Category Archive Augmenija

Gūžinis kopūstas dvimetė daržovė. Gūžinių kopūstų yra trys porūšiai: gūžiniai baltieji, gūžiniai raudonieji ir gūžiniai garbanotieji. Šaknis – strypinė. Pirmaisiais metais greitai formuojasi lapai, o kotas auga lėtai, todėl lapai negali išsiskleisti ir susiformuoja tik gūžė.

Antraisiais metais susiformuoja žiedstiebiai. Lapai – trumpakočiai, stambūs, mėsingi, lygūs, išgaubti, susuka kietągūžę (galvą). Žiedai – taisyklingi, balti arba šviesiai geltoni. Žiedynas retas, su pailgėjusiu kuokšteliu. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisius grublėta ankštis su trumpa stora išauga.

Manoma, kad kopūstus žmonės augino jau akmens amžiaus pabaigoje. Jie kilę iš laukinės kopūstų veislės, kuri dar ir dabar auga europinėje Atlanto pakrantėje. Prieš tūkstančius metų sukultūrintas kopūstas buvo atvežtas į Graikiją, o vėliau – į Romą. Plinijus Vyresnysis rašė: „Ilgai reikėtų vardyti visas gerąsias kopūstų savybes”.

Apie kopūstus rašė ir didysis matematikas bei filosofas Pitagoras, kuris mano, kad kopūstai tonizuoja organizmą žmogus esti žvalus ir geros nuotaikos”. Jis ne tik gyrė kopūstus, bet ir selekcionavo juos. Ne veltui viena geriausių kopūstų rūšių senovėje buvo pavadinta Pitagoro vardu.

Senovės romėnų istorikas Markas Porcijus Katonas knygoje „Apie žemės ūkį” net du skyrius paskyrė kopūstui (Apie gerąsias ir gydomąsias pitagoriškųjų kopūstų savybes” ir „Apie tai, kaip kopūstai padeda virškinti”). Autorius teigė, kad kopūstai iš visų daržovių valgyk juos virtus arba žalius, jie stebuklingai padeda virškinti, sutvarko skrandį.

Senovės graikų gydytojai teigė, kad kopūstas yra vaistas nuo daugelio ligų.

Jis vartotinas kaip migdomasis, malšinantis galvos skausmus, gydantis opas ir kurtumą. Salerno mokyklos mokiniai manė, kad kopūstas labai tinka nuo viduriavimo ir užkietėjusių vidurių.

XII a. pradžioje kopūstai buvo atvežti ir į Rusiją. Senovės slavai juos gavo iš graikų ir romėnų kolonistų, atsikėlusių į Krymą ir kitus Juodosios jūros pakrantės rajonus. Senovės rusų medicinos ir vaistažolių knygose pateikiamuose receptuose rašoma, kad grūsti kopūstai, sumaišyti su kiaušinio baltymu, dedami ant nudegintų vietų, taip pat jais gydomos opos.

Lietuvoje kopūstai auginami nuo XIII a. Mūsų krašte jie labai populiarūs. Gydymui vartojami švieži lapai ir kopūstų sultys. Kopūstuose yra 90% vandens, 3,13% neazotinių medžiagų, 1,92% cukraus, 1,65% ląstelienos, 2,3% baltymų, 1,83% pelenų, vitaminų (30-60 mg% C, 0,32 mg % PP, 0,02 mg% karotino, 0,13 mg% B₁. 0,04 mg% B2, 0,1 mg% B6, K, U, H), 170-190 mg % kalio, 31-78 mg% fosforo, 48 mg % kalcio, 0,01 mg% vario, 0,24 mg% mangano, 0,24 mg% cinko, 0,002 mg% kobalto, 0,003 mg% nikelio, 0,036 mg % fluoro, 0,005 mg% arseno, 0,15 mg % stroncio, 0,005 mg % chromo, 0,04 mg% jodo, 0,19 mg% bromo, 0,9 mg% geležies, fitoncidų, fermentų (lizocimo ir kt.), 0,3-2,4% pektinų, eterinio aliejaus. Surasta 16 laisvųjų aminorūgščių (triptofano, lizino, metionino, tirozino, histidino ir kt.). Kopūstų sultyse ypač daug yra vitaminų, fermentų ir augimą skatinančių medžiagų.

Neseniai sužinota, kad ypač vertingos kopūstų antibaktericidinės savybės

Susijusios su juose esančiais fitoncidais. Fitoncidai užmuša auksinį stafilokoką, tuberkuliozės lazdelę ir kai kuriuos kitus mikrobus. Antimikrobinis poveikis priklauso nuo įvairių medžiagų: sieros organinių junginių (gliukobrasidino ir neogliukobrasidino; veniltiooksagalizono gliukozidų), antocianų (gūžiniuose ir raudonuosiuose kopūstuose), chlorogeno ir kavos rūgščių, fermento lizocimo.

