Iš pradžių apie panašumą. Prisiminkime tokią mums žinomą padėtį, kai priešais žmogų atsiranda netikėta ir nežinoma jam kliūtis. Pavyzdžiui, užsikirto durų užraktas arba pusiaukelėje sugedo motociklas. Ar tokiais atvejais žmogus nesielgia kaip ta beždžionė, mėginanti atidaryti dėžutę? Iš pradžių jis daro daug judesių, kurių vienas, pradžioje net nežinia koks, pasirodo sėkmingas. Daug kartų pakartoję visus judesius, mes darome kaip tik tą, kuris reikalingas motorui paleisti arba užsitrenkusioms durims atidaryti.
Toks mąstymas (panašus ) gyvulių mąstymą), vykstantis praktikoje, veikloje, vadinamas vaizdiniu motoriniu (vyksta kažkas panašaus į įvairių veiksmų bandymą). Bet žmogus sugeba ir kitaip mąstyti — abstrakčiai, atitrauktai. Užuot ėmęsis daugybės chaotiškų ir nereikalingų veiksmų, jis gali pamąstyti. Jis prisimena visa tai, ką žino tuo klausimu (mūsų pavyzdyje — apie motociklo motoro sugedimo priežastis), numato elgimosi planą ir tik tada pradeda sistemingai, tvarkingai, o drauge ir sėkmingiau veikti. Toks mąstymas pranašesnis ne tik tuo, kad sutaupo jėgų. Jis pirmiausia leidžia panaudoti žinias, įgytas iš kitų žmonių. Šios žinios yra sukauptos mūsų galvoje sąvokų pavidalu.
Žinios (sąvokos) ir įgyjamos, ir naudojamos kalbos dėka. Žodžiais kiti žmonės perteikia mums savo įgytą patyrimą. Mes naudojame žodžius (vadinamojoje vidinėje kalboje), mąstydami, kaip spręsti iškilusius uždavinius.
Žodinis, atitrauktas mąstymas prieinamas žmogui dėl to, kad jo smegenys per ilgą evoliucijos procesą įgudo sudaryti ypatingus nervinius ryšius. Šie ryšiai vadinami antrąja signaline (žodine) sistema.
Kaip, prisitaikant prie aplinkos, erelis pasidarė akylas ir įgijo aštrius nagus, o žuvis — pelekus ir žiaunas, taip ir žmogui išlavėjo smegenys, sugebančios reaguoti į žodžius— visų išorinio pasaulio daiktų ir reiškinių signalus. Žodžiai, žadinantys smegenų veiklą, įgalina vykti mąstymo procesui ir be tiesioginio kontakto su daiktais. Šį kontaktą atstoja žodžiai (prisiminkite: gyvulys galvoja tik tada, kai mato daiktus ir veikia jais), jie atskleidžia nepaprastai dideles pažinimo galimybes. Jeigu betarpišką kontaktą su daiktu gali atstoti žodis, vadinasi, aš galiu žinoti apie daiktą visa tai, ką apie jį žino kiti žmonės, arba gausiai praturtinti savo sąmonę kitų išmanymu. Taigi tas dalykas, kad mūsų išmanymas susideda iš daugelio žmonių kartų patyrimo, pasiekusio mus kalbos dėka, daro mūsų mąstymą itin galingą. Juk naudojamės ne siauru asmeniniu patyrimu, o visos žmonijos įgytu patyrimu.
Smegenų funkcijos, kurių dėka žmogus gali naudotis žodžiais, ypač domina mokslininkus, ir todėl, nors šios funkcijos (t. y. antroji signalinė sistema) yra atrastos palyginti neseniai (tai padarė akademikas I. Pavlovas daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus), yra daug tyrinėjimų, aiškinančių mums tuos dėsningumus, kuriems tos funkcijos pavaldžios.