KODĖL KVEPIA GĖLĖS?

KODĖL
KVEPIA GĖLĖS?

Mes
žinome daugybę kvapių gėlių. Vienos kvepia stipriai,
svaiginamai, kitos skleidžia švelnų, vos juntamą kvapą, kai
kurios stipriausiai kvepia saulėtomis, šiltomis dienomis, kitos tik
prieblandoje. Iš kur atsiranda šie kvapai? Augale, ir pirmiausia
vainiklapiuose, esama ląstelių, kurios turi eterio aliejaus. Kvapo
stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo temperatūros, drėgmės ir
t. t. Kodėl gėlėms reikalingas kvapas, kodėl augalas jį gamina?
Mes žinome, jog žiedas duoda sėklas po apdulkinimo, ir daugeliu
atvejų būtina, kad tai būtų ne jo paties, o kito tos pačios
rūšies augalo žiedadulkė. Žiedadulkes išnešioja vabzdžiai.
Augalas, skleisdamas kvapą, juos prisivilioja. Vabzdžiai ieško
žiedų todėl, kad saldus nektaras jiems yra maistas. Beje, kai
kurie žiedai kvepia dvėsena. Ką gi! Ir šis kvapas vilioja
vabzdžius, pavyzdžiui, dvėsenos muses.

KODĖL
ŽIEDAI ĮVAIRIŲ SPALVŲ?

žiedų
spalva turi jiems tokią pat reikšmę, kaip ir kvapas. Vabzdžių
regėjimas yra visiškai kitoks, negu mūsų, bet jie mato žiedus ir
skiria juos. Įdomu, kad vabzdžiai, išskyrus drugelius, suvokia
raudoną spalvą ne kaip savarankišką, bet tiktai kaip pilkos
spalvos atspalvį. Tačiau ir ant raudonų aguonų dažnai galima
sutikti bičių. Kodėl? Bitės nemato raudonos aguonos spalvos, ji
joms ultravioletinė, o šiuos spindulius vabzdžiai atskiria. O
dabar — nuo ko priklauso žiedų spalva? Juk mes žinome
įvairiausių spalvų žiedų, ir net tokių, kurie žydėjimo metu
keičia spalvą (pavyzdžiui, neužmirštuolė pradžioje būna
rausva, vėliau žydra). Daugiausia žinomos žiedų dažančios
medžiagos — ksantofilas ir karotinas: geltona ir oranžinė
dažančioji medžiaga, o taip pat antocianas
raudona—mėlyna—violetinė. Žinome daug baltų žiedų, tačiau
nėra baltos, augalų gaminamos dažančiosios medžiagos. Ši spalva
atsiranda nuo ypatingo oro burbulėlių išsidėstymo vainiklapių
apvalkale. Grįšime prie neužmirštuolės. Kaip ir kodėl keičiasi
jos žiedų spalva? Mat, juos nuspalvinąs antocianas keičia savo
spalvą kaip lakmuso popieriukas: parausta nuo rūgšties,
pamėlynuoja nuo šarmo. Neužmirštuolės žiedo ląstelinių sulčių
sudėtis kinta pagal jos pradžioje jos būna rūgščios, paskiau
tampa šarminės. Kinta sultys kitokia darosi antociano spalva ir tuo
pačiu žiedo spalva.

Patiko? Pasidalink

KAS YRA POLIARINĖ PAŠVAISTĖ?

KAS YRA POLIARINĖ PAŠVAISTĖ?

Šį gamtos reiškinį dažniausiai galima stebėti ilgomis poliarinėmis naktimis, kurios, žiūrint, koks atstumas nuo ašigalio, tęsiasi be pertraukos nuo kelių dienų beveik iki šešių mėnesių.

Ir kaip tik čia, amžinų ledynų ir sniegynų rajonuose, atsiranda dangaus pašvaistė, nuausta iš gelsvai žalsvų arba įvairiaspalvių labai judrių šviesos spindulių. Tai dažniausiai vyksta tam tikru atstumu nuo magnetinių Žemės polių. Išaiškinta, kad poliarinės pašvaistės įtampa glaudžiai susijusi su dėmių skaičiaus padidėjimu Saulėje.

Taigi matome, kad poliarinė pašvaistė yra sudėtingų ryšių tarp žemės ir Saulės grandis.

Dabar jau žinome, kad šis reiškinys vyksta 80 – 1000 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, rečiausiuose atmosferos sluoksniuose — jonosferoje.

