Category Archive Gėlės

Melsvoji pasiflora (Passiflora caerulea) – vienas įspūdingiausių ir populiariausių pasiflorų (pasijų gėlių) rūšių, žinomas dėl įmantrių, ryškiai melsvų ir baltų žiedų bei dekoratyvių vijoklinių stiebų. Šiltuose kraštuose ji auga lauke, bet Lietuvoje dažniausiai auginama kaip kambarinis arba šiltnaminis augalas. Tinkamai prižiūrima gali žydėti ir duoti valgomų (nedidelių) vaisių.

Trumpai apie rūšį

• Augalas: Daugiametis vijoklis, užauga iki 2–5 m ilgio.
• Žiedai: Dideli, melsvai balti su violetiniu vainiku, žydi birželis–rugpjūtis, dažnai labai kvapnūs.
• Lapai: Skiautėti, 5–7 dalių, tamsiai žali.
• Vaisiai: Šilto sezono pabaigoje užmezga nedidelius oranžinius vaisius (valgomi, bet mažai aromatingi).

Auginimo sąlygos

Persodinimas, genėjimas, poilsio metas

• Persodinimas: Kas 2–3 metai, pavasarį, kai šaknys užpildo vazoną.
• Genėjimas: Anksti pavasarį patrumpinti ūglius (palikti apie 1/2 ilgio) – tai skatina šoninių stiebų augimą ir gausesnį žydėjimą.
• Poilsis žiemą: Laikyti vėsiai (+8–12°C), mažai laistyti (tik kad žemė visai neišdžiūtų), netręšti. Esant šiltai ir tamsiai patalpoje, augalas silpsta.

Dauginimas

• Auginiais: Pavasarį–vasarą nupjauti 10–15 cm ilgio ūglius su 2–3 lapų poromis, sodinti į šlapią substratą, laikyti šiltai ir drėgnai kol įsišaknys (~3–6 savaitės).
• Sėklomis: Daigumas nepastovus, dygsta lėtai (2–8 savaitės). Geriausia sėklas truputį patrinti (skarifikuoti) ir pamirkyti vandenyje dieną prieš sėjimą. Laikyti šiltai.

Dažniausios problemos

Ypatumai, patarimai

1. Lietuvoje lauke žiemoti negali, tačiau brandūs augalai trumpalaikes +1…0°C naktis iškenčia, ypač jei uždengti.
2. Vasarą galima pernešti į balkoną ar terasą, bet prieš rudenį grąžinti į patalpas.
3. Apdulkinti žiedus galite patys (minkštu teptuku žiedadulkes dėti ant piestelės), jei norite vaisių.
4. Skatina žydėjimą – šviesa, tręšimas, genėjimas ir vėsi žiema.
5. Vaisiai valgomi, nors nėra tokie saldūs bei aromatingi kaip valgomosios pasifloros (P. edulis).

• Melsvoji pasiflora – dekoratyvus, įspūdingais žiedais vijoklis, geriausiai jaučiasi labai šviesioje, šiltoje vietoje su reguliariu laistymu ir atrama.
• Svarbiausia – užtikrinti žiemai vėsą, o pavasarį patrumpinti, tręšti ir sodinti į pakankamai didelį vazoną.
• Tinka auginti ant palangių, oranžerijose, šiltnamiuose ar vasarą lauke.

Monstera – tropinė kambarinė liana, išsiskirianti dideliais, dekoratyviais, karpytais lapais su skylėmis. Tai viena populiariausių ir lengviausiai prižiūrimų didžiųjų vazoninių augalų moderniuose interjeruose. Tinkamai prižiūrima monstera yra ilgaamžė, greitai auganti ir gali virsti it „žalia siena“ kambaryje.

• Šviesa: Geriausiai auga šviesioje, bet ne tiesioginės saulės vietoje. Pakenčia ir pusiau pavėsį, tik lėčiau auga, ryški saulė gali nudeginti lapus.
• Temperatūra: Optimali – 18–25°C. Nebloga pakanta vėsesniems orams, bet mažiau nei +13 °C ilgai nelaikyti.
• Laistymas: Leisti viršutiniam substrato sluoksniui pradžiūti – paprastai laistyti 1 k. per savaitę vasarą, 1 k. per 2 savaites žiemą. Nepersodinti!
• Oro drėgmė: Mėgsta drėgną orą – purkšti arba statyti šalia indą su vandeniu, ypač kai šildoma patalpa.
• Dirva: Laidi, puri, su smulkia žieve, durpėmis ir perlitu.
• Tręšimas: Pavasarį–vasarą kas 2–4 savaites žalialapiams augalams skirtomis trąšomis. Žiemą netręšti.

