Author Archive Genutė

KĄ VADINAME PROZA, KĄ POEZIJA IR KĄ DRAMA?

Žinomoje Moljero komedijoje yra tokia scena. Praturtėjęs kvailas miestelėnas mesje Žurdenas prašo filosofijos mokytoją padėti jam parašyti meilės laiškelį. Atsakydamas mokytojas klausia Žurdėną:
Tamsta nori parašyti jai eilėraštį?
Ne, ne, —atsako Žurdenas, eilėraščio nenoriu.
Tai verčiau pageidaujate proza?
Ne, ne, nenoriu nei prozos, nei eilėraščio.
Šitaip negalima: arba vieną, arba kitą.
Kodėl?
Todėl, kad negalime reikšti savo minčių kitaip, kaip tik proza arba eilėmis.
Tiktai proza arba eilėmis?
Taip, tamsta. Viskas, kas ne proza, tai eilės, o viskas, kas ne eilės, tai proza.
Taip, o kai kalbame, tai kas gi tai yra?
Tai proza.
Kaip? Kai sakau: „Nikoli, atnešk man šliures ir naktine kepuraitę“,—tai proza?
Taip, pone.
Garbės žodis, aš visai nemaniau, kad štai jau daugiau kaip keturiasdešimt metų kalbu proza!”

Moljeras pajuokia naivų išsišokėlį Žurdeną. Tačiau ar iš tikrųjų viskas, kas nėra proza, yra eilės, ir atvirkščiai? Jeigu eilės reiškia tokį žodžių išdėstymą, kuris sudaromas galvojant apie specialų kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių, kvėpavimo pauzių eilės tvarką arba apie pasikartojančių garsų ritmą, tai ar viską, kas neturi šių požymių, galime vadinti proza?

Ne, toli gražu ne kiekvieną vadinamosios „laisvosios kalbos“ mėginimą galima priskirti prie literatūrinės prozos. Su ja nieko bendra neturi mūsų kasdieninė kalba, pasakojimai, laiškai, ataskaitos. Šiuo atveju Moljero pjesės mokytojas klydo. Literatūrinė proza tai meninės išraiškos forma, kurios medžiaga yra kasdieninė kalba, lygiai kaip molis yra medžiaga skulptūrai (o juk molio plyta nėra skulptūra) arba garsas muzikai (juk niekas nepavadins muzika vaikų riksmo kieme, nors jis taip pat susideda iš garsų).

Proza ir poezija skiriasi tuo, kad ta pati medžiaga kalba “abiejuose šiuose žanruose valdoma savo pačios ypatingų vidinių dėsnių (pavyzdžiui, yra savotiškas prozos ritmo dėsnis, kurio nelabai įgudęs skaitytojas aplamai nepastebi).

Bet juk turime dar trečią literatūrinį žanrą: dramą. O ji gali būti parašyta ir eilėmis, ir proza. Tai kūrinys, skirtas daugiausia vaidinti scenoje.

Dramos kūrinys susideda iš dialogų arba monologų, ir per veikėjų veiksmus išryškėja autoriaus sumanymas ir uždavinys. Būna dramos kūrinių, kuriuose pats autorius (pavyzdžiui, Majakovskis) parodo save scenoje ir skaito komentarus arba leidžia juos skelbti chorui (senovės graikų pjesės) tokiais atvejais autoriaus komentarai yra sceninės vaidybos elementas.

Kiekvienas šių trijų didelių, pagrindinių literatūros žanrų dar skirstomas į daugybę rūšių. Čia reikia iš karto ir ryžtingai įspėti, kad pernelyg griežtai skirti žanrus literatūros kūriniuose neįmanoma.

KOKS MUZIKOS KŪRINIO RYŠYS?

Mes skiriame vokalinius, instrumentinius ir vokalinius—instrumentinius kūrinius.

