Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą

Prašau, paskubėkite, —- pasakė moteris vairuotojui. — Nesivarginkite su pledu. Meldžiu: važiuojame. Vėluoju. Vairuotojas atsisėdo už vairo ir įjungė variklį.

Vieną sekundę, staiga sušuko Fosteris. — Vairuotojau, palauk. Kas atsitiko, brangusis? Ji stebėjo, kaip jis rausiasi savo lietpalčio kišenėse. Turėjau mažą dovanėlė Elenai, atsakė jis. — Kur, po galais, ji dingo. Galiu prisiekti, kad lipdamas žemyn laikiau ja rankoje.

– Nepastebėjau, kad būtum ką nors nešęs. Kas tai buvo?
– Maža dėžutė, suvyniota į baltą popierių. Vakar pamiršau ją paduoti. Šiandien nenoriu pamiršti.
– Maža dėžutė! —— sušuko ponia Foster. —- Nemačiau jokios mažos dėžutės!

Ji ėmė karštligiškai ieškoti. Vyras vis dar rausėsi lietpalčio kišenėse. Atsagstęs jį, ėmė čiupinėti švarko kišenes.

– Po velnių! Matyt, būsiu palikęs miegamajame. Neužtruksiu nė sekundės.
– O, prašau! —- sušuko ji. —— Visai nebėra laiko! Prašau tavęs nereikia!
Gali pasiųsti ją paštu. Matyt, tai vėl tos tavo paikos šukutės. Tu visada dovanoji jai šukutės.
– O kas gi bloga, jei šukutės, leisk paklausti, — tarė jis įsiutęs, kad ji šį kartą nenusileido.
– Nieko, brangusis, nieko. Bet…
– Pasilik čia! — įsakė jis. — Einu jų pasiimti.
– Greičiau, brangusis, paskubėk. Ji sėdėjo ir laukė laukė.
– Vairuotojau, kelinta valanda? Vairuotojas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.
– Beveik devynios trisdešimt.
– Ar spėsime į oro uostą per valanda?
– Tikriausiai.

Staiga ponia Foster pastebėjo kažkokį baltą daiktą, įspraustą tarp sėdynių toje pusėje, kur sėdėjo jos vyras. Ištiesusi ranką ji ištraukė maža į popierių suvyniotą dėžute. Moteris taip pat negalėjo nepastebėti, kad dėžutė buvo įsprausta tvirtai ir giliai, tarytum tai padarė kieno nors ranka.

– Štai ji! — sušuko ji. — Radau! O, Dieve, dabar jis ieškos jos ten amžinybe!.. Prašom užbėgti į viršų ir pakviesti jį žemyn, — kreipėsi ji į vairuotoja.

Vairuotojui su plonomis maištininko airio lupomis nelabai rūpėjo visi šie reikalai, bet jis išsėdo iš automobilio ir palypėjo laiptais prie paradinių namo durų. Čia jis apsisuko ir grįžo atgal.

– Durys užrakintos, — pranešė jis.
– Ar turite rakta?
– Taip. Luktelėkite.