Category Archive Augmenija

Bruknė – daugiametis visžalis krūmokšnis, 10-30 cm – šliaužiantis, ilgas, šakotas. Lapai-odiški, smulkūs, standūs, daugiamečiai, su bukomis, šiek tiek įlenktomis viršūnėmis, apatinė pusė šviesiai žalia, gausiai taškuota, viršutinė – tamsiai žalia. Lapkotis trumpas. Žiedai – balti arba balsvai rausvi, susitelkę viršūnėse nusvirusiose kekėse, kartais pavieniai.

Vaisius rausva, apvali ir sultinga uoga. Sėklos smulkios, rausvai rudos. Žydi dažniausiai du kartus: gegužės-birželio ir liepos-rugpjūčio mėnesiais. Uogos pradeda nokti rugpjūčio pradžioje. Iš pradžių jos būna žalios, vėliau – baltos, o prinokusios – skaisčiai raudonos.

Bruknė paplitusi spygliuočių, taip pat mišriuose miškuose visoje Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Nereta ji ir tundroje. Lietuvoje daugiausia auga retuose ir šviesiuose pušynuose, plynuose kirtimuose ir viržynuose, sutinkama taip pat beržynuose, eglynuose, drebulynuose, aukštapelkėse ir kitur.

Gydymui vartojami lapai ir uogos.

Lapai renkami iki žydėjimo, uogos – tik prisirpusios. Žaliava džiovinama tamsioje patalpoje. Uogose yra 84,1-88,4% vandens, 7-10% cukraus, 1,7-2,9% organinių rūgščių (obuolių, citrinos, benzoinės, oksalo, acto, glikolio, pirovyno, oksipirovyno ir kt.), 0,2-1,7% pektinų, 0,49% raugų, glikozidų (0,1% vakcinino, arbutino, ideinchlorido, likopino, zeaksantino), flavonų, vitaminų (0,5-6,1 mg% karotino, 0,02 mg% B₁, 0,02 mg% B2, 10-21 mg% C, 310-600 mg% P), mineralinių medžiagų (0,10-0,15% fosforo, 0,43-0,61% kalio, 68-87 mg% kalcio, 17-34 mg% geležies, 70-83 mg% mangano, 310-370 mg% magnio).

Lapuose yra 11-13% arbutino, hidrochinono, organinių rūgščių (ursolo, vyno, galinės, chino, elaginès), tanino, hiperozido, izokvercitrino, avikuliarino, kempferolo, ideinchlorido, 277 mg % vitamino C, ne daugiau kaip 6% melampsorino, salidrozido.

Bruknių lapų galeniniai preparatai (augale yra arbutino) pasižymi dezinfekuojamosiomis savybėmis, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą. Raugai pasižymi baktericidiniu poveikiu, gydo uždegimus. Katechininės medžiagos mažina kapiliarų pralaidumą. Galeniniai preparatai (antpilai ir nuovirai) vartojami sergant inkstų akmenlige, reumatu, podagra, artritais, spondilioze, nefritais ir cistitais.

Jie ramina, žadina apetitą ir gerina virškinimą.

Užpilai ir nuovirai gaminami santykiu 1:10 ir vartojami kaip šlapimo išsiskyrimų skatinantis vaistas (po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną). Prisirpusios uogos vartojamos kirmėlėms varyti ir sergant avitaminoze.

Lietuvių liaudies medicinoje bruknių lapai vartojami sergant inkstų, tulžies pūslės akmenlige, gastritais (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), kepenų ligomis, reumatu. Jų nuoviro duodama gerti žmonėms, kurie naktį nelaiko šlapimo. Be to, juo gydomi įvairios kilmės pabrinkimai. Nuovirui pagaminti reikia 20-30 g lapų ir trijų stiklinių karšto vandens. Mišinys verdamas 10 minučių, paskui perkošiamas ir geriamas tris kartus per dieną.

Ligoniams, nelaikantiems šlapimo naktį, liaudies medicina pataria gerti mišinį iš bruknių uogų, lapų ir jonažolių santykiu 1:1:2. Tris šaukštus mišinio reikia užpilti trimis stiklinėmis verdančio vandens paskui 10 minučių pakaitinti vonelėje, pripiltoje karšto vandens, perkošti ir gerti po vieną stiklinę tris kartus antroje dienos pusėje. Paskutinę stiklinę rekomenduojama išgerti einant miegoti.

