Home

Kokią didelę reikšmę turi asmeninis pavyzdys. Tai ypač svarbu, kai vaikas dar toks mažiukas. 2-3 metų mažasis nepaprastai greitai perima suaugusiųjų tarpusavio santykių ypatybes. Todėl, jeigu norite, kad vaikas būtų gero elgesio”, pirmiausia atidžiai išanalizuokite savąji. Jeigu suaugusieji visada mandagūs, ramūs, geri, dėmesingi vieni kitiems, tai ir mažasis ipranta taip elgtis. Kartojame: vaiko akivaizdoje negalima ,,aiškintis santykių”, ginčytis. Maža to, kad susijaudinimo būklė sujaudina ir vaiką ir tuo kenkia jo nervų sistemai,- vaikas ,,perima” netinkamus suaugusiųjų poelgius ir pats ima taip elgtis. Iš pradžių jis juos vaizduoja žaisdamas (sakysim, šiurkščiai elgiasi su lėle), o paskui ir bendraudamas su artimaisiais – jaunesniais ir vyresniais.

Ir priešingai jeigu šeimoje visų santykiai vienų su kitais yra geri, tai ir 2-3 metų vaikai bus draugiški, meilūs, mokės užjausti kitus, suprasti jų nelaimę ir jiems padėti. Labai reikšmingas yra bendravimas su vienmečiais. Jau kūdikio amžiuje gali kilti domėjimasis kitais vaikais. Tévai turi visaip remti gerus mažųjų tarpusavio santykius. Lopšelį ar darželį lankantis mažasis daug laiko praleidžia su vienmečiais, ir tai jam labai naudinga. Kartu žaidžiant, reikia žiūrėti ir kito interesų, nusileisti, dalytis su draugu, jam padėti. Mažasis pradeda užjausti draugą, jei tas parpuola, susimuša, verkia. Jis stengiasi kiek įmanydamas jį raminti….

Bet ką daryti su nelankančiu darželio vaiku? Stenkitės protarpiais suburti panašaus amžiaus, 2-3 vaikus kartu pažaisti. Geriausiai tokius bendrus žaidimus surengti išėjus pasivaikščioti. Stebėkite, kaip jie žaidžia! Būna, kad vaikai negali gerai žaisti, nes jie nemoka darniai veikti. Dviese neša neštuvėliais smėlį, nori išpilti, vienas pasilenkia į kairę, kitas į dešinę kiek betrūksta, kad jie imtų pyktis ir ginčytis… Mokykite mažąjį duoti kitiems savo žaislų (,,Žiūrėk, Tomukas neturi nė vieno žaisliuko, o jis irgi nori žaisti, duok jam kubelių”), žiūrėti ir kito interesų (,,Negalima atimti iš Raselės, ji taip pat nori pažaisti su lėlyte”), padėti vienas kitam, būti dėmesingam (,,Žiūrėk, Giedrutė niekaip negali pasiekti meškiuko, tu didesnis, padėk jai“), užjausti (,,Jam kojytę skauda, jis negali bėgioti, pažaisk su juo, parodyk jam savo mašiną”).

O ką daryti, jeigu vaikai pykstasi? I tokį pyktį negalima nereaguoti. Jūs turite išsiaiškinti ginčo priežastis ir rasti tinkamą išeitį. Savaime aišku, jūs savo mažiuko nelaikysite nekalčiausiu. Jis kaip ir kiti vaikai gali ne taip pasielgti, ir todėl nereikia jo tam skatinti. Jeigu jis atiminėja iš kitų žaislus, nesigraudinkite koks stiprus! – bet pajuskite nepasitenkinimą ir jį išsakykite. O svarbiausia pasakykite, kaip reikia elgtis. Jeigu mažasis neklauso, vis tiek blogai elgiasi, nusiveskite jį, o prieš tai paaiškinkite: ,,Tu nemoki su kitais gražiai, draugiškai žaisti, tai būsi vienas”.

