Paulius - apie viską.... - Page 62 of 105 - Visas temas pradėkime nuo saves....

Šaltibarščiai – Šalta sriuba, kuri yra kitokia ar keista

Šalta sriuba, kuri yra kitokia ar keista.

Seniai, XIV amžiuje, žmonės pradėjo virti šaltas sriubas. Į duonos tešlą jie dėdavo daug įvairių maisto produktų, tokių kaip mėsa, dešra, kiaušiniai ir daržovės. XIX amžiuje Lietuvoje žmonės gamindavo šaltsriubas su rūgpieniu. Tada jie pradėjo gaminti ir šerkšno batonėlius.

Anksčiau žmonės Lenkijoje žinojo apie karštą burokėlių sriubą, tačiau juos glumino šaltibarščių sriuba. Tai sukėlė keletą juokingų situacijų. Pavyzdžiui, vokietis profesorius nuvyko aplankyti ką nors svarbaus Lietuvoje ir tikėjosi karštos sriubos, bet vietoj to jam buvo duota šalta sriuba su ledukais.

Vieną dieną jie nuvyko aplankyti rūmų Lenkijoje, kurie priklausė kunigaikščiui Adomui Kazimierui Čartoriskiui. Kunigaikščio žmona Izabela Fleming parke suplanavo smagų pikniką. Tačiau galiojo ypatinga taisyklė – visi svečiai maistą turėjo atsivežti iš savo gimtosios šalies.

Gunteriai atnešė ledų ir smagiai pajuokavo, kad ką tik grįžę iš kelionės nespėjo susikurti laužo. Taigi, jų atnešta sriuba buvo šalta. Tada jie vadino jį „chlodnik“ arba „cholodziec litewski“. Net ir šiandien kai kurie žmonės tokiose vietose kaip Ignalina jį tebevadina „kluodnyku“.

Jis atidavė viską, ką turėjo.

Senovinė šaltiborčių sriuba buvo gaminama naudojant virtų burokėlių lapus kaip pagrindinį ingredientą. Kad skonis būtų rūgštus, dėdavo raugintų burokėlių ar agurkų, raugintos duonos ar rūgštynių nuoviro. Ją gerai sumaišė su grietine ir pridėjo šviežių, druska įtrintų krapų, smulkintų šviežių agurkų, ketvirčiais supjaustytų kiaušinių.

Vėliau visi pakeitė šaltiborščių receptą, kad būtų taip, kaip jiems patinka. Valstiečiai, kurie visada buvo užsiėmę, sriubą mėgo, nes buvo lengvai ir greitai pagaminama. Dažniausiai naudodavo kefyrą, burokėlius, kiaušinius, šviežius svogūnų laiškus. Kilmingi Lietuvos didikai dėdavo įmantresnių ingredientų – žuvies ar vėžių uodegų, keptų žvėrienos ar veršienos griežinėlių. Jie taip pat patiekė sriubą su daugybe ledo kubelių, kad ji būtų šalta.

Rusijoje yra maisto rūšis, vadinama okroshka.

Rusijoje yra populiari šalta sriuba, vadinama okroshka. Jis gali būti pagamintas įvairiais būdais. Viena įdomi versija yra pagaminta su gėrimu, vadinamu gira. Seniai žmonės sriubą gamindavo ir su raugintais agurkais ar kopūstais. Šiais laikais jie naudoja tokius dalykus kaip kefyras, pienas, jogurtas, mineralinis vanduo ir net alus. Taip pat deda virtų morkų, ridikėlių, agurkų, bulvių, ropių, žalumynų, svogūnų, mėgstamos mėsos ar žuvies. Prieš pat valgydami ant viršaus uždeda grietinės ir virtų kiaušinių. Kai kuriuose receptuose netgi sakoma, kad reikia įdėti šiek tiek garstyčių ar krienų.

Kiekviena šalis turi lūpų pūslelinę, kuri yra tarsi savotiška liga. Nušalimai, kurie nutinka labai sušalus, skirtingiems žmonėms gali atrodyti skirtingai.

Azerbaidžane yra specialus maistas, vadinamas dovga.

Dovga – ypatinga sriuba iš Azerbaidžano, kurią galima valgyti karštą arba šaltą. Jis gaminamas iš rūgpienio ar kitų fermentuotų pieno produktų, tokių kaip kefyras ar jogurtas. Į sriubą dedami ir mėsos kukuliai, tačiau jie pirmiausia išverdami. Taip pat pridedami ryžiai, žalumynai ir česnakai. Yra ir kita versija, vadinama dogramach, kuri gaminama iš natūralaus jogurto, mineralinio vandens, šviežių agurkų, žalumynų, mėtų ir virtų kiaušinių.

Baltarusijoje yra specialus maistas, vadinamas „cholodnik“.

Baltarusiška šaltsriuba – sriubos rūšis, patiekiama šalta. Jis vadinamas cholodnik arba chladnik. Yra daug būdų tai padaryti. Jis gaminamas iš fermentuotų pieno produktų, tokių kaip kefyras, grietinė ir jogurtas, taip pat iš įvairių daržovių, tokių kaip burokėliai, agurkai, salierai ir svogūnai. Jame taip pat yra virtų kiaušinių. Ši sriuba panaši į Lietuvoje populiarią šaltsriubą.

Lenkiška šalta sriuba – tai sriubos rūšis, patiekiama šalta, o ne karšta. Tai populiarus patiekalas Lenkijoje ir gaminamas iš tokių ingredientų kaip daržovės, žolelės ir kartais mėsa. Tai gaivus ir skanus patiekalas, ypač karštomis vasaros dienomis.

Tai taip pat verčia galvoti apie žiemą. Labai senas receptas sako, kad į sriubą reikia dėti burokėlį ir jo laiškus, svogūnus, krapus, virtus kiaušinius, šviežius agurkus, grietinę, virtus vėžius, gėrimo rūšį, vadinamą gira, ledo kubelius ir atvėsinti.

Turkijoje žodis „katė“ yra „jadzik“.

Cacık yra ypatinga sriuba iš Turkijos, kurią valgote, kai lauke karšta. Jis gaminamas iš vėsių agurkų ir kreminio jogurto, jame yra skanus česnako, alyvuogių aliejaus, mėtų ir kitų prieskonių skonis.

Uzbekistane žmonės žaidžia chalopą.

Chalopa yra ypatinga sriuba su įmantriu pavadinimu. Tai šalta sriuba, kurios skonis ir kvapas vasara. Žmonės iš Uzbekistano mėgsta jį valgyti. Pagrindiniai ingredientai – specialus raugintas pienas, švieži agurkai, ridikai, įvairios žalios daržovės.

Bulgarijoje žmonės mėgsta valgyti specialią sriubą, vadinamą tarator.

Tarator yra skani sriuba, gaminama iš jogurto, riešutų, česnako, agurkų, krapų, alyvuogių aliejaus, druskos ir vandens. Pirmiausia susmulkiname riešutus ir susmulkiname česnaką. Tada viską sumaišome puode su trupučiu alyvuogių aliejaus. Toliau smulkiais gabalėliais supjaustome agurkus ir susmulkiname krapus, suberiame į puodą. Jogurtą suplakame ir sumaišome su vandeniu ir druska prieš dedant sriubą kelioms valandoms į šaldytuvą.

Lietuviški šaltibarščiai – ypatinga sriuba, kurią Lietuvoje mielai valgo.

Iš Lietuvos galime pagaminti ypatingą sriubą šaltibarščiu. Pirmiausia išverdame ir supjaustome šviežius burokėlius. Tada supilame pieną ir kefyrą, kad būtų kreminis. Taip pat dedame smulkintus agurkus ir virtus kiaušinius. Kad skonis būtų dar geresnis, pagardiname krapais, svogūnų laiškais, petražolėmis. Sriubą valgome su virtomis bulvėmis. Kai kurie žmonės mėgsta tai padaryti įdėdami šviežių baziliko lapelių, špinatų, kmynų, krienų, ridikėlių, liesos varškės ir citrinos sulčių.