Uogų užpilas labai tinka karščiuojantiems ligoniams, troškuliui malšinti.

Virtos bruknės su medumi rekomenduojamos sergant plaučių tuberkulioze. Žalias, mirkytas ir virtas bruknes patartina vartoti sergant gastritu, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

Šviežias uogas ir jų sultis rekomenduojama vartoti tuomet, kai padidėjęs kraujospūdis. Iš bruknių verdamos uogienės, daromi kompotai, nealkoholiniai gėrimai, spaudžiamos sultys. Kadangi bruknių uogose (šviežiose, mirkytose, taip pat ir virtose be cukraus) yra benzoinės rūgšties, tai jos ilgai laikosi.

Japoninė kamelija, žinoma kaip Camellia japonica, yra vidutinio dydžio amžinai žaliuojantis krūmas arba medis, priklausantis Čiurlenių (Theaceae) šeimai. Giminingas daugeliui Azijos šalių, šis augalas yra labai vertinamas dėl savo gražių, ryškių žiedų, kurie paprastai žydi žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, suteikdami spalvų gausą šaltuoju metų laiku.

Japoninės kamelijos žiedai gali būti įvairių spalvų – nuo baltos iki rausvos ir raudonos, kartais netgi dvigubų ar margintų žiedlapių. Lapai tamsiai žali, blizgūs, elipsės formos. Augalas gerai auga drėgnose, gerai drenuojamose, rūgščiose dirvose ir mėgsta dalinį pavėsį ar saulėtą vietą, bet saugotą nuo stiprių šalčių vėjų.

Japoninė kamelija ne tik dekoratyvinis augalas, bet ir svarbus kultūrinis simbolis Azijoje, ypač Japonijoje, kur ji yra vadinama „Tsubaki” ir simbolizuoja tobulumą, nuoširdumą ir pasisekimą. Japoninė kamelija taip pat plačiai naudojama įvairiose tradicinėse ceremonijose ir meno kūriniuose, o jos žiedai ir lapai kartais naudojami maistui ir tradicinei medicinai.

Augalas gali būti auginamas sode kaip atskiras akcentas ar grupėse suformuojant gyvatvores ir žaliuojančias sienas. Japoninė kamelija taip pat gali būti auginama kaip kambarinis augalas, jei yra užtikrinamos tinkamos sąlygos. Svarbu reguliariai laistyti, tačiau vengti perteklinio drėgmės kaupimosi šaknų sistemoje, nes tai gali sukelti šaknų puvimą.

Nuodingasis lubenis priklauso ankštinių (Leguminosae) šeimai. Daugiametis, žolinis, nuodingas augalas. Savaime auga Vakarų ir Rytų Sibire, Kirgizijoje, Kazachstane ir kitose Azijos vietovėse. Lubenis yra stepių floros atstovas. Bandymai aklimatizuoti šį augalą Lietuvos gamtinėse sąlygose kol kas nedavė teigiamų rezultatų. Antžeminė augalo dalis užauga iki 25 cm aukščio. Lapai sudaryti iš trijų lapelių; žydi geltonais, gana stambiais žiedeliais.

Mokslinės medicinos šis augalas pripažintas 1933 metais (tarybinių mokslininkų Varlakovo ir Orechovo). Vaistinei žaliavai (Herbą Thermopsidis) ruošti vartojama visa antžeminė augalo dalis ir subrendusios sėklos. Žaliavoje svarbesnės substancijos yra šios: alkaloidai — termopsinas, homotermopsinas, anagirinas, pachikarpinas, metilitirinas ir kt. Svarbus alkaloidas yra termopsinas. Pasak Zemlinskio, lubenio sėklose daugiausia būna citizino, kuris stipriai ir jaudinančiai veikia kvėpuojamuosius centrus, stipriau negu lobelinas.

Lubenio žolė ir iš jos pagaminti preparatai vartojami tiems tikslams, kuriems seniau buvo naudojamos ipekakuanos šaknys. Lubenis tolygus, o kai kuriais atvejais veikia patikimiau ir efektingiau, negu Radix Ipecacuanhae. Farmacinė pramonė gamina ekstraktus, tabletes

Paprastoji pušis yra aukštas, visžalis, spygliuotas medis. Tai mūsų miškų puošmena, kuri nuolat žmogui teikia sveikatos. Ji mėgsta augti jauriniame smėlio dirvožemyje ir įvairaus reljefo augimvietėse.

Vaistinei žaliavai pavasarį skinami išbrinkę pušų pumpurai ir spygliai.

Pumpurai skinami vasario – kovo mėnesiais, spygliai renkami žiemą. Geriausia skinti saulėtą, nelietingą dieną. Jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba dirbtinėse džiovyklose. Išdžiūvę pumpurai esti sukibę arba palaidi, dervos kvapo, kartaus skonio. Jie laikomi sandariai uždengtuose stikliniuose induose.

Vaistinėje žaliavoje yra 0,36% eterinio aliejaus (pineno, piborneolio, limoneno, silvestreno), raugų ir karčiųjų medžiagų, sakų, daug fitoncidų; spygliuose – raugų, eterinio aliejaus, flavonoidų, alkaloidų, fitoncidų, 300 mg% vitamino C, K, karotino; sėklose – riebalų, baltymų, angliavandenių, mineralinių ir karčiųjų medžiagų.

Apie pušį žmonės sukūrė daug legendų, pasakojimų.

Jos sakai, milijonus metų išgulėję žemės gelmėse, virto gintaru, kuris šiandien yra mūsų moterų mėgstamas papuošalas ir pasididžiavimas. Iš jo pramonė gamina daug vertingų daiktų; tarp jų – instrumentus ir indus kraujui perpilti (kad nesuliptų eritrocitai). Iš gintaro išskiriama gintaro rūgštis, kuri naudojama vitaminui D gaminti.

Senovės gydytojai Galenas ir Avicena gintaru traukdavo iš akių svetimkūnius. Iš pušies sakų gaminamas terpentinas, kurio gydomosios savybės jau seniai žinomos.

Iš jo gaminami tepalai ir linimentai, kuriais gydoma neuralgija, raumenų uždegimas, reumatas, podagra, taip pat įvairics odos ligos. Iš terpentino gaminamas širdies ir kvėpavimo stimuliatorius – kamparas.

Pušų medienos sausas distiliacijos produktas degutas, kuris pasižymi dezinfekuojamosiomis ir insekticidinėmis ypatybėmis.

Jis yra svarbiausias Višnevskio linimento komponentas. Višnevskio linimentu gydomos žaizdos ir odos ligos. Iš sudegusios pušų medienos gaminama aktyvuota anglis. Ją reikia gerti, kai sutrinka skrandžio ar žarnyno veikla arba apsinuodijus.

Iš pušų pumpurų paruošti galeniniai preparatai tinka inhaliacijoms, padeda nuo kosulio, dezinfekuoja viršutinius kvėpavimo takus, varo tulžį ir šlapimą. Jais gydomi įvairūs uždegiminiai procesai. Iš terpentino gaminamas terpinhidratas, kuris lengvina kosulį ir išvalo gleivinę.

Iš pušų pumpurų ruošiamas nuoviras. Imama 10 g susmulkintos žaliavos, ji emaliuotame inde užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama ir kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, paskui aušinama kambario temperatūroje 10 minučių, perkošiama ir geriama po pusę stiklinės tris kartus per dieną po valgio. Šitoks nuoviras padeda atsikosėti, dezinfekuoja kvėpavimo takus.

Inhaliacijoms galima pasidaryti pušų pumpurų antpilą.

Imama 20 g susmulkintos žaliavos ir dedama į emaliuotą indą. Ji užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama ir kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, paskui aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama ir galima inhaliuoti.

Iš pušų ekstrakto taip pat ruošiamos vonios. Vienai voniai reikia 50 g sauso arba 100 ml skysto pušų ekstrakto. Vonios vandens temperatūra – 35-37°C. trunka 10-15 minučių. Pušų vonias žmonės naudoja jau seniai. Jos tonizuoja organizmą, suteikia jėgų. Šios vonios netinka žmonėms, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertonija.

Galima ruošti pušų vonias kojoms sergant reumatiniu poliartritu. Nuskintos eglės ar pušies šakelės užplikomos dubenėlyje verdančiu vandeniu ir atvėsinamos iki kūno temperatūros. Šiame vandenyje kojas reikia mirkyti 30 minučių, po to jas šiltai apauti ir pagulėti lovoje. Procedūros kartojamos 7 kartus.

Iš pušų spyglių gaminami vitaminų C, K, karotino koncentratai ir vitamininiai gėrimai.

100 g žalių spyglių užpilama trupučiu virinto vandens, sutrinama, užpilama trimis stiklinėmis vandens, parūgštinama citrinos rūgštimi, pavirinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje, paliekama ekstrahuotis 2-3 valandas, perkošiama pro marlę ir geriama po 100 ml per dieną po valgio kaip vitamininis gėrimas.

Pušys taip pat skleidžia fitoncidus (lakiąsias medžiagas), kurie išvalo iš oro mikrobus ir dulkes. Todėl pušyne lengva kvėpuoti, jame geriau jaučiasi ligoniai, kurie serga įvairiomis plaučių ligomis. Pušynų ore visada esti terpenų, ozono ir kt., bet birželio-liepos mėnesiais jų ypač daug.

Tuomet spygliuočių miške gali padidėti kraujospūdis, pradėti dažniau plakti širdis, svaigti galva, kartais darosi sunkiau kvėpuoti pro nosį ir kt. Žiemą spygliuočių miškų oras normalizuoja kraujospūdį ir kraujotaką. Todėl vasarą pušyne prasčiau jaučiasi žmonės, kurie serga hipertonija, širdies ischemine liga. Pušims žydint – gegužės mėnesį širdininkai pušyne jaučiasi gerai.

Rūgtis takažolė yra vienametis, iki 40 cm aukščio žolinis augalas. Jo stiebas – silpnas, gulsčias, bambliuotas, plikas, labai šakotas, o šaknis – verpstiška. Lapai – lancetiški, elipsiški, trumpakočiai. Augalas žydi birželio-rugsėjo mėnesiais baltais arba šviesiai rausvais žiedeliais, kurie yra lapų pažastyse.

Auga pakelėse, kiemuose, šiukšlynuose, mindžiojamose vietose, rečiau laukuose.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti takažolės antžeminė dalis. Džiovinama pastogėse, ypač gerai džiūsta skardinio stogo pastogėje. Išdžiūvusi žaliava esti žalsva, natūralaus kvapo, sutraukiančio skonio. Tinka vartoti trejus metus.

Takažolėje yra glikozido avikuliarino, 2,5% cukraus, dervų, gleivių, organinių rūgščių (acto, skruzdžių, valerijono, kavos), kartumynų, raugų ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, vitamino C (450 mg%), E, K, karotino ir kt.

Rūgtis takažolė pasižymi sutraukiamosiomis ypatybėmis, gydo uždegimus, varo šlapimą ir stabdo kraujavimą. Jos galeniniai preparatai šalina iš organizmo skysčius, turi įtakos mineralinių medžiagų apykaitai, tirpdo inkstų ir tulžies pūslės akmenis, stabdo kraujavimą iš gimdos, virškinimo trakto, hemorojaus kraujagyslių, didina kraujo krešumą, mažina kraujagyslių pralaidumą ir kraujospūdį. Takažolė apsaugo skrandžio ir žarnyno gleivinę nuo dirginančio įvairių medžiagų poveikio ir gerina žarnyno epitelio funkcijas (pasisavinimą ir išskyrimą).

Vartojama, kai pažeista burnos gleivinė.

Takažolės veikliosios medžiagos suriša žarnyne endogenines ir egzogenines toksines medžiagas ir padeda jas šalinti iš organizmo, taip pat tinka sergant tuberkulioze.

Žmonės gamina takažolės nuovirą, arbatą, miltelius, šviežias sultis. Takažolės užpilui paruošti imama 20 g susmulkintos žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 5-10 minučių, paskui ekstrahuojama 1-2 valandas, nukošiama, geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną.

Šaldytuve užpilą galima laikyti dvi paras.

Nuoviras ruošiamas iš augalo šaknų. Imama 20 g susmulkintų šaknų ir užpilama stikline vandens (kambario temperatūros), kaitinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje. Nuoviras aušinamas 15 minučių, nukošiamas ir geriamas prieš valgį po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Sumaigyta žalia takažolė dedama ant žaizdų, sumuštų vietų. Nuo odos ligų daromos takažolės vonios. Šviežios sultys tinka žaizdoms, o praskiestos skalavimams. Takažole kartu su kitais vaistiniais augalais gydomos kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligos.