Paulius - apie viską.... - Page 46 of 58 - Visas temas pradėkime nuo saves....

Geodeziniai kadastriniai matavimai

Įvairiuose Žemės paviršiaus taškuose deklinacija skirtinga. Ji kinta ir viename taške per parą. Tokie deklinacijos reikšmės svyravimai vadinami paros svyravimais. Jų amplitudė apie 15′, nors būna atvejų, kai ji siekia 1° ir daugiau. Paros deklinacija kinta greičiau, didėjant taško geografinei platumai. Svyravimų amplitudė kinta ir per metus.

Apie 8 h vietos laiku šiaurinis magnetinės rodyklės galas labiausiai nukrypsta rytus, paskui iš lėto juda vakarų kryptimi ir labiausiai nukrypsta apie 14 h. Paskui rodyklė vėl krypsta į rytus ir didžiausias nuokrypis būna apie 23 h. Naktį ji sukasi į vakarus ir apie 3 h būna antras didžiausias vakarų nuokrypis. 8 h vėl grįžta prie didžiausio rytinio nuokrypio padėties. Vidutinę padėtį magnetinė rodyklė užima 10, 20, 24 ir 4 valandomis. Tuo laiku galima tiksliausiai nustatyti deklinacijos reikšmę.

Be paros magnetinės deklinacijos svyravimų, dar yra vadinamieji amžių svyravimai. Jų metu magnetinė rodyklė nukrypsta abi puses nuo savo vidutinės padėties apytikriai 22,5°. Didžiausias metinis nuokrypis būna 8′. Amžių magnetinės deklinacijos pasikeitimų periodas apie 500 metų.

Be šių daugiau ar mažiau dėsningų magnetinės rodyklės svyravimų, dar yra atsitiktiniai deklinacijos pasikeitimai, kuriuos lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, Žemės drebėjimai, Šiaurės pašvaistės, ugnikalnių išsiveržimas ir kt. Šių veiksnių sukelti magnetinės rodyklės svyravimai gali siekti iki 2° ir vadinami magnetinėmis audromis.

Kai kuriose Žemės vietose, palyginti nedideliame plote, pastebėtos magnetinės anomalijos. Jose magnetinė rodyklė nukrypsta nuo savo normalios padėties. Nuokrypis gali siekti net 180°. Tokia, pavyzdžiui, yra Kursko magnetinė anomalija. Lietuvoje, Rokiškio rajone, apie Tumasonis, pastebėta didelė magnetinė anomalija (rodyklė nukrypsta nuo +19 iki —11°) ir mažesnės anomalijos apie Druskininkus, Varėną, Alytų. Jos rodo gilesniuose žemės sluoksniuose esant metalingas uolienas.

Taigi magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra.

Magnetiniams reiškiniams stebėti yra specialios magnetinės observatorijos Maskvoje, Irkutske, Tbilisyje ir kt. Lietuvoje pirmąją magnetinę nuotrauką padarė prof. K. Sleževičius 1936— 1938 m. Vėliau ji buvo pakartota.

Pagal magnetinės nuotraukos duomenis buvo sudarytas specialus žemėlapis, kuriame izogonomis (vienodos deklinacijos linijomis) pavaizduotos magnetinės rodyklės deklinacijos. Pirmasis tokį žemėlapį sudarė prof. K. Sleževičius.

Geodeziniai kadastriniai matavimai

Kai nėra magnetinių audrų, magnetinės rodyklės deklinaciją galima rasti naudojantis minėtu žemėlapiu. Paprasčiausias prietaisas magnetiniam azimutui Am matuoti yra kompasas. Geodezijoje dar naudojama busolė, giroteodolitas.

Tačiau linijų orientavimas, matuojant magnetinį azimutą, nėra tikslus.

Artėjant prie polių, laisvai pakabinta magnetinė rodyklė vis labiau nukrypsta nuo horizonto. Magnetiniuose poliuose rodyklė atsistoja vertikaliai. Jos ašies nuokrypio nuo horizonto kampas vadinamas inklinacija. Linijos, jungiančios žemėlapyje vienodos inklinacijos taškus, vadinamos izoklinomis.

Tinko sluoksnių kietėjimo ir džiūvimo laikas kai atliekamos statybinių šiukšlių išvežimo paslaugos.

