Staiga jis tapo toks mažas ir toks tolimas

Ponia Foster pažiūrėjo į vyrą, ir ta, akimirką jai pasirodė, kad jis stovi labai toli, net už pačios horizonto linijos. Staiga jis tapo toks mažas ir toks tolimas, kad jai pasidarė nebeaišku, ką jis veikia, ką jis galvoja, netgi — kas jis yra.

– Klubas centre, pasakė ji. Tai ne pakeliui į oro uostą.
– Tačiau turėsi daugybę laiko, brangioji. Negi nenori pavežti mane į klubą.
– Na, taip — žinoma.
– Gerai. Tada pasimatysime rytoj į devyniomis.

Ji nuėjo į savo miegamąjį antrame aukšte. Buvo taip pavargusi, kad atsigulusi tuoj užmigo.

Kitą rytą ponia Foster atsikėlė anksti ir aštuntą trisdešimt buvo pirmame aukšte, pasirengusi važiuoti.

Po devynių pasirodė vyras.

– Ar išvirei kavos? —- paklausė jis.
-Ne, brangusis. Pamaniau, klube galėsi puikiai papusryčiauti. Automobilis jau čia. Vairuotojas laukia. Aš pasiruošusi važiuoti.

Jie stovėjo vestibiulyje, — atrodė, kad pastarąsias dienas jie susitinka tik vestibiulyje, — ji su skrybėle, paltu ir krepšeliu, jis — keisto sukirpimo Edvardo laikų švarku su dideliais atlapais.

– Kur tavo bagažas?
– Aerouoste.
– Aha, žinoma, – pasakė jis. — Jei ketini pavėžėti mane į klubą, manau, kad mums reikia paskubėti.
– Taip! – sušuko ji. O taip prašau.
– Tuoj, tik paimsiu kelis cigarus. Lipk į automobili.

Ji pasisuko ir nuėjo prie stovinčio vairuotojo, kuris pamatęs ja ateinant atidarė duris.

– Kelinta valanda? — paklausė ji.
– Maždaug penkiolika po devynių.

Praėjus penkioms minutėms pasirodė ponas Fosteris. Žiūrėdama, kaip jis lėtai lipa laiptais žemyn, ji pastebėjo, kad jo kojos tose siaurose kaip lietvamzdžiai kelnėse panašios į ožio kojas. Kaip ir praėjusį karta, pusiaukelėje jis stabtelėjo įkvėpti oro ir patyrinėti dangų. Oras vis dar nebuvo pakankamai skaidrus, bet pro rūką matėsi saulės apskritimo kraštas.

– Turbūt šį kartą tau pasiseks, pasakė jis, įsitaisydamas šalia jos automobilyje.