Lopšelyje, vaikų darželyje mažasis pripranta greta matyti kitus vaikus, ir jo santykiai su jais iš pat pradžių įgauna teigiamą kryptį: mažieji šypsosi, apžiūrinėja, kepšteli vienas kitą, džiaugiasi.
Ugdydami ir puoselėdami šiuos pirmuosius daigus, suaugusieji turi jau antraisiais gyvenimo metais mokyti vaiką gražiai elgtis su vienmečiais, norėti ir mokėti žaisti greta vienas kito, o paskui ir kartu su kitais vaikais, užjausti tą, kuris parpuolė, susitrenkė, verkia; norą padėti kitam vaikui, paduoti žaislą, padėti atsikelti parpuolusiam.

Su kitais vaikais bendrauti mažajam lengviau tada, kai jis išmoksta vaikščioti. Tačiau vaikas neturi jokios bendravimo su vienmečiais patirties, jis nežino, kaip reikia ir kaip nereikia elgtis. Pamatęs kito vaiko rankose žaislą, jis visai natūraliai (o ne iš išdykumo) traukia ji i save. kaip jis darytų, jeigu žaislas būtų kur nors padėtas. Kovos baigtį lemia jėga. Todėl suaugusiųjų uždavinys išmokyti vaiką neatiminėti žaislų. Ir ne tik žodžiais uždrausti, bet nuosekliai pertraukti tokius mažojo veiksmus: griežtai pasakius ,,negalima”, atiduoti žaislą savininkui, o ,,skriaudikui” čia pat pasiūlyti kitą užsiėmimą.

Lopšeliuose ir vaikų darželiuose išeitį lengva rasti: yra keli vienodi žaislai, ir konfliktą nesunku išspręsti pasiūlant kiekvienam pasiimti tokį žaislą, kuris jam krito į akį. Jeigu žaislai laikomi taip, kaip reikia – vaikams pasiekiamose vietose, vaikas dažnai ir pats susipranta pasiimti tokį patį žaislą, kurio taip įsigeidė, kai pamatė ji kito rankose. Kartais mažiukai ir patys ima patarinėti vienas kitam, kaip išsisukti iš padėties.

Vaikai mėgsta keistis žaislais ir dažnai tai daro savo iniciatyva. Kad mažieji neatiminėtų vienas iš kito žaislų, reikia juos mokyti jais keistis. Mažieji dažnai dar nemoka drauge žaisti. To juos suaugusieji turi tolydžio mokyti. Iš pradžių tegu vaikai pažaidžia greta. Tai nelengvas uždavinys žaisti netrukdant kaimynui, neimant jo žaislų ir nenusižengiant žaidimo taisyklėms. Be to, taip žaisdami vaikai mėgdžioja vienas kitą ir, jeigu suaugusieji sumaniai jiems vadovauja, gali išmokti vienas kitam padėti: paduoti nukritusį piramidės žiedą, pasidalyti lėlių drabužiais ar lėmis. Greta žaidžiantiems vaikams kyla noras ką nors kitam, ir tai padeda lavėti kalbiniam bendravimui.
pyragu” forme pasakyti vienas

Aišku, vaikas turi noriai, savo valia duoti kitiems savo žaislus ar saldumynus. norėti padaryti kitam malonumo. Jeigu bus kitaip, mažiukas tik negatyviai nusiteiks prieš tokius suaugusiųjų pasiūlymus. Nereikia reikalauti, kad vaikas atiduotų savo mėgstamiausią žaislą ar vienintelį saldainį, tai jam neįmanomas išmėginimas. Kiekvienam geram mažojo poelgiui reikia pritarti, gal net kiek pervėlai pasidžiaugti, kad jis gerai pasielgė. ,,Negalima” ir,,reikia”