Vokaliniai kūriniai atliekami tik žmogaus balsu. Jie buvo plačiai paplitę viduramžiais, ypač renesanso epochoje.

Instrumentinės muzikos terminu apibrėžiame kūrinius, atliekamus muzikos instrumentais, solo arba ansambliu.

Vokalinė—instrumentinė muzika lygiai naudojasi tiek žmonių balsais, tiek ir muzikos instrumentais.

Instrumentinę muziką skirstome į orkestrine, kamerinę ir solinę.

Orkestriniai kūriniai rašomi įvairiems instrumentų ansambliams: simfoniniam orkestrui (mažam, dideliam ir padidintam), šokių ir džiazoorkestrui.

Toliau skirstoma jau pagal muzikines formas. Simfoniniam orkestrui kompozitoriai rašo įvairius kūrinius: simfonijas, simfonines poemas, uvertiūras, siuitas, koncertus.

Įvairaus tipo lengvosios šokių muzikos ansambliai ir džiazo orkestrai daugiausia atlieka įvairius šokius ir lengvojo žanro kūrinius.

Kamerinei muzikai priklauso kūriniai, parašyti mažam, tiksliai nustatytam instrumentų skaičiui ir jie atliekami nedidelėje salėje.

Labai įvairus yra solinės muzikos skyrius. Jai priklauso fortepijoniniai kūriniai arba kitiems instrumentams skirti kūriniai, atliekami solo ir akompanuojant fortepijonui. Tai sonatos, etiudai, preliudijos, fantazijos ir labai daug įvairių smulkių pjesių.

Vokalinė instrumentinė muzika skirstoma į draminę, chorinę ir solinę.

Pagrindinės draminės muzikos formos opera, muzikinė drama, operetė ir baletas. Šioms formoms būdinga draminis veiksmas ir tai, kad jos vaidinamos scenoje. Kiekvienoje iš šių formų dalyvauja vaidybos elementai, orkestras ir dainavimas; pavyzdžiui, opera ir operetė daugiausia remiasi dainavimu, drama orkestru, o baletas šokiu.

Chorinės muzikos skyriuje svarbiausiomis laikomos dvi jos formos: oratorija ir kantata.

Oratorija stambus kūrinys chorui, solistams vokalistams ir orkestrui, parašytas draminiu siužetu, bet skirtas koncertiniam atlikimui. XVII – XVIII amžių oratorijų turinys buvo daugiausia religinis; naujos oratorijos rašomos dabartinio gyvenimo temomis.

Kantata tai mažesnis kūrinys solistams, chorui ir ansambliui, parašytas įvairia tematika ir laisva forma.

Chorinei muzikai priklauso taip pat dainos pagrindinė solinės vokalinės instrumentinės muzikos forma.

KAS PADARĖ PIRMAJĮ ORO BALIONA

Nuo senovės laikų žmonės svajojo pakilti nuo žemės ir kaip paukščiai lakstyti ore. Apie tai byloja legenda apie Ikarą ir Dedalą. kurie vaškiniais sparnais pakilo į erdvę.

Praėjusių amžių istorija žino nemaža mėginimų užkariauti dangaus erdvę, kurie, beje, rėmėsi ne tiek skridimo principu, kiek už orą lengvesnių kūnų kilimo į orą principu.

Tarp daugelio pionierių, mėginusių skraidyti padangėje, didelės šlovės nusipelnė du prancūzai, broliai Mongolfjė. 1783 metais jie pagamino už orą lengvesnį laivą—oro balioną. Brolių Mongolfje baliono apvalkalas buvo padarytas iš popieriaus bei drobės ir pripildytas įšildyto oro, kuris, kaip ir dujos, lengvesnis už šaltą orą. 1783 metų liepos mėnesio 4 dieną, dalyvaujant didžiulei miniai, brolių Mongolfje balionas pakilo į orą ir per dešimt minučių pasiekė apie 500 metrų, aukštį.

Po kelių Savaičių brolių Mongolfje rekordą sumušė prancūzų fizikas Šarlis (1746—1823). Jo balionas, pripildytas vandenilio, už orą lengvesnių dujų, per dvi minutes pasiekė 1000 metrų aukštį.

Šiais bandymais susidomėjusi Paryžiaus Mokslų akademija pasiūlė broliams Mongolfje pakartoti savo bandymą. Tai įvyko 1783 metų rugsėjo mėnesį. Šį kartą prie oro baliono buvo prikabintas narvas su pirmaisiais dangaus keleiviais avimi ir antimi. Skridimui pasibaigus sėkmingai, daugelis drąsuolių panoro leistis į oro keliones. Netrukus du drąsūs prancūzai. d’Arlandas ir Ševalj de Rozj, pakilo į orą Mongolfje tipo balionu. kuris tada buvo vadinamas stačiai mongolijera.

Pirmųjų aeronautų sėkmė paskatino daryti naujus bandymus. 1785 metais prancūzas Fransua Blanšaras (1753—1809), pasinaudodamas palankiu vėju, oro balionu skraidė viršum Lamanšo kanalo.

Palengva oro balionai vis labiau tobulinami, jie naudojami įvairiems praktiniams uždaviniams. Ir pirmiausia kariniams tikslams kaip stebėjimo postai. 1870 metais, Paryžiaus apsiausties metu, iš miesto buvo paleisti 64 balionai, kurie pernešė 2500 tūkstančių laiškų. Kitose šalyse tuo laikotarpiu oro balionai taip pat buvo naudojami kariniams tikslams.

Oro balionus buvo pradėta naudoti ir moksliniams tyrinėjimams. Vieną iš pirmųjų mokslinių skridimu atliko du prancūzų mokslininkai: Bio (1774—4862) ir GeiLiusakas (1778—1850), kurie 1804 metais pakilo į 7000 metrų aukštį ir išbuvo ten apie šešias valandas. Tais laikais tai buvo stačiai fantastiškas rezultatas.

Tačiau oro balionas turi esminį trūkumą: jis nevaldomas ir lekia ten, kur jį neša vėjas. Šis trūkumas neleido oro balionams visiškai nugalėti oro erdvę. Jau vėliau tai padarė lėktuvas.

KADA BUVO IŠRASTAS MIKROSKOPAS?

Tada, kai buvo išrastas žiūronas, Vadinasi, apie 1600 metus. Žinomojo olandų optiko Zacharijaus Janseno dirbtuvėje Midelburge, vienoje iš garsiausiųjų Europoje dirbtuvių, buvo sukonstruotas ir mikroskopas.

Kaip ir žiūronas, turėjęs didelę reikšmę astronomijai, mikroskopas daug padėjo vystytis medicinai ir biologijai. Tačiau XVII amžiuje astronomija domino mokslininkus žymiai daugiau, negu mokslas apie gyvuosius organizmus. Todėl ir astronominis žiūronas, t y teleskopas, buvo patobulintas žymiai greičiau, negu mikroskopas.

Mikroskopas yra optinis prietaisas. su kuriuo galima gauti padidintus paprastomis sąlygomis nematomų daiktų vaizdus. Apžiūrinėdamas daiktą plika akimi iš geriausio matymui atstumo, t. y. per kokius 25 centimetrus, stebėtojas gali atskirti jo dalis tuo atveju, jeigu tarpas tarp jų yra apie 0,1 milimetro, o bakterijos, smulkūs kristalai yra žymiai mažesni. Su mikroskopu jau galima atskirti daiktų detales, jeigu atstumas tarp jų apie 0,0002 milimetro. Mikroskopas gali didinti visiems žinomos lupos išgaubto lęšio savybių dėka.

Antonis Levenhukas (1632—1723), kuris atrado bakterijas savo tyrinėjimams naudojosi atskirais didinamaisiais stiklais, kurie tais laikais ir atstojo vadinamąjį paprastą mikroskopą. Šiuo metu mikroskopai daromi iš ištiso lęšių komplekso ir yra labai tikslūs prietaisai. Levenhuko lęšių dydis prilygo segtuko galvutei, todėl, norint jais naudotis, reikėjo nepaprasto vikrumo ir puikaus regėjimo.

Pirmąjį tobulesnės konstrukcijos mikroskopą 1667 metais aprašė anglų mokslininkas Robertas Hukas (1635—1703). Šis prietaisas jau buvo aprūpintas įtaisu, apšviečiančiu tiriamus objektus. Išlikę su šio mikroskopo pagalba padarytų stebėjimų piešiniai rodo, kad jau tada jis buvo tikslus ir labai naudingas prietaisas moksliniams tyrinėjimams.

KAS YRA ATOMINIS GREITINTUVAS?

Atominis greitintuvas – fiziko prietaisas branduoliams tirti. Prietaisas — tai skamba kukliai. Greitintuvai yra milžiniški įrenginiai, kurių dydį galima palyginti su gyvenamaisiais namais, o svorį… Duosime konkretų pavyzdį.

Didžiausias pasaulyje greitintuvas – sinchrofazotronas, pastatytas Tarybų Sąjungoje 1956 metais, turi magnetą, kurio masė yra 36 tūkstančiai tonų. Jis patalpintas dideliame pastate, sulig keliais aukštais.

O kam reikalingas fizikams šis brangiai kainuojantis, galingas įrenginys? Sudaryti srautui pagreitintų įkrautų dalelių. su kuriomis galima ištirti atominių branduolių sandarą, išaiškinti jėgas, kurios jungia vieną su kita sudėtines šių branduolių dalis, ir daugeliui kitų mokslinių tikslų.

Galima sakyti, kad greitintuvas atomininkui fizikui yra savotiška patranka, kuria jis gali „šaudyti“ į atomų branduolius.

Kiekvienas greitintuvas (o jų yra daug ir įvairių tipų) pagreitina įkrautas daleles su elektros ir magneto jėgų pagalba. Šios dalelės (įvairių elementų elektronai, protonai, deutronai, jonai) turi būti elektros krūvio nešėjos nes elektros ir magneto jėgos gali veikti tik įelektrintas daleles. Elektronas yra elementaraus neigiamos elektros krūvio nešėjas, protonas ir deutronas (susidedąs iš protono ir neutrono) elementaraus teigiamos elektros krūvio nešėjai, o jonai yra paprasti įkrauti atomai, netekę dalies elektronų, sudarančių jų išorinius apvalkalus, arba gavę atliekamų elektronų, vadinasi, dalelės, turinčios teigiamą ir neigiamą elektros krūvį.

Elektros jėgos, veikiančios greitintuvuose greitinamas daleles, atlieka maždaug tą patį vaidmenį, kaip patrankos vamzdyje parakui degant susidarančių dujų stangrumo jėgos. Pabūklo sviedinys greitėja tik per tą trumpą laikotarpį, kai jis yra vamzdyje, nes tik tada jį veikia dujų stangrumo jėgos. Tuo momentu, kai sviedinys išlekia iš vamzdžio, dingsta jo judėjimą greitinančios jėgos, ir toliau sviedinys lekia iš inercijos.

Vadinasi, sviedinio veikimo spindulys labai daug priklauso nuo vamzdžio ilgio. Tai gerai Žino inžinieriai – artileristai ir toliašaudes patrankas visada gamina ilgais vamzdžiais.