Kas gi, būtent, sukelia poliarinę pašvaistę? Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad ją sukelia išretėjusių dujų švytėjimas jonosferoje, veikiant Saulės siunčiamiems įelektrintų dalelių srautams. Poliarinės pašvaistės šviesa savo pobūdžiu šiek tiek, panaši į reklamos šviesą mums gerai žinomuose neoniniuose vamzdeliuose. Šiuose vamzdeliuose taip pat šviečia išretintos dujos, per kurias paleista elektros srovė. Saulė spinduliuoja elektringas daleles, kurias arti Žemės traukia magnetiniai poliai. Todėl jonosfera stipriausiai bombarduojama poliariniuose rajonuose ir ten dažniausiai pasirodo šiaurės pašvaistė.

Patiko? Pasidalink

KAIP ATSIRANDA VAIVORYKŠTĖ

KAIP ATSIRANDA VAIVORYKŠTĖ

Vaivorykštė — vienas iš gražiausių ir plačiausiai žinomų optinių reiškinių atmosferoje. Gana retai, vos keturis penkis kartus per metus, lietaus debesies fone pasirodo septynių spalvų lankas. Paprastai jo viršutinė dalis yra raudonos spalvos, o paskiau spalvos seka tokia eile: oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, pagaliau, vidinėje lanko pusėje — violetinė. Vaivorykštę galima matyti tik tais atvejais, kai priešais mus yra lietaus uždanga, o užpakalyje — Saulė. Stebimo lanko centras yra tiksliai Saulei priešingame taške, vadinasi, tiesėje, einančioj per Saulės diską ir stebėtojo akį.

Daugelį šimtmečių vaivorykštė žmonėms atrodė kaip stebuklingas ir paslaptingas reiškinys. Dažnai ji buvo laikoma žmogaus ir dievybės sąjungos ženklu. Iš tikrųjų vaivorykštė yra nepaprastai sudėtingas optinis reiškinys, kuris visiškai išaiškintas tik XIX šimtmetyje. Štai šio reiškinio esmė: balta Saulės šviesa, atsispindinti ir lūžtanti lietaus lašuose, susiskaido ją sudarančias spalvas (dispersija). Anglų mokslininko Niutono XVII amžiuje padaryto atradimo dėka yra žinoma, kad balta šviesa, praleista per prizmę arba stiklinį pleištą, susiskaido į sudėtines dalis, būtent — į vaivorykštės spalvas. Tai vyksta todėl, kad šviesos spinduliai, patekdami stiklinę prizmę ir išeidami iš jos, du kartus lūžta, — raudonieji silpniausiai, o violetiniai — stipriau. Taigi perleidę baltos šviesos spindulį per prizmę, gausime vaivorykštės šviesos spalvų juostą, vadinamą spektru.

Kaipgi vis dėlto gamtoje atsiranda vaivorykštė?

Milijardų prizmelių vaidmenį čia atlieka lietaus lašai. Kai Saulės spinduliai krinta vandens lašus viršutinėje jų dalyje 60° kampu, tai tuo metu jie lūžta juose ir susiskaido, vieną kartą atsispindi, vėl lūžta ir vėl susiskaido. Taigi lietaus lašai šiuo atveju veikia kaip mažos prizmės. Tyrimai parodė, kad gražiausia gryniausių spalvų vaivorykštė atsiranda tada, kai lietaus lašų skersmuo būna nuo 0,5 ligi 1 milimetro. Kuo lašai smulkesni, tuo blyškesnė vaivorykštė.

Patiko? Pasidalink

IŠ KUR ATSIRADO DURPĖS?

IŠ KUR ATSIRADO DURPĖS?

Prieš paaiškindami tai, pirma turėsime supažindinti jus su vienu nelabai maloniu reiškiniu. Kalbama apie puvimą ir irimą.

Mes sunaudojame labai daug energijos ir lėšų augaliniams ir gyvuliniams produktams apsaugoti nuo puvimo ir irimo. Produktų konservavimas indeliuose, jų laikymas šaldytuvuose, džiovinimas, marinavimas visa tai yra priemonės daržovėms arba mėsai išsaugoti nuo puvimo.

Ir vis dėlto gamtoje vykstančių puvimo procesų dėka mes turime daugelį nepaprastai vertingų, net būtinų mums medžiagų. Čia galvoje turima anglis, kuri yra nuolatinis ir būtinas kiekvieno organizmo elementas.