Šviežiuose kopūstuose rast specifinės medžiagos, pavadintos vitaminu U, kuris tiesiogiai veikia skrandžio gleivinę, turi teigiamos įtakos peristaltikai, žarnyno mikroflorai, motorinei bei evakuacinei žarnyno veiklai, taip pat skatina gyti opas.

Gydytojai kopūstų sultimis gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, gastritus (kai sumažėjęs rūgštingumas), kolitus ir cholecistitus. Gydant šias ligas, rekomenduojama 3-4 savaites gerti po pusę stiklinės sulčių 2-3 kartus per dieną. Sultis reikia gerti prieš valgį, pašildytas (pagamintas sultis reikia laikyti šaltai).

Geriančių kopūstų sultis ligonių pagerėja savijauta, neskauda galvos, nepykina, ligonis nevemia, neužkietėja viduriai, greičiau surandėja opos. Opaligę galima gydyti ir šviežiomis kopūstų sultimis, taip pat kopūstų milteliais, kuriuos gydytojas skiria po 1-2 arbatinius šaukštelius pusei stiklinės šilto vandens.

Gerti reikia 30-60 minučių prieš valgį. Kopūstų sulčių milteliai rekomenduotini ir nuo aterosklerozės. Lietuviai valgo šviežius ir raugintus kopūstus. Jie yra vertingas dietinis produktas sergant širdies ir kraujagyslių, skrandžio bei žarnyno ligomis.

Rauginti kopūstai gerina virškinimo trakto liaukų sekreciją, apsaugo nuo skorbuto.

Jie vartojami kaip lengvai vidurius laisvinantis vaistas sergant kolitais. Be to, jie skatina šlapimo išsiskyrimą sergant vandene ir podagra. Raugintų kopūstų galima valgyti kiek nori. Jų sultis rekomenduojama gerti nuo hemorojaus, kepenų ligų, esant dispepsijai. Prieš geriant jas reikia pašildyti ir išgerti vieną arba dvi stiklines iš karto.

Šviežių kopūstų sultimis, sumaišytomis su cukrumi arba su medumi santykiu 1:1, gydomi viršutinių kvėpavimo takų katarai. Rekomenduojama gerti po vieną arbatinį šaukštelį 5-6 kartus per dieną.

Kopūstais žmonės išoriškai gydo įvairius uždegimus, nudegimus, sumušimus. Švieži lapai dedami ant skaudamų vietų: ant kaktos, kai skauda galvą, ant sąnarių. Kopūstų sultimis, praskiestomis vandeniu, skalaujama burna ir gerklė sergant stomatitais ir angina. Be to, jomis gydomos karpos. Susmulkintais kopūstų lapais, sumaišytais su kiaušinio baltymu, gydomas žaizdos, opos, nudegimai. Susmulkinti kopūstų lapai, išvirti piene ir sumaišyti su sėlenomis, dedami ant pažeistų vietų sergant skrofulioze, šlapiuojančia egzema ir kitomis odos ligomis.

Miltinė arkliauogė priklauso viržinių (Ericaceae) šeimai. Tai daugiametis, nuolat žaliuojančiais lapais, puskrūmis; lapai panašūs į bruknės. Žydi gegužės ir birželio mėn. balzganais žiedeliais; vaisius— raudonos spalvos kaulavaisis. Lietuvos TSR gausiai (didelėmis bendruomenėmis) auga tiktai pietryčių rajonų sausuose pušynuose.

Vaistinė žaliava (Folia Uvae ursi, Folia Arctostaphylii) gaunama iš lapų, kurie renkami augalams žydint.

Žaliavoje svarbiausios medžiagos šios: gliukozidas arbutinas, tanidinės medžiagos, galusinė rūgštis, karčioji medžiaga erikulinas ir flavoninės medžiagos. Mokslinėje medicinoje vaistinė žaliava plačiai vartojama šlapimo išsiskyrimui žadinti, ypač sergant šlapimo takų ir pūslės uždegimu.

Paprastoji kiaulpienė – daugiametis, žolinis augalas. Jo šaknis – stora, sultinga, šviesiai ruda, giliai auga. Lapai – skroteliniai, giliai dantytais pakraščiais, siaurėjantys pamato link, švelniai plaukuoti. Žiedstiebiai – tuščiaviduriai, be lapelių, graižai – stambūs. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais geltonais, savotiško kvapo žiedais.

Augale daug pieno sulčių.

Paprastoji kiaulpienė auga retuose lapuočių miškuose, dirvonuose, ganyklose, pievose, pakelėse, kiemuose. Vaistinei žaliavai kiaulpienės šaknys kasamos rudenį arba pavasarį. Iškastas šaknis reikia nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu ir džiovinti lauke arba šildomoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios šaknys yra bekvapės, saldžiai kartaus skonio. Žaliava tinka vartoti penkerius metus.

