveik prilygsta vienos žmonių kartos amžiui. Tuo metu žemės rutulyje garsiojo modelio automobilių buvo daugiau negu visų kitų automobilių kartu.

Henris Fordas buvo kilęs iš fermerių šeimos, bet nuo jaunystės domėjosi mechanika, dirbo upių laivų variklių fabrike, dirbtuvėse, remontuojančiose kelių lokomotyvus. Tapęs kvalifikuotu mechaniku, susidomėjo automobiliais. Tuo metu Europa jau turėjo automobilį su vidaus degimo varikliu. Amerikoje šio tipo automobiliai dar tik buvo bandomi.

1896 metais Fordas sukonstravo dviejų cilindrų variklį. Iš garo mašinos vamzdžių pagamino cilindrus, variklyje išdėstė juos horizontaliai, o patį variklį įmontavo po savo sukonstruoto vienviečio vežimėlio sėdyne. Variklio galingumas — keturios arklio jėgos. Vežimėlis su varikliu — pirmasis Fordo automobilis — svėrė apie 250 kg., važiavo 30 km/h greičiu. Konstruktorius pirmąkart jį išbandė 1896 metų birželio 4 dieną. Tai buvo gana primityvus, tačiau lengvas ir greitas visiškai originalios, progresyvios konstrukcijos ekipažas.

Sėkmės paskatintas H. Fordas konstruoja savo antrąjį automobilį, iš išvaizdos daug panašesnį į kitus tų laikų amerikietiškus automobilius, ir užbaigia jį 1897 metų pabaigoje. 1899 m. su kompanionais jis įkuria Detroito automobilių kompaniją (Detroit Automobil Company), kuri pradeda masiškai gaminti automobilius pagal antrąjį Fordo modelį. Nors Fordo dalis šioje kompanijoje buvo nedidelė, jis tapo vyriausiuoju automobilių gamyklos inžinieriumi. 1900 metais Detroito automobilių kompanija pagamina ir parduoda 425 Fordo automobilius.

Ford automobilių supirkimas Šiauliuose

Nelabai sutardamas su savo kompanionais kitais metais Fordas nuo jų atsiskiria ir įkuria naują automobilių kompaniją — Ford Automobile Company. Jos tikslas — masiškai gaminti pigius automobilius „vidutiniams amerikiečiams“.

Pasitelkęs puikiai savo profesiją išmanančių mechanikų, Fordas konstruoja naujus modelius, o reklamai pagamina keletą lenktyninių automobilių. Geri Fordo lenktyninių automobilių rezultatai turėjo padidinti firmos autoritetą, pasitikėjimą ja, pelnyti populiarumą, be kurio neįmanoma pelninga ir gyva prekyba. Fordo būta ne tik gabaus konstruktoriaus. bet ir apsukraus verteivos.

Patiko? Pasidalink

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukti bet kaip, kad tik greičiau, negalima. Taisyklingo posūkio būdas yra tiksliai nustatytas ir jo esmė tokia.

Prie sankryžos privažiuojančios transporto priemonės dalijamos tris grupes: sukančios dešinę, sukančios kairę ir važiuojančios tiesiai. Priklausomai nuo važiavimo krypties vairuotojas turi užimti tam tikrą vietą važiuojamojoje dalyje.

Vairuotojas, ketinantis sukti į dešinę, turi, įjungęs dešiniojo posūkio rodiklį, privažiuoti arčiau dešinio krašto. Kai sankryžoje nėra jokios kliūties eismui ir pėstiesiems, jis gali sukti, laikydamasis dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Taip sukdamas, netrukdo transporto priemonėms, judančioms tiesiai abiem gatvėmis. Tokiame posūkyje susidūrimo negali būti.

Ketinant sukti į kairę, reikia pirma privažiuoti arčiau važiuojamosios dalies vidurio ir neišlįsti į jos kairiąją pusę. Apie tokį ketinimą vairuotojas signalizuoja kairiuoju posūkio rodikliu. Paskui jis rieda j sankryžos vidurį ir iš atvažiuotos gatvės vidurio apskritimu suka kairėn, į susikertančios gatvės važiuojamosios dalies vidurį.

Jeigu vairuotojas suktų į dešinę iš važiuojamosios dalies vidurio, užstotų kelią transporto priemonėms, judančioms tiesiai, ir užimtų kairę sukančiųjų vietą.

Netaisyklingas dviejų vairuotojų posūkis

Sukdamas į dešinę arba į kairę, degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas susiduria su pėsčiųjų perėja, kuria pėstieji taip pat eina pagal žalią signalą. Jo pareiga — suteikti pirmumo teisę pėstiesiems, kad ir tektų dėl to sustoti prieš perėją. Jeigu prieš perėją sustojo kitas automobilis, taip pat sukantis dešinę, reikia už jo sustoti ir laukti. Kai važiuojamoji dalis plati ir turi ne mažiau kaip tris eismo juostas, vairuotojas gali sustoti greta to automobilio, bet jokiu būdu neturi jo lenkti.

Lenkti automobilį, stovintį prieš pėsčiųjų perėją,— ne tik neleistina, bet ir pavojinga. Tokioje situacijoje galima partrenkti pėstįjį, pereinantį kelią prieš šalia stovintį automobilį ir išeinantį iš už jo tiesiai mūsų automobilio judėjimo

Sukant į kairę, nebūtina lenkti sankryžos centro iš dešinės jo pusės, tik nevalia išvažiuoti į kairiąją kelio pusę. Kadangi, sukant į kairę, automobilio kelias eina apskritimu, vadinasi, galima sukti ir sankryžos centro nesiekiančiu apskritimu.

Auto supirkimas Vilniuje

Tokioje situacijoje gali atsitikti, paprastai taip ir būna plačių gatvių sankryžoje, kad du automobiliai, važiuodami priešingomis kryptimis ir abu sukdami kairę, prasilenkia kairėje pusėje nuo sankryžos centro savo dešiniaisiais šonais. Toks prasilenkimas yra taisyklingas ir atitinka eismo taisykles.

Vairuotojas, važiuodamas už transporto priemonės, sukančios kairę (tai mato iš atitinkamo posūkio rodiklio signalo), negali tos transporto priemonės lenkti iš kairės. Galima ją lenkti tik iš dešinės. Tai vienintelė išimtis iš taisyklės, reikalaujančios lenkti iš kairės pusės.

PNEUMATINĖS PADANGOS ATSIRADIMO ISTORIJA

Patiko? Pasidalink

Stabdyti reikia sklandžiai, kiek tai įmanoma konkrečioje situacijoje

Stabdyti reikia sklandžiai, kiek tai įmanoma konkrečioje situacijoje. Būtina laiku numatyti, jog teks stabdyti, ir pradėti stabdyti anksčiau, ne paskutinę minutę. Visada turėti galvoje, kad stabdžių sistema gali netikėtai sugesti. Tad turi likti laiko pasinaudoti rankiniu stabdžiu arba stabdyti varikliu.

Labai svarbu patikrinti ratų blokavimą. Tai padaryti geriausia žiemą apledėjusioje aikštelėje, kurioje pagal šoninį automobilio slydimą lengva nustatyti ratų blokavimą. Palaipsniui didindamas stabdžio pedalo nuspaudimą, vairuotojas praktiškai įsitikina, kokiu momentu blokuojami ratai ir automobilis juda jau nevaldomas. Kartu nustato, kokia jėga reikia spausti stabdžio pedalą, kad išvengtų ratų blokavimo arba jį nutrauktų. Nepamiršta išjungti sankabos. Tada stabdymas esti efektyvus ir išvengiama šoninio slydimo.

Sklandžiai stabdant, nebūtina išjungti sankabą, nes nereikia didelės stabdymo jėgos. Sankabos pedalas neišjungiamas, iki sustojant automobiliui, tiesiog dėl to, kad nebūtų gaištamas laikas kojai perkelti ant sankabos pedalo ir jį nuspausti. Priešingai nusistovėjusiai nuomonei, neišjungta sankaba nepadidina stabdymo efektyvumo.

Per didelė stabdžio pedalo laisva eiga (pedalas nusmunka) be stabdymo efekto gali rastis, ilgai važiuojant nuo kalno su pristabdymu. Tuomet stabdžiai įkaista, stabdžių skystis išgaruoja ir sistemoje atsiradę garų burbuliukai neleidžia susidaryti reikiamam slėgiui. Šis reiškinys išnyksta, ataušus stabdžiams. Todėl kalnuose rekomenduojama stabdyti ne nuspaudžiant pedalą, o varikliu. Automobiliuose su laisvos eigos mechanizmu prieš tai šį mechanizmą reikia blokuoti.

Vairuotojas turi būti ypač atidus, stabdydamas dvitakčiu varikliu. Juk, stabdant varikliu, droselis esti privertas ir mišinio tiekimas varikliui sumažėja. Kadangi dvitakčiai varikliai tepami alyva, sumaišyta su benzinu, o šio mišinio tiekimas sumažėja, tad variklio guoliai ir cilindrai esti nepakankamai tepami alyva. Ilgai leidžiantis nuo kalno, stūmokliai gali )strigti ir variklis sugesti. Todėl patariame tam tikrais laiko tarpais 1 minutei atidaryti droseli, kitaip tariant, padidinti alyvos tiekimą. Beje, dvitakčiai varikliai turi laisvos eigos mechanizmą, ribojanti galimybę stabdyti varikliu, tad reikia stabdyti specialiai tam tikslui skirtu stabdžiu.

Automobilių supirkimas Vilniuje kaip paslauga.

Mokomasis važiavimas „aštuoniuke“, perjungiant pavaras ir darant posūkius

Laisvoje aikštelėje įtaisomi du stulpeliai 25-35 m atstumu vienas nuo kito. Po to vairuotojas pradeda važiuoti ir apvažiuoja stulpelius, lyg apibrėždamas ištęstą raidę „0″. Posūkio pradžioje važiuoja lėčiau, o už pošūkio, važiuodamas tiesiąja, padidina greiti. Staigiuose posūkiuose greitis tiek sumažėja, kad vairuotojas priverstas įjungti žemesnę pavarą. Išvažiavęs į tiesiąją, vėl įjungia aukštesniąją pavarą, o pradėdamas sekantį posūki, pristabdo. Šis manevras kartojamas keletą kartų, darant posūkius į kairę ir į dešinę.

Kai šis manevras išmokstamas, atliekamas sudėtingesnis, vieną posūkj darant mažu spinduliu, o kitą — dideliu. Atliekant pirmąjį posūki, pavarą reikia perjungti, o atliekant antrąjį,— nereikia. Gerai įvykdžius važiavimo užduotis ovalais, pereinama prie „aštuoniukės“, palaipsniui didinant sudėtingumą

Vairas laikomas stipriai, bet be įtempimo. Sukti jį reikia sklandžiai, be trūkčiojimo. Posūkyje negalima paleisti vairo iš rankų. Vairuotojo rankos turi judėti kartu su vairu (kai posūkiai sklandūs), bet būtina išvengti jų susikryžiavimo (staigiuose posūkiuose). Vairas laikomas dviem rankomis: vieną galima nukelti tik tiesiame kelyje arba perjungiant pavaras. Žiūrima, kad kairioji ranka nepereitų į dešiniąją vairo pusę, o dešinioji —į kairiąją.

Jeigu automobilio vairo mechanizmas sukonstruotas taip, jog vairas, padarius posūki, pats sugrįžta į tiesiąją padėtį sugrįžtantis vairas, už posūkio vairuotojas gali vairą paleisti ir vėl jį kai šis sugrįžta į pradinę padėtį.

Tačiau nedera visiškai atitraukti rankų nuo vairo. Jis turi slysti pirštais taip, kad bet kuriuo momentu būtų galima jį sulaikyti. Posūkyje priekiniai ratai rieda didesnio spindulio apskritimu, negu užpakaliniai. Vadinasi, užpakaliniai ratai yra arčiau posūkio centro. Todėl priekinių ratų posūkio spindulį reikia dar padidinti, kad užpakaliniai ratai nesusidurtų su kliūtimi.

AUTOMOBILIO PADANGA — TAI PATVARI GUMOS IR AUDINIO KONSTRUKCIJA

Saugaus automobilio koncepcija

Patiko? Pasidalink

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patys pirmieji autobusai — tai karietos laikų kėbulas, turintis važiuoklę ir vidaus degimo variklį. Tokie jie išliko beveik iki dvidešimtųjų metų vidurio. Tų laikų autobusai, kaip ir sunkvežimiai, turėjo vientisas gumines padangas, kietą važiuoklę su lingėmis. Visa tai kelionę autobusu darė ne itin malonia pramoga.

Senųjų autobusų rėmas buvo aukštai pakeltas nuo žemės, o pavara — grandininė. Autobuso priekyje įtaisytas variklis užimdavo daug vietos, todėl keleivių tokiame autobuse tilpdavo nedaug. Vienintelė galimybė sutalpinti autobuse daugiau keleivių atrodė atviros aikštelės („imperialo“) įrengimas ant autobuso stogo nusižiūrėjus senuosius Londono diližanus.

Nuo 20-jų iki 50-jų XX a. metų konstruktoriai stengėsi didinti autobusų talpą, padaryti juos patogesnius ir gražesnius. Tuos metus galima laikyti antruoju autobusų istorijos periodu, kurio ryškiausias bruožas — modernizuotų sunkvežimių šasi pritaikymas autobusams. Variklis dabar įtaisomas šalia vairuotojo arba po vairuotojo kabinos grindimis — taip sutaupoma vietos keleiviams. Autobusas „apaunamas“ pneumatinėmis padangomis, važiuoklė tampa daug elastingesnė, rėmas pažeminamas ir pailginamas, o kėbulas daromas vientisas: panaudojama vagoninė komponuotė. Medinis autobuso karkasas būdavo apgaubiamas plieno lakštais, tačiau ilgainiui pradėta naudoti vientisa metalinė konstrukcija.

Nuo 50-jų metų vidurio prasideda trečiasis, šiuolaikinis, autobusų gamybos laikotarpis. Autobusai pagaliau praranda bet kokį panašumą į krovininius automobilius. Vairuoti autobusą taip pat lengva, patogu ir paprasta kaip supirkti lengvąjį automobilį: įrengiami vairo ir stabdžių stiprintuvai, automatinė pavarų dėžė, o nepriklausoma ratų pakaba, pneumatiniai amortizatoriai saugo nuo nemalonaus kratymo važiuojant nelygiu keliu. Radiofikuotame keleivių salone įrengtos patogios sėdynės, jis šildomas ir vėdinamas.

Norint sutalpinti daugiau keleivių, toliau gaminami dviaukščiai autobusai. Jie gana ilgai buvo populiarūs Anglijoje. Beje, ir Maskvoje po karo dar važinėjo dviaukščiai VDR autobusai DO-54. Tačiau jie vis dėlto nepasiteisino, nes yra nepakankamai stabilūs, be to, nepatogūs kamšos valandomis (daug laiko sugaištama užlipant į antrąjį( autobuso aukštą). Kita vertus, važinėti su vienaukščiu autobusu mieste taip pat nėra labai patogu, nes jam reikia labai daug vietos poslinkiams ir manevravimui. Todėl atsirado didelės ir ypatingai didelės talpos dvigubi autobusai. Juos sudaro dvi šarnyru sujungtos autobuso sekcijos. Tokia perspektyvia autobuso konstrukcija dar ilgai, matyt, bus naudojamasi ir ateityje.

Šiandien pasaulyje gaminama daug ir labai įvairių autobusų. Tai mikroautobusai aštuoniems ar dešimčiai keleivių, specialūs padidinto pravažumo autobusai, miestų autobusai, vežiojantys keleivius labai apkrautais maršrutais ar autobusai, skirti vidutinio nuotolio kelionėms į priemiesčius ir tolimesnes vietoves. Turime ir labai ištaigingų autobusų, kuriais galima leistis į ilgas keliones — važiuoti po kelis tilkstančius kilometrų. Yra autobusų kuriuose sudaromos sąlygos jaustis kaip namie: juose yra lovos, prausykla, tualetas, bufetas ir t. t. populiarūs nedideli mokykliniai autobusai, kuriais moksleiviai važiuoja į mokyklą ir grįžta po pamokų namo.

Daugiau – LENGVOJO AUTOMOBILIO IR AUTOBUSO KONKURENCIJA LABAI SENA

automobiliu supirkimas vilniuje

Patiko? Pasidalink