Patyręs vairuotojas visada sugeba gana tiksliai važiuoti atbuline eiga

Ypatingai nemalonu važiuoti sunkvežimių ir autobusų sraute, nes jų vairuotojai ne visada skaitosi su nedideliais lengvaisiais automobiliais, pastodami jiems kelią, reikalaudami suteikti pirmumo teisę sankryžose, neleisdami saugiai aplenkti ir trukdydami greitai važiuoti.

Jeigu vairuotojas turi važiuoti miesto centru intensyviausio eismo gatvėmis, jis negali tikėtis, kad šį kelią greitai įveiks, todėl turi būti kantrus ir ramus, Susierzinimas čia nepadeda, o tik padidina nervingumą, kuris yra saugaus automobilio valdymo priešas. Reikia žinoti ir sunkumus, ieškant stovėjimo vietos. Todėl vairuotojo neturi jaudinti, kad nuo automobilio stovėjimo vietos iki kelionės tikslo teks nueiti pėsčiomis kokį 100 metrų.

Vairuoti automobilį piko valandomis yra labai varginantis darbas, reikalaujantis pastovios ir didelės nervinės įtampos. Tokiomis sąlygomis vairuotojas pavargsta žymiai greičiau, negu ramiai važiuodamas mažiau intensyvaus eismo valandomis beveik tuščiomis miesto gatvėmis išeiginių dienų pirmoje pusėje. Jeigu vairuotojui reikia važiuoti piko valandomis, jis turi savos patirties pagrindu taip sustatyti maršrutą, kad užtektų minimalių psichinių ir fizinių pastangų.

Pirmieji Henrio Fordo žingsniai automobilių kūrime

Užpakalinio vaizdo veidrodžio vaidmuo

Sunku įsivaizduoti, kad galima būtų saugiai vairuoti automobilį be užpakalinio vaizdo veidrodžio. Lengvajame automobilyje yra mažiausia vienas toks veidrodis, įtvirtintas viršum priekinio stiklo arba po juo. Pro užpakalinį automobilio langą vairuotojas tame veidrodyje mato kelią už mašinos.

Šis veidrodis nepatogus tuo, kad jame negalima matyti lenkiančiojo automobilio, o jį reikia stebėti kuo įdėmiausiai. Todėl mašinose yra papildomas veidrodis, įtaisomas jos kairėje išorinėje pusėje. Šiame veidrodyje matoma ne tik tai, kas vyksta už automobilio, bet ir gretima kairioji eismo juosta.

Ketindamas įsilieti į transporto srautą, vairuotojas visų pirma pasižiūri į veidrodį, ypač į išorinį kairįjį. Tai būtina, kad patikrintų, ar nesiartina automobilis, kuriam turi suteikti pirmumo teisę.

Važiuodami taip pat privalome stebėti užpakalinio vaizdo veidrodyje, ar nesiartina automobilis, ketinantis mus aplenkti.

Vairuotojas – automobilių supirkimo priežastis

Mažindami greitį, turime pažiūrėti i užpakalinio vaizdo veidrodį, ar nėra užpakalyje automobilio, kuris galėtų mums niūktelėti. Tai ypač svarbu, kai esame priversti staigiai arba stipriai stabdyti. šiuo atveju stabdome taip, kad neatsitrenktume į kliūtį ir kad kas nors neužlėktų ant mūsų automobilio iš užpakalio. Vairuotojas privalo išmokti stebėti veidrodyje kelią už mašinos, o ypač iš kairės jos pusės, bet taip, kad nepamestų iš akiračio kelio prieš automobilį. Tai labai svarbu. To išmokstame, važinėdami.

Žiūrėdami į kelią pro priekinį stiklą ir stebėdami jį veidrodžiuose, bet kuriuo momentu žinome, kas vyksta priekyje ir užpakalyje. Ši aplinkybė padidina eismo saugumą.

Patyręs vairuotojas visada sugeba gana tiksliai važiuoti atbuline eiga, žiūrėdamas į užpakalinio vaizdo veidrodi. Tačiau sugebėti reikia treniruoti, kadangi, važiuojant atbuline eiga, visiškai kitaip sukamas vairas, negu važiuojant į priekį.

Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Patiko? Pasidalink

Esant plikledžiui, automobilis nepaklūsta vairuotojui, o stabdyti — pavojinga

Šaltis, sniegas ir lijundra

Šąlant reikia būti pasiruošusiam lijundrai, kuri yra ypač rimtas pavojus, jeigu patirtis nedidelė. Tokiu metu vairuotojas turi važiuoti labai lėtai ir dėl visa ko lengvai pristabdyti gerokame atstume nuo kliūties. Būtina žinoti, kad ledu padengti ruožai atsiranda staiga ir juos pastebėti sunku. Esant plikledžiui, automobilis nepaklūsta vairuotojui, o stabdyti — pavojinga. Važiuoti reikia labai atsargiai, kad nesusidurtume su kokia nors kliūtimi ar kas nors nesusidurtų su mumis.

Atsargiai važiuotina ir suvažinėtu bei sušalusiu sniegu. Tokiu sniegu padengtas kelias yra pavojingai slidus.