Taigi žvilgtelkime į paprastą pelkę, tai yra į tą vietą, kur drėgmės perteklius padeda greitai vystytis augmenijai, bet kartu stabdo žuvusių augalų irimą. Vanduo neprileidžia prie jų oro. Augalas pūva vandenyje čia dalyvauja bakterijos. Irimo procesas vyksta taip, jog augaluose esanti anglis tampa svarbiausiu jų elementu. Kaip tik šitaip susidaro durpės iš augalų, pūvančių pelkėse, tvenkiniuose ir ežeruose.

Kuo durpės senesnės, tuo giliau nusmegę jų sluoksniai, tuo daugiau jose anglies, tuo mažiau lieka jose kitų elementų, tuo jos vertingesnės kaip kuras.

Veikiant slėgimui ir aukštai temperatūrai, durpės palengva virto pirma rudąja anglimi, o vėliau — akmens anglimi.

Patiko? Pasidalink

KODĖL KEIČIASI METŲ LAIKAI?

KODĖL KEIČIASI METŲ LAIKAI?

Žemė, skriedama per metus aplink Saulę, kartu sukasi apie savo ašį lyg sukutis. Šį. ašis 67° kampu pasvirusi į Žemės orbitos plokštumą ir visada išlaiko tą pačią kryptį. Kaip tik dėl tos priežasties, kol Žemė apsisuka aplink Saulę, tai yra per metus, keičiasi kampas, kuriuo Saulės spinduliai krinta į tam tikrą Žemės paviršiaus ruožą, ir Saulė stipriau įšildo bei apšviečia pakaitomis čia Šiaurės pusrutulį, kuriame mes gyvename, čia Pietų pusrutulį.

Kai Saulę yra atsuktas Šiaurės pusrutulis, tai jame esančios šalys ilgiau būna apšviestos Saulės spindulių. Saulė ne tik ilgiau šviečia, tai yra diena darosi ilgesnė, bet ir Saulės spinduliai krinta stačiau, vadinasi, teikia daugiau šilumos. Tada pas mus būna vasara. O jeigu į Saulę atgręžtas Pietų pusrutulis, tai pas mus Saulė dangumi neilgai keliauja ir aukštai nepakyla. Tada pas mus būna žiema.

Žinoma, vasaros ir žiemos kaita vyksta palengva, o ne staiga. Nuo žiemos vasarą einame per pavasarį, o nuo vasaros žiemą — per rudenį.

Metų laikai abiejuose pusrutuliuose keičiasi vienodai, skirtumas tik tas, jog kai vidutinėje Šiaurės pusrutulio juostoje yra vasara, tai Pietų žiema, ir t. t.

Žemės orbita turi elipsės formą. Žemės judėjimo orbitos greitis yra nevienodas: kai Žemė toliausia nuo Saulės, greitis yra mažiausias, o kai ji būna arčiausia jos — didžiausias. Todėl ir metu laiku ilgumas visam Šiaurės pusrutuliui yra nevienodas.

Bet, pavyzdžiui, prasidėjus astronominiam pavasariui, dar visai nereiškia, kad žymiai atšils. Paprastai mes pastebime ne astronominius, bet meteorologinius metų laikus. Jie yra susiję ne tik su Saulės švytėjimo intensyvumo ir ilgumo pasikeitimu, bet ir su šiltų arba šaltų oro masių įsiveržimu, o mes juos pastebime paprastai, kai upės, atskrenda kovai, krinta lapai ir t. t. Meteorologiniai metų laikai visame Šiaurės pusrutulyje yra toli gražu nevienodo ilgumo. Šiaurėje vasara trumpa, o pietuose — ilga. Atogrąžose aplamai sunku atskirti rudens ir pavasario laikotarpius, išsiskiria tiktai lietingas ir sausas metų laikai.

Patiko? Pasidalink

KODĖL ŽMONĖS SVEIKINDAMIESI DUODA VIENI KITIEMS RANKAS?

Paprotys susitikus paduoti vienas kitam ranką atsirado prieš daug daug metų. Dėl atsargumo! Žmogus negalėdavo numatyti, su kokiais ketinimais ateina pas jį kaimynas arba net giminaitis, ar jo sumanymai taikingi, draugiški, ar karingi ir priešiški.

