Paulius – apie viską….

Visas temas pradėkime nuo saves….

Author Archive vytasss

  • Home   /  
  • Articles posted by vytasss
    • ( Page43 ) ( Page43 )

Geodeziniai matavimai

Prieš pradedant matuoti planimetru, reikia patikrinti, ar:

1) atskaitų ratukas sukasi laisvai, be sutrikimų;

2) atskaitų ratuko plokštuma statmena vedamosios svirtelės ašiai.

Pirmas reikalavimas tikrinamas ranka pasukant atskaitų ratuką. Iš inercijos jis turi suktis 3-5 s. Atskaitų ratuko sukimosi laisvumą galima reguliuoti prie ašies galų esančiais sraigteliais.

Tarp atskaitų ratuko ir vernjero esant nedideliam tarpeliui, gali būti sunkiau skaičiuoti padalas ant ratuko. Šį tarpą taip pat galima reguliuoti prie vernjero esančiais sraigteliais. Tarpas tinkamas, kai tarp ratuko ir vernjero telpa plono popieriaus lapelis.

Atskaitų ratuko reguliavimo kokybė tikrinama apvedant tą figūrą keletą kartų. Kad matavimo rezultatų neveiktų kontūro netikslaus apvedimo paklaida, naudojama kontrolinė liniuotė. Atskaitos gali skirtis 2-3 planimetro padalomis.

Antras reikalavimas tikrinamas apvedant objekto kontūrą pagal dvi skirtingas planimetro padėtis: kai polius yra vedamosios svirtelės dešinėje ir kairėje. Reikalavimas tenkinamas, jei atskaitų skirtumų santykinė paklaida ne didesnė kaip 1:250. Jei sąlyga netenkinama, kiekvieną plotą reikia matuoti esant skirtingoms planimetro poliaus padėtims. Gautų reikšmių vidurkis yra ieškomasis plotas.

Prieš matuojant reikia nustatyti planimetro padalos vertę k ir konstantą q. Padalos vertė randama apmatavus planimetru iš anksto žinomą sklypo plotą. Dažniausiai pasirenkamas plano arba žemėlapio koordinačių tinklo kvadratas. Topografiniuose planuose ir žemėlapiuose, kurių mastelis 1:500, tokio kvadrato plotas lygus 0,25 ha, 1:1000 — 1 ha, 1:2000 — 4 ha, 1:5000 — 25 ha ir 1:10 000 — 100 ha. Pasirinktą kvadratą apvedus vedamosios svirtelės adatėle, kai polius yra šalia matuojamojo ploto, gaunama n planimetro padalų, atitinkančių kvadrato plotą P.

Kaip jau minėta, k reikšmė priklauso nuo vedamosios svirtelės Ri ilgio. Norint gauti k’ (suapvalintą), kurį patogiau naudoti skaičiuojant, reikia apskaičiuoti naują svirtelės ilgį ir perstatyti atskaičiavimo mechanizmą:

Nustatant planimetro konstantą q, reikia tą patį sklypo plotą išmatuoti esant poliui šalia matuojamojo sklypo ir jo viduje. Tariama, kad sklypo plotas, kai polius šalia matuojamosios figūros.

Geodeziniai matavimai

Matuojant sklypų plotus planimetru, reikia, kad atskaitų ratukas dirbant būtų ant vienodo šiurkštumo lygaus ir horizontalaus paviršiaus, planimetro svirtys nesudarytų mažesnio kaip 30° ir didesnio kaip 150° kampo, pradėti matuoti tokiame taške, kai kampas tarp svirtelių artimas 90°. Kiekvieno sklypo plotas matuojamas esant dviem planimetro poliaus padėtims. Kad matavimo tikslumas būtų didesnis, tą pati plotą galima apvesti planimetru kelis kartus, o atskaičiuoti tik pradedant vesti ir jų užbaigus. Taip gaunamas padalomis išreikštas keleriopas plotas.

Matavimo rezultatus reikia tikrinti. Tikrinamos plotų reikšmės, gautos esant planimetro poliui skirtingose padėtyse. Leistinas skirtumas priklauso nuo plotų dydžio. Kai sklypo plotas iki 200 planimetro padalų, leistinas skirtumas 2 padalos, kai plotas 200-1000, — 3 padalos, kai sklypo plotas 1000-2000, — 4 padalos, o kai daugiau kaip 2000, — 5 padalos.

Kadastriniai matavimai

Zonoje, greta zonos ašinio ir kraštinių meridianų, nubrėžti papildomi meridianai. Matyti, kad toliau nuo ekvatoriaus atstumai tarp meridianų mažesni ir ašigaliuose jie sueina į vieną tašką. Ši savybė vadinama meridianų artėjimu.