Kai oras šaltas, vairuotojas turi kvėpuoti taip, kad iškvepiamas oras nepatektų ant priekinio stiklo, kuris nuo to aprasoja ir apšerkšnija. Nors langą ir nuvalome, jis tuojau vėl užšąla. Vienintelė apsauginė priemonė — salono vėdinimas ir oro srovės nukreipimas į stiklą. Šiuo atveju gerai gelbsti skystis apšalusiems langams valyti. Suprantama, kad tokių sunkumų nėra, kai automobilyje yra šildytuvas, tiekiantis šiltą orą ant stiklo vidinės pusės.

Stovint šaltyje, nereikia įjungti rankinio stabdžio, mat, gali prišalti prie būgnų trinkelės ir bus labai sunku pradėti važiuoti.

Pirmosios eismo taisyklės, šviesoforai

Vairuotojas, sėsdamas į automobilį snieguotame kelyje, turi rūpestingai nuvalyti nuo avalynės padų sniegą, kad nebūtų slidūs, nes priešingu atveju padai slysta pedalais ir būna labai sunku vairuoti. Be to, koja gali nuslysti nuo pedalo ir šis skaudžiai suduoti į kojos kulkšnį. Jeigu koja nuo pedalo nuslys stabdant, netoli iki avarijos.

Užšalus automobilio durų rankenos spynai ir jo negalint raktu atrakinti, reikia įkišti raktą į spyną ir jo ąselę pašildyti degtuku arba žiebtuvėliu. Už keleto sekundžių duris atrakinsite.

Spynos negalima tepti tepalu, o, atvirkščiai, reikia išplauti benzinu, kad pašalintume tepalo likučius. Po šito ji neužšals. Galima į ją įlašinti lašą variklinės alyvos arba stabdžių skysčio, kurie taip pat neleis šalti.

Stipriai šąlant, vairuotojui dažnai taip pat esti šalta. Kai jam šalta, pastebimai sulėtėja jo reakcija ir pablogėja mąstymas. Vairuotojas turi į tai atsižvelgti ir atitinkamai būti atsargesnis, kompensuodamas tokią būseną stipresniu dėmesiu ir savalaikiu pavojaus numatymu.

Piko valandos

Kiekvieną dieną didėja transporto priemonių skaičius, ir todėl iškyla naujos kelių eismo problemos. Tokioms problemoms priskiriama ir gatvėse vis didėjančio automobilių srauto piko valandomis problema.

Eismo nelaimėse nukentėjusiųjų gyvybė priklauso nuo greitų ir teisingų vairuotojo veiksmų

Atidus stebėtojas tvirtina, kad piko valandos paprastomis dienomis yra ankstyvo ryto valandos, kai sunkvežimiai iš autotransporto įmonių važiuoja į savo kasdieninio darbo vietas. Paskui, tarp septintos ir aštuntos valandos, kelią užplūsta lengvieji automobiliai ir autobusai, vežantys darbininkus ir tarnautojus į jų pastovaus darbo vietas. Sis eismas greitai sumažėja, bet vėl išauga 14 val. ir trunka iki 16 val. ir netgi iki 17 val. Po to eismas truputį nurimsta ir daugiausia važinėja tik taksi. Vakare, maždaug valandai, vėl padidėja lengvųjų automobilių eismas. Jais važiuoja tūkstančiai keleivių į teatrus, kinus, restoranus.

Vairuotojas, kuris orientuojasi šiame „eismo tvarkaraštyje“, sugeba prie jo prisitaikyti ir važiuoti per miestą greitai ir saugiai. Piko valandomis daugelis vairuotojų linkę daryti vingį, kad aplenktų gatves, kuriose prie sankryžos dėl eismo reguliavimo susiburia šimtai automobilių. Pavažiavęs keletą gatvių į šalį ir tokiu būdu aplenkęs eismu perkrautą miesto centrą, nuovokus vairuotojas greitai nuvažiuoja palyginti laisvu lygiagrečiu maršrutu, kuriame nėra sankryžų ir grūsties. Ilgesnį kelią tikriausiai atperka laikas, o papildomai suvartotų degalų kiekis esti nedidelis.

Pirmosios eismo taisyklės, šviesoforai

Stabdžių sistemos ir vairo patikrinimas

Patiko? Pasidalink

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams. Iš pėsčiųjų skaičiaus reikia atmesti eismo reguliuotojus, tramvajaus bėgių iešmininkus, grindėjus, kelio darbininkus ir kiemsargius. Jie yra pripratę prie paties intensyviausio eismo ir nekelia pavojaus, jeigu automobiliai tinkamai juos lenkia. Vairuotojai privalo palengvinti jų darbą, negąsdinti ir nevaryti iš darbo vietos. Nedera taip pat reikalauti, kad jie pasitrauktu į šalį. Atvirkščiai, pačiu vairavimo būdu sėdintysis prie vairo turi parodyti, kad jie gali nebijoti automobilių, kad vairuotojai gerbia jų darbą ir nenori jo sunkinti.

Ypatingas dėmesys atkreiptinas į reguliuotojus, stovinčius važiuojamojoje dalyje, blogai apšviestose sankryžose, ir reguliuojančius eismą. Paprastai jie esti blogai matomi. Vairuotojai privalo tuos reguliuotojus matyti ir neklysdami suprasti jų eismo reguliavimo signalus.

Ypač atsargiai reikia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietas. Čia pėstieji naudojasi pirmumo teise prieš transporto priemones, tad vairuotojai privalo šią teisę gerbti. Juk galioja taisyklė, kuri draudžia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietą, kol joje stovi tramvajus ir išlipančių arba įlipančių keleivių yra važiuojamojoje dalyje.

Patyręs vairuotojas turi būti taip pat psichologu ir žinoti, kaip elgiasi įvairūs pėstieji važiuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, jauni žmonės paprastai pereina kelią ramiai, seka transporto priemones ir netrukdo eismui, pagyvenę žmonės dažnai turi įprotį pereiti gatvę, nekreipdami dėmesio į eismą. Tokius pėsčiuosius reikia lenkti iš tolo ir visada iš užpakalio, Pėsčiųjų lenkti iš priekio iš viso negalima.

Pavojingiausi pėstieji važiuojamojoje dalyje yra senos moterys. Retai jos elgiasi ramiai, dauguma atvejų esti išsiblaškiusios ir neatidžios. Pereidamos kelią, kai pamato arba išgirsta artėjanti automobilį, dažniausiai pasuka atgal ir bėga prie šaligatvio. Tai reikia gerai žinoti ir tam pasiruošti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose ir ne tik.

Vairuotojas taip pat privalo žinoti, kad, deja, kartais pėsčiųjų neatsargumas ir netgi kvailumas neturi ribų. Nepadeda net aptvara, neleidžianti išeiti į važiuojamąją dalį, nes daugelis pėsčiųjų pralenda pro jos apačioje, o jaunimas tiesiog per ją peršoka. Negelbsti taip pat ir grotelės, kuriomis aptvertos prie tramvajų sustojimo vietų; pėstieji apeina jas bėgiais ir išbėga į važiuojamąją dali tiesiog po automobilių ratais. Nors važiuojamojoje dalyje „zebro“ tipo pėsčiųjų perėjos esti ryškiai pažymėtos, kai kurie pėstieji eina nuo jų už keleto metrų. Jeigu tokia perėja tėra vienoje sankryžos pusėje,“ji negali garantuoti, kad pėstieji eis tiktai ja. Kai kurie žmonės būtinai eina kita sankryžos puse, kur ne tik nėra pažymėtos „zebro“ tipo perėjos, bet ir pats perėjimas užtvertas specialia aptvara su grandinėmis.

Suprantama, pėstieji neturi taip elgtis, bet vairuotojai privalo būti pasiruošę tokios rūšies netikėtumams. Juk pėsčiojo kaltė ne visada išgelbsti vairuotoją nuo atsakomybės už avariją, nepaisant to, kad jis sukelia įtikinti prokurorą ir teismo, jog niekaip negalėjo avarijos išvengti.

Dideli pavojų vairuotojams kelia vaikai važiuojamojoje dalyje. Jie nesuvokia pavojaus ir žaisdami nerūpestinga: išbėga į kelią — vydami kamuolį arba dėl suvokiamos rizikos perbėgti kelią prieš artėjantį automobilį. Tai žinodami, vairuotojai privalo vaiko pasirodymą važiuojamojoje dalyje arba net prie šaligatvio krašto laikyti pavojaus signalu. Nedera tikėtis, kad vaikas pabėgs nuo automobilio, tai būtų vairuotojo lengvabūdiškumas.

Vairuotojas – automobilių supirkimo priežastis

Automobilinės padangos atsiradimo istorija

Patiko? Pasidalink

Kiekvieną temperamentą charakterizuoja šie požymiai

Temperamentas reiškiasi žmogaus emociniu jaudrumu ir bendru judrumu. Yra keturi temperamento tipai: sangvininis, cholerinis, flegmatinis ir melancholinis.

Kiekvieną temperamentą charakterizuoja šie požymiai:

Sangvinikas — greitas ir judrus žmogus, greitai besikeičiančios nuotaikos, kuri jo sąmonėje nepalieka dideliu pėdsakų. Greitai besikeičiančios emocinės nuotaikos atsispindi jo kalboje, mimikoje, gestuose. Sangvinikas lengvai atlieka užduotis, kurioms atlikti reikia greitos nuovokos ir tikslių veiksmų, o laiko trūksta. Bodisi monotonišku darbu. Jo sprendimai skuboti. Lengvai bendrauja su žmonėmis. Žvalus ir sugeba šią nuotaiką palaikyti kolektyve.

Cholerikas — stiprios ir greitos reakcijos žmogus, stiprių greitai įsižiebiančių jausmų, kurie ryškiai matyti jo išorėje. Kartais ūmus, emocionaliai labai jaudrus, staigus, linkęs į audringus jausmų išsiveržimus. Žmogus karštas, aistringas, greitai besikeičiančių jausmų, kurie visada gilūs ir apima jį visą. Cholerikams būdingas didelis aktyvumas ir energija. Cholerikas mažiau negu kiti bijo pavojaus, ryžtingas, iniciatyvus, veikia su dideliu emociniu pakilimu.

Flegmatikas — lėtas, ramus, išlaikantis pusiausvyrą žmogus, jo emociniai pergyvenimai keičiasi lėtai, jie labai mažai atsispindi išorėje, jis neįtūžta, mimika ir gestai vienodi, neišraiškingi, kalba lėta, jai trūksta gyvumo ir išraiškingumo. Prieš pradėdamas ką nors veikti, flegmatikas ilgai ir smulkmeniškai apgalvoja veiksmus, sprendimus įgyvendina ramiai ir iki galo, sunkiai pereina prie kitokio pobūdžio veiklos.