Dešinė ranka nesmogsi, jeigu ją savo delne laiko kitas žmogus; iš atgniaužto, tuščio delno nereikia laukti pavojingo netikėtumo.

Todėl sveikinantis, paduodant ne kumštį vienas kitam, o atgniaužtą delną, būdavo ištiesiama ranka į priekį taip, kad nebūtų galima ištraukti po drabužiais paslėpto ginklo. Nuo tų pačių senų laikų ir iki šios dienos išliko kartais apsunkinąs paprotys pasisveikinant nusimauti pirštinę, susipažįstant paduoti vienas kitam ranką..

Dėl tos pačios priežasties nesisveikiname per slenkstį už slenksčio, tamsoje, gali turėti piktų kėslų, tad būk malonus įeiti į mano balanos arba lemputės šviesą ir parodyk, kad tavo delnas nesugniaužtas ir jame nieko nėra, kad tu atėjai su taikiais ketinimais.

Kaip garbingumo ir gerų ketinimų simbolis, rankos paspaudimas išliko sporte; rankos paspaudimu ringe parodoma, kad kova prasideda. Nėra nieko juokingo, kad boksininkai paspaudžia vienas kitam ranką, o jau po minutės kulia vienas kitą kumštimis. Tokiu būdu priešininkai nori pabrėžti, kad žaidimas bus garbingas.

Patiko? Pasidalink

KAIP ATSIRADO PIRMOJI LASTELĖ?

KAIP
ATSIRADO PIRMOJI LASTELĖ?

Klausimą
reikia kelti kitaip: „Kaip atsirado pirmosios gyvų baltymų
molekulės?“ Kiekviena ląstelė susideda iš protoplazmos. O
svarbiausia sudėtinė protoplazmos dalis yra baltymai. Mums yra
žinomos ląstelės be apvalkalo, be atskiro branduolio. Be to,
žinome virusų, kurių paprasčiausieji yra tiktai didelė,
sudėtinga baltymų dalis. Bet gyvybės be baltymų nėra. „Gyvybė
yra baltyminių kūnų egzistavimo būdas“, — rašė Engelsas
savo garsiame veikale „Diuringas“. Baltymų atsiradimo ir
sandaros problema tapo viena iš centrinių biologijos mokslo apie
gyvybę — problemų. Nuo labai senų laikų žmonės mėgino
atsakyti į klausimą: kaip ir kada atsirado gyvybė Žemėje.
Pavyzdžiui, senovės graikai vaizdavosi, kad ji atsiradusi iš
vandens arba iš žemės. Žinoma, jie negalėjo teisingai atsakyti į
šį klausimą: juk mokslas apie mus supantį pasaulį dar tik
kūrėsi. Vėlesnių epochų žmonių „mokslinės“ pažiūros
rodė tik jų tamsumą. Ko patys nesuprato ir nežinojo, jie
priskirdavo dievams, o „gyvybės sukūrimą“ žmonės ilgus
amžius laikė antgamtinių jėgų darbu. Kuo toliau žengė
žmogiškasis pažinimas, kuo giliau pavykdavo žmonėms
prasiskverbti į aplinkinio pasaulio paslaptis, tuo mažiau sričių
jie palikdavo dievams. Mokslo vystymasis rodė, kad gyvybė tai
natūralus procesas, kad gyvas organizmas atsirado be nežinomų jėgų
pagalbos. Imta tirti, kokiomis sąlygomis galėjo atsirasti gyvybė
Žemėje. Kilo daug mokslinių hipotezių, mėginančių išaiškinti
šią problemą.

Šiuo
metu mes pirmiausia remiamės tarybinio mokslininko A. Oparino
hipoteze. Baltymai — tai organinis junginys, kurio vienas iš
pagrindinių elementų yra anglis. Jos esama ne tik Žemėje, bet ir
visuose dangaus kūnuose. Pasekę, kokiais pavidalais sutinkama
anglis Visatoje, galime įsivaizduoti, kokį kelią ji nuėjo prieš
tapdama sudėtine organinių junginių dalimi žemėje. Žvaigždės,
kurių temperatūra paviršiuje 27 000°, yra be jokių cheminių
junginių. Ten materija yra atskirų atomų pavidalu. Žvaigždėse,
kurių temperatūra 12 000°, užtinkame pirmuosius anglies junginius
su vandeniliu. Jau nustatyta, kad Saulėje, kurios temperatūra
6000°, yra septyniolika įvairių anglies junginių, kurių daugelis
„neprisotinti“, ir, vadinasi, lengvai jungiasi su kitais
junginiais. Mūsų žemė ankstyvame savo gyvavimo periode turėjo
panašias sąlygas. Iš pradžių ji buvo įkaitęs rutulys. Kai ji
pradėjo palengva vėsti, ėmė atsirasti vis naujų junginių, kurie
dėl savo sunkumo arba grupavosi gilumoje, sudarydami Žemės
branduolį, arba paviršiuje. Žemės atmosfera susidėjo iš
įkaitusių vandens garų, angliavandenių ir kitų junginių. Žemei
vėstant, atsirasdavo vis sudėtingesnių vandens, angliavandenių ir
azoto junginių. Jų molekulės, veikdamos viena kitą, darėsi vis
stambesnės. Ypač palankios sąlygos naujiems junginiams atsirasti
Žemės rutulyje pasidarė tada, kai temperatūra krito tiek, jog
susidarė vandens rezervuarai. Karšti „lietūs“ paimdavo iš
atmosferos junginius ir prisotindavo jais karštą senjūrių
vandenį. Visa tai vyko nepaprastai lėtai. Tačiau jūras
prisotinančių junginių sudėtis darėsi kaskart sudėtingesnė.
Jie buvo labai įvairūs, ir vieną iš jų didžiųjų grupių
sudarė baltyminiai kūnai. Baltymų molekulės tai jau gyvybės
aušra. Kitas žingsnis — tai baltymų molekulių susijungimas į
lašelius, koacervatai, ir išsiskyrimas iš skysčio, kuriame ligi
tol jie buvo ištirpę. Šie lašeliai jau turi savitą vidaus
sandarą: jie „pasisavina“ — sugeria vandenyje ištirpusias
medžiagas. Šioms medžiagoms tikriausiai priklausė junginiai su
katalizatorių savybėmis, o katalizatorių pirminiame vandenyje
netrūko. Katalizatorių dėka Koacervatai įgauna naujų savybių:
geriau ir greičiau vyksta materijos kitimas, jis įgauna tam tikrą
kryptį. Koacervatai pasidaro tvirti. Sugerdami junginius iš
supančios aplinkos, mūsų lašeliai auga ir, pasiekę tam tikrą
dydį, suskyla į du „savarankiškai gyvenančius“ lašelius.
Tie, kurie šių savybių neįgijo, žūna. Taigi koacervatai — tai
jau lyg pirmieji dar labai primityvūs „organizmai“. Čia
aprašyti hipotezės teiginiai remiasi naujausiais mokslo
pasiekimais, o paskirus koacervatų susidarymo proceso etapus galime
pakartoti laboratorijoje. Kaip tik A. Oparinas juos ir sujungė į
vieną grandinę.

Patiko? Pasidalink

KAS YRA GEIZERIAI?

KAS YRA GEIZERIAI?

Geizeriai — tai reta rūšis karštų iš kurių pastoviais laiko tarpais trykšta karšto vandens ir garų fontanai; šie fontanai kartais iškyla kelias dešimtis metrų. Geizeriai sutinkami tik veikiančių arba nelabai seniai užgesusių ugnikalnių rajonuose, vadinasi, ten, kur žemės gilumoje tebėra karštos magmos židiniai. Bet ne visur, kur veikia arba kada nors veikė ugnikalniai, yra geizerių. Jų galima rasti tiktai Islandijoje, šiaurinėje Naujosios Zelandijos saloje, nacionaliniame Jeloustono parke Kalifornijoje ir Vajomingo valstijoje (JAV), Kamčiatkoje ir Japonijoje. Didžiausias iš mums žinomų geizerių buvo Naujojoje Zelandijoje; į o kanalo viršutinės dalies skersmuo siekė daugiau kaip 20 metrų, o išmetamo vandens stulpas ištikšdavo iki 170 metrų. Šis geizeris drauge su daugeliu kitų buvo sugriautas 1886 metų birželio mėnesį, smarkiai išsiveržus Taravero ugnikalniui.