Detaliai

Dauginimas

• Auginiais: Pjaunama stiebų dalis su oriniu šaknies pumpuru. Galima įmerkti į vandenį ar įkišti į drėgną substratą – įsišaknija per 2–6 savaites.
• Oriniai šaknys: Monstera natūraliai leidžia orines šaknis – į galimą pamerkti į vandenį, įstatyti į dirvą šalia vazono, palaikyti drėgmę.
• Patarimas: Geriausiai dauginti pavasarį–vasarą, šiltoje, drėgnoje aplinkoje.

Dažnos problemos ir taisymas

Funkciniai patarimai

1. Nestatykite tiesiai ant šaltų grindų.
2. Neliekite vandens į padėklą po vazonu – išleiskite jį iš karto.
3. Dideli lapai = daugiau džiugesio, bet ir daugiau dulkių – valykite reguliariai.
4. Įsigykite lazdą ar atramą – monstera stipriai remiasi ir gražiau formuoja lapus.
5. Pavasarį galima išnešti į pusiau pavėsį lauke. Venkite skersvėjų!

• Monstera – labai gyvybingas, įspūdingas augalas, nesudėtingas auginti net pradedančiajam.
• Svarbiausi dalykai: subalansuotas laistymas, tinkama šviesa, veikli atrama, drėgnas oras.
• Per didelę galimą apkarpyti, o nauji ūgliai sėkmingai prigyja – monstera puikiai dalinasi.
• *Nenuodinga liesti, bet nelabai tinka smalsiems gyvūnėliams ar kūdikiams.

Montbretės – daugiametės svogūninės gėlės, kilusios iš Pietų Afrikos. Lietuvoje itin populiarios dėl taisyklingų, ryškių oranžinių, raudonų ar geltonų žiedų kekių ir ilgo žydėjimo vėlyvą vasarą. Savo formomis primena miniatiūrines gladioles.

• Žydėjimas: Liepa–rugsėjis, žydi 4–6 savaites.
• Žiedai: Ryškūs, degantys – oranžiniai, raudoni, geltoni, sudygsta ant ilgo, plono žiedynkočio.
• Lapai: Kardų formos, siauri ir ilgi, pamatiniai.
• Aukštis: 50–100 cm (yra žemaūgių ir aukštaūgių veislių).

Sodininimas ir vieta

Priežiūra

• Laistymas: Pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo laistyti reguliariai. Vasarą užsitęsus sausrai – palaistyti. Nepamirkti!
• Tręšimas: Pradedant vegetaciją – kompostas ar kompleksinės trąšos. Kartą per sezoną pakanka.
• Ravėjimas: Montbretės nepakelia konkurencijos, mėgsta švarią žemę aplink kerą.
• Apkarpymas: Nukirpti peržydėjusius žiedynus paskatina žydėti ilgiau ir energingiau.
• Atramos: Aukštaūgius rekomenduojama parišti arba sodinti prie užuovėjos.

Žiemos sąlygos

• Žiemos atsparumas: Priklauso nuo veislės. Tipiniai Crocosmia crocosmiiflora – gali žiemoti lengvais žiemos laikais neuždengtos (apie -15°C), tačiau šaltą ar be sniego žiemą dažnai apšąla.
• Geriausia:
  1. Vėlyvą rudenį (spalio pabaigoje) svogūnėlius iškasti, sudžiovinti, laikyti žiemą sausai, +5–10°C (rūsyje, nešildomoje verandos patalpoje).
  2. Šiltesnėse vietose gėlyne galima užberti storu lapų, eglišakių ar durpių sluoksniu; pavasarį nuimti dangą.
• Vazonuose montbretes lauke žiemai būtina įnešti į vėsų, sausą rūsį ar garažą.

Dauginimas

• Kerelių (svogūnėlių) atskyrimas – kasamas rudenį, motininis svogūnas skaidomas, atžalos sodinamos pavasarį.
• Sėklomis – retai, nes žydi tik po kelių metų.

Dažniausios problemos

Naudojimas

• Gėlynuose: Saulėtomis spalvomis džiugina natūralistinius, anglų, raudonų akcentų gėlynus.
• Skynimui: Puikios puokščių ir kompozicijų gėlės.
• Tinka derinti su ežiuolėmis, rudbekijomis, veronikomis, snapučiais, žemaūgėmis astromis.
• Montbretės – dekoratyvios, vėlyvos vasaros gėlės, mėgstančios saulę, purią žemę ir minimalų vargą dėl kenkėjų.
• Lietuvoje dažniausia žiemai rekomenduojama svogūnėlius iškasti arba patikimai uždengti.
• Pavasarį atskirti kerelius, sodinti šiltai ir šviesiai.
• Vėlyvą rudenį žydinčios montbretės puoš gėlyną tada, kai kitų žiedų jau mažai!