Kiaulpienės šaknyse yra iki 40% inulino, iki 20% cukraus, organinių rūgščių (obuolių, citrinos ir kt.), glikozido taraksacino, taraksolio, stigmasterino, 2-3% kaučiuko, dervų, riebalų, cholino, triterpeninių alkoholių, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, geležies, magnio, fosforo ir kt.), karotino, gleivių. Lapuose yra vitamino C (iki 417 mg%), B2 (iki 225 mg%), karotino (43 mg%), karotinoidų (taraksantino, flavoksantino, liuteino), triterpeninių alkoholių, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, cholino, asparagino ir kitų cheminių junginių.

Avicena rašė, kad šį augalą žinojo senovės gydytojai ir liaudis, ypač buvo vertinamos jo sultys. Rusų liaudies medicinoje jis buvo laikomas gyvybės eliksyru.

Juo buvo gydomos įvairios ligos.

Kiaulpienės šaknyse esančios karčiosios medžiagos žadina apetitą, skatina virškinimo trakto veiklą, jomis gydomi uždegimai. Be to, jos varo tulžį, šlapimą ir laisvina vidurius. Kiaulpienės preparatais gydomos kepenų ir tulžies ligos, geltligė, gastritas, užkietėję viduriai, kolitas, hemorojus. Manoma, kad augalo sultys mažina cholesterino kiekį kraujyje, dėl to jos vartojamos nuo aterosklerozės.

Medicininėse knygose rašoma, kad augalo šaknų ir antžeminės dalies sultyse yra daug biologiškai veiklių medžiagų, kuriomis sėkmingai galima gydyti tulžies pūslės ir inkstų akmenligę. Be to, jos naudojamos nuo egzemos, furunkulų, pigmentinių dėmių. Paprastosios kiaulpienės šaknų aliejine ištrauka gydomi nudegimai. Kiaulpiene taip pat gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos.

Ji varo prakaitą ir mažina temperatūrą.

Nuovirui paruošti reikia 10 g (vieno valgomojo šaukšto) susmulkintų paprastosios kiaulpienės šaknų. Jos suberiamos į emaliuotą indą ir užpilamos stikline verdančio vandens, pavirinama 30 minučių vandens vonelėje, aušinama 10 minučių, perkošiama ir nuoviras geriamas šiltas 15 minučių prieš valgį po trečdalį stiklinės 3-4 kartus per dieną. Kiaulpienės žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą, tuštinimąsi.

Lietuviai kiaulpienės sultimis gydo nuospaudas, karpas. Lapai vartojami kaip priešnuodinis įkandus gyvatei. Paprastosios kiaulpienės jauni lapai tinka salotoms. Kad nebūtų kartūs, surinktus lapus reikia pamirkyti sūdytame vandenyje (30 minučių), paskui nuplauti. Šitaip paruoštos salotos ypač tinka pavasarį, kai trūksta vitaminų, mikroelementų ir makroelementų. Valgant šias salotas, gerėja sąnarių medžiagų apykaita. Iš šaknų gaminamas kavos surogatas.

Raugerškis — šakotas iki 3 m aukščio krūmas. Jis ne tik savaime auga kaip laukinis TSRS europinėje dalyje, bet ir daug kur auginamas kaip dekoratyvinis, maistinis ir vaistinis augalas. Rudenį krūmas pasidengia ovaliomis uogomis, kurios yra raudonos ir labai rūgščios. Apie tai, kad jose yra fiziologiškai aktyvių medžiagų, žinoma seniai, bet jos beveik nebuvo vartojamos medicinoje. 1950 metais mokslininkai nustatė, kad preparatai iš raugerškio turi gydomosios reikšmės, ypač ginekologinėje praktikoje.

Raugerškyje buvo rasta vitaminų C ir E, rauginių medžiagų ir alkaloidų. Raugerškis, kaip vaistinis augalas, buvo vartojamas nuo gilios senovės kaip „kraują valantis”, sutraukiantis ir šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant geltlige ir maliarija, odos leišmanioze. Bulgarijoje paprastojo raugerškio šaknis ir žievė vartojama sergant kepenų ligomis, tulžies akmenlige, inkstų ligomis, podagra ir radikulitais, Lenkijoje lapai — kraujavimams stabdyti,sergant kepenų, skrandžio ligomis ir hipovitaminoze, VDR uogų nuoviras, tinktūra ir sirupas rekomenduojamas sergant virškinamojo trakto, plaučių, burnos ertmės ir gerklės gleivinės ligomis, Prancūzijoje kaip vaistas nuo karščiavimo, baktericidinis, arterinį kraujospūdį mažinantis vaistas, Austrijoje šaknis, žievę ir vaisius vartoja kepenų ligoms gydyti ir kaip daug vitaminų turintį preparatą.

Tėvyninė medicina iš augalo šaknų ir lapų išskyrė alkaloidą berberiną, turintį įvairių farmakologinių savybių: jis mažina arterinį kraujospūdį, gerina širdies veiklą, didina tulžies išsiskyrimą. Preparatas rekomenduotas kaip nekenksmingas tulