Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo

Automobilio spalva turi ne tik patenkinti pirkėjo skonį, bet ir prisidėti prie eismo saugumo. Automobilis privalo būti gerai matomas visomis kelio ir oro sąlygomis. Todėl nerekomenduojama jo dažyti pilka arba pilkai žalia spalva, kurios mažai skiriasi nuo kelio arba gatvės fono. Geriausia ir saugiausia yra ryški spalva, atkreipianti kitų eismo dalyvių dėmesį.

Tačiau nedera mašinos dažyti spalvomis, skirtomis automobiliams su važiavimo pirmumo teise, ypač tomis, kuriomis dažomi ugniagesių, greitosios pagalbos ir milicijos automobiliai.

Automobilį dažant dviem spalvomis, parinkti kontrastingas spalvas, pavyzdžiui, tamsiai raudoną arba tamsiai mėlyną ir ryškiai geltoną arba tamsiai raudoną ir baltą. Automobilio spalva turi skirtis nuo jį supančios aplinkos ne tik dieną, bet ir tamsiu paros metu dirbtinio, apšvietimo šviesoje.

Šio principo negalima ignoruoti, nes automobilio spalva daro didelę įtaką eismo saugumui. Nustatyta, kad apsiniaukusiomis dienomis dažniausiai avarijas patiria pilkos spalvos mašinos, o tamsiu paros metu — daugiausia juodos arba tamsių spalvų mašinos.

Visi automobiliai su uždarais kėbulais turi šildymo įrenginius. Šildoma arba šiltu oru nuo variklio, arba šildytuvu, kuriuo srūva variklio aušinimo skystis. Šildymui galima įrengti ir šildytuvą, naudojanti degalus ir nesusijusi su automobilio mechanizmais.

Vairuotojų tarpe paplitusios dvi skirtingos nuomonės dėl automobilio salono šildymo būdo. Anot vienų vairuotojų, mašinoje reikia palaikyti kambario temperatūrą, uždarius langus, ir vairuoti lengvai apsirengus. Anot kitų, taip galima lengvai peršalti, todėl reikia automobilį vidutiniškai šildyti, langus atidaryti ir šiltai rengtis, netgi kailiniais, nes tuomet išnyksta nepalankus temperatūrų skirtumas tarp lauko ir kėbulo vidaus.

Negalima objektyviai nustatyti, kuris iš tų būdų yra racionalesnis. Tačiau vyrauja nuomonė, kad kėbule temperatūra neturi nukristi žemiau kaip 10°C, netgi esant atidarytiems langams. Kiekvienas vairuotojas pasirenka sau tinkamiausią automobilio salono šildymo būdą.

Viena aplinkybė yra neginčijama. Žiemą taip pat būtina šildyti priekinį stiklą šilto oro srove, nukreipiama iš mašinos vidaus pro išilginį plyšį po stiklu. Jį reikia šildyti ir iš išorės karštu oru, ateinančiu iš po variklio gaubto arba vamzdžiais nuo šildytuvo. Šildomas stiklas apsaugomas nuo apledėjimo ar apšerkšnijimo, be to, neaprasoja iš vidaus.

Yra labai svarbi taisyklė, reikalaujanti, prieš išvažiuojant iš garažo (arba stovėjimo vietos), visada būtinai patikrinti automobilio mechanizmus, nuo kurių priklauso eismo saugumas. Pirmiausia patikrinama, ar tvarkingai veikia visi mašinos šviesos įtaisai ir visų pirma posūkių rodikliai ir „stop“ signalai. Kai posūkių rodikliai, „stop“ signalas, gabaritiniai žibintai ir artimos arba tolimos šviesos žibintai netvarkingi, vairuotojui nevalia išvažiuoti iš garažo.

Tikrinant automobilį prieš išvažiavimą, reikia keletą kartų atidaryti ir uždaryti jo duris. Atrodytų, tai labai lengva padaryti, net neverta apie tai kalbėti. Tačiau iš tiesų uždaro kėbulo automobilio duris uždaryti, kai pakelti jų stiklai, galima tiktai stipriai jas trenkus. Mat, trukdo oras mašinos viduje. Todėl, norėdami duris uždaryti lengvai ir netrenkiant, turime truputį nuleisti šoninių durų stiklą arba pakeisti oro srauto kryptį ventiliatoriuje.

Labai svarbu atsiminti štai ką. Niekada nereikia blokuoti durų iš vidaus, kai esame automobilyje. Iš vidaus durys blokuojamos tam, kad jų negalėtų atidaryti asmenys iš lauko, kai automobilis stovi be priežiūros. Durų blokavimas iš vidaus neturi jokios įtakos jų uždarymo efektyvumui. Atskirais atvejais jis gali būti netgi pražūtingas. Pavyzdžiui, avarijos arba gaisro atveju iš automobilio negalima ištraukti nukentėjėlio, nes niekas nepajėgia iš lauko atidaryti durų. Todėl, prieš išvykstant, nedera blokuoti iš vidaus priekinių durų, jeigu važiuos tik du žmonės, arba visų durų jeigu keleivis sėdės ir ant užpakalinės sėdynės.

Patiko? Pasidalink

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą

Prašau, paskubėkite, —- pasakė moteris vairuotojui. — Nesivarginkite su pledu. Meldžiu: važiuojame. Vėluoju. Vairuotojas atsisėdo už vairo ir įjungė variklį.

Vieną sekundę, staiga sušuko Fosteris. — Vairuotojau, palauk. Kas atsitiko, brangusis? Ji stebėjo, kaip jis rausiasi savo lietpalčio kišenėse. Turėjau mažą dovanėlė Elenai, atsakė jis. — Kur, po galais, ji dingo. Galiu prisiekti, kad lipdamas žemyn laikiau ja rankoje.

– Nepastebėjau, kad būtum ką nors nešęs. Kas tai buvo?
– Maža dėžutė, suvyniota į baltą popierių. Vakar pamiršau ją paduoti. Šiandien nenoriu pamiršti.
– Maža dėžutė! —— sušuko ponia Foster. —- Nemačiau jokios mažos dėžutės!

Ji ėmė karštligiškai ieškoti. Vyras vis dar rausėsi lietpalčio kišenėse. Atsagstęs jį, ėmė čiupinėti švarko kišenes.

– Po velnių! Matyt, būsiu palikęs miegamajame. Neužtruksiu nė sekundės.
– O, prašau! —- sušuko ji. —— Visai nebėra laiko! Prašau tavęs nereikia!
Gali pasiųsti ją paštu. Matyt, tai vėl tos tavo paikos šukutės. Tu visada dovanoji jai šukutės.
– O kas gi bloga, jei šukutės, leisk paklausti, — tarė jis įsiutęs, kad ji šį kartą nenusileido.
– Nieko, brangusis, nieko. Bet…
– Pasilik čia! — įsakė jis. — Einu jų pasiimti.
– Greičiau, brangusis, paskubėk. Ji sėdėjo ir laukė laukė.
– Vairuotojau, kelinta valanda? Vairuotojas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.
– Beveik devynios trisdešimt.
– Ar spėsime į oro uostą per valanda?
– Tikriausiai.

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą, įspraustą tarp sėdynių toje pusėje, kur sėdėjo jos vyras. Ištiesusi ranką ji ištraukė maža į popierių suvyniotą dėžute. Moteris taip pat negalėjo nepastebėti, kad dėžutė buvo įsprausta tvirtai ir giliai, tarytum tai padarė kieno nors ranka.

– Štai ji! — sušuko ji. — Radau! O, Dieve, dabar jis ieškos jos ten amžinybe!.. Prašom užbėgti į viršų ir pakviesti jį žemyn, — kreipėsi ji į vairuotoja.

Vairuotojui su plonomis maištininko airio lupomis nelabai rūpėjo visi šie reikalai, bet jis išsėdo iš automobilio ir palypėjo laiptais prie paradinių namo durų. Čia jis apsisuko ir grįžo atgal.

– Durys užrakintos, — pranešė jis.
– Ar turite rakta?
– Taip. Luktelėkite.

Patiko? Pasidalink