Melancholikas — silpnos reakcijos žmogus, jam, kaip ir flegmatikui, būdingas lėtas nuotaikų pasikeitimas, tačiau jo pergyvenimai gilūs ir ilgalaikiai. Melancholiko jausmai ir nuotaikos vienodos ir labai pastovios; jo jausmai mažai atsispindi išorėje. Melancholikas, sunkiai ,pergyvena sunkumus, dažnai užsisklendžia savyje, nebendrauja, jo judesiai vienodi, santūrūs. Šiam temperamentui būdingas neryžtingumas, pasyvumas, išglebimas.

Žmonių temperamentas labai pastovus, tačiau jis gali keistis, veikiant auklėjimui ir gyvenimo sąlygoms.

Auklėjant reikia padėti žmogui įveikti neigiamus jo temperamento bruožus ir sustiprinti teigiamus.

Automobilių supirkimas Šiauliuose.

Temperamentų ypatybės skirtingai veikia vairuotojų darbingumą ir nuovargį. Pavyzdžiui, cholerikas, kuris emocionaliai yra labai jaudrus, vairuodamas automobilį pavargs greičiau negu flegmatikas, kuris ramiau atliks darbą. Cholerikas ypač aktyvus, tačiau dėl nepakankamo ištvermingumo ir kantrybės, taip pat dėl to, kad jo darbe pasigendama sistemingumo, jam daug sunkiau dirbti tolimuose, reisuose. Sangvinikas tinkamas vairuotojo profesijai, tačiau kartais jis .pervertina savo galimybes, lengvai susižavi.  Flegmatiko pusiausvyra ir ramybė teigiama vairuotojo darbe, tačiau tik nesudėtingomis kelio sąlygomis. Jo sprendimai ir veiksmai paprastai, sulėtėję. Vairuotojo veiklai mažiau tinkamas melancholikas, kuriam būdingi svyravimai, neryžtingumas ir kitos vairuotojo darbui neigiamos savybės.

Gryni temperamentai retai pasitaiko. Dažnesni yra skirtingų temperamentų atskirą bruožų deriniai, Tų bruožų visuma gali žmogų priartinti prie vieno ar kito temperamento.

Automobilinės padangos atsiradimo istorija

Patiko? Pasidalink

Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Pervažiavus kinų sieną, prieš akis atsivėrė lygios Mongolijos stepės. Jomis reikėjo važiuoti iki Kiachtos (prie rusų—kinų valstybinės sienos). Šį punktą pirmasis pasiekė Š. Borgezė birželio 25 d. už dviejų savaičių po starto. Kiti čia atvyko tik po trijų dienų.

Tolesnė kelionė per Sibirą ir Uralą truko dvi savaites. Maratono dalyviai daugiausia važiavo Transsibiro geležinkeliu, tačiau retkarčiais lenktynių trasa išeidavo iš bėgių kelio, tada tekdavo išvažiuoti Sibiro lygumų vieškelius, kurie buvo sunkiai pravažiuojami. Daug kartų keliautojai čia įstrigo pelkėse, keliantis per plačias ir sraunias Rusijos upes su virpančia širdimi užkeldavo savo automobilius ant nepritaikytų keltų… Rūpesčių ne sykį kėlė ratai, kurie lenktynėse turi nesustodami riedėti, ir tai, kas jiems kliudydavo, tekdavo įveikti visokiomis gudrybėmis.

Kad būtų lengviau važiuoti biriais ir šlapiais keliais, medinius automobilių ratus apsukdavo grandinėmis, tačiau tai gelbėdavo tik kurį laiką, nes geležis pamažu pradėdavo graužtis ratlankių bei stipinų medį ir juos, sugadindavo. Nuo lietaus ir pakelės balų vandens išbrinkusiems ratams tikra dangaus bausmė buvo saulė: karštis juos perdžiovindavo, ratai išklypdavo, išbyrėdavo stipinai. Todėl vos tik išsigiedrijus, medinius automobilių ratus laistydavo, drėkindavo vandeniu, bet ir tas mažai padėdavo.

Automobilių supirkimas Šiauliai kainos bei visoje Lietuvoje, šias paslaugas suteiks bet koks supirkėjas, kuris pasirūpins Jūsų „karieta“.

Prieš pasiekiant Permę, išbyrėjo lenktynių lyderės „Italos“ vieno rato stipinai. Ratą per naktį mirkė pirtyje, tačiau pavažiavus keletą kilometrų, stipinai vėl išbyrėjo. Pagelbėjo rusų kaimo račius, greit vien kirviu ir peiliu pagaminęs naują ratą, su kuriuo, beje, „Itala“ ir baigė lenktynes. Kaip tvirtino maratono dalyvis italų žurnalistas Liudžis Bardzinis, naujasis ratas buvo daug patvaresnis, negu senasis, su kuriuo automobilis lenktynes pradėjo.

Naudoti automobiliai ir jų supirkimas vyksta bet kokiame mieste tiek Europos tiek Azijos.