Panaši problema kyla ir inžinieriams-atomininkams, kurie stato greitintuvus, tik Žymiai didesniu mastu. Norėdami sudaryti tinkamas sąlygas dalelėms spartinti, jie turi iš tam tikslui skirtos kameros pašalinti pavojingiausia priešą – orą. Kameroje greitinamas atominis sviedinys lėkdamas neturi sutikti nė vienos oro dalelės, nes toks susidūrimas sviediniui visada pražūtingas. Be to, inžinieriai atomininkai turi sudaryti tokias technines sąlygas, kad dalelės greitėtų kuo ilgiausiu keliu, nes tik tada galima suteikti dalelėms didelį greitį, vadinasi, ir didelę energiją.

Todėl ir daromi greitinimo vamzdžiai, ilgos vakuumo kameros, panašios į patrankų vamzdžius, arba uždarų Žiedų formos kameros, kurių viduje dalelės gali daug kartų suktis uždaromis trajektorijomis orbitomis.

O kaip priversti daleles judėti kreivomis trajektorijomis, pavyzdžiui, apskritimine orbita? Šiam tikslui reikia panaudoti tam tikrą jėgą.

Pasirodė, kad šiam tikslui geriausiai tinka magnetinės kilmės jėgos. Taigi paprastai greitintuvai turi galingus elektromagnetus, kurie sudaro stiprius magnetinius laukus. Tačiau net šie galingi magnetai gali priversti daleles daryti tik labai didelių spindulių ratus.

Dalelė palengva įeina pro nedidelę anga. Greitinanajame vamzdelyje dalelė palengva įgauna vis didesnį greitį, lėkdama tuštumoje tik viena kryptimi. Dalelė „persiskelia galvą” į diską

Greitintuvo vakuumo kameroje dalelės judėjimas greitėja kreiva trajektorija (paprastai apskritimine arba artima apskritimui), daug kartų (šimtus tūkstančiu arba milijonus kartų) pralėkdama ja

Kaip tik dėl šių veiksnių atominiai greitintuvai yra tokie stambūs. Jų spartinamos dalelės, kad pasiektų didelį greitį, paprastai turi padaryti kelis šimtus tūkstančių apsisukimų, kurių metu jos nulekia kelią, lygų kelioms dešimtims tūkstančių kilometrų, o kartais ir dar ilgesnį. Dubnoje esančio Jungtinio instituto sinchrofazotrone greitinami protonai, kurie per 3,3 sekundės orbita apsisuka 4,5 milijono kartų. Per tą laiką jie nubėga 2,5 karto ilgesnį kelią, negu atstumas nuo Žemės ligi Mėnulio.

Tai labai ilgas kelias. Ir kiekvienas protonas, kuris jį nubėga, palieka greitintuvo vakuuminę kamerą greičiu, artimu šviesos greičiui. Beveik trys šimtai tūkstančių kilometrų per sekundę!

Atominiai greitintuvai yra labai brangūs įrenginiai, bet jų statyba šimteriopai apsimoka. Kiek iš tikrųjų be galo vertingų Žinių apie medžiagos sandarą ir mikrodalelių sąveiką gauta su jų pagalba! Artimiausia ateitis parodys, ką jų dėka galės padaryti fizikai. Visose pasaulio atominėse laboratorijose be paliovos vyksta galingų greitintuvų statybos lenktynės. Kiekvieno iš jų pasas yra elektronovoltais išreikšta pagreitintų dalelių energija, kurią atominis greitintuvas suteikia greitinamoms dalelėms. Pirmuosiuose greitintuvuose ši energija buvo lygi keliems šimtams tūkstančių elektronovoltų, šiuo metu ji viršijo jau dešimt milijardų šių vienetų.

Ši branduolinės fizikos sritis vystosi nepaprastai, sparčiu tempu. Naujausiais greitintuvais ne tik galima skaldyti atomų branduolius ir pažinti jų skilimo dėsnius, bet jie taip pat atskleidžia dideles galimybes dirbtinei medžiagos sintezei vykdyti. Jie padeda kurti naujas mikrodaleles, įgalina gauti naujus elementus, tokius, kokių natūralių gamtoje nepasitaiko.