Važiuoti elektros varomu savaeigiu ekipažu daug maloniau negu gariniu. Mat anas buvo be galo triukšmingas padaras: garsiai šnypšdami, iš katilo tumulais virto garai, sunkūs ratai aidžiai dardėjo grindiniu… Pirmieji automobiliai su benzininiais varikliais važiuodami taip pat keldavo didell triukšmą — šiuo požiūriu elektriniai ekipažai ir už juos pasirodė pranašesni, nes važiavo tolygiai, netrūkčiodami, buvo lengvai eksploatuojami ir prižiūrimi, vairuoti juos nebuvo sunku. Elektros variklis veikdavo beveik be triukšmo, elektromobiliu be jokio vargo galėjai greit pajudėti iš vietos.
Elektromobilių akumuliatoriai, tiekiantys srovę, buvo įrengti po kėbulo grindimis, o užpakalinius ekipažo ratus sukdavo elektros variklis per krumpliaratinę pavarą.
Bene pirmasis elektromobilį „pripažino” Londonas šie savaeigiai ekipažai čia tampa itin svarbia miesto transporto priemone. 1897 m. Londone įkuriama speciali elektromobiliu, eksploatavimo įmonė — Electric Cab Co. Tais pačiais metais panaši miesto transporto kompanija, naudojusi Electric Carriage and Wagen Company firmos elektrobusus, įkuriama ir Niuj orke.
Elektromobilių istorija
Įdomi elektromobilių istorija mūsų šalyje. Elektrotechnika ano šimtmečio Rusijoje jau turėjo tvirtas tradicijas, puoselėtas M. Lomonosovo, V. Petrovo, E. Lenco ir kt., taigi elektromobilio idėja čia negalėjo būti visiškai netikėta. Panaudoti rusų elektrotechnikos laimėjimus savaeigių ekipažų kūrime vienas iš pirmųjų pasišovė inžinierius Ipolitas Romanovas.
Įgyvendinti savo sumanymus I. Romanovas pradėjo aštuntajame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje. Jis sukūrė tris ekipažų tipus: penkiolikos vietų elektrinį omnibusą, dvivietį elektrinį ekipažą su uždaru kėbulu ir tokį pat atvirą. Visus juos varė Romanovo sukonstruoti akumuliatoriai, kurie buvo visai nesunkūs. Jie tiekė srovę elektros varikliams, kurie per grandininę pavarą suko varančiuosius ekipažo ratus. Kiekvienas ratas turėjo savo elektros variklį, įtaisytą po kėbulu. Vairuotojas reguliavo greitį specialiu jungikliu ir vairavo elektromobilį sėdėdamas jo gale, už keleivių. Romanovo ekipažo kėbulas buvo lengvas, pagamintas iš specialių presuotos medienos ir drobės lakštų, rėmas buvo pagamintas iš plieninių vamzdžių. Elektromobilis galėjo važiuoti iki 38 km/h, akumuliatorių srovės pakako šešiasdešimt penkiems kilometrams kelio.
Elektra varomas I. Romanovo savaeigis ekipažas pasižymėjo techniškai pažangia konstrukcija ir galėjo būti sėkmingai naudojamas Rusijos miestų transporte. 1901 m. Peterburge įvyko oficialus Romanovo elektromobilių bandymas, kurio tikslas buvo nustatyti, ar jie tinka vežioti keleivius. Bandymas buvo itin sėkmingas, ir miesto valdžia net numatė įrengti Peterburge elektrobusų eismą dešimčia maršrutų. Deja, šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.
tekstą parengė: https://getcar.lt/automobiliai/ – prabangių automobilių nuoma Vilniuje
Po darbo, prieš valgant, net rūkant, rankas reikia visada švariai mazgoti su vandeniu ir muilu. Jei rankos yra įteptos aliejiniais dažais, prieš tai reikia nuvalyti juos žibalu ar benzinu, tik ne terpentinu. Sunkiai valomus lakinius ar pridžiūvusius aliejinius dažus geriau valyti acetonu arba nitroskiedikliu, spiritinius lakus ar politūrą — spiritu (denatūratu).
Nuo 50-jų metų vidurio prasideda trečiasis, šiuolaikinis, autobusų gamybos laikotarpis. Autobusai pagaliau praranda bet kokį panašumą į krovininius automobilius. Vairuoti autobusą taip pat lengva, patogu ir paprasta kaip supirkti lengvąjį automobilį: įrengiami vairo ir stabdžių stiprintuvai, automatinė pavarų dėžė, o nepriklausoma ratų pakaba, pneumatiniai amortizatoriai saugo nuo nemalonaus kratymo važiuojant nelygiu keliu. Radiofikuotame keleivių salone įrengtos patogios sėdynės, jis šildomas ir vėdinamas.