Nuo Kazanės iki Paryžiaus lenktynių kelias ėjo per Maskvą, Brestą, Varšuvą, Poznanę, Berlyną, Hanoverį, Šarlevilį. Čia keliai buvo jau daug geresni, nuo pat Kazanės jie priminė Vakarų Europos plentus ir „Itala“, smarkiai aplenkusi konkurentus, čia „pasijuto“ Kaip, tarsi ratai patys nešte „į namus“ neštų. Rugpjūčio 10 d. Š. Borgezė įvažiuoja į Paryžių: 16 tūkstančių kilometrų įveikta per du mėnesius! Paryžiečiai plūsta į gatves sveikinti nugalėtojo, tikrai nusipelniusio griausmingų džiūgaujančios minios ovacijų. O po trijų savaičių Paryžius pasitiko atsilikusius, bet atkaklius kitų trijų automobilių ekipažus.

Info apie pirmuosius šviesaforus ir kitką.

Patiko? Pasidalink

Mintys apie sovietmečio automagistrales

Dabar mūsų respublika turi per trisdešimt tūkstančių kilometrų bendro naudojimo kelių (čia neįskaičiuojami vietiniai tarybinių ūkių ir kitokie mažesni keliukai). Iš socialistinių šalin automobilių kelių tinklu mūsų respubliką pralenkia tik VDR ir CSR.

Visi Lietuvą kertantys visa sąjunginės reikšmės keliai yra asfaltuoti, išasfaltuota ir daugelį kaip pusė respublikinės reikšmės kelių. Dabar asfaltu galima pasiekti bet kurį rajono miestą, daugelį gyvenviečių, nes keliai su kieta danga sudaro daugiau kaip 80 procentų visų mūsų kelių.

Mįslę „Dvi sesytės per kalnelį nesueina“ kelininkai linkę įminti savaip: „Automagistralė“. Tai iš tiesų du keliai dvyniai — su daugybe keliaaukščių sankryžų, viadukų bei tiltų, kuriais važiuojama tik viena kryptimi: vienu keliu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną, o kitu, visai greta nutiestu — iš Kauno į Vilnių. Tokios magistralės labai palengvina eismą, pagreitina susisiekimą, puošia aplinką.

Automobilių magistralės — mūsų plentų ateitis, nors šis inžinerinis įrenginys ir brangiai kainuoja. Aukščiausios kategorijos magistralės yra keturjuostės, dviejų eismo krypčių, kurias atskiria žalumos juosta. Tokiose magistralėse paprastai statoma daug gelžbetoninių ir metalinių tiltų bei viadukų — jie reikalingi greitam ir saugiam automobilin eismui.

Tarybų Lietuvoje automobilių keliams tiesti ir eksploatuoti kasmet išleidžiama per 100 milijonų rublių, nes įrengti pirmos kategorijos magistralės vieną kilometrą kainuoja apie 800 tūkst. rublių. Negalima nesiskaityti ir su dirbamos žemės nuostoliais: vienam tokios magistralės kilometrui reikia 7-8 ha žemės. Tačiau automobilių kelių tiesimo išlaidas greitai kompensuoja nauda, kurią gauna liaudies ūkis. Techniniai-ekonominiai skaičiavimai rodo, kad keliai ir tiltai išsiperka ne ilgiau kaip per 5 metus, o magistralė Vilnius—Kaunas, kurioje eismo intensyvumas daugiau kaip 7 tūkst. automobilių per parą, išsipirko jau trečiaisiais eksploatacijos metais. Dabar Lietuvoje tiesiamos dvi ilgos magistralės: Vilnius—Panevėžys ir Kaunas—Klaipėda. Jos bus pačios šiuolaikiškiausios ir atitiks visus dabarties

Kauno-Klaipėdos magistralė eismo saugumo ir eksploatacijos sumetimais aplenks visas gyvenvietes. Respublikos kelininkai pasiryžę ją užbaigti vienuoliktajame penkmetyje, nors darbų čia dar reikia atlikti už 75 milijonus rublių.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Kad miestuose ir gyvenvietėse sumažėtų automobilių, o drauge ir triukšmo, kad judėjimas būtų saugesnis ir oras grynesnis, pastaraisiais metais įrengta nemažai apvažiuojamųjų Atokiau nuo judrių magistralių dabar liko Ukmergė, Pasvalys, Seduva, Ariogala, Raseiniai, Viduklė, Gargždai, Šilalė…

Vairuotojų, keleivių, turistų poilsiui pakelėje pastatyta daug automobilių paviljonų. Autobusų stotelėse įrengiami peronai su suoliukais ir pavėsinėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis. Vaizdingesniuose pakelių kampeliuose rasime jaukių poilsio aikštelių su staliukais, suolais, laužavietėmis.

Šaltinis: Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Patiko? Pasidalink

Kartais sunku pradėti važiuoti ir įsibėgėti

Kartais sunku pradėti važiuoti ir įsibėgėti. Paprastai taip atsitinka apledėjusiame arba užpustytame kelyje. Tuomet pajudėti iš vietos reikia labai atsargiai, kad nebūtų šoninio slydimo, kuris tą manevrą padarys dar sunkesnį. Kai stipriai apledėjęs kelias, išimties tvarka, galima pajudėti iš vietos antrąja pavara. Tai palengvina uždavinį pradedantiesiems vairuotojams, bet genda sankaba.

Ratų atitrūkimas nuo kelio

Kelio pakilimai arba skersiniai grioveliai gali pamėtėti automobilį viršų, ir trumpam jo ratai atitrūkti nuo kelio, ypač nesugebant ar nenorint mažinti greičio.

Ratų atitrūkimas nuo kelio, priešingai išoriniam įspūdžiui, nėra pavojingas, jeigu automobilis išlaiko tiesią judėjimo kryptį ir nusileidžia ant kelio lygiagrečiai jo paviršiui.

Ką reikia daryti, kad ratai neatitrūktų nuo kelio? Tai vairuotojo įgudimo klausimas. Atitinkamo greičio pasirinkimas, užvažiuojant ant kelio pakilimo, kaip ir kitos operacijos, priklauso nuo pakilimo pobūdžio. Bendrai pasakius staigus ir trumpalaikis pristabdymas („prisilietimas“ prie pedalo) tuo momentu, kai priekiniai ratai jau atitrūko nuo kelio, o užpakaliniai dar jį liečia, sugrąžina priekinius ratus ant kelio automobilis tuo metu palinksta į priekį. Užpakalinių ratų pristabdymas sukuria momentą, sukeliantį priekinės automobilio dalies polinkį žemyn. Variklio alkūninio veleno apsisukimų padidinimas sukuria priešingą momentą ir pakelia automobilio priekinę dalį į viršų. Jeigu vairuotojas sugeba panaudoti stabdžius arba padidinti variklio alkūninio veleno apsisukimus, ką tik priekiniams ratams atitrūkus nuo kelio paviršiaus, jis gali priversti automobilį sugrįžti į normalią padėtį.

Automobilio ratams atitrūkus nuo kelio gana ilgai, iki 1 s, nedera didinti variklio alkūninio veleno apsisukimų. Mat, variklio alkūninis velenas gali „įsibėgėti“ iki pavojingos ribos ir tada varantieji ratai, palietę kelio paviršių, perdaug staigiai stabdo variklį; dėl to genda sankaba. Be to, ištinka ratų šoninis slydimas, kuris, žinoma, nepagerina automobilio stabilumo.

Kai kelio pakilimas yra netoli posūkio, vairuotojas turi ypač apskaičiuoti greitį, kad, automobiliui sugrįžus po ratų atitrūkimo nuo kelio normalią padėtį, dar liktų pakankamas atstumas efektyviai pristabdyti prieš posūkį. Jeigu, ratams atitrūkus nuo kelio, vairuotojas, būdamas ore, per arti posūkio pradės sukti, padarys pavojingą klaidą. Automobilis nusileis ant kelio su pasuktais šoną priekiniais ratais ir pradės slysti, prarasdamas valdumą. Jis gali net apvirsti.

Automobilių supirkimas Šiauliai

Tokioje situacijoje būtina pakankamai stipriai laikyti vairą tiesaus judėjimo padėtyje, o pasiruošti posūkiui tik tada, kai automobilio ratai paliečia kelią. Nereikia pakIusti instinktyviam norui sukti, automobiliui esant ore.

Kad išvengtų nemalonaus jausmo, vairuotojas turi, prieš automobiliui atitrūkstant nuo kelio, atsiremti ištiesta kairiąja koja į grindis, prie sankabos pedalo.

Ratams atitrūkus nuo kelio, pavojingas šoninis vėjas. Pučiant stipriam vėjui, vairuotojas privalo vengti jų atitrūkimo nuo kelio. Ant pakilimo turi užvažiuoti mažesniu greičiu.

Siaurus, nors ir gilius, skersinius griovelius galima greitai perlėkti, nebijant prarasti automobilio valdymo. Mašinos ir ratų inercija saugo nuo atitrūkimo nuo kelio. Beje, kai griovelis pakankamai platus arba automobilis rieda nelabai greitai, rekomenduotina tik viena priemonė, apsauganti nuo atitrūkimo,— ta vieta važiuoti saugiu greičiu.

Čia tenka pridurti dar vieną pastabą. Vairuotojams ypač pavojingi grioviai ir iškilimai, kertantys kelią įžambiai, nes jie gali automobilį apversti arba, mažų mažiausia, padaryti jį nevaldų. Todėl reikia stengtis per tokios rūšies kliūtis važiuoti statmena joms kryptimi.

Info: Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį

Patiko? Pasidalink

Vairuotojo reakcijos trukmė

Jeigu mūsų automobilio stabdžiai mažiau efektyvūs už priekyje važiuojančiojo, mes, atsižvelgę į šią aplinkybę, padidiname atstumą iki jo.

Šį atstumą galima nustatyti tokiu būdu. „Stop“ signalas įtaisytas taip, kad užsidega maždaug 0,5 s anksčiau, negu pradeda veikti stabdžiai. Vadinasi, vairuotojui, pamačiusiam įjungtą priekyje važiuojančio automobilio „stop“ signalą, lieka tik 0,5 s iki to momento, kai jis sumažins greitį.

Vairuotojo reakcijos normali trukmė sudaro vidutiniškai apie 0,5 s. Be to, dar 0,5 s reikia kojai perkelti ant stabdžio pedalo, jį nuspausti ir automobilio stabdžių mechanizmui pradėti veikti. Vadinasi, priekyje važiuojančio automobilio stabdymas po „stop“ signalo įjungimo prasidės 0,5 s anksčiau, negu už jo važiuojančio automobilio.

Dabar iš viso to, kas buvo pasakyta, padarykime atitinkamą išvadą. Nuo priekinio automobilio reikia laikytis tokio atstumo, kurį galima nuvažiuoti per 0,5 s (nedaug pridėjus saugumo sumetimais). Šis atstumas, žinoma, priklauso nuo automobilio greičio. Pavyzdžiui, kai greitis 30 km/h, atstumas iki priekinio automobilio sudarys apie 4,5 m; kai greitis 40 km/h — apie 6 m; kai greitis 80 km/h — apie 12 m, o kai greitis 100 km/h — ne mažiau kaip 15 m.

Tačiau dar yra nedidelis „bet“. Mes darėme prielaidą, kad vairuotojo reakcijos trukmė sudaro apie 0,5 s. Tačiau šis laikas keletą kartų padidėja, kai vairuotojas pavargęs, mieguistas arba susimąstęs, kai važiuoja blogu oru ir šaltyje, kai jam karšta, kai vairuoja naktį ir rūke. Todėl visada privalu žinoti, kad reakcijos trukmė gali padidėti, ir, susidarius nepalankioms sąlygoms, atitinkamai padidinti atstumą iki priekinio automobilio.

Vairuotojų tarpe paplitusi nuomonė, kad atstumas nuo priekyje važiuojančio automobilio, išreikštas metrais, savo skaitmenine reikšme turi būti lygus automobilio greičiui, išreikštam kilometrais per valandą. Vadinasi, kai greitis 10 km/h, laikomasi 10 m atstumo, kai greitis 50 km/h 50 m. Visiškai aišku, kad toks atstumo padidinimas būtų žalingas intensyviam eismui, ypač mieste, kur automobiliai be reikalo užimtų per daug vietos važiuojamojoje kelio dalyje.

Žinoma, vairuotojas gali laikytis tokio atstumo nuo priekyje važiuojančio automobilio kelyje, kur nedidelis eismas, nes ten negalioja efektyvaus vietos ant kelio išnaudojimo principas.

Paslaugos: automobilių supirkimas Šiauliuose

Info:  Alyvos ir degalų atsarga

Patiko? Pasidalink

Automobilinės padangos atsiradimo istorija

Ir garu varomų, ir pirmųjų automobilių su benzininiais varikliais ratai buvo tokie pat kaip ir giminaičių karietų. Skyrėsi tik matmenys ir svoris. Didėjant mašinų greičiui, tarp variklio ir ,rato „kilo konfliktas“, kurį sušvelnino viena pirmo žvilgsnio paprasta airių veterinarijos gydytojo Džono Danlopo gudrybė — pripučiama, arba pneumatinė, rato padanga. Ji kaip ir daugelis kitų naujovių buvo atrasta visiškai atsitiktinai.

Kartą 1887 metų vasarą Belfasto veterinarijos gydytojas Danlopas stebėjo, kaip jo paauglys sūnus sode važinėjasi triračiu. Siauri metaliniai triračio ratai šlapiuose sodo takeliuose įspaudė gilias provėžas, jos labai bjaurojo stropiai prižiūrimą sodą (gydytojas mėgdavo triūsti prie medžių, dekoratyvinių krūmų, gėlių…). Gaila savo rankomis sukurto grožio — sūnaus triratis lygius sodo takelius gali paversti paprasčiausiais išmaltais keliukais. Bet ką, daryti? Uždrausti sūnui važinėtis? Danlopas mylėjo savo sūnų ir nenorėjo atimti iš berniuko šio malonumo. Galbūt. uždėti ant ratų plačius metalinius ratlankius? Bet tada triratis pasunkės! O jeigu…

Juk tai taip paprasta. Reikia padaryti naujus ištisinius medinius ratus su grioveliais. Paskui iš senos guminės prijuostės, kurią nudėvėjo gydydamas gyvulius, suklijuoti vamzdelius, sujungti jų galus ir uždėti ant dviračio ratų.

Iš viršaus kiekvieną tokį guminį vamzdelį (arba kaip šiandien vadiname — kamerą) Danlopas padengė medžiagos juosta ir jos kraštus vinimis prikalė prie rato. į kamerą įstatė ploną guminį vamzdelį ir per jo galiuką pripūtė oro. Dabar triratis palikdavo visai negilias vėžes, o svarbiausia — sūnui pasidarė daug lengviau važinėtis.

Taip Džonas Danlopas (1840-1921) antrą kartą išrado pneumatines padangas, kurias prieš keturiasdešimt metų jau buvo išradęs anglas R. Tompsonas. Tačiau jo pernelyg ankstyvas išradimas buvo užmirštas. Veterinarijos gydytojas pataikė pačiu laiku. Būdamas praktiškas žmogus, jis 1888 metais savo išradimą įregistravo, gavo patentą, o jo sugalvotos pripučiamos padangos „apavė“ automobilio, ratus.

Neabejotinai reikalingos ir naudingos, pirmosios pneumatinės padangos automobilių vairuotojams pridarė daug rūpesčių, nes buvo labai nepatvarios, greitai prakiurdavo. Dėl to padažnėjo avarijų. Kai kurios iš jų būdavo labai sunkios. Automobiliui verkiant reikėjo patvaresnio apavo.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo užpatentuota daugybė elastingų ratų, bet jie su pneumatine padanga neturėjo nieko bendro. Atsirado padangų, supintų iš guminių virvelių, sudarytų iš guminių blokų, pagaliau — bandažų iš spiralinių spyruoklių su odiniu apvalkalu. Pamėginta net pripildyti padangas ne oro, bet skysčio, arba prikimšti jas mažų sviedinukų, visokiausių tamprių medžiagų. Per Antrąjį pasaulinį karą patrankoms ir priekaboms buvo naudojami akytos gumos pripildyti ratai, tačiau jie buvo sunkūs ir kieti, kaisdavo ir suirdavo važiuojant didesniu greičiu. Nieko geresnio už pneumatinę padangą taip ir nepavyko išrasti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Mintys apie sovietmečio automagistrales

Patiko? Pasidalink

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį

Saikingai ir atsargiai vartotinos stimuliuojančios priemonės. Žinoma, nereikia manyti, kad vairuotojui gali pakenkti nedidelis puodukas kavos: Atvirkščiai, kava pagerina jo savijautą ir, sustiprina dėmesį. Tačiau per didelis kavos vartojimas duoda visiškai priešingus rezultatus: atsiranda galvos skausmas ir svaigimas, nerimas, širdies plakimas, kartais traukuliai, spengimas ausyse, pykinimas ir kiti sutrikimai, kurie, vairuojant automobilį, esti pavojingi.

Vienintelė priemonė, pašalinanti nuovargį ir grąžinanti jėgas, yra ilgas miegas, patogiai išsitiesus.

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį. Jei neteko kojos ar rankos arba jų judrumas pasidarė ribotas, vairuotojas nepraranda savo kvalifikacijos. Tačiau dauguma atvejų tenka pritaikyti automobilį tam defektui. Pavyzdžiui, netekus vienos ir netgi abiejų kojų, automobilį galima valdyti tik rankomis. Tada sankabos ir stabdžių sistemos valdymą reikia pertvarkyti rankiniam valdymui.

Netgi neturint vienos akies, galima gauti vairuotojo teises, jeigu žmogus išmoko normaliai matyti viena akimi ir tiksliai nustatyti atstumą.

Valdyti automobilį gali ir kurčias žmogus. Tik jis turi būti ypač atidus ir išsiugdyti didelį pastabumą.. Toks vairuotojas savo automobilį iš priekio ir iš užpakalio turi pažymėti kelių kodekso numatytu ženklu (geltonos spalvos pusapskritimis, kurio spindulys — 85 mm).

Tačiau sergantis kai kuriomis ligomis ir turintis tam tikrų defektų žmogus negali valdyti automobilio. Tai pasakytina apie alkoholizmą, epilepsiją, širdies ydą, paralyžių, sifilį, protinius sutrikimus, komą, įsisenėjusi cukrinį. diabetą ir kt.

Norint gauti vairuotojo teises, reikia turėti teigiamą medicininio patikrinimo išvadą. Tiktai gydytojas gali nustatyti, ar sveikata leidžia valdyti automobilį Šiauliuose. Pažymėtina, kad kai kurioms vairuotojų profesionalų ir mėgėjų kategorijoms nuo tam tikro amžiaus būtina periodiškai atlikti medicininį sveikatos patikrinimą.

Išmetamosios dujos

Automobilio išmetamosios dujos yra labai kenksmingos žmogaus organizmui. Kai variklio išmetamasis vamzdynas nehermetiškas ir dalis išmetamųjų dujų patenka į kėbulo vidų, vairuotojas gali apsinuodyti.

Siekiant išvengti apsinuodijimo pavojaus, kai slopintuvas arba išmetamasis vamzdynas praranda hermetiškumą, automobilio kėbulas konstruojamas taip, kad viduje susidarytų nedidelis perteklinis oro slėgis. Tačiau, atidarius kėbulo langus, perteklinio slėgio nebelieka ir išmetamosios dujos gali patekti į kėbulo vidų.

Išmetamosiose dujose esti nemažai anglies monoksido, arba smalkių. Šios dujos — nuodingos. Apsinuodijimas jomis — pavojingas gyvybei. Ir tą pavojų sunku pajusti, nes smalkės neturi kvapo ir beveik negalima pastebėti, ar jų yra.

Apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis pavojus tuo didesnis, kad vairuotojas greitai ir staigiai praranda sąmonę. Pirminiai apsinuodijimo požymiai (silpnumas ir šaltas prakaitas) praeina greitai ir nepastebimai, po jų staiga netenkama sąmonės.

Organizmas ne tik sunkiai apsinuodija, bet ir paprastai visa tai baigiasi avarija.

Automobilių supirkimas Šiauliai

Todėl, dirbant varikliui, vairuotojas, vos pajutęs kėbule išmetamųjų dujų kvapą, turi nedelsdamas sustoti ir patikrinti išmetamojo vamzdyno hermetiškumą.

Ypač pavojingas apsinuodijimas išmetamosiomis dujomis ištinka, paleidus variklį uždarytame garaže. Tokiomis sąlygomis apsinuodijama anglies monoksidu staiga; vairuotojas nebegali atidaryti durų ir prasigauti laukan, nes praranda sąmonę.

Išgelbėti tokį neatsargu vairuotoją gali tik greita pagalba ir laiku atvykęs gydytojas.

Informacija apie vairuotojų reakcija.

Patiko? Pasidalink