Author Archive Genutė

Paprastasis lazdynas – 2 – 6 m aukščio krūmas. Lapai – pražanginiai tamsiai žalias, apačia , gana stambūs, 6-12 cm ilgio, ovalūs, su trumpomis aštriomis viršūnėlėmis, dvigubai dantytais kraštais, plaukuoti; viršus šviesesnė. Žiedai – vienalyčiai.

Lazdynai yra vienanamiai augalai. Kuokeliniai žiedai su žirginėlius. Piesteliniai susitelkę į daugiažiedžius žiedynus žiedai sukrauti po du pumpuro formos žiedyne. Vaisius apvalus arba pailgas rausvai geltonas riešutas, apgaubtas gožele.

Žydi anksti pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais.

Vaisiai prinoksta rugsėjyje. Manoma, kad lazdyną soduose augino jau Pompėjos gyventojai. Apie lazdyno naudą rašė romėnų poetas Vergilijus. IV-III a. pr. m. e. jį augino čerkesai. Lietuvoje lazdyną, kaip vaisinį augalą, žmonės pradėjo auginti XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje. Selekcininkai išvedė nemažai kultūrinių veislių.

Dabar lazdynas auga Euroazijos ir Šiaurės Amerikos miškų zonose. Lietuvoje auga lapuočių ir mišriuose, taip pat spygliuočių miškuose, palaukėse, kirtimuose, upių ir kalvų šlaituose.

Gydomoji žaliava – lapai, stiebų žievė ir branduoliai.

Riešutų branduoliai yra labai skanūs ir maistingi. Juose yra iki 70% riebalų, 15-17% baltymų, 3,5-8% cukraus, 3,2% ląstelienos, 2-3% aromatinių medžiagų, mineralinių medžiagų (geležies, jodo, kalcio), vitaminų (E, B1, karotino). Lapuose yra 0,04% eterinio aliejaus, glikozido miricitrozido, palmitino rūgšties, sacharozės, vitamino C, žievėje – eterinio aliejaus, tanidų, flobafenų, betulino, lignocerilinio alkoholio.

Lazdyno vaisiai – riešutų branduoliai – gerina krūtimi maitinančių motinų pieno liaukų funkciją (didina pieno išsiskyrimą), tirpdo akmenis sergant inkstų akmenlige, trukdo kauptis dujoms žarnyne.

Žievėje esantis eterinis aliejus ir kiti gydomieji komponentai sutraukia kraujagysles, veikia antiseptiškai ir gydo uždegimus. Žievės nuoviru gydomos išsiplėtusios venos, flebitai, kapiliarinis kraujavimas. Aprašoma, kad lapų nuoviras vartojamas nuo prostatos hipertrofijos.

Iš lapų ir žievės gaminami nuovirai (vieną valgomąjį šaukštą lapų ar žievės reikia užpilti stikline karšto vandens, kaitinti tol, kol užvirs, paskui palaikyti vieną valandą ir perkošti, išgerti per dieną).

Žmonės sutrintus riešutų branduolius vartoja nuo plaučių ligų, karščiavimo ir inkstų akmenligės.

Riešutų branduolius su medumi žmonės valgo nuo mažakraujystės ir reumato. Susmulkinti ir sumaišyti su kiaušinio baltymu jie vartojami nudegimams gydyti. Riešutų branduolių aliejumi žmonės gydo epilepsiją ir askaridozę.

Aliejumi įtrinama galvos oda, kad mažiau slinktų plaukai. Žolelių nuoviras tinka nuo viduriavimo. Iš lapų gaminama vertinga ir skani arbata, kuri skatina šlapimo išsiskyrimą. Lapų nuoviras geriamas sergant.

Plunksninė kalankė – šiai storalapių šeimai priklauso 130 rūšių augalai. Plunksninė kalankė savaime auga akmeningose dirvose, 1000-2500 m aukščio kalnuose, Madagaskaro, Havajų salose, taip pat smėlėtose pajūrio ir uolėtose upių pakrantėse, Afrikoje, Azijoje, tropikuose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Lietuvoje galima auginti šiltnamyje arba kambaryje kaip dekoratyvinį ir vaistingą augalą. Tarybų Sąjungoje auginama pietuose (Adžarske ir kt.).