Pagalvokite, kad kai kurie jūsų reikalavimai gali vaikui atrodyti prieštaringi. Juk jūs visaip skatinate jo norą pažinti ir kartu pradedate slopinti, kai jis pasidaro ,,pernelyg didelis”. Jūs norite, kad jis domėtųsi daiktais, žaislais, veiktų su jais, ir kartu reikalaujate, kad jis duotų savo žaislus vienmečiams, nemėgintų atimti jį viliojančio daikto iš kito vaiko. Jūs siekiate, kad jis būtų savarankiškas, ir kartu turite labai dažnai jį tramdyti. Visa tai mažajam labai sunku suprasti. Kodėl viena galima, o kita ne? Dvejų metų mergaitė prieina prie indaujos: ją sudomino blizgantis raktas, kyšantis apatinėse durelėse.

Po kurio laiko raktas atsiduria ant grindų. Ateina mama, atima iš mergaitės raktą ir ima ją barti: ..Kiek kartų sakiau, kad neimtum rakto! Neklaužada!” Mergaitė graudžiai pravirko. Motina jaudinasi- jai gaila dukters, bet juk ji turi klausyti! O konflikto buvo galima išvengti, reikėjo tiktai iš mergaitės akiračio paimti tą nelemtą raktą ir nesitikėti, kad ji galėtų įstengti suvaldyti savo smalsumą ir paklusti draudimui.

Antrųjų ir trečiųjų gyvenimo metų vaikams neužtenka vien pažiūrėti i juos sudominusį daiktą, jie nori ji pačiupinėti, mesti ir net paragauti skonio. Mažieji dabar gana paslankūs, miklūs, sumanūs jie, norėdami pasiekti jų dėmesį patraukusį daiktą, lengvai užlipa ir ant kėdės, ir ant stalo. Dabar jie ir gana nuovokus: nepajėgdamas iš vieno kambario atsinešti į kitą sunkaus lagamino, jis jį atidaro, iš jo viską išima ir tuščią lagaminą jau lengva nešti!

Išdykavimas? Išdaiga? Pokštas? Nereikia taip tiesiogiai vertinti mažojo elgesio. Vis dėlto pamėginkite rasti savyje jėgų atsižvelgti į šiam amžiui būdingą vaiko elgesio gyvumą. O kad nereikėtų per daug dažnai pasistenkite, kad reikėtų kuo uždraudinėti, tai sukelia konfliktus
mažiau drausti.

Žinoma, yra daug daiktų, kuriuos vaikui tiesiog pavojinga liesti. Visa tai nuo jo paslėpkite.
,,Nepaprastas“ mažojo judrumas patalpose beveik visada sukelia tam tikrų nemalonumų. Ar ne geriau būtų leisti jam daugiau žaisti ir dūkti lauke? Mažasis nelis į jūsų produktų spintą ieškoti kruopų, jeigu leisite jam žaisti su smėliu (galima ir kambary laikyti smėlio dėžutę, patiesus po ja klijuotę)..

Kai vaikas paūgės, trečiaisiais gyvenimo metais, jis jau galės padėti ruoštis valgymui: padėti ant stalo lėkštę, puoduką, atnešti šaukštus, paduoti servetėlę, kurią jūs jam užrišite. Tačiau, vaikui augant, atsiras naujas rūpestis – mažasis valgo savarankiškai, bet jeigu ji paliekame be priežiūros, jis greitai ima blaškytis, nebaigęs valgyti gali atsikelti nuo stalo, kalba užmiršdamas valgyti, iš valgymo pasidaro žaidimą – išmėto duoną, išlaisto sriubą…

Stebėkite, kaip jis valgo, kokia poza sėdi prie stalo, pasakykite jam, kad valgytų ramiai, nesiblaškytų. Kuo anksčiau išmokykite ji kaip reikiant, tvarkingai, švariai valgyti, pataisykite ji, jeigu reikia, iš karto patvarkykite jo drabužius arba stalą. Trečių metų mažasis puikiai supras jūsų nurodymus: ,,Valgyk neskubėdamas, nes išlaistysi sriubą”, ,,Paimk servetėlę ir nusišluostyk kisieliumi išteptas lūpas”, ,,Prisitrauk arčiau lėkštę, nes makaronai krinta ant stalo”.

Trečiaisiais gyvenimo metais vaikus reikia mokyti elgesio prie stalo taisyklių: valgyti ramiai, nesiblaškant: nepakilti nuo stalo nepavalgius: mokėti ramiai palaukti kito patiekalo; savo prašymus reikšti žodžiais; pavalgius pasakyti ačiū“; nusirišti savo servetėlę; pastatyti į vietą kėdę ir pan. Pokštų prie stalo neturi būti, juos reikia iš karto nutraukti. Jeigu pamokymai nepadeda, reikia mažajam ramiai pasakyti: Matau, kad nenori valgyti. Ką gi, eik žaisti”.

Tévu jaudinimasis, kad vaikas prastai valgo, suprantamas. Tačiau vaikas to jaudinimosi neturi matyti. Pastebėjęs, kad suaugusieji nerimauja dėl to, jog jis nenori valgyti, mažasis gali pradėti rodyti užgaidas, stengdamasis tuo savo ginklu ką nors iš šios situacijos laimėti. Todėl, kaip jūs suprantate, čia nieko gera negali duoti jokie įkalbinėjimai nei prašymai (..Valgyk už mamą, valgyk už tétę”. ,,Valgyk, nes šuniukas suvalgys”), jokie pažadai (.Jeigu suvalgysi, duosiu saldaini”), jokios pastangos linksminti žaislais ar dainomis. Juo labiau negalima maitinti per prievartą tai ilgam laikui palieka neigiamą požiūrį į valgi.

Ką gi daryti, jeigu jus gąsdina nepakankamas, prastas, jūsų įsitikinimu (patvirtintu tiksliais apskaičiavimais, ką vaikas iš tikrųjų suvalgo), mažojo apetitas? Pirmiausia pasistenkite išsiaiškinti priežastis. Gal mažasis kartkarčiais atsisako valgyti todėl, kad būna pavargęs ar blogai nusiteikęs? Pasiūlykite jam ramiu tonu: Tu pavargai, leisk aš tave pavalgydinsiu”. Jeigu vaikas vis tiek nevalgo.- neverskite, patarkite jam pailsėti, tačiau nebarkite jo, nepriekaištaukite ir negrasinkite jam. ,,Na, nenori valgyti, nevalgyk, paskui pavalgysi”. Dažniausiai jeigu jūs ramiai elgsitės, vaikas ,,apsine bėda. Nieko galvos ir pradés valgyti. O jeigu vis dėlto nepradės neatsitiks, jeigu jis vieną maitinimą praleis per kitą noriau valgys. (Tiktai neduokite jam ko nors valgyti, kol neateis laikas!)

Žinoma, jeigu jis pradeda nuolat nevalgyti, jeigu matote, kad mažojo apetitas labai pablogėjo, galima įtarti, jog jis nesveikas. Tada reikia prašyti gydytoją patarimo ir pagalbos, bet, mažajam girdint, negalima reikšti savo nerimo dėl to, kad jis blogai valgo. Beje, kartais vaikas blogai valgo po ligos, bet ne tiek dėl pačios ligos, kiek dėl to, kad, kai jis sirgo, buvo per daug jaudinamasi ir kalbama apie jo prastą apetitą.

Ir galiausiai dar viena tėvų klaida. Motina skundžiasi prastu mažojo apetitu, bet paaiškėja, kad rytą jis suvalgo kiaušinį, gabaliuką duonos su sviestu ir išgeria puodelį pieno. To vaikui visiškai pakanka, bet motina tiesiog nežino, kiek jis turi suvalgyti, ir be reikalo jaudinasi.

Racionali apranga Kai vaikas jau nesėdi vežimėlyje, bet, vedamas pasivaikščioti. pradeda pats eiti, jo nebereikia taip šiltai rengti kaip anksčiau, iki metų. Tačiau tévai ne visada į tai atsižvelgia ir vis ji tebemuturiuoja. Prirengtas. perkaitęs, suprakaitavęs vaikas gali greičiau susirgti negu lengvai aprengtas. O jau jeigu jis suserga (net ir lengvai peršąla), tai dabar ji prirengia to dél, kad jis greitai peršąla”. Ir taip ima suktis savotiškas klaidų ratas.

Sunkus drabužiai varžo vaiko judesius, neleidžia jam normaliai žaisti, bėgioti, lankstytis. Aišku, tai labai trukdo lavėti judesiams. Be to, šiltai aprengto vaiko pablogėja kraujo apytaka ir kvėpavimas, todėl sutrinka viso organizmo augimas.

Pageidautina, kad ištisus metus (tikimės, kad skaitytojas supras, jog kalbama ne apie žieminius lauko drabužius) vaikas vaikščiotų lengvais drabužiais trumpomis rankovėmis. Šliurių pakulnės turi būti neaukštos. Neleistina vaikams dėvėti minkštų veltinių šlepečių, nes tai kenksminga: vaikas gali pasidaryti pilnapadis. Reikia vaikui leisti namie bent trumpai pavaikščioti basam. Vasarą jis turi vaikščioti basas ne tik namie.

Siltuoju metų laiku geriausias drabužis yra glaudės arba lengvos kelnytės ir kepurytė. Paplūdimyje, paupy ar miško poilsiavietėje mažasis gali būti nuogas, tik su kepuryte. Tolydžio pratinkite mažąjį savarankiškai apsirengti ir nusirengti. Reikia jam parodyti, kaip tai daroma: ,,Pirmiausia atsisek sagutes, o paskui nusivilk drabužį”. Iki 3 metų jūsų mažiukas bus visai pajėgus susitvarkyti su savo apranga, pats galės atsisegti ir užsisegti sagas, susivarstyti batų raištelius.

Atsižvelgdami, kad mažasis yra gyvas, judrus, bet dar nevikrus, stenkitės jį rengti lengvai skalbiamais drabužiais. Antraip jūs nusikamuosite nurodinėdamos: ,,Neišsitepk! Atsargiau!”, o vaikas vis tiek neįstengs vykdyti jūsų reikalavimų.

Tvarka ir švara Ipratinti vaiką būti švarų ir tvarkingą nėra sunku. Pirmiausia svarbu nuosekliai to reikalauti. Jeigu visada pastebite, kad mažiuko nešvarios rankos ir jas nuprausiate, jeigu visada nušluostote jam veidą, kai valgydamas išsitepa, jeigu neleidžiate jam būti nešvaria nosimi, mažasis per tam tikrą laiką pradės jausti būtinumą susitvarkyti. Ir kol vaikas nesusitvarko pats ar suaugusiojo padedamas, jis jaučia tam tikrą nemalonumą.

Kai kada tėvai skundžiasi, kad mažasis priešinasi jų pastangoms ji apšvarinti. Apie tai, kad jis pats būtų pratinamas atlikti higienines proceduras, šiuo atveju ir nekalbama. Tad kodėl mažajam nepatinka praustis ir maudytis? Veikiausiai maudomam ir prausiamam ne kartą bus tekę patirti nemalonių jausmų, o gal ir skausmo.

Reikia stengtis, kad mažiukui būtų malonu maudytis ir praustis. Jeigu vaikui į akis patenka muilo, jeigu ant jo vanduo liejamas taip, kad jis net ina springti, jeigu vanduo per šaltas arba per karštas, tad nėra ko stebėtis. jei vaikas ima verkti vien tik vonelę pamatęs. O jeigu vanduo malonus. jeigu suaugusieji visada atsargūs, tada maudymasis gali sukelti tik malonius jausmus.

Taip turi būti ir kai vaikas prausiasi. Vandenį reikia imti kambario temperatūros ir paraitoti rankoves, kad jos nesušlaptų (tai nelabai malonu). Tolydžio leiskite vaikui vis savarankiškiau praustis. Žinoma, jus parodysite, kaip tinkamai prausti rankas ir veidą, kaip jas pamuilinti, kaip nusiprausus šluostytis.

O kodėl vaikas nemėgsta šnypšti nosies? Galbūt kada nors per daug ja suspaudėte ir jam suskaudo? O iš tiesų jau nuo pat antrųjų metu pradžios vaiką galima ipratinti prie nosinės. Jeigu visada šluostote jam nešvarią nosį, tai, būdamas dvejų metų, jis pats to prašys. Jo kišenėlėje visada turi būti švari nosinė!

Vaikas augs, ir galėsite daugiau apeliuoti į jo sąmoningumą. Jis turi suprasti, kad praustis reikia ne tik ryte ir vakare ar prieš valgant, bet ir visada, kai susitepi. ,,Ziūrėk, kokios nešvarios tavo rankutés, fu išsiterliojai moliu”, ,,Ne, knygutės tau negaliu duoti, tavo rankos nešvarios reikia jas nusiprausti, nes sutepsi knygutę”.

Taip pat atidžiai žiūrėkite, kad ir vaiko drabužiai būtų švarūs, tvarkingi. Trečiaisiais gyvenimo metais tuo turi jau rūpintis ir pats mažiukas. Net jeigu vaikas dar ir neįstengia pastebėti, kad drabužis netvarkingas jis turi pratintis ji tvarkyti pats arba jūsų padedamas. Susitepé mergaitė suknelę liepkite jai atsinešti švarią ir padėkite persirengti. Atsisegė sagutė tegu užsisega.

Ankstyvojoje vaikystėje konstravimas daugiausia reiškiasi įvairiais statybiniais žaidimais. Jau pradėjęs eiti antruosius metus, mažasis turi gauti kubelių ir plytelių (kuo jos didesnės, tuo geriau), vėliau šis asortimentas turi darytis įvairesnis: reikia plokštelių ir trikampių prizmių, ritinių ir stalinaičių, skirtingų dydžių ir formų statybinių detalių.

Ir čia tėvų uždavinys yra vadovauti vaiko veiklai. Iš pradžių jis geha sudėti tik visai paprastus statinius: bokštą iš 3-4 kubelių, keliuką. Pas-kui, jūsų padedamas, jis išmoksta statyti namą, sudėti mašiną, jai garažą, stalą ir kėdę, sofą ir lovą, vartus. Mokėjimai, kuriuos jis įgis iki trejų metų, sudarys pamatą tai veiklai, kuri taip plačiai suklestės ikimokyklinės vaikystės metais.

Kalba – bendravimui Įvaldydamas gimtąją kalbą, vaikas įvaldo ne vien žodžius… bet ir begalę jos sąvokų, požiūrių į daiktus, daugybę minčių, jausmų, meninių vaizdų, kalbos logiką ir filosofiją – ir įvaldo lengvai ir greitai, per dvejus trejus metus įsisavina tiek, kad ne pusės to negalėtų išmokti per dvidešimt uolaus ir metodiško mokymosi metų. Tad štai koks yra tas didysis liaudies pedagogas gimtasis žodis!

Ankstyvoji vaikystė – nepaprastai svarbus vaiko kalbos lavėjimo metas. Tai, kas nepadaroma nuo vienerių iki trejų metų, vėliau atgaunama labai sunkiai arba ir visai nebeatgaunama. Antrieji ir tretieji gyvenimo metai yra ypač jautrus, sensityvus mažojo kalbos mokymosi laikotarpis.

Kalbos raidą skatina mažojo noras daugiau bendrauti su suaugusiuoju. Jeigu su vaiku mažai bendraujama, tenkinamasi tik jo priežiūra. jeigu nesama plačios, įvairiopos bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos (kuri ir reikalauja vis didesnio ir didesnio kalbinio bendravimo). tai toks vaikas labai atsilieka ir kalbiniu, ir bendruoju lavėjimu. Antra vertus. kalbinio bendravimo gali trukti ir tada, kai tėvai pernelyg rūpestingai elgiasi, stengiasi įspėti kiekvieną mažojo norą, nelaukdami, kol jis pats pasakys ko jam reikia.

Vaiko kalbinio bendravimo su suaugusiaisiais poreikį suaugusieji turi jie visaip remti. Cia labai reikšminga yra tévų auklėjamoji taktika turi skatinti vaiką aiškiai, kiek galima suprantamiau žodžiais išreikšti savo norą ir tik tada tą jo norą vykdyti. Antra vertus, kalba negali lavėti, jeigu negausinami vaiko įspūdžiai. jeigu jis nesupažindinamas su daugeliu aplinkos daiktų ir reiškinių, jeigu jis nemoka su daiktais elgtis. Tai yra pagrindas žodžių reikšmėms įsiminti.

Stebėdami savo vaiko kalbos raidą, galite išskirti joje dvi linijas: pirma, tobulėja suaugusiųjų kalbos supratimas, antra, formuojasi jo paties aktyvioji kalba. Būtų neteisinga manyti, kad kalbos įvaldymas yra svarbus tik vaiko proto lavėjimui. Didžiulę reikšmę ji turi ir pirmųjų dorovinių vertinimų raidai. Šiuos vertinimus padeda įsisavinti kalba ir emocinis suaugusiųjų elgesys. Kalbinis bendravimas būtinai reikalingas tam, kad jau mažas vaikas išmoktų skirti, kas gerai ir kas blogai, kas gražu ir kas bjauru. Iš to vėliau susiformuos subrendusio žmogaus doroviniai jausmai ir sąvokos.

Gerai, Irute, tu rūpestingai nusiprausei rankas, jos dabar labai švarios”. Negalima imti obuolių nepasiklausus…”, Labai bloga mūsų lėlė Lina, neleido kiškučio į lovytę”. ,.Kaip gražiai teta Rasa papuošė eglutę“. ,,Teta Jonė švelni. gera”.

Kiekviename žingsnyje vaikai mato, kad suaugusieji skirtingai vertina reiškinius ir tai išreiškia tam tikrais žodžiais. Patys pirmieji vertinimo žodžiai gerai” ir blogai” ištariami tam tikra balso intonacija, kartais su mimika ir gestais, kurie sustiprina tų žodžių poveikį. Iš pradžių vaikai mėgdžioja suaugusiuosius ir pasako savo nuomonę tik apie tai, kas jiems gerai žinoma, kas jau tvirtai virto jų gyvenimo kol kas dar neilgo – patirtimi. Bet tolydžio jų sprendimų daugėja.

Pasitaiko. kad ir suklysta. (..Bloga močiutė! Kodėl ji kilimėlį lazda muša?”…Mama, tavo palaidinukė negraži. ji nešvari”.- o mama apsivilkusi balta palaidinuke su juodais žirniukais.)
Kalba vaikui ypač svarbi ir tuo, kad padeda išmokti elgesio taisykles. Juk beveik visi suaugusiųjų reikalavimai reiškiami arba žodžiu negalima. arba žodžiu reikia. Suaugusieji pasako ir žodį galima, ir vaikas pradeda šį žodį vartoti. kai nori paprašyti, kad jam leistų ką nors daryti.

Didelis bendrosios vaiko raidos šuolis. susijęs su kalbos įvaldymu. ypač aiškiai pastebimas antraisiais ir trečiaisiais metais. Net jeigu iki dvejų metų vaikas mažai kalba, trečiaisiais metais jis staiga” pradeda kalbėti noriai ir daug. Jis jau geriau supranta aplinkinių žmonių kalbą, ir tai padeda atsirasti visiškai naujoms bendravimo su suaugusiaisiais ir vienmečiais formoms.

Jeigu antrų metų vaikas nekalba ar kalba mažai, kur kas mažiau ir neaiškiau negu jo vienmečiai, suaugusieji nerimauja. Tačiau ne visada tokie nuogąstavimai yra pagristi, Vaikų kalba lavėja nevienodu tempu. Cia esama individualių ypatybių.

Jeigu mažasis jau ,,viską supranta“, tačiau nekalba, bet protingai žaidžia, stengiasi mėgdžioti suaugusiųjų tariamus žodžius, galima drąsiai sakyti, kad priežasties nerimauti nėra. Jis pradės kalbėti šiek tiek vėliau Tačiau ne be suaugusiųjų pastangų. Su tokiu vaiku reikia daugiau bend rauti, kalbėti, skatinti tarti žodžius, skirti tokias užduotis, kad jis būtinai turėtų ką nors pasakyti, ką nors pašaukti.

Tačiau kai kada kalba gali lėčiau lavėti dėl labai rimtos priežasties, į kurią reikia greitai reaguoti. Kartais suaugusieji tiesiog nepagalvoja, kad mažasis blogai girdi, nes jis atsiliepia šaukiamas vardu, reaguoja į muziką ir kitus skambius garsus. Bet tai jis gali daryti ir prasčiau girdėdamas. o aplinkinių kalbos garsus vaikui sunkiau aiškiai suvokti. Jeigu antru metų vaikas nekalba ir kyla bent menkiausias įtarimas, kad jis ne visai gerai girdi, reikia kuo skubiausiai kreiptis į gydytoją. Kalbos lavėjimo atsilikimo priežastis gali būti ir tėvų klaidos. Viena iš jų su vaiku mažai kalbama. Kita per didelis suaugusiųjų šnekumas. Tarp daugybės nesuprantamų, nežinomų žodžių vaikas negali susigaudyti, kas kam priklauso.

Jau esame sakę, kad per greita suaugusiųjų kalba, neaiškus tarimas trukdo vaikui gerai suvokti ir teisingai pakartoti garsus ir žodžius. Su mažuoju reikia kalbėti neskubant, ramiai, aiškiai tariant garsus, neperkrauti kalbos žodžiais, kurių vaikas dar negali suprasti (taip pat nereikalingais žodžiais – ,.štai”, ,,vadinasi”).

Naujus žodžius ir posakius reikia įterpti taip, kad vaikas galėtų suprasti jų prasmę. Dažnai vaikai dėl jų amžiui būdingo gebėjimo mėgdžioti nustebina suaugusiuosius tokiais pasakymais, kurių jų niekas nemokė. (Viena mergaitė, kai motina ją vertė suvalgyti per didelę košės porciją, pareiškė: „Man širdį skauda”. Kai motina paklausė, kur ta širdis yra, mažoji parodė į gerklę). Bet tie patys vaikai gali nežinoti elementariausių posakių, kuriuos jie jau gali suprasti. Vaiką reikia iš pat pradžių mokyti taip, kad visi jo vartojami žodžiai ir posakiai turėtų konkretų turinį. „Jis viską supranta…”

Jūs prisimenate, kad, jau baigiantis pirmiesiems metams, mažasis pradeda suprasti savo aplinkos žmonių kalbą. Tačiau šių jo galimybių nereikia pervertinti: jo kalbos supratimas dar yra labai savitas dažnai susijęs ne su atskirais daiktais ir veiksmais, bet su pačia situacija. jis labai Paaiškinsime, kaip tai reikia suprasti.