Meridianų artėjimas reiškiamas kampu y, kurį sudaro meridiano liestinė taške su linija, išvesta per tą tašką lygiagrečiai ašiniam meridianui.

Yra meridianų artėjimas plokštumoje arba Gauso meridianų artėjimas sferos ir elipsoido paviršiuje.

Kampo v ir taško geografinių koordinačių sferos paviršiuje priklausomybė randama.

Iš jos aišku, kad ekvatoriuje meridianų artėjimo kampas y lygus nuliui. Tolstant nuo ekvatoriaus, jis didėja. Ašigaliuose kampas lygus geografinių ilgumų skirtumui.

Jeigu atstumas tarp taškų A ir B didelis, taikoma tikslesnė meridianų artėjimo kampo skaičiavimo formulė.

Meridianų artėjimo kampas y Gauso ir Kriūgerio projekcijos plokštumoje.

Kai taškas yra ant ekvatoriaus arba ašinio meridiano, kampas y lygus nuliui. Jei taškas yra rytus nuo ašinio meridiano, tai y teigiamas, jei į vakarus, — neigiamas.

Žemės paviršiaus taškų altitudės

Lietuvoje sudarant planus ir žemėlapius, tiriant geodinaminius reiškinius ir kitokiems reikalams naudojama vieninga aukščių sistema.

Taško aukščiu, arba altitude, vadinama trečioji koordinačių sistemos koordinatė, lygi taško atstumui nuo nulinio paviršiaus svambalo linijos (sunkio jėgos) kryptimi. Matematiniu nuliniu paviršiumi vadinamas referencinio elipsoido paviršius. jį projektuojami Žemės paviršiaus kontūrai sudarant planus ir žemėlapius. Taškų altitudėms skaičiuoti naudojamas kitas nulinis paviršius, vadinamas lygio (geoido) paviršiumi.

Kadangi vidutinis Pasaulinio vandenyno lygis dar nenustatytas, valstybės naudoja skirtingus lygio paviršius taškų altitudėms skaičiuoti. Lietuvoje nuo 1945 m. taškų altitudės skaičiuojamos nuo vidutinio Baltijos jūros vandens paviršiaus lygio, nustatyto 1825-1840 m. Šis lygis pažymėtas brūkšniu varinėje plokštelėje, kuri įmontuota tilto per kanalą atramoje Kronštate. Plokštelė su brūkšniu vadinama Kronštato futštoku, o aukščių sistema — Baltijos aukščių sistema.

Kadastriniai matavimai

Aukščių skirtumai tarp taškų nustatomi niveliuojant. Kronštatas yra Suomių įlankos Kotlino saloje. 1930 m. tiksliai niveliuojant ledu nuo Kronštato futštoko iki Lomonosovo mieste esančios markės Nr. 173 (markė — ženklas su žinoma altitude), gauta markės altitudė 5,4608 m. Ši markė yra pradinis taškas nustatant taškų altitudes Baltijos aukščių sistemoje.

Kitų jūrų bei vandenynų futštokų nuliniai brūkšniai, nustatyti Baltijos aukščių sistemoje, yra žemiau Kronštato futštoko nulinio brūkšnio

Altitudės, apskaičiuotos nuo Kronštato futštoko nulinio brūkšnio, vadinamos absoliutinėmis altitudėmis. Jeigu altitudės skaičiuojamos nuo kito lygio, tai jos vadinamos sąlyginėmis. Sąlyginės altitudės naudojamos sprendžiant vietinės reikšmės uždavinius.

Taškų, nutolusių nuo Kronštato tūkstančius kilometrų, absoliutinės altitudės nustatytos su tokiomis paklaidomis: Novosibirske — 62,3 mm, Krasnovodske — 71,4 mm, Jakutske — 92,7 mm, Vladivostoke — 111,6 mm.

Pagrindinių vandentiekio įrenginių išdėstymas ir jų tarpusavio ryšys

Vandentiekio schemos ir pagrindinių.

Šiuolaikiniuose vandentiekiuose, skirtuose miestams, gyvenvietėms aprūpinti vandeniu, įrengiama nemaža svarbią reikšmę turinčių įrenginių. Pagrindinės vandentiekio schemos įrenginiai yra:

a) vandens ėmimo ir surinkimo įrenginiai, kuriais imamas iš atvirųjų vandens telkinių ar surenkamas požemio vanduo;

b) vandens siurbimo ir pakėlimo įrenginiai, t. y. siurblių stotys su atitinkamais mechanizmais, tiekiančiais vandenį vamzdžiais į vandens gerinimo ar vandens atsargų laikymo statinius arba tiesiog vartotojams;

c) įrenginiai vandeniui gerinti, dezinfekuoti;

d) vandentiekio bokštai ir rezervuarai, skirti vandens atsargoms laikyti arba spaudimams ir tiekiamo vandens kiekiams reguliuoti;

e) vandentiekio tinklai vandeniui transportuoti ir skirstyti vartotojams.