Tai daugiametis žolinis augalas, kurio stiebas tiesus, sultingas, apačioje sumedėjęs, išauga iki 20-30 cm aukščio. Lapai stori ir sultingi, su trumpais lapkočiais. Lakštas – elipsiškas arba kiaušiniškas, kraštas dantytas. Iš pradžių lapai esti paprasti, augdami tampa sudėtiniais neporiniais (3-5) plunksniniais lapeliais, dėl ko ši rūšis ir vadinama plunksnine kalanke.

Lapų pakraščiuose išauga gemaliniai pumpurai, jie išleidžia keletą lapelių ir šakneles – taip ir dauginasi. Žiedai – žalsvi, vėliau rausvi, vamzdeliniai ir sudaro šluotelinį žiedyną. Žydi gausiai, bet nereguliariai. Lietuvos žmonės plunksninę kalankę kartais išsiaugina bute ir dažnai vartoja buityje bei gydymui.

Vaistinei žaliavai ruošiama antžeminė augalo dalis (lapai ir stiebas).

Ji nuplaunama, laikoma tamsioje vietoje (5-10°C) septynias paras. Paskui susmulkinama, išsunkiamos sultys ir išvaloma nuo priemaišų. Tai skaidrus opolescuojantis, gelsvai oranžinės spalvos, karstelėjusio skonio, aromatinio kvapo skystis.

Plunksninės kalankės šviežioje žaliavoje yra iki 94% vandens, 1,4% pelenų, flavonoidų, polisacharidų, daug organinių rūgščių (obuolių, citrinos, oksalo), raugų, taip pat mikroelementų ir makroelementų: kalcio, vario, geležies, magnio, aliuminio, silicio, mangano, vitaminų ir kt.

Kalankės sulčių farmakologinį poveikį 1968 metais pripažino TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos Farmakologinis komitetas ir leido vartoti gydymui. Plunksninės kalankės sultimis ir iš jų pagamintu tepalu gydomi odos audinių uždegimai. Jos nedirgina odos, gleivinės, gerai išvalo iš žaizdų ir opų nekrozinius audinius, padeda joms greičiau užgyti.

Chirurgai iš kalankės pagamintais preparatais gydo ilgai negyjančias ir pūliuojančias žaizdas, pragulas, trofines opas. Stomatologai jais gydo paradontozę, stomatitą ir kitus burnos gleivinės uždegimus.

Akušerijoje ir ginekologijoje kalankės preparatais gydomos gimdos kaklelio žaizdelės, spenelių įtrūkimas ir kt.

Mokslininkai nustatė, kad iš kalankės pagamintus preparatus galima derinti su antibiotikais, taikyti fizioterapijoje, refleksoterapijoje. Lietuvos žmonės kalankės sultimis gydo nudegimus, egzemą, įvairių vabzdžių bei gyvačių įkandimus, žaizdas, gerklę, stabdo kraujavimus.

1982 metais V. Sirobokovas, A. Jevtušenka ir kiti Kijevo medicinos instituto darbuotojai ištyrė kalankės antivirusines savybes ir nustatė, kad iš 52 tirtų rūšių aštuonios pasižymi dideliu viricidiniu aktyvumu, todėl rekomenduojama gripo gydymui ir profilaktikai.

Farmacijos pramonė išleidžia kalankės sultis flakonuose po 100 ml ir ampulėse. Preparatą reikia laikyti tamsioje vietoje ir ne aukštesnėje kaip 10°C temperatūroje.

Pagal senovės graikų padavimus, širdažolė buvo pavadinta išmintingojo kentauro Chirono, sumanaus gydytojautojo, garbei. Šio augalo sultimis jis gydė žaizdas, dėl to širdažolė ir buvo vadinama „kentauro žole”. Širdažolė žolinis iki 35 cm aukščio augalas su trumpa liemenine šaknimi. Žiedai smulkūs, susitelkę stiebo viršūnėse skydelių pavidalo ryškios rožinės spalvos žiedynais. Žydi nuo birželio mėnesio iki rudens. Paplitusi daugiausia TSRS europinės dalies vidutinėje ir pietinėje juostose ir Kaukaze, Ukrainoje, rečiau aptinkamas Vidurinėje Azijoje. Dažniausiai auga užliejamosiose pievose, miškų aikštelėse, laukymėse.