Cimbidis (lot. Cymbidium) – viena populiariausių ir ilgaamžiškiausių orchidėjų rūšių, ypač vertinama dėl ilgai išliekančių, didelių ir spalvingų žiedų. Skirtingai nei dauguma kitų kambaryje auginamų orchidėjų (pvz., falenopsiai), cimbidžiai yra daug atsparesni vėsioms temperatūroms ir natūraliai auga Himalajų, Kinijos, Japonijos bei Australijos vėsioje aplinkoje.

• Žiedai: Dideli, dažnai kvapnūs, įvairių spalvų – balti, geltoni, rožiniai, žalsvi, raudoni, rudi. Vienoje žiedyno šakoje gali būti nuo 10 iki 30 žiedų.
• Lapai: Ilgi, siauri, standūs – visžaliai.
• Aukštis: 40–100 cm (kai kurių hibridų iki 1,2 m).
• Žydėjimo laikas: Dauguma cimbidžių žydi žiemą ar anksti pavasarį.
• Žiedynai: Labai ilgaamžiai – vazoje tvirtai išsilaiko iki mėnesio.

Detalus auginimas

Žydėjimo skatinimas

• Norint, kad cimbidis žydėtų, jam būtinas vėsus ruduo – idealiu atveju vazoną pernešti į lodžiją, šiltnamį ar kitą vietą, kur naktimis temperatūra krenta iki +8–10°C, bet nebūna šalnų.
• Rudens dienos šviesa ir temperatūros svyravimai (diena šilčiau, naktį vėsiau) paskatina žiedynkočių formavimąsi.
• Dažnas nežydėjimo priežastis: per šilta žiema ar ruduo, prasta šviesa ir maistingų medžiagų stygius.

Dauginimas

• Paprasčiausias – kerų dalijimu po žydėjimo, kai persodinama.
• Kiekvienas naujas padalytas kerelis turi turėti bent 3–5 “svogūnėlius” ir išaugintus lapus.

Dažniausios problemos

• Cimbidis – ilgaamžė, vėsiam orui atspari orchidėja su dideliais, įspūdingais žiedynais.
• Svarbiausia žydėjimui – daug šviesos ir vėsus ruduo.
• Laistyti ir tręšti saugiai, persodinti kas kelerius metus, substratas orchidėjinis.
• Ši orchidėja ideali norintiems klasikinio, žiedu išsiskiriančio augalo net ir ne šiltnamyje.

Palemonas (lot. Polemonium) – tai žolinių daugiamečių augalų gentis. Visgi liaudyje ir tarp sodininkų Lietuvoje paplitęs būtent palemono pavadinimas, dažniausiai kalbama apie žydrąją kopūstgalvę (Polemonium caeruleum), kuri vertinama dėl savo švelnių žiedų ir nereiklumo.

Trumpai paprastai

• Žydėjimas: Birželis–liepa.
• Žiedai: Mėlyni, violetiniai ar balti, varpelio arba žvaigždėlapių formos, susitelkę į viršūnines kekes.
• Aukštis: 40–80 cm (kai kurios veislės iki 120 cm).
• Lapai: Plunksniški, lapeliai smulkūs, šviesiai žali.

Detalesnis aprašymas ir auginimas

Priežiūra

• Laistymas: Reguliarus, ypač sausros metu, tačiau neperliejamas.
• Tręšimas: Pavasarį naudoti kompostą arba gėlių trąšas kartą per sezoną.
• Apkarpymas: Nukirpus peržydėjusias žiedų kekes galima paskatinti antrą žydėjimą rudenį.
• Kero atjauninimas: Kas 3–5 metus galima po žydėjimo kerą padalyti ir atnaujinti vietą.

Dauginimas

• Kerų dalijimu: Paprasčiausias būdas, padalinti rudenį arba anksti pavasarį.
• Sėklomis: Sėti rudenį arba anksti pavasarį tiesiai į dirvą. Sėklos gana lengvai sudygsta.
• Savaime dažnai pasisėja.

Ligos ir kenkėjai

• Atsparus daugeliui ligų, tačiau šlapią ir užmirkusią žemę gali pulti šaknų puvinys.
• Kartais pažeidžia amarai.

Panaudojimas gėlynuose

• Tinka natūralistiniuose želdynuose, mišriuose gėlynuose, šlapiose pievose, tvenkinių pakraščiuose.
• Derinamas su snapučiais, viendienėmis, irisais, alūnėmis, astilbėmis.
• Tinka skynimui – žiedynai vazoje išsilaiko iki savaitės.
• Palemonas – ilgaamžis, žemaūgis, pavasario–vasaros žiedas, vertinamas dėl dekoratyvumo, šalčio ir sausros atsparumo, lengvos priežiūros.
• Tinka tiek pradedančiajam sodininkui, tiek natūraliam gėlynui.
• Svarbiausia – neužmirkusi nupurenta žemė ir periodinis atjauninimas kas keletą metų.