Pagrindinių vandentiekio įrenginių išdėstymas ir jų tarpusavio ryšys.

Vanduo iš upės vandens ėmimo įrenginiais surenkamas į vadinamąjį surinkimo šulinį, o iš ten pirmojo pakėlimo siurbliu stoties siurbliais tiekiamas vandens gerinimo bei dezinfekavimo įrengimus; iš čia jis antrojo pakėlimo siurblių stoties siurbliais spaudžiamas pagrindinėmis tranzitinėmis vandentiekio magistralėmis per vandentiekio bokštą arba tiesiog per skirstomąja vandentiekio tinklą vartotojams.

Didelę įtaką vandentiekio schemai įrenginių tipui bei jų išdėstymui — turi imamo vandens šaltinis: to šaltinio pobūdis, jo vandens sudėtis ir atstumas nuo vandeniu aprūpinamo objekto. Parenkant vandentiekiams vandens šaltinį, visada reikia žiūrėti, kad būtų techniškai ir ekonomiškai tikslinga. Naudojant vandentiekiams požeminį vandenį, kurio sudėtis dažnai esti tinkamos kokybės, nereikalingi vandens gerinimo įrengimai; įrenginiai požeminiam vandeniui surinkti dažnai esti nesudėtingi, todėl vandentiekio schema pasidaro paprasta. Imant vandenį iš atvirųjų vandens telkinių (upių, ežerų, tvenkinių), vandens ėmimo įrenginiams dažnai tenka statyti įvairių sudėtingų konstrukcijų hidrotechninius statinius, be to, vandenį, prieš tiekiant jį ūkiniams-buitiniams reikalams, beveik visada reikia gerinti, dezinfekuoti. Vandentiekio schemos sudėtingumas priklauso nuo vandens gerinimo įrenginių komplekso.

Vietos geografinės, geologinės sąlygos, vandeniu aprūpinamų objektų pobūdis, vandens vartotoju teritorinis išsidėstymas, jų skaičius ir kiti veiksniai, be to, ekonominiai klausimai turi didele įtaka pagrindinių elementų išdėstymui. Todėl vandentiekio schema kiekvienu konkrečiu atveju gali būti kitokia. Pavyzdžiui, pirmojo ir antrojo pakėlimo siurbliai gali būti įrengti viename siurblių stoties pastate: esant palankioms sąlygoms, siurblių stoties pastatas gali būti sujungtas su vandens ėmimo įrenginių statiniais. Mažesnio masto vandentiekiuose vandens gerinimo įrenginių kompleksas gali būti sujungtas su pirmojo arba antrojo pakėlimo siurblių stotimis, taip pat šie vandentiekio schemos elementai gali būti įrengti arba arti vandens ėmimo įrenginių, arba tam tikrame atstume nuo jų— priartinti prie vandeniu aprūpinamo objekto (miesto ar gyvenvietės). Atsižvelgiant į tai, kad vandens šaltinis sanitariniu-higieniniu požiūriu parenkamas toliau nuo gyvenamųjų teritorijų, vandeniui tiekti vartotojams įrengiamos pagrindines vandentiekio tinklo magistralės. Tokių magistralių trasos pobūdis, jų kiekis ir įrenginiai jose yra svarbus elementas: nuo jų priklauso vandentiekio schemos konfigūracija.

Kiti vandentiekio schemos įrenginiai gali būti taip pat įvairiai išdėstyti. Kaip žinia su vandentiekiu turi atsirasti ir nuotekų valymo įrenginiai ar išsiurbimo talpos.

Tinko sluoksnių kietėjimo ir džiūvimo laikas kai atliekamos statybinių šiukšlių išvežimo paslaugos.

Žemiau nurodomas vidutinis tinko sluoksnių išlaikymo laikas, reikalingas sukietėjimui, prieš krečiant sekantį sluoksnį. Priklausomai nuo skiedinio sudėties ir aplinkos sąlygų, šis laikas gali būti labai įvairus.

Vasarą, kai labai sausa, čia nurodytas laikas gali būti per pusę trumpesnis; rudenį, ypač žiemą, kai oras labai drėgnas ir vėsus, jei dar bloga ventiliacija, priešingai, kietėjimas ir galutinis išdžiūvimas gali užtrukti du—tris kartus ilgiau.