Pekino kopūstas – augalas, kurio augimas netrunka ilgai

Pekino kopūstai, yra daržovių rūšis, kurią geriausia sodinti liepos mėnesį. Nors vasarą, kai soduose turime daug lietuviškų daržovių, gali pasirodyti keista kalbėti apie kiniškas daržoves, sodininkai sako, kad Lietuvoje Pekino kopūstai gali augti tikrai neblogai. Jei apie tai pradėsite mokytis dabar, rudenį galėsite išdidžiai pasipuikuoti savo pačių užaugintais pekino kopūstais.

Seniai Azijoje žmonės Pekino kopūstai pradėjo gaminti jau seniai, tačiau prireikė tikrai daug laiko, kol jie išpopuliarėjo Europoje. Lietuvoje apie Pekino kopūstai sužinojome tik ne per seniausiai, maždaug prieš 15-17 metų. Tada ir pradėjome juos matyti mūsų parduotuvėse. Dabar daugelis šeimų mėgsta gaminti su šiomis daržovėmis, nes jos yra gero skonio, lengvai pagaminamos ir nekainuoja daug pinigų.

Smagus užsiėmimas mėgstantiems sodininkystę ir norintiems išbandyti kažką naujo.

Pekino kopūstas – augalas, kurio augimas netrunka ilgai. Galima sodinti pavasarį ir augti iki rudens. Kai jis pasodintas pavasarį, jis pradeda auginti lapus ir gėles, kai dienos ilgėja ir šiltėja.

Jei sodininkai nori pamatyti, kaip auga pekino kopūstai, reikėtų juos pasodinti rudenį. Taip yra todėl, kad rudenį dienos trumpėja, lyja daugiau ir nėra taip karšta. Vasarą pasodinus rudens derliui, Pekino sandalmedis užaugina didesnį ir gražesnį derlių.

Kaip kažkas gali tapti didesnis, jei ant jo neauga gėlių?

Šios rūšies kopūstus savo sode galite sodinti jau nuskynus visas kitas daržoves, o tai dažniausiai būna liepos mėnesį. Žmonės, kurie pradeda auginti augalus, kartais susierzina, nes Pekino kopūstai pradeda žydėti, kol neužauga dalis, kurią norime valgyti. Taigi, kaip galime juos auginti taip, kad suvalgytume daug gerų kopūstų?

Pirmtakai yra tarsi ankstyvieji tyrinėtojai ar pionieriai, atėję prieš mus. Jie buvo pirmieji, kurie atrado naujas vietas ir išbandė naujus dalykus. Jie padėjo nutiesti kelią ateities kartoms, parodydami joms, kas įmanoma ir ką galima pasiekti.

• Svogūnai ir česnakai yra geriausi pekinietiškų makaronų užkandžiai.
• Pekino žolė gerai auga po agurkų, pomidorų, salierų, bulvių ir burokėlių.
• Nerekomenduojama sėti po ridikėlių ir kopūstų, nes šie augalai kenčia nuo tų pačių ligų ir kenkėjų.

Įvairių tipų ar rūšių.

Įvairių rūšių augalai turi skirtingą žiedų skaičių, todėl karštą vasarą reikia skinti tam tikras augalų rūšis, kuriose bus daug žiedų.

Dirvožemis yra tarsi žemė, kurioje auga augalai. Jį sudaro mažos uolienų, mineralų ir negyvų augalų bei gyvūnų gabalėliai. Tai tikrai svarbu, nes suteikia augalams maistinių medžiagų, kurių reikia, kad jie augtų dideli ir stiprūs.

Pekino kopūstai mėgsta augti gerai paruoštoje ir maistingų medžiagų kupinoje dirvoje. Dirvožemis turi būti drėgnas ir geros struktūros, pavyzdžiui, smėlio ar priemolio. Svarbu, kad dirvožemio pH lygis būtų nuo 6,5 iki 7,5, nes jei jis per rūgštus, pekino kopūstas blogai augs ir gali susirgti.

Temperatūra yra matas, nurodantis, kiek kažkas yra karšta ar šalta. Tai mums parodo, kaip kažkas jaučiasi šiltai ar vėsiai. Temperatūrai matuoti galime naudoti termometrą.

Ši daržovė yra išranki orams, ypač tai, kokia ilga diena, kokia karšta ar šalta ir kiek drėgna. Pekino kopūstai labiausiai mėgsta, kai yra nuo 16 iki 20 laipsnių šilumos. Jei dienos tikrai ilgos ir ne žemesnė kaip 15 laipsnių šilumos, kopūstai augs netinkamai ir žydės. Tas pats atsitinka, jei kopūstuose nėra pakankamai vandens.

Sėja ir priežiūra

Mūsų soduose Pekino žolę geriausia sodinti vasarą, ypač nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pradžios. Svarbu sėti sėklas tiesiai į dirvą, nes pasodinus jos nemėgsta būti perkeltos. Jei lyja nepakankamai, svarbu reguliariai laistyti Pekino žolę, ypač kai ji auga vasaros pabaigoje arba rudenį. Jei naktys šaltos, augalus augimo pradžioje vertėtų uždengti plastikine plėvele. Tai gali likti vieną dieną. Pekino žolės sėklos paprastai sudygsta greitai, per 3–4 dienas. Sėklos turi būti sodinamos eilėmis, tarp kiekvienos eilės paliekant apie 40–50 cm. Jas reikia sodinti į dirvą apie 1-2 cm gyliu. Geriausia juos sodinti grupėmis po 3–7 sėklas. Kai augalai pradeda augti lapus, svarbu juos išretinti pašalinant kai kuriuos mažesnius. Tai padeda likusiems augalams gauti pakankamai saulės šviesos ir vietos augti. Šį retinimo procesą gali tekti atlikti porą kartų, paliekant apie 30 cm tarp kiekvieno augalo. Kai augalai pradeda šaudyti į viršų, verta surišti lapus arba uždėti aplink juos plastikinį žiedą. Tai padeda augalams suformuoti gražias, apvalias formas ir neleidžia vandeniui patekti į vidų ir padaryti žalos. Sodinant antroje vasaros pusėje, dirva gali būti išdžiūvusi, todėl prieš sodinant sėklas derėtų plotą palaistyti. Įdėjus sėklas, jas reikia apibarstyti žeme ir ant viršaus uždėti šiek tiek nupjautos žolės, kad dirva būtų drėgna. Galiausiai, valant, svarbu pašalinti iš sodo likusią Pekino žolę. Įdėjus daugiau dirvožemio, gali atsirasti kenksmingų bakterijų ir augalai gali pūti.

Apvaisinimas yra tada, kai speciali ląstelė iš mamytės ir speciali tėčio ląstelė susijungia ir sukuria kūdikį.

Išretinus Pekino kopūstą, svarbu duoti jam augti padedančio maisto. Tai galima padaryti praėjus maždaug 5-6 dienoms po retinimo ir vėl po 3 savaičių. Rugsėjo mėnesį kininiai kopūstai pradeda daug augti. Kai jis daug auga, jam reikia daug vandens ir maisto medžiagų, todėl siūloma daugiau maitinti specialiu maistinių medžiagų mišiniu. Pekino kopūstams taip pat reikia kalcio ir boro, ypač kai lauke karšta. Labai naudinga purkšti šias specialias maistines medžiagas ant lapų. Jei augalams nepakanka kalcio, kopūsto viršuje gali pradėti nykti lapų kraštai. Tai vadinama „tipburn”. Kad taip nenutiktų, galite purkšti specialų tirpalą kalciu arba naudoti specialias trąšas, kuriose yra kalcio.

Liepos mėnesį tinkamas laikas sėti Pekino kopūstų sėklas.

Ligos ir kenkėjai yra tarsi mažytės klaidos ar mikrobai, dėl kurių augalai ar gyvūnai gali susirgti. Dėl jų gali kilti problemų ir viskas veikia netinkamai.

Pekino šlepetės yra kaip batai augalams, tačiau kartais jas labai mėgsta blakės. Yra įvairių rūšių vabzdžių, kurios gali pakenkti augalams, pavyzdžiui, amarai, vikšrai ir tripsai. Taip pat yra ligų, kurios gali plisti lauke, pavyzdžiui, juodoji dėmė ir pilkasis puvinys. Labai svarbu apsaugoti batus nuo mažų vabalų, vadinamų kryžmažiedžių skylutėmis. Šie vabalai gali padaryti skylutes lapuose, o tai gali būti labai bloga augalų jaunikliams arba tiems, kurie dar nepradėjo augti. Tačiau yra keletas augalų, kurie gali padėti apsisaugoti nuo vabzdžių, pavyzdžiui, čiobreliai, salierai, šalavijai, mėtos, rūtos, salotos, svogūnai ir česnakai.

Derliaus nuėmimas reiškia derlių, pvz., vaisių ar daržovių, skynimą arba rinkimą, o saugojimas reiškia, kad jie laikomi saugioje vietoje, kad vėliau būtų galima naudoti.

• Derlius sunoksta apie rugsėjo pabaigą.
• Pekino kopūstai puikiai pakenčia šalčius iki -4-6 °C, todėl nereikia skubėti nuimti derliaus. Kuo vėliau šias daržoves ištrauksite iš lysvės, tuo ilgiau jos išliks šviežios.
• Nuimtą derlių geriausia laikyti šaldytuve, daržovių skyriuje, tačiau dažniausiai ten neturime sąlygų laikyti didelį derlių.
• Pekino kopūstai gerai išsilaikys net ir užkasti smėlyje gerai vėdinamame, vėsiame rūsyje ar kitoje vėsioje patalpoje. Norėdami tai padaryti, turite iškasti gumbus su šaknimis, sudėti į dėžutę ar kitą indą ir užpilti šaknis smėliu. Gumbai neturėtų liesti vienas kito, kitaip jie pradės pūti. Jei patalpa sausa, smėlį reikia retkarčiais sudrėkinti. Tokiu būdu derlių galima išlaikyti 3-6 mėnesius.

Pekino batų tipai

Bilko F1 yra daržovės, auginamos metų viduryje. Jis stiprus ir sveikas, tamsiai žaliais lapais, kurių ligos lengvai nepažeidžia. Pati daržovė yra apvali ir vidutinio dydžio, sveria apie 1,2–1,6 kg. Jis gali būti laikomas ilgą laiką neprarandant gražios ir žalios išvaizdos.

Capitol H yra augalų rūšis, kuri auga gana anksti metais ir yra paruošta skinti rudenį. Augalui užaugti reikia apie 2 mėnesius. Paruoštos daržovės yra didelės ir tvirtai susisukusios, sveria apie 1,5–2 kilogramus.

Concord H yra augalų rūšis, kuri auga vasarą ir yra paruošta skinti rudenį. Jis sodinamas liepos mėnesį, o derlių galima nuimti maždaug po 2 mėnesių. Augalo dalis, kurią valgome, yra didelė, apvali ir atrodo kaip kupra. Sveria apie 2 kilogramus.

Emiko F1 yra ypatinga daržovių rūšis, kurią galima skinti tiek ankstyvą, tiek vėlyvą metų laiką. Jis yra stiprus ir gali atsispirti ligoms, kurios gali jam pakenkti. Daržovė yra gero dydžio, sveria nuo 0,9 iki 1,6 kilogramo. Lapai išorėje yra dideli ir tamsiai žali. Derlių galima nuimti ilgą laiką rudenį, o nuskinus – ilgai laikyti.

Granatas yra daržovių rūšis, auganti žemėje. Jis sodinamas lauke ir užauga apie 60–70 dienų. Daržovės yra ilgos ir sveria apie 1,0–1,2 kilogramo, kai yra paruoštos skinti.

Kasumi F1 yra augalų rūšis, kurią gera auginti vasarą ir rudenį. Kad augalas pradėtų auginti daržoves, užtrunka apie 60–65 dienas. Jo gaminamos daržovės yra cilindro formos ir gali sverti nuo 1,2 iki 2,0 kilogramų. Šis augalas gerai išliks sveikas net ir auginamas lauke. Taip pat užaugina daug daržovių.

Mičigano F1 yra augalų rūšis, kuri auga gana greitai ir gali būti sodinama vėliau šiais metais. Jame yra apvalių ir lygių bulvių, kurios sveria nuo 1 iki 2 kilogramų. Išoriniai augalo lapai yra tamsiai žali, o vidus labiau gelsvas. Tai tikrai gera norint išlikti sveikiems, nesirgti ir nepritraukti vabzdžių. Nuėmus derlių, bulves galite laikyti ilgą laiką.

Morillo – Storido F1 yra vaisių rūšis, auganti rudenį ir gali būti laikoma ilgą laiką. Vaisiams užaugti reikia apie 75–80 dienų. Augalas yra didelis ir turi tamsiai žalius lapus. Pats vaisius yra ovalo formos ir sveria 1,5–2,5 kilogramo. Jis gali atsispirti tam tikroms problemoms, tokioms kaip lapų nudegimas ar gyslų patamsėjimas.

Richie F1 yra augalų rūšis, auginanti ir gaminanti didelius moliūgus. Augalas yra ryškiai žalios spalvos iš išorės, o viduje – geltonas. Moliūgai yra labai sunkūs ir sandariai supakuoti. Jas gerai nuimti vasarą ir rudenį.

Burokėlių lapai yra universalūs

Burokėlių lapai yra universalūs ir gali būti naudojami per visą šakniavaisių augimo ciklą. Tačiau jų skonis yra tikrai išskirtinis ankstyvosiose vystymosi stadijose.

Burokėlių auginimas siekia Romos imperijos epochą, kur jie pamažu išpopuliarėjo ir ilgainiui tapo viena geidžiamiausių daržovių. Įdomu tai, kad pradinis burokėlių auginimo tikslas buvo daugiausia dėl jų vešlių ir labai vertinamų lapų. Dabar, šiuo metu, turime puikią galimybę mėgautis unikaliais burokėlių skoniais ir tekstūromis.

brangūs lapai

Burokėlių lapai yra neįtikėtinai universali lapinė daržovė, teikianti daugybę naudos žmogaus organizmui. Supakuoti su gausybe būtinų medžiagų, jie yra mitybos galia. Jie ne tik suteikia gausų B grupės vitaminų šaltinį, bet ir pasižymi įspūdingu vitaminų A, PP, kalcio, magnio, geležies, aliuminio, vario, chloro ir kitų gausu. Be to, burokėlių lapai yra praturtinti flavonoidų, organinių rūgščių, amino rūgščių ir karotinoidų gausa, taip dar labiau didinant jų maistinę vertę.

Kitas reguliaraus burokėlių lapų vartojimo privalumas yra jų gebėjimas atnaujinti ląsteles ir audinius. Šiose daržovėse yra būtinų maistinių medžiagų, tokių kaip folio rūgštis ir vitaminas PP, kurie atlieka lemiamą vaidmenį skatinant naujų ląstelių susidarymą ir palengvinant audinių atsinaujinimą. Į savo mitybą įtraukę burokėlių lapus, asmenys gali užkirsti kelią priešlaikiniam organų senėjimui ir pagerinti bendrą savo kūno sveikatą bei gyvybingumą. Reguliarus burokėlių lapų vartojimas suteikia daug naudos bendrai sveikatai ir gerovei. Svarbus pranašumas yra teigiamas poveikis virškinimui.

Reguliariai vartodami burokėlių lapus, žmonės gali pagerinti virškinimą, nes šie lapai švelniai, bet veiksmingai mažina vidurių užkietėjimą ir išvalo žarnyną nuo atliekų, toksinų ir kitų kenksmingų medžiagų. Be to, burokėlių lapai turi nepaprastą savybę pagreitinti medžiagų apykaitą. Burokėliuose esančios medžiagos palengvina riebalų apykaitos procesą, galiausiai pagreitina medžiagų apykaitą. Be to, šios medžiagos taip pat skatina virškinimo sulčių ir fermentų gamybą, dar labiau didindamos virškinimo sistemos efektyvumą. Be to, buvo nustatyta, kad burokėlių lapai gerina širdies veiklą. Burokėlių lapuose esanti didelė vitaminų koncentracija teigiamai veikia kraujagysles, veiksmingai užkertant kelią cholesterolio apnašų susidarymui.

Sveikų kraujagyslių palaikymas yra labai svarbus gerai veikiančiai širdžiai, o reguliarus burokėlių lapų vartojimas gali turėti įtakos bendrai žmonių širdies ir kraujagyslių sveikatai. Apibendrinant galima pasakyti, kad reguliarus burokėlių lapų vartojimas suteikia organizmui daug naudos. Nuo virškinimo gerinimo ir medžiagų apykaitos pagreitinimo iki ląstelių ir audinių atnaujinimo bei širdies veiklos gerinimo, šie gyvybingi ir maistingų medžiagų turintys lapai daro didelį teigiamą poveikį bendrai sveikatai. Burokėlių lapų įtraukimas į savo mitybą gali būti puikus būdas palaikyti ir palaikyti sveiką ir gerai funkcionuojantį kūną.

Tačiau burokėlių lapuose, panašiai kaip ir kituose Chenopodiaceae augalų šeimos lapiniuose žalumynuose, gausu oksalo rūgšties. Oksalo rūgštis turi tendenciją jungtis su mineralais, tokiais kaip kalcis ir fosforas, todėl organizme susidaro sunkiai pašalinami kristalai. Laikui bėgant šie kristalai gali prisidėti prie inkstų akmenų susidarymo. Vadinasi, asmenys, kenčiantys nuo inkstų negalavimų arba sirgę inkstų, šlapimo ar tulžies pūslės akmenlige, turėtų būti atsargūs vartodami burokėlių lapus. Nors į salotas ir įvairius kulinarinius gaminius leidžiama dėti nedidelį kiekį burokėlių lapų, labai svarbu užtikrinti pakankamą vandens suvartojimą, kad būtų išvengta galimo neigiamo poveikio.

Dėl oksalo rūgšties, podagra sergantiems asmenims nerekomenduojama vartoti burokėlių lapų, nes tai gali pabloginti jų būklę. Be to, asmenys, kenčiantys nuo viduriavimo, turėtų susilaikyti nuo burokėlių lapų vartojimo, nes jie gali dar labiau laisvinti vidurius. Be to, asmenys, kurių kraujospūdis žemas, turėtų vengti burokėlių lapų, nes jie gali sumažinti kraujospūdį.

Maisto ruošimo procesas naudojant šilumą ar kitas priemones, kad žaliavos virstų skaniu ir maloniu patiekalu.

Burokėlių lapų spalvą ir dydį lemia burokėlių rūšis. Raudonųjų burokėlių lapai paprastai turi tamsiai žalią atspalvį, o violetinė yra įprasta baltų, auksinių arba raudonų burokėlių lapų spalva. Nors burokėlių lapus galima naudoti bet kuriuo šakniavaisių augimo metu, jie yra ypač puikūs, kai jie yra jauni, o stiebeliai švelnūs ir gležni. Kai lapai subręsta, juose yra daugiau skaidulų.

Šviežius jaunus lapus galima vartoti kaip puikų ir gaivų patiekalo priedą. Tačiau svarbu pažymėti, kad dirbant su didesniais žaliais burokėlių lapais, jų tekstūra gali būti šiek tiek kietesnė dėl didelio oksalo rūgšties kiekio. Taigi, norint pagerinti jų skonį ir užtikrinti puikų vakarienę, šie konkretūs lapai turi būti virti. Tai galima pasiekti įvairiais būdais, pavyzdžiui, verdant, maišant, troškinant garuose ar net kepant, kad lapai pasieks pageidaujamą švelnumą, kurį galima skanauti ir mėgautis iki galo.

Ryškūs ir universalūs burokėlių lapai yra puikus priedas prie įvairių patiekalų, todėl jie yra puikus pasirinkimas įtraukti į jūsų kulinarinius kūrinius. Jie ne tik gražiai dera su kitais ingredientais, tokiais kaip špinatai, kopūstai, svogūnai ir česnakai, bet ir suteikia unikalų skonio profilį, kad pagerintų sriubų, barščių ir įvairių kitų skanių kūrinių skonį. Be to, burokėlių lapus galima sklandžiai įmaišyti į koldūnų, pyragų ir pyragų įdarus, suteikiant nuostabų šių klasikinių mėgstamiausių patiekalų posūkį. Be to, šiuos universalius lapus galima dėti į makaronus, picas, omletus ir daugybę kitų patiekalų, todėl virtuvėje atsiveria begalės galimybių. Tiems, kurie ieško sveiko ir gaivaus varianto, šviežių žalių burokėlių lapų galima dėti į tirštus kokteilius ir kitus gaivinančius gėrimus, kad jie būtų maitinami ir skanūs. Dėl daugybės pritaikymų ir puikaus skonio burokėlių lapai yra tikras kulinarinis perlas, galintis pakelti bet kurį patiekalą į naujas aukštumas.

Senovės Romoje burokėlių vertė pirmiausia buvo dedama ant jų lapų, o ne ant tikrosios šaknies. Svarbu pažymėti, kad burokėlių lapai gali būti naudojami ne tik kaip pagrindinis barščių ingredientas.

Norint pasiekti būdingą dūmų skonį ir traškumą ant maišymo keptiems patiekalams, būtina tinkamai pašildyti wok keptuvę. Padėkite ant stiprios ugnies ir leiskite rūkyti. Tada įpilkite aliejaus ir pasukite, kad padengtumėte visą paviršių. Aliejus turi mirgėti ir raibuliuoti, o tai rodo, kad jis pakankamai karštas, kad būtų galima pradėti virti. Norėdami pagerinti kepimo skonį, pagardinkite druska, pipirais ir kitais pasirinktais prieskoniais. Be to, padažai vaidina lemiamą vaidmenį kepant, pridedant patiekalo gylio ir sudėtingumo. Įprasti kepti padažai yra sojos padažas, austrių padažas, hoisin padažas ir čili padažas.

Eksperimentuokite su įvairiais deriniais, kad surastumėte savo mėgstamo skonio profilį. Kepimas maišant yra maisto gaminimo būdas, kilęs iš Kinijos ir sulaukęs didžiulio populiarumo visame pasaulyje. Tai apima greitą ingredientų kepimą karštoje keptuvėje arba wok, todėl gaunamas skanus ir gyvybingas patiekalas. Šis vadovas padės jums atlikti kepimo maišant veiksmus, pateikdamas naudingų patarimų ir gudrybių. Norint pasiekti gerai atliktą kepimą, svarbu įvaldyti techniką. Mentele arba žnyplėmis nuolat mėtykite ir apverskite ingredientus wok keptuvėje. Tai užtikrina tolygų šilumos paskirstymą ir apsaugo nuo prilipimo ar degimo. Būkite greiti ir judrūs judesiais, nuolat judėdami ingredientus. Kepant maišant, labai svarbu ingredientus sudėti tinkama tvarka, kad būtų užtikrintas tolygus kepimas.

Pradėkite nuo aromatinių medžiagų, tokių kaip česnakai, imbieras ir svogūnai, kurie suteikia aliejui skonį. Tada supilkite baltymus ir virkite, kol jie beveik iškeps. Galiausiai sudėkite daržoves, pradedant tomis, kurioms reikia daugiausiai laiko, ir baigiant tomis, kurios greitai iškepa. Taip užtikrinama, kad kiekvienas ingredientas būtų puikiai iškeptas nepersistengiant. Kai keptuvė iškeps iki tobulumo, laikas papuošti ir patiekti. Šviežios žolelės, tokios kaip kalendra ar žalieji svogūnai, patiekalui suteikia šviežumo ir spalvos. Taip pat galite pabarstyti skrudintų sezamo sėklų arba grūstų žemės riešutų, kad gautumėte papildomos tekstūros.

Patiekite ant virtų ryžių ar makaronų ir mėgaukitės tuoj pat, kol jis dar karštas ir skanus. Kepimas maišant yra ne tik greitas ir efektyvus gaminimo būdas, bet ir skanus būdas mėgautis įvairiais ingredientais. Atlikdami šiuos veiksmus ir tobulindami kepimo įgūdžius, galite sukurti skanius patiekalus, kurie sužavės jūsų šeimą ir draugus. Taigi, griebkite wok, paruoškite ingredientus ir leiskite kepimo magijai atsiskleisti jūsų virtuvėje! Prieš pradedant kepti, labai svarbu iš anksto paruošti visus ingredientus. Tai apima daržovių plovimą ir pjaustymą, baltymų marinavimą, jei pageidaujama, ir visų reikalingų padažų bei prieskonių rinkimą.

Viską paruošę gaminimo procesas taps efektyvesnis ir išvengsite skubėjimo paskutinę minutę. Sėkmingo kepimo raktas yra tinkamų ingredientų pasirinkimas. Rinkitės šviežias, traškias daržoves, tokias kaip paprikos, morkos, brokoliai ir žirniai. Be to, rinkitės baltymus, tokius kaip vištiena, jautiena, krevetės ar tofu, supjaustytus plonais vienodais gabalėliais. Tai užtikrina tolygų gaminimą ir pagerina galutinio patiekalo tekstūrą.

Pirmiausia kruopščiai nuplaukite lapus šaltu vandeniu ir įsitikinkite, kad jie visiškai išdžiūvo. Tada kartu nupjaukite ir lapus, ir stiebus. Paruošus, laikas maišant apkepti lapus arba puode, arba keptuvėje. Prieš kepant, būtina keptuvę patepti aliejumi arba sviestu, kad nepriliptų.

Yra įvairių būdų, kaip pagerinti savo gaminimą, priklausomai nuo naudojamų ingredientų. Pavyzdžiui, jei norite kepti savo patiekalą, galite pasirinkti pridėti svogūnų, morkų, paprikų ar bet kokių kitų pasirinktų daržovių. Tačiau svarbu pažymėti, kad kalbant apie burokėlių lapus, jie turėtų būti įvedami į virimo proceso pabaigą. Norėdami juos paruošti, tiesiog pakepinkite lapus ant vidutinės ugnies, retkarčiais pamaišydami, kol jie pasidarys minkšta ir švelni konsistencija, o tai paprastai trunka apie 5 minutes. Be to, prieš kepant aliejuje arba svieste, rekomenduojama nupjauti kotelius ir pašalinti stambias gyslas. Jei norite išlaikyti ryškią burokėlių lapų spalvą, į mišinį galite įpilti keletą citrinos rūgšties grūdelių, citrinos sulčių arba acto.

Kepimas garuose yra maisto gaminimo būdas, kai maistas ruošiamas garais. Tai sveikesnė kepimo alternatyva, nes nereikia naudoti aliejaus. Kepimas garuose padeda išlaikyti natūralius maisto skonius, spalvas ir maistines medžiagas, todėl tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori laikytis maistingos mitybos. Garinti galima įvairiais būdais, pavyzdžiui, naudojant garintuvo krepšelį, garų orkaitę ar net mikrobangų krosnelę. Tai universalus gaminimo būdas, kurį galima naudoti įvairiems maisto produktams, įskaitant daržoves, žuvį, paukštieną ir net desertus.

Norint garinti maistą, pirmiausia reikia pasirinkti darbui tinkamą įrangą. Garlaivio krepšys yra populiarus pasirinkimas, nes jį paprasta naudoti ir jis yra plačiai prieinamas. Paprastai jis pagamintas iš nerūdijančio plieno arba bambuko ir gali būti dedamas į puodą ar keptuvę, užpildytą verdančiu vandeniu. Tada maistas dedamas į garintuvo krepšį, o dangtelis uždaromas, kad sulaikytų garus. Arba galima naudoti garų orkaitę, kuri yra specialiai sukurta maistui garinti. Šiose krosnyse yra vandens rezervuaras, kuris įkaista, kad susidarytų garai, kurie vėliau cirkuliuoja aplink maistą. Šis metodas yra patogesnis, nes nereikia stebėti verdančio vandens. Tiems, kurie skuba, garinimui galima naudoti ir mikrobangų krosnelę.

Tam yra specialūs indai, tinkami naudoti mikrobangų krosnelėje su dangteliais. Norint garinti naudojant mikrobangų krosnelę, į indą įpilama vandens, o maistas dedamas į vidų. Tada dangtis uždaromas, o talpykla tam tikrą laiką kaitinama mikrobangų krosnelėje. Kai maistas išgarinamas, svarbu su juo elgtis atsargiai, nes jis bus itin karštas. Orkaitės pirštinėmis ar žnyplėmis atsargiai išimkite maistą iš garintuvo ir padėkite ant serviravimo indo. Garuose ruoštu maistu galima mėgautis tokį, koks yra, arba jį galima pagardinti žolelėmis, prieskoniais ar padažais, kad pagerintų skonį. Pavyzdžiui, garuose troškintas daržoves galima apšlakstyti alyvuogių aliejumi ir pabarstyti druska bei pipirais.

Garuose virtą žuvį galima patiekti su išspaustomis citrinos sultimis ir šviežių žolelių garnyru. Galimybės yra neribotos, kai reikia ruošti maistą garuose. Nesvarbu, ar esate sveikas žmogus, norintis patobulinti savo mitybą, ar tiesiog mėgstantis eksperimentuoti su įvairiais gaminimo būdais, kepimas garuose yra puikus pasirinkimas. Tai paprastas ir efektyvus būdas gaminti maistą, kurio rezultatas yra skanus ir maistingas. Tad kodėl gi nepabandžius ir nepradėjus garinti mėgstamų patiekalų jau šiandien?

Burokėlių lapus galima garinti dviem būdais: naudojant garintuvą arba puodą su specialiu sieteliu. Norėdami pradėti, pripildykite puodą vandens, kad jis pasiektų tik pusę puodo ir neliestų sieto. Tada uždenkite puodą ir palaukite, kol vanduo užvirs. Užvirus burokėlių lapus atsargiai suberkite į sietelį ar specialų indą ir uždenkite dangčiu. Sumažinkite ugnį, kol užvirs, ir leiskite lapams garuoti maždaug 6–7 minutes. Šiuo metu burokėlių lapai turi būti puikiai išvirti ir paruošti mėgautis.

Tyrės gaminimo procesas apima maisto pavertimą lygia ir vienoda tekstūra jį maišant arba sutrinant. Norėdami sukurti tyrę, pradėkite pasirinkdami norimus ingredientus. Jie gali skirtis priklausomai nuo asmeninių pageidavimų ar mitybos apribojimų. Kai kurie įprasti maisto produktai, naudojami tyrėms, yra vaisiai, daržovės, ankštiniai augalai ir mėsa. Tada sudėkite paruoštus ingredientus į trintuvą arba virtuvinį kombainą. Jei neturite nė vieno iš šių prietaisų, rankiniu būdu sutrinkite ingredientus rankiniu trintuvu ar net šakute.

Įpilkite nedidelį kiekį skysčio, pavyzdžiui, vandens, sultinio ar pieno, kad pasiektumėte norimą konsistenciją. Reikalingas skysčio kiekis priklausys nuo trinamo maisto rūšies ir norimo tirštumo. Apibendrinant galima pasakyti, kad tyrės gamyba apima ingredientų atranką, paruošimą, sumaišymą arba sutrynimą su skysčiu, prieskonių reguliavimą ir gautos tyrės panaudojimą įvairiems kulinariniams tikslams. Tai universali technika, leidžianti pagaminti sklandų ir kvapnų patiekalą.

Norėdami pradėti, nuplaukite ir nulupkite pasirinktą produktą. Tada supjaustykite juos į mažesnius gabalėlius, kad būtų lengviau maišyti ar sutrinti. Iš vaisių pašalinkite visas sėklas ar kauliukus. Pasiekę norimą konsistenciją, paragaukite tyrės ir pagal poreikį pakoreguokite prieskonius. Tai galima padaryti pridedant druskos, pipirų, žolelių ar prieskonių, kad pagerintumėte skonį. Svarbu pažymėti, kad kai kuriuos ingredientus gali tekti paruošti prieš tyrę, ypač mėsai ar kietesnėms daržovėms. Tokiais atvejais prieš maišydami įsitikinkite, kad maistas yra visiškai iškepęs ir minkštas.

Viską patekę į trintuvą arba virtuvinį kombainą, sutrinkite arba apdorokite ingredientus, kol jie pasidarys vientisa ir kreminė tekstūra. Jei naudojate rankinį trintuvą ar šakutę, toliau trinkite, kol pasieksite norimą konsistenciją. Jei tyrė atrodo per tiršta, galima palaipsniui įpilti papildomo skysčio, kad ji praskiestų. Kai tyrelė paruošta, ją galima naudoti įvairiai. Jis gali būti patiekiamas kaip garnyras, naudojamas kaip sriubų ar padažų pagrindas arba įtrauktas į kitus receptus. Taip pat tyreles keletą dienų galima laikyti sandariuose indeliuose šaldytuve arba užšaldyti ilgesniam laikymui.

Gaminant tyrę, rekomenduojama naudoti žalius burokėlių lapus, nes jie duoda geriausius rezultatus. Tačiau jei neturite prieigos prie šių lapų, taip pat galite susmulkinti jaunus ir švelnius burokėlių augalo stiebus. Verta paminėti, kad turite laisvę eksperimentuoti ir pagerinti tyrės skonį įtraukdami įvairių žalumynų, daržovių ir net vaisių. Kitas įdomus variantas yra panaudoti žalius burokėlių lapus skaniam pesto padažui sukurti. Tačiau jei nuspręsite susmulkinti stiebus, žinokite, kad juose gali būti stambių pluoštų, kurie gali turėti įtakos tyrės tekstūrai. Tokiais atvejais tyrę patartina dar kartą perkošti arba trumpai pavirti stiebus 2-3 minutes, prieš pradedant smulkinti.

Be pirmiau minėtų dalykų, verta paminėti, kad yra ir kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti.

Pirmą kartą atsistojęs ant ledo vaikas

Su pačiūžomis! Pradėti geriausia ,,Snieguolės” arba dailiojo čiuožimo pačiūžomis. Pirmą kartą vaikas nemokės susivarstyti batų raištelių. To jį reikia mokyti pamažu. Batai varstomi taip: iki kelties stipriai, paskui lengviau, viršuje vėl stipriau. Drabužiai: slidžių kostiumas arba vilnonės ilgos kelnės ir sportinė striukė, pirštinės, šalikas, megzta kepuraitė. Naujokai turi čiuožti su paltu arba kailinukais, nes kitaip peršals.

Beje, pirmosios dvi trys treniruotės turi vykti namie. Reikia uždėti pačiūžoms apmautes ir išmokyti vaiką tvirtai stovėti su pačiūžomis, eiti su jomis, pritūpti, daryti lengvus pratimus. Vaikščioti kambaryje, įvairiai sukinėtis. O svarbiausia reikia išmokti čiuožėjo stovėsenos. Vaikas stovi su pačiūžomis, kojos pusiau sulenktos, kūnas pasviręs į priekį, rankos per alkūnes sulenktos, išskėstos į šalis. Dabar galima išeiti į lauką, ant suplakto sniego. Dvi tris dienas reikia vaiką mokyti vaikščioti po sniegą, paskui ir čiuožti. Tiktai po viso to galima eiti ant ledo!

Čiuožimas tiesiąja Vaikas stovi ant ledo. Dešiniąją koją jis stato šiek tiek įkypai. Pasispiria vidine pačiūžos briauna taip, kad pačiūža bėgtų į priekį ir į šalį. Tą pat reikia daryti kairiąja koja. Reikia žiūrėti, kad keliai būtų visą laiką šiek tiek sulenkti. Jeigu pasispyrimo judesiai taisyklingi, ant ledo lieka į eglutę panašūs pėdsakai. (Kad mažiukas galėtų geriau kontroliuoti savo judesius, ant ledo reikia pribarstyti sniego tada būna geriau matyti pėdsakai.) Padarius 3-5 žingsnius, jau galima slysti ledu. Vaikas turi įsibėgėti, sustatyti pačiūžas lygiai – taip kaip slides. Jos jį paveš ledu. Įsibėgėjimas, slydimas. Įsibėgėjimas, slydimas. Tiktai nereikia įsitempti, skubėti. Kvėpuoti taip: vienas žingsnis žingsnis iškvėpimas (pro burną). ikvėpimas (pro nosi), kitas

Stabdymas Norint sustoti, vieną pačiūžą reikia pakreipti briauna, šiek tiek pasukant ja priekiniu galu i vidu (kita pačiuža tebeslysta tiesiai). Toks stabdymas vadinasi „pusplūgis“. Posūkiai Kai reikia pasisukti (sakysim, arti čiuožyklos kraštas), pirmiausia pereinama i slydimą. Nelėtinant greičio, nestabdant, künas palenkiamas į ta pusę, į kurią reikia suktis. Sukantis į dešinę, reikia lengvai pasispirti vidine kairės pačiūžos briauna. Darant kairiji posūkį, tas pat dešine pačiūža.

Griuvimas Reikia mokėti griūti. Jokiu būdu negalima griūti nei į priekį, nei atgal. Tiktai ant šono ir labai švelniai. Jeigu pajunti, kad netekai pusiausvyros ir griūvi,- reikia kuo žemiau pritūpti ir prispausti prie savęs pusiau sulenktą ranką. Tai sušvelnins griuvimą, neleis susitrenkti.

Pirmą kartą atsistojęs ant ledo, vaikas paprastai nelabai drąsiai jaučiasi. Ledas jam atrodo per slidus. Bus labai gerai, jeigu kas nors iš mokančių čiuožti suaugusiųjų paims vaiką už rankutės ir kartu su juo apčiuoš pirmuosius ratus. Dar geriau būtų, jeigu paramos susilauktų ir antroji vaiko ranka. Jis greičiau įsidrąsintų, greičiau pajustų, koks malonumas yra lengvai ir greitai čiuožti ledu. Ir greičiau išmoktų čiuožti be pagalbos.

,,Kodėlčiukų” amžius Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda ,,kodėlčiukų“ amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius. Savo mintis jie reiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais.

Tačiau labai dažnai vaiko sakiniuose daiktavardžiai pakeičiami įvardžiais: ,,Jis nuėjo… O paskui jis pamatė… O paskui jis paėmė…”-pasirodo, čia kalbama apie senelį. Laužoma ir sakinio žodžių tvarka, ir žodžių kaitymo gramatinės formos (ne ką teišmano apie linksniavimą ir asmenavimą).

Turėkite galvoje, kad šis apibūdinimas yra apytikris, nes to paties amžiaus vaikų kalbos lygis būna labai skirtingas. Tėvai, norėdami padėti 4-5 metų vaikui įvaldyti gimtąją kalbą, daugiausia dėmesio turi skirti žodyno gausinimui (kad jie geriau suvoktų vartojamų žodžių prasmę) ir rišliosios kalbos ugdymui.

Vaikų žodynui turtinti, tikslinti ir plėsti panaudokite artimiausią vaiko aplinką: tai, su kuo jis susiduria namie, vaikų darželyje, lauke. Pasistenkite, kad vaikai imtų vartoti ne tik daiktų pavadinimus, bet ir jų detalių bei dalių pavadinimus. Ne tik spalvų pavadinimus (raudona, mėlyna ir kt.), bet ir jų atspalvių. Ne tik daiktų formos, dydžio pavadinimus, bet ir pasakyti, iš kokios medžiagos tie daiktai padaryti.

Kai mažiukas apžiūrinėja daiktą, pagalvokite, kokį klausimą būtų geriausia jam duoti. Klausimas ,,Kas čia?”, aišku, reikalauja atsakymo, pasakančio daikto pavadinimą. Klausimas ,,Koks?” verčia pasakyti įvairius daikto požymius. Jeigu jūs klausiate: ,,Iš ko jis padarytas?” vaikas nurodys, iš kokios medžiagos; beje, jis turės pasakyti žodį kilmininko vadinasi, veiksmas. ,,Kam šis daiklinksniu (,,Iš stiklo”). ,,Ką daro?” tas reikalingas?”- į šį klausimą paprastai atsakoma išsamiai, kartais vaikas atsako net sudėtiniu sakiniu.

Suprantama, svarbu ne tik su aplinka vaiką supažindinti. Reikia turėti galvoje ir grynai kalbinius uždavinius. Apžiūrėjote daiktus, pasakėte jų pavadinimus įtvirtinkite žodžius įvairiais žodiniais žaidimais. Šie žaidimai plečia vaikų sąmonėje prasminį žodžio turinį ir padeda jiems patiems kurti įvairiausius žodžių junginius.

Štai, pavyzdžiui, žaidimas ,,Kas koks būna?” Suaugęs klausinėja, kas būna aukštas, o vaikas atsakinėja: medis, stulpas, žmogus. Kartu galima juos ir palyginti: kas aukštesnis – medis ar žmogus? Vaikai mokosi lyginti, apibendrinti ir pradeda suprasti abstraktaus žodžio ,,aukštis“ reikšmę.

I klausimą, kas būna platus, vaikas atsako: upė, kelias, gatvė, juosta. Paskui galima taip klausti, kad paskatintume vaiką lyginti: ,,O kas pla-tesnis upelis ar upė?” Tokių žaidimų galima prigalvoti su įvairiausiais žodžiais; žaisdamas vaikas mokysis daiktus klasifikuoti pagal spalvą, pagal formą (,,Kas būna raudonas, žalias, apvalus?”).

Kai vaikas apžiūrinėja daiktą ir jo paklausiama, koks jis, jam iškeliamas uždavinys pasakyti kuo daugiau daikto požymių. Kai imamas vienas požymis, vaikai prisimena įvairiausių daiktų, turinčių tokius požymius. Tokiomis pratybomis, kai vaikas ieško žodžio (o suaugęs, kai vaikui sunku, jam padeda.- nes jis dar gali nežinoti to žodžio), tikslinama žodžių prasmė, vaikas juos išgirsta įvairiausiais junginiais.

Gausinti žodyną ir geriau suprasti perkeltinę vaizdingų žodžių prasmę labai padeda grožinės literatūros skaitymas. Perskaitę mažiukui pasaką, apsakymą ar eilėraštį, atkreipkite jo dėmesį į atskirus žodžius ir posakius, pakartokite juos, ilgiau prie jų sustokite, tada jis įsimins tuos žodžius ir pavartos kitomis kalbinėmis situacijomis.

,,Papasakok!..” Ugdant rišliąją monologinę kalbą, svarbu vaiką išmokyti papasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ir apsakymus). Jis papasakoja žinomas nesudėtingo siužeto pasakas (,,Pupa”, Pagrandukas”, ,,Vištyle ir gaidelis”). Kartu jis mokosi klausytis literatūrinio kūrinio, atsakinėti į suaugusiųjų klausimus, įterpti i suaugusiojo pasakojimą atskirus žodžius ir sakinius, tarsi jam padėdamas. Taip mažasis pratinamas savarankiškai atkurti literatūrinį kūrinį.

Ketvirtų metų vaikas atsimena beveik visą liaudies pasakos tekstą. isimena veiksmų seką. Mokyti vaikus atpasakoti labai padeda vadinamasis vaizduojamasis atpasakojimas. Vaikas įsiterpia į suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodį arba visą sakinį: ,,Gyveno kartą senelis ir…” ..Senelė…”-..Jie turėjo…”.

Vištytę ir gaidelį”. Paskui galima panaudoti atpasakojimą pagal klausimus: ,,Ką sutiko pagrandukas?“ — „Kiškutį“. ,,Kokią dainelę jis jam padainavo?..” Kai mažiukas išmoksta atpasakoti pasakas, galima jam liepti atpasakoti trumpus nesudėtingos fabulos apsakymus. Geras pavyzdys yra lakoniški L. Tolstojaus, P. Mašioto apsakyměliai vaikams lėlių

Vaiko organizmui būdinga greitesnė medžiagų apykaita

Vaiko organizmui būdinga greitesnė medžiagų apykaita, todėl tėvai turi ypač žiūrėti, kaip mažiukas valgo. kiek laiko jis būna lauke. Nors jau ketvirtaisiais gyvenimo metais susiformuoja suaugusiam žmogui būdinga smegenų ląstelių sandara, mažojo nervų sistema tebėra labai opi. Viena svarbiausių šiuo požiūriu tėvų pareigų – apdairiai elgtis su vaiku, tvirtai laikytis normalaus dienos režimo, palaikyti šeimoje ramią, jaukią atmosfera.

Kalbėdami apie brendimo rodiklius, pabrėšime, kad padidėja širdies masė ir tūris (7-8 metų vaiko širdies struktūra panaši į suaugusiojo), o svarbiausia, kad, sulėtėjus širdies darbui – sumažėja jos susitraukimų. labai padidėja vienu širdies dūžiu pervaromo kraujo kiekis.

Plaučių talpa padidėja maždaug 3 kartus, todėl, suretéjus kvėpavimui, įkvėpimų tūris per minutę padidėja beveik 2 kartus. Taigi organizmo energetinis aprūpinimas yra kur kas geresnis. Liemens raumenų jėga išauga 2 kartus, o rankų raumenų jėga – 2-3 kartus. Sulaukęs 7 metų, vaikas gali daug geriau fiziškai dirbti negu būdamas 3 metų: berniukai 1,5 karto geriau, o mergaitės beveik 2 kartus.
Vadinasi, ikimokyklinio amžiaus vaiko organizmas turi gana dideles funkcines galimybes. Dar visai neseniai tėvai jų nevertino, o dabar jų nuomonė labai pasikeitė, ir tėvus reikia įspėti, kad jie nenueitų į kitą kraštutinumą neperdėtų mažojo galių.

Nuomonę galėjo pakeisti ir duomenys apie akceleraciją, kuri gerokai palietė ir mažuosius. Ikimokyklinio amžiaus vaikai anatomiškai ir funkciškai pasidarė tarsi vyresni už savo senųjų laikų vienmečius. Pavyzdžiui, 1968 metų duomenimis, ügio skirtumas nuo trejų iki septynerių metų buvo apie 27 cm, o prieš 40 metų, 1921 metais, ne daugiau kaip 22 cm.

Anksčiau pradeda vietoj pieninių dygti nuolatiniai dantys. Prieš kelis dešimtmečius buvo laikoma normaliu dygimu, jeigu pirmieji tikri dantys prasikaldavo pirmąjį septintų metų pusmetį. Dabar 40% vaikų jau 5 metų turi 1-4 nuolatinius dantis.

Juo vaikai vyresni, juo retesni ir širdies susitraukimai bei kvėpavi-mas. Anksčiau 5 metų vaikui normalu buvo 100 dūžių per minutę, o dabar 97. Sešerių metų vaikas anksčiau per minutę įkvėpdavo 26 kartus, o dabar – 23.

Gerokai padidėjo ir sportinės” galimybės. Pavyzdžiui, 6-ąjį dešimtmetį 30 m distancijoje penkiamečiai per sekundę nubėgdavo 3.55 m. Dabartinis greitis apie 4 m per sekundę. Tačiau tėvai neturi pamiršti, kad šie duomenys yra vidutiniai. Jūsų vaiko rodikliai gali labai skirtis nuo vidutinių duomenų Todėl; vertinant vaiko galimybes, reikia ne tiek vadovautis jo amžiumi, klek augimo rodikliais. Priverstinis greitinimas” gali būti tik žalingas. Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad vaiko fizinei raidai būtų padėtas tvirtas pamatas – nustatytas bendras režimas. grūdinimas, tinkamas maitinimas, ugdoma judesių kultūra.

Maitinimas Tėvai, kurie atidžiai skaitė knygos skyrius apie kūdikio ir ankstyvosios vaikystės mažiuko priežiūrą, pamatys, kad iš principo ir ikimokyklinio amžiaus vaiką reikia panašiai maitinti. Vis dėlto manome, kad verta pakartoti tuos bendrus samprotavimus, kuriais patartina vadovautis. Maistas turi ne tik kompensuoti vaiko išeikvojamą energiją, bet ir teikti jo organizmui reikalingų medžiagų, kad galėtų augti ir stiprėti visi jo organai ir sistemos. Reikia turėti galvoje ir tai, kad vaiko medžia gų apykaitos procesai vyksta kur kas greičiau negu suaugusiųjų. Be to, vaikai daugiau juda, bėgioja, todėl išeikvoja nemažai energijos.

Maiste turi būti (tinkamu santykiu!) visų tų medžiagų, kurios sudaro žmogaus organizmo audinius: baltymų, riebalų, angliavandenių, minera linių druskų, vitaminų, vandens. Priminsime dar, kad baltymai yra pagrindinė medžiaga audiniams susidaryti. (Gyvulinės kilmės baltymų yra pieno produktuose, mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, o augalinės kruopose, miltuose, daržovėse.)

Riebalai pirmiausia padeda atstatyti energetines sąnaudas, iš jų susidaro organizmo riebalinis audinys. Tačiau turėkite galvoje, kad, vartojant per daug riebalų, sutrinka medžiagų apykaita! Vaikui reikia duoti ne tik pieno riebalų, bet ir augalinių – jie papildo vieni kitus gyvybiškai svarbiomis medžiagomis.

Angliavandeniai cukrus, duona, kruopos, bulvės, vaisiai, daržovės – daugiausia teikia organizmui energiją. Jeigu angliavandenių trūksta, energijai eikvojami riebalų rezervai, o jeigu jų organizmas iš viso negauna, pradeda irti baltymai. Kai angliavandenių vartojama per daug, dalis jų virsta organizmo riebalais. Todėl taip svarbu, kad angliavandenių vaikas gautų normalų kiekį. (Prisiminkime, kad ketvirtadalį angliavandenių ma-žasis gauna su cukrumi.)

Angliavandenis yra ir kieta celiuliozė, kurios esama ropėse, burokėliuose, sétiniuose, ruginėje duonoje, kai kuriose kruopose. Žinoma, ji sunkiau pasisavinama negu purioji, kurios yra uogose ir vaisiuose. Ir nors kieta celiuliozė nėra maistinga, vaikams būtinai reikia duoti jos turinčių produktų ji padeda virškinti maistą ir išsituštinti žarnynui.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų maistas tada laikomas vertingu, kai jame baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis yra 1:1:3 (arba 1:1:4). Jeigu šito santykio nesilaikoma, tai ir geras maistas blogai sunaudojamas. Aišku, vaikui reikia ne tik baltymų, riebalų ir angliavandenių. Labai svarbūs yra ir vitaminai, mineralinės medžiagos bei vadinamieji mikroelementai.

Mineralinių medžiagų vaikui todėl daugiau reikia, kad, augant jo organizmui, vyksta jo skeleto mineralizacija. Svarbiausia kaulų audinių dalis yra kalcis. Jo yra įvairiuose produktuose. Ypač gerai organizmas sunaudoja raugintų pieno produktų kalcį – varškės, sūrio, žinoma, ir pieno. Daug kalcio turi ir kai kurie augaliniai produktai: pupelės, žirniai, lęšiai, džiovinti abrikosai, džiovintos slyvos, kopūstai ir avižinės kruopos.

Įvairiai maitinamas vaikas gauna po truputį ir tokių medžiagų: fosforo, natrio, magnio, geležies, vario, kobalto, mangano, fluoro, jodo. Smulkiai jų apibūdinti turbūt neverta, tenorime pasakyti, kad kiekviena ši medžiaga yra kuo nors svarbi medžiagų apykaitai ir organizmo augimui.

Kasdien vaiko maisto racione būtinai turi būti vitaminų. Jie gerina medžiagų apykaitą, didina bendrą organizmo atsparumą. Fiziologinį organizmo vitaminų poreikį tenkina atitinkamas maisto racionas (tinkamai pagamintas!). Tačiau pavasarį (arba jeigu po ligos vaikui reikia daugiau vitaminų) patartina vartoti – gydytojui nurodžius vitaminų preparatus ir koncentratus.

Vandens organizmas gauna gryno ir su maisto produktais (šiek tiek jo susidaro ir organizme). Kiek vaikui reikia vandens, nustatoma pagal jo amžių ir svorį. Mažas vaikas kilogramui svorio turi gauti 100 ml vandens, o vyresnis negu trejų metų mažiau – 60 ml.

Vaiko organizmui reikalingas vandens kiekis numatomas sudarant racioną. Vieną skystą patiekalą vaikas gauna per pusryčius pieno, arbatos arba kavos su pienu, du skystus patiekalus pirmasis patiekalas ir desertas – per pietus, vieną pavakariams ir vieną vakarienei. Per karščius vaikui reikia duoti virinto vandens arba atskiestų vaisių sulčių.

Be abejo, vandens trūkumas neigiamai veikia vaiką. Tačiau daug jo gerti paprastai nelaikoma dideliu blogiu. O iš tikrųjų tuo perkraunama širdies ir kraujagyslių bei šalinamoji sistema. Tai turėkite galvoje ir nenuolaidžiaukite vaikui, kad jis neįprastų dažnai gerti. Gana dažnai vaikas prašo gerti vien dėl to, kad atkreiptų į save suaugusiojo dėmesį (kai ji guldo arba naktį, jeigu pabunda). Vėliau šis įprotis įsigali. Jeigu vaiką iš tikrųjų troškina, liepkite jam gerti po truputį, nedideliais gurkšniais. su pertraukomis. Iš karto išgertas didelis vandens kiekis nelabai malšina troškulį, be to, organizme susidaro vandens perteklius, todėl daugiau prakaituojama.

Lentelėje nurodyta, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikui reikia per parą maisto produktų (gramais). Tai pavyzdys, orientacinis sąrašas. Jį galima keisti, bet taip, kad atitiktų produktų cheminė sudėtis ir kaloringumas.