Žemiau nurodomas vidutinis tinko sluoksnių išlaikymo laikas, reikalingas sukietėjimui, prieš krečiant sekantį sluoksnį. Priklausomai nuo skiedinio sudėties ir aplinkos sąlygų, šis laikas gali būti labai įvairus.

Vasarą, kai labai sausa, čia nurodytas laikas gali būti per pusę trumpesnis; rudenį, ypač žiemą, kai oras labai drėgnas ir vėsus, jei dar bloga ventiliacija, priešingai, kietėjimas ir galutinis išdžiūvimas gali užtrukti du—tris kartus ilgiau.

Senų ir jau nebenaudojamų baldų išvežimas iš statybos vietos – pirmas dalykas šaunantis į galvą atliekant išlyginamąjį sluoksnį.

Pagrindinio (išlyginamojo) sluoksnio užkrėtimas ar užtepimas ir lyginimas. Kai jau praeina laikas, per kurį paruošiamasis sluoksnis sukietėja, ir, paspaudus pirštais, tinkas netrupa, atrodo žymiai šviesesnis, baltesnis, galima krėsti sekantį — pagrindini tinko sluoksnį. Reikia atsiminti, kad prie kiekvieno perdžiūvusio pirmojo sluoksnio blogai laikosi kitas, sekantis, sluoksnis. Todėl kietėjimo laiką reikia labai atidžiai sekti.

Užkrečiant pagrindinį sluoksnį, darbo veiksmai niekuo nesiskiria nuo tų, kurie buvo nurodyti krečiant paruošiamąjį sluoksnį. Skirtumas čia tik toks, kad reikia krėsti storiau, o užkrėtus, tuojau, kol dar skiedinys nesustingo, išlyginti. Be to, jei paruošiamąjį sluoksni galima tik užkrėsti, tai šį — pagrindinį — galima ir užkrėsti, ir užtepti. Užtepant arba krečiant mente, skiedinys imamas nuo trintuvės. Galima taip pat tinkuoti pačia trintuve. Šiuo atveju ant jos prisidedama skiedinio beveik tiek pat, kaip ir krečiant mente. Tepant sienas, apatinis trintuvės kraštas priglaudžiamas prie sienos, o viršutinis laikomas šiek tiek atloštas, ir, kiek galima stipriau spaudžiant, braukiama aukštyn, kol nuo trintuvės visas skiedinys prilimpa prie sienos. Taip galima sparčiau tinkuoti, negu krečiant mente, be to, paviršius kartu ir išlyginamas, o, tinkuojant lubas, — nereikia tiek lankstytis ir ar skiedinys netyška į akis. Tinkuojant lubas, vienas trintuvės kraštas prilaikomas mente. Ir kuo stipriau jis prilaikomas, tuo plonesnis bus tinko sluoksnis.

Pagrindinio sluoksnio užtepimas

Pagrindinį sluoksnį galima užtepti ir kiek platesne pustrinte. Dirbama taip pat, kaip ir lyginant. Ja, žinoma, kartu ir išlyginama.

Tinklu (rabicu) aptrauktas paviršius beveik visuomet tinkuojamas, užtepant skiedinį trintuve, be jokio paruošiamojo sluoksnio.

Mente užkrėstas pagrindinis sluoksnis lyginamas pustrinte, tiesikliu arba, kaip jau buvo minėta, tinkuojant iš karto ta pačia trintuve.

Pustrintė daroma iš pušinės, be šakų, 15-20 mm storio lentelės, kurios viršuje pritvirtinama išilginė rankena. Pustrintės gali būti įvairaus dydžio: siauros ilgesnės — 120 X 11 cm, 80 X 12 cm, 54 X 10 cm; siauros trumpesnės — 45 X 10 cm, 29 x 5,5 cm; plačios 50 X25 cm. Didesniems plotams lyginti labiau tinka ilgesnės arba platesnės, o pakraščiams ir prie kampų trumpesnės ir siauresnės pustrintės.

Dirbant pustrintė laikoma viena arba abiem rankomis — tai priklauso nuo jos dydžio, — ir paviršiumi braukiama pirma vertikalia kryptimi — aukštyn, po to — horizontalia — į šalis.

Kad lengviau būtų lyginti, įrankis traukiamas ne tiesiai, bet trūkčiojant zigzagais: braukiant aukštyn, pustrintė trūkčiojama šalis, braukiant šalis — trūkčiojama aukštyn—žemyn. Po to dar lyginama, sukant pustrintę ratu.