Geizeris — tai akmeninis, tuščiaviduris kūgis, pilnas tyro kaip kristalas vandens, kurio temperatūra paviršiuje siekia 80-90°. Kaipgi jis veikia? Kartkartėmis girdėti požeminis ūžimas; vanduo kūgio įdubime pradeda kilti kaip išgaubtas skliautas; paviršiuje pasirodo paskiri garų burbulai, jie triukšmingai sprogsta. Paskiau vanduo pradeda virti ir trykšta kelis metrus į viršų. Paskiau jis nurimsta, ir po tam tikro laiko — nuo kelių minučių ligi kelių valandų viskas pasikartoja nuo pat pradžios.

Retais atvejais sprogimas geizeriuose įvyksta žymiai staigiau. Pavyzdžiui, tokių geizerių yra Jeloustono vietovėje (JAV). Gilumoje, po geizerio kūgiu, pasigirsta baisus dundesys. Vanduo įdubime pradeda suktis, kunkuliuoti ir kyla į viršų. Iš vidaus išsiveržia garų stulpas, po to 30–40 metrų stulpu ištrykšta vanduo, jis virsta smulkiausiais purslais ir vėl krinta. Paskiau pakyla kitas, dar aukštesnis vandens stulpas ir išsisklaido į visas puses tarp milžiniškų garų debesų. Pasigirsta dar galingesnis dundesys, ir vėl vandens bei garų stulpas, pagriebdamas net akmenis, išsiveržia iš žemės. Pagaliau geizeris kuriam laikui aprimsta, o po to vėl viskas kartojasi.

Kuo galima paaiškinti tokį keistą karštųjų šaltinių elgesį?

Iš fizikos mums žinomas skysčių perkaitimo reiškinys. Jis vyksta tais atvejais, kai, ilgai verdant, visas oras pašalinamas iš skysčių, pavyzdžiui, iš vandens. Tada vanduo laikinai nustoja viręs, o jo temperatūra pakyla kiek aukščiau už virimo temperatūrą. Toliau kaitinant, garai išsiveržia staiga ir su jėga. Toks vanduo yra perkaitintas. Žemose vietose, tai yra ne perdaug aukštai virš jūros paviršiaus, vanduo verda, esant maždaug 100° temperatūrai. O jeigu vandenį spaudžia didesnis slėgis, tai jo virimo temperatūra yra tuo aukštesnė, kuo slėgimas didesnis. Vadinasi, slegiant dviem atmosferoms, vanduo verda, esant 121° temperatūrai, trim atmosferoms, esant — 134°, keturioms atmosferoms, esant — 140°, penkioms atmosferoms, esant — 152° ir t. t.

Tuose rajonuose, kur trykšta karšti šaltiniai, vanduo geizerių kanaluose ir supančiuose juos vulkaniniuose kloduose, veikiant magmos židinių šilumai, yra perkaitimo būklėje, o jo slėgimas priklauso nuo gylio (10 metrų vandens stulpas slėgimą padidina maždaug viena atmosfera).

Karšto vandens pripildytame geizerio kanale jau 10 metrų gylyje vandens temperatūra gali pasiekti + 120°, o 90 metrų + 180°. Tačiau, toliau šildomas aukščiau 180°, vanduo pradeda virti. Jam perkaitus, staiga į viršų besiveržiantieji garų burbulai pakelia su savimi dali vandens ir išmeta ji laukan. Tada vandens stulpas pasidaro mažesnis ir mažiau teslegia, o dėl to visas vanduo, kuris yra kanale, staiga virsta garais. Įvyksta aukščiau aprašytas sprogimas.

įvykus sprogimui, geizerio kanalą vėl užpildo karštas vanduo, ir viskas prasideda iš naujo.

Patiko? Pasidalink

KOKIAS DOVANAS TEIKIA ŽMOGUI JŪROS DUGNAS?

KOKIAS DOVANAS TEIKIA ŽMOGUI JŪROS DUGNAS?

Jūros dugnas — tai labai įvairi teritorija, nes jo gylis nuo 0 iki 10 tūkstančių metrų. Kalbant apie dovanas, kurias žmogus gauna iš jūros dugno, pirmiausia reikia paminėti ten gyvenančius augalus ir gyvūnus. Iš jūrų dugno taip pat gaunama nafta ir anglis. Daugelio Anglijos šachtų štrekai yra po jūros paviršiumi. Baku rajone ir Persų įlankoje daug naftos bokštų įrengti jūroje ant specialių metalinių estakadų.

Jūrų dugno augmenija yra labai vešli, vešlesnė, negu žemyne, tik ne tokia įvairi. Tai daugiausia dumbliai. Tačiau jie auga tik tokiame gylyje, kurį dar pasiekia saulės spinduliai, tai yra daugiausia 30— 40 metrų, rečiau — 100-120 metrų gylyje. Juk mes žinome, kad augalai negali gyventi be šviesos.

Sunku išvardyti visas dovanas, kurias teikia mums jūrų augalai. Pirmiausia jie yra puikios trąšos, nes jų pelenai turi iki 35 procentų kalio druskų. Japonijoje, Kinijoje ir Indonezijoje dumbliai dažnai naudojami maistui. Paskutiniu metu iš dumblių gaunama žaliava maisto pramonei, chemijos pramonei (klijai, plastmasė), siuvimo pramonei ir t. t. Be to, iš jų yra gaminamas jodas, taip pat spiritas, acetonas, dažai ir daug daug kitų produktų. Dumblių gavyba metai po metų didėja. Vien Japonija kasmet sugauna jų apie 500 tūkstančių tonų.

Daugelis jūrų dugne užtinkamų gyvūnų rūšių taip pat duoda žmogui didelę naudą. Vienus jis naudoja maistui, kitus kaip techninę žaliavą arba vertingus papuošalus.

Valgomųjų gyvūnų tarpe pirmą vietą užima pirmiausia austrės, litorinos, baltieji ir pakrančių moliuskai ir daugelis kitų. Kai kuriuos iš jų, pavyzdžiui, austres, žmogus net veisia ir saugoja.

Valgomiesiems moliuskams priklauso ir kai kurie aštuonkojai, kalmarai ir net sraigės. Be to, moliuskai teikia žmogui daug vertingos techninės žaliavos, — perlamutrą, dažus. Kasmet žemės rutulyje sugaunama 800 tūkstančių tonų moliuskų.

žmogaus gaudomų jūros dugno gyventojų tarpe antrą vietą užima valgomieji vėžiagyviai — omarai, krabai ir krevetės. Kasmet jų sugaunama apie 400 tūkstančių tonų.

Prie naudingų jūros gyvūnų taip pat priklauso koralai ir kempinės.

Patiko? Pasidalink

KAS YRA ŽAIBAS?

KAS YRA ŽAIBAS?

Žaibas — tai tiesiog elektros išlydis, atsirandantis audros metu. Galingos vertikalios įšildyto ir drėgno oro srovės sukelia oro srautų susidūrimą su debesimis. Dėl trinties orą vandens garų lašeliai ir ledo kristalėliai, sudarantieji debesį, įsielektrina. Kai elektros įlydis labai padidėja ir tarp debesies ir žemės susidaro pakankamai didelis potencialų skirtumas, tada oras perskrodžiamas — iš debesies i žemę (arba priešingai), tvyksteli elektros išlydis, kurį vadiname žaibu.

Pirmoji žaibo stadija yra palyginti lėtai besivystantis kanalas, vadinamas lyderiu, nes jis skina ore kelią likusiam išlydžiui. Lyderiui baigus savo kelią, tai yra jam sujungus debesį su žeme, susidariusį kanalą veržiasi visa išlydžio masė, susitelkusi gretimose debesies dalyse. Dabar, kadangi kanalas yra labai geras laidininkas, išlydis skries kelių tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu.

Žmogaus akis temato tik ugnies šviesos juostelę; ji negali pamatyti to išlydžio proceso, kuris vadinamas žaibu, nes visas išlydis įvyksta per tūkstantąsias sekundės dalis. Tačiau šių dienų fotografijos technika leidžia greitai besisukančiomis kameromis užfiksuoti foto juostelėje visą sudėtingą žaibo atsiradimo ir vystymosi procesą.

Žaibo fotografijos rodo, kad labai dažnai paskui pirmą išlydį, praėjus kuriam laikui, dar neatvėsusiu kanalu veržiasi antras, trečias, o kartais ir dar keli išlydžiai, tai yra žaibas turi daug pakopų.

Praeinant srovei, oras kanale įkaista ligi kelių tūkstančių laipsnių. Nuo tokio staigaus ir stipraus įkaitimo oras ima smarkiai plėstis, panašiai kaip vykstant sprogimui. Sprogimas sudrebina aplinkinį orą, sukeldamas stiprią sprogimo bangą. Tuo metu atsirandančius reiškinius vadiname griaustiniu.

Patiko? Pasidalink