Renkama antžeminė augalo dalis žydėjimo pradžioje, kol pašakninės skrotelės lapai dar nepradėję gelsti ir džiūti. Augalas turi karčiųjų ir dažančiųjų medžiagų, glikozidų, vitaminų, eterinio aliejaus ir alkaloidų. Medicinoje širdažolė vartojama apetitui žadinti ir virškinimui gerinti. Bulgarų tyrinėtojų duomenimis, augalo antžeminė dalis stimuliuoja skrandžio ir žarnyno sulčių susidarymą.

Liaudyje širdažolės nuoviras geriamas sergant įvairiomis skrandžio ir žarnyno ligomis: gastritu, esant padidėjusiai sekrecijai, dizenterija, dispepsija, meteorizmu, esant rėmeniui, vėmimui, kaip kirmėles varantis vaistas, sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, mažakraujyste, nuo alkoholizmo. Vandeninis antpilas (skaičiuojant 10 g žolės 200 ml verdančio vandens) geriamas po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną esant sumažėjusiam skrandžio turinio rūgštingumui, vidurių užkietėjimui, sergant kepenų ligomis, susijusioms su nepakankama tulžies sekrecija. Augalo žolė dedama į kai kurias skrandžio arbatas ir karčią tinktūrą.

Apskritalapė saulašarė priklauso saulašarinių (Droseraceae) šeimai. Tai daugiametis, 10—20 cm aukščio, smulkus, biologiniu atžvilgiu įdomus augalėlis. Aptinkamas durpingose vietose, samanynėse, ten, kur auga spanguolės (Vaccinium oxycoccus).

Saulašarė minta smulkiais gyvūnėliais — musėmis, uodais ir kitais vabzdžiais, kuriuos augalas virškina savo lapais ir pasisavina maisto medžiagas specialiais lapų čiulptukais. Mūsų sąlygomis žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais baltais, smulkiais žiedeliais.

Vaistinei žaliavai (Herbą Droserae, Herbą Rorellae, Herbą Roris salis) renkama visa antžeminė augalo dalis žydėjimo metu ir tuojau džiovinama. Gerai išdžiovinta žaliava turi būti tamsiai rausvos spalvos, kurią reikia laikyti sausoje vietoje stikliniuose buteliuose.

Žaliavoje randama eurino, naftochinono, raudonos dažo medžiagos, juglono, organinės rūgšties (obuolinės, citrininės), mineralinių druskų, ypač kalio ir kalcio.

Žaliava bei iš jos pagaminti preparatai vartojami sergant bronchų kataru, kokliušu, nervinio pobūdžio kosuliu ir kitais kvėpuojamųjų takų sutrikimais.

Geltonžiedis barkūnas priklauso ankštinių (Leguminosae) šeimai. Dvimetis, žolinis, maloniai kvepiantis laukų augalas. Mūsų krašte auga dvi barkūnų rūšys — geltonžiedis ir baltažiedis.

Vaistinei žaliavai (Herbą Meliloti, Summitates Meliloti, Herbą Meliloti citrini) tinka tiktai geltonžiedis barkūnas. Žolė pjaunama žydėjimo metu, džiovinama natūraliai.

Žaliavoje svarbiausios medžiagos yra kumarinas ir melilotinas. Manoma, kad kumarinas ir jo junginiai organizmą daro jautresnį ultravioletiniams spinduliams — daugiau jų pasisavina.

Mokslinėje medicinoje vartojama raminamiems kompresams, žaliam trauklapiui gaminti ir t. t.

Grynas kumarinas plačiai naudojamas tabako pramonėje ir kt. Nedideliais kiekiais žaliavoje randama dikumarino, kuris tam tikrais atvejais gali būti sėkmingai pavartotas nuo smarkaus kraujo krešėjimo