Braukiant pustrintės briauna nugrandomas skiedinio perteklius ir nustumiamas ten, kur jo trūksta. Likę didesni neišlyginti įdubimai papildomai užtepami skiediniu ir vėl palyginami. Lyginant tinko lygumas kartkartėmis patikrinamas

Jeigu tiesiklį priglaudus įvairiomis kryptimis prie tinko, ilgyje yra ne daugiau kaip du iki 3 mm gylio įdubimai, tinkas laikomas pakankamai lygiu. Jį užtrynus, jau galima gauti visiškai gerą, dažymui tinkamą paviršių.

Atlikus šiuos darbus reikalingos perkraustymo ir pervežimo paslaugos.

Geodeziniai matavimai

Geodezinių darbų organizavimas Lietuvoje

Geodeziniams darbams Lietuvoje vadovauja Valstybinė geodezijos tarnyba.

Mokslinės ir taikomosios geodezijos problemos sprendžiamos aukštosiose mokyklose. Vilniaus technikos universitete rengiami geodezijos inžinieriai.

Didžiausią geodezinių darbų dalį Lietuvoje atlieka Inžinerinių tyrinėjimų institutas. Jis sudaro miestų ir gyvenviečių geodezinį pagrindą, planus, geodezinį tinklą pramonės ir žemės ūkio pastatams, stebi pastatų deformacijas ir vykdo kitokius darbus, susijusius su statybomis, miestų komunalinio ūkio reikalais.

Lietuvos kartografavimu užsiima Valstybinis žemėtvarkos ir Valstybinis aerofotogeodezijos institutai.

Miestų geodezinių tarnybų geodezininkai nužymi raudonąsias linijas ir atlieka kitus geodezinius darbus. Statybos ir urbanistikos ministerijos ir jos padalinių geodezinės tarnybos sprendžia statybos metrologijos uždavinius. Projektavimo institutų geodezininkai sudaro inžinerinių statinių nužymėjimo projektus ir atlieka kitus specialios paskirties geodezinius darbus.

Žemės forma ir didumas

Žemė yra viena iš Saulės sistemos planetų. Vidutinis jos tankis yra 5,5-103 kg/m3, paviršiaus plotas — apie 510 mln. km2.

Fizinis Žemės paviršius yra su iškilimais ir įdubimais. Žemiausios vietos pripildytos vandens. Vandens paviršius sudaro 70,8%, sausumos — 29,2% viso Žemės paviršiaus ploto. Pasauliniam vandenynui priklauso 97% visos Žemės hidrosferos.

Aukščiausias fizinio Žemės paviršiaus taškas yra Himalajų kalnyno Džomolungmos (Everesto) viršukalnė. Jos aukštis virš Geltonosios jūros 8848 m, o didžiausias Pasaulinio vandenyno gylis — 10 863 m. Tačiau aukšti fizinio Žemės paviršiaus taškai yra tik pavienių kalnų viršūnės. Apskritai fizinis Žemės paviršius nedaug teiškyla virš Pasaulinio vandenyno lygio. Todėl apibendrintu Žemės paviršiumi laikomas Pasaulinio vandenyno ramus paviršius (kai nebanguoja, nėra potvynių ir atoslūgių), pratęstas po žemynais. Jis vadinamas lygio paviršiumi. Kūnas, apribotas lygio paviršiumi, vadinamas geoidu.

Lygio paviršius (geoido paviršius) pasižymi tokia savybe: kiekviename jo taške sunkio jėgos vektorius (svambalo linija arba geoido normalė) sudaro statų kampą su liestine.

Geodeziniai matavimai

Dėl nevienodo Žemės tankio geoidas nėra paprasta geometrinė figūra. Negalima sudaryti tikslaus matematinio geoido modelio ir tiksliai apskaičiuoti jo paviršiaus taškų koordinačių.

Nepaisant masių tankio pasiskirstymo pobūdžio, apibendrintas geoidas vadinamas Žemės sferoidu.

Praktikos ir mokslo reikalams reikia turėti apytikslį geoido matematinį modelį. Toks modelis yra sukimosi elipsoidas, gaunamas sukant elipsę apie jos mažąją ašį. Todėl svarbiausias Žemės formos teorijos uždavinys yra realios Žemės formos ir didumo nustatymas pasirinktos reliatyvios figūros (pvz., sukimosi elipsoido su žinomais parametrais) atžvilgiu.

Žemės elipsoidas yra bendras ir referencinis (projektavimo). Bendro Žemės elipsoido parametrai dėl nepakankamo pradinių duomenų skaičiaus dar nėra nustatyti.

SVARBESNI TINKO TRŪKUMAI IR JŲ PAŠALINIMAS

Tinkas sproginėja tose vietose, kur buvo padžiuvę nepilnai Išsigesinusių kalkių dalelės.

Šio sproginėjimo išvengti galima, tik vartojant gerai išsigesinusias kalkes.

Susprogusias vietas, pašalinus iš jų neišsigesinusių kalkių liekanas, reikia užtaisyti tokios pat sudėties skiediniu.

Tinkas pakyla arba lupasi vietose, kur buvo tinkuotos drėgnos mūro sienos.

To išvengti galima, tik prieš tinkuojant išdžiovinus sienas.

Ištaisyti galima, tik atmušus pažeistą tinką ir sieną gerai išdžiovinus. Jei išdžiovinti negalima, drėgnas vietas reikia izoliuoti, užtinkuojant cemento skiediniu su cerezitu. Jei negalima pašalinti nuolatinės drėgmės priežasčių, tada tikslinga padaryti medinį karkasą, jį gerai impregnuoti bituminiu laku arba derva ir, aptraukus tinklu, tinkuoti paprastu cemento-kalkių skiediniu. Taip susidaro tarpas tarp tinko ir sienos, ir tinkas nedrėksta.

Tinko paviršiuje pasirodo baltos, tarsi šerkšnas, druską dėmės. Jos dažniausiai atsiranda dėl to, kad buvo tinkuotos ne visiškai išdžiūvusios arba žiemos metu įšalusios mūro sienos, kad blogai buvo izoliuoti pamatai, kad per stogą tekėjo vanduo ir pan.

Druskų išsiskyrimo galima išvengti, tik prieš tinkuojant gerai išdžiovinus sienas ir apsaugojus tinką nuo sudrėkimo.

Ištaisyti pažeistas vietas galima, tik atmušus tinką, apkapojus plytų sieną, ją izoliavus arba pašalinus nuolatinės drėgmės priežastis (sutaisius stogą, izoliavus pamatus) ir po to — iš naujo užtinkavus. Baldų išvežimas atliekamas prieš šiuos anksčiau išvardintus darbus.

Tinkas trūkinėja dažniausiai dėl to, kad buvo tinkuota nepakankamai nusėdus medinėms sienoms, kad netinkamai buvo kaltos drėgnos balanos arba jos buvo per plačios; taip pat kai nėra metalinio tinklo medinių ir mūrinių sienų sandūrose, kai skiedinys buvo ruoštas su nepilnai išsigulėjusiomis kalkėmis, arba kai tinkas per staigiai džiūvo.

Dažymo darbams reikia daug ir įvairių medžiagų

Tinko trūkinėjimo galima išvengti, tinkuojant nusėdusias sienas, vartojant išdžiūvusius, bet ir ne perdaug sausus medinius karkasus ir balanas, tinkuojant gerai paruoštu, ne per riebiu kalkių arba cemento-kalkių skiediniu, staigiai bedžiūstantį tinką drėkinant vandeniu. Drėkinti reikia kasdien po kelis kartus 5-6 dienas. Be to, tinkui džiūstant, patalpose neturi būti skersvėjo.

Ištaisyti galima, tik sienų sandūrose atmušus tinką, prikalus tinklą ir vėl iš naujo užtinkavus. Kitus įtrūkimus, kur tinkas yra tvirtas, reikia pradraskyti giliau ir plačiau, griovelius išvalyti, sudrėkinti vandeniu ir užtaisyti kalkių-gipso skiediniu. Kur tinkas yra suiręs ir blogai laikosi, reikia jj atmušti ir užtinkuoti. iš naujo.

Senų baldų išvežimas Vilniuje ir ne tik.

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams. Iš pėsčiųjų skaičiaus reikia atmesti eismo reguliuotojus, tramvajaus bėgių iešmininkus, grindėjus, kelio darbininkus ir kiemsargius. Jie yra pripratę prie paties intensyviausio eismo ir nekelia pavojaus, jeigu automobiliai tinkamai juos lenkia. Vairuotojai privalo palengvinti jų darbą, negąsdinti ir nevaryti iš darbo vietos. Nedera taip pat reikalauti, kad jie pasitrauktu į šalį. Atvirkščiai, pačiu vairavimo būdu sėdintysis prie vairo turi parodyti, kad jie gali nebijoti automobilių, kad vairuotojai gerbia jų darbą ir nenori jo sunkinti.

Ypatingas dėmesys atkreiptinas į reguliuotojus, stovinčius važiuojamojoje dalyje, blogai apšviestose sankryžose, ir reguliuojančius eismą. Paprastai jie esti blogai matomi. Vairuotojai privalo tuos reguliuotojus matyti ir neklysdami suprasti jų eismo reguliavimo signalus.

Ypač atsargiai reikia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietas. Čia pėstieji naudojasi pirmumo teise prieš transporto priemones, tad vairuotojai privalo šią teisę gerbti. Juk galioja taisyklė, kuri draudžia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietą, kol joje stovi tramvajus ir išlipančių arba įlipančių keleivių yra važiuojamojoje dalyje.

Patyręs vairuotojas turi būti taip pat psichologu ir žinoti, kaip elgiasi įvairūs pėstieji važiuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, jauni žmonės paprastai pereina kelią ramiai, seka transporto priemones ir netrukdo eismui, pagyvenę žmonės dažnai turi įprotį pereiti gatvę, nekreipdami dėmesio į eismą. Tokius pėsčiuosius reikia lenkti iš tolo ir visada iš užpakalio, Pėsčiųjų lenkti iš priekio iš viso negalima.

Pavojingiausi pėstieji važiuojamojoje dalyje yra senos moterys. Retai jos elgiasi ramiai, dauguma atvejų esti išsiblaškiusios ir neatidžios. Pereidamos kelią, kai pamato arba išgirsta artėjanti automobilį, dažniausiai pasuka atgal ir bėga prie šaligatvio. Tai reikia gerai žinoti ir tam pasiruošti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose ir ne tik.

Vairuotojas taip pat privalo žinoti, kad, deja, kartais pėsčiųjų neatsargumas ir netgi kvailumas neturi ribų. Nepadeda net aptvara, neleidžianti išeiti į važiuojamąją dalį, nes daugelis pėsčiųjų pralenda pro jos apačioje, o jaunimas tiesiog per ją peršoka. Negelbsti taip pat ir grotelės, kuriomis aptvertos prie tramvajų sustojimo vietų; pėstieji apeina jas bėgiais ir išbėga į važiuojamąją dali tiesiog po automobilių ratais. Nors važiuojamojoje dalyje „zebro” tipo pėsčiųjų perėjos esti ryškiai pažymėtos, kai kurie pėstieji eina nuo jų už keleto metrų. Jeigu tokia perėja tėra vienoje sankryžos pusėje,”ji negali garantuoti, kad pėstieji eis tiktai ja. Kai kurie žmonės būtinai eina kita sankryžos puse, kur ne tik nėra pažymėtos „zebro” tipo perėjos, bet ir pats perėjimas užtvertas specialia aptvara su grandinėmis.

Suprantama, pėstieji neturi taip elgtis, bet vairuotojai privalo būti pasiruošę tokios rūšies netikėtumams. Juk pėsčiojo kaltė ne visada išgelbsti vairuotoją nuo atsakomybės už avariją, nepaisant to, kad jis sukelia įtikinti prokurorą ir teismo, jog niekaip negalėjo avarijos išvengti.

Dideli pavojų vairuotojams kelia vaikai važiuojamojoje dalyje. Jie nesuvokia pavojaus ir žaisdami nerūpestinga: išbėga į kelią — vydami kamuolį arba dėl suvokiamos rizikos perbėgti kelią prieš artėjantį automobilį. Tai žinodami, vairuotojai privalo vaiko pasirodymą važiuojamojoje dalyje arba net prie šaligatvio krašto laikyti pavojaus signalu. Nedera tikėtis, kad vaikas pabėgs nuo automobilio, tai būtų vairuotojo lengvabūdiškumas.

Vairuotojas – automobilių supirkimo priežastis

Automobilinės padangos atsiradimo istorija