Senų ir jau nebenaudojamų baldų išvežimas iš statybos vietos – pirmas dalykas šaunantis į galvą atliekant išlyginamąjį sluoksnį.

Pagrindinio (išlyginamojo) sluoksnio užkrėtimas ar užtepimas ir lyginimas. Kai jau praeina laikas, per kurį paruošiamasis sluoksnis sukietėja, ir, paspaudus pirštais, tinkas netrupa, atrodo žymiai šviesesnis, baltesnis, galima krėsti sekantį — pagrindini tinko sluoksnį. Reikia atsiminti, kad prie kiekvieno perdžiūvusio pirmojo sluoksnio blogai laikosi kitas, sekantis, sluoksnis. Todėl kietėjimo laiką reikia labai atidžiai sekti.

Užkrečiant pagrindinį sluoksnį, darbo veiksmai niekuo nesiskiria nuo tų, kurie buvo nurodyti krečiant paruošiamąjį sluoksnį. Skirtumas čia tik toks, kad reikia krėsti storiau, o užkrėtus, tuojau, kol dar skiedinys nesustingo, išlyginti. Be to, jei paruošiamąjį sluoksni galima tik užkrėsti, tai šį — pagrindinį — galima ir užkrėsti, ir užtepti. Užtepant arba krečiant mente, skiedinys imamas nuo trintuvės. Galima taip pat tinkuoti pačia trintuve. Šiuo atveju ant jos prisidedama skiedinio beveik tiek pat, kaip ir krečiant mente. Tepant sienas, apatinis trintuvės kraštas priglaudžiamas prie sienos, o viršutinis laikomas šiek tiek atloštas, ir, kiek galima stipriau spaudžiant, braukiama aukštyn, kol nuo trintuvės visas skiedinys prilimpa prie sienos. Taip galima sparčiau tinkuoti, negu krečiant mente, be to, paviršius kartu ir išlyginamas, o, tinkuojant lubas, — nereikia tiek lankstytis ir ar skiedinys netyška į akis. Tinkuojant lubas, vienas trintuvės kraštas prilaikomas mente. Ir kuo stipriau jis prilaikomas, tuo plonesnis bus tinko sluoksnis.

Pagrindinio sluoksnio užtepimas

Pagrindinį sluoksnį galima užtepti ir kiek platesne pustrinte. Dirbama taip pat, kaip ir lyginant. Ja, žinoma, kartu ir išlyginama.

Tinklu (rabicu) aptrauktas paviršius beveik visuomet tinkuojamas, užtepant skiedinį trintuve, be jokio paruošiamojo sluoksnio.

Mente užkrėstas pagrindinis sluoksnis lyginamas pustrinte, tiesikliu arba, kaip jau buvo minėta, tinkuojant iš karto ta pačia trintuve.

Pustrintė daroma iš pušinės, be šakų, 15-20 mm storio lentelės, kurios viršuje pritvirtinama išilginė rankena. Pustrintės gali būti įvairaus dydžio: siauros ilgesnės — 120 X 11 cm, 80 X 12 cm, 54 X 10 cm; siauros trumpesnės — 45 X 10 cm, 29 x 5,5 cm; plačios 50 X25 cm. Didesniems plotams lyginti labiau tinka ilgesnės arba platesnės, o pakraščiams ir prie kampų trumpesnės ir siauresnės pustrintės.

Dirbant pustrintė laikoma viena arba abiem rankomis — tai priklauso nuo jos dydžio, — ir paviršiumi braukiama pirma vertikalia kryptimi — aukštyn, po to — horizontalia — į šalis.

Kad lengviau būtų lyginti, įrankis traukiamas ne tiesiai, bet trūkčiojant zigzagais: braukiant aukštyn, pustrintė trūkčiojama šalis, braukiant šalis — trūkčiojama aukštyn—žemyn. Po to dar lyginama, sukant pustrintę ratu.

Braukiant pustrintės briauna nugrandomas skiedinio perteklius ir nustumiamas ten, kur jo trūksta. Likę didesni neišlyginti įdubimai papildomai užtepami skiediniu ir vėl palyginami. Lyginant tinko lygumas kartkartėmis patikrinamas

Jeigu tiesiklį priglaudus įvairiomis kryptimis prie tinko, ilgyje yra ne daugiau kaip du iki 3 mm gylio įdubimai, tinkas laikomas pakankamai lygiu. Jį užtrynus, jau galima gauti visiškai gerą, dažymui tinkamą paviršių.

Atlikus šiuos darbus reikalingos perkraustymo ir pervežimo paslaugos.

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams

Pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams. Iš pėsčiųjų skaičiaus reikia atmesti eismo reguliuotojus, tramvajaus bėgių iešmininkus, grindėjus, kelio darbininkus ir kiemsargius. Jie yra pripratę prie paties intensyviausio eismo ir nekelia pavojaus, jeigu automobiliai tinkamai juos lenkia. Vairuotojai privalo palengvinti jų darbą, negąsdinti ir nevaryti iš darbo vietos. Nedera taip pat reikalauti, kad jie pasitrauktu į šalį. Atvirkščiai, pačiu vairavimo būdu sėdintysis prie vairo turi parodyti, kad jie gali nebijoti automobilių, kad vairuotojai gerbia jų darbą ir nenori jo sunkinti.

Ypatingas dėmesys atkreiptinas į reguliuotojus, stovinčius važiuojamojoje dalyje, blogai apšviestose sankryžose, ir reguliuojančius eismą. Paprastai jie esti blogai matomi. Vairuotojai privalo tuos reguliuotojus matyti ir neklysdami suprasti jų eismo reguliavimo signalus.

Ypač atsargiai reikia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietas. Čia pėstieji naudojasi pirmumo teise prieš transporto priemones, tad vairuotojai privalo šią teisę gerbti. Juk galioja taisyklė, kuri draudžia važiuoti pro tramvajaus sustojimo vietą, kol joje stovi tramvajus ir išlipančių arba įlipančių keleivių yra važiuojamojoje dalyje.

Patyręs vairuotojas turi būti taip pat psichologu ir žinoti, kaip elgiasi įvairūs pėstieji važiuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, jauni žmonės paprastai pereina kelią ramiai, seka transporto priemones ir netrukdo eismui, pagyvenę žmonės dažnai turi įprotį pereiti gatvę, nekreipdami dėmesio į eismą. Tokius pėsčiuosius reikia lenkti iš tolo ir visada iš užpakalio, Pėsčiųjų lenkti iš priekio iš viso negalima.

Pavojingiausi pėstieji važiuojamojoje dalyje yra senos moterys. Retai jos elgiasi ramiai, dauguma atvejų esti išsiblaškiusios ir neatidžios. Pereidamos kelią, kai pamato arba išgirsta artėjanti automobilį, dažniausiai pasuka atgal ir bėga prie šaligatvio. Tai reikia gerai žinoti ir tam pasiruošti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose ir ne tik.

Vairuotojas taip pat privalo žinoti, kad, deja, kartais pėsčiųjų neatsargumas ir netgi kvailumas neturi ribų. Nepadeda net aptvara, neleidžianti išeiti į važiuojamąją dalį, nes daugelis pėsčiųjų pralenda pro jos apačioje, o jaunimas tiesiog per ją peršoka. Negelbsti taip pat ir grotelės, kuriomis aptvertos prie tramvajų sustojimo vietų; pėstieji apeina jas bėgiais ir išbėga į važiuojamąją dali tiesiog po automobilių ratais. Nors važiuojamojoje dalyje „zebro” tipo pėsčiųjų perėjos esti ryškiai pažymėtos, kai kurie pėstieji eina nuo jų už keleto metrų. Jeigu tokia perėja tėra vienoje sankryžos pusėje,”ji negali garantuoti, kad pėstieji eis tiktai ja. Kai kurie žmonės būtinai eina kita sankryžos puse, kur ne tik nėra pažymėtos „zebro” tipo perėjos, bet ir pats perėjimas užtvertas specialia aptvara su grandinėmis.

Suprantama, pėstieji neturi taip elgtis, bet vairuotojai privalo būti pasiruošę tokios rūšies netikėtumams. Juk pėsčiojo kaltė ne visada išgelbsti vairuotoją nuo atsakomybės už avariją, nepaisant to, kad jis sukelia įtikinti prokurorą ir teismo, jog niekaip negalėjo avarijos išvengti.

Dideli pavojų vairuotojams kelia vaikai važiuojamojoje dalyje. Jie nesuvokia pavojaus ir žaisdami nerūpestinga: išbėga į kelią — vydami kamuolį arba dėl suvokiamos rizikos perbėgti kelią prieš artėjantį automobilį. Tai žinodami, vairuotojai privalo vaiko pasirodymą važiuojamojoje dalyje arba net prie šaligatvio krašto laikyti pavojaus signalu. Nedera tikėtis, kad vaikas pabėgs nuo automobilio, tai būtų vairuotojo lengvabūdiškumas.

Vairuotojas – automobilių supirkimo priežastis

Automobilinės padangos atsiradimo istorija

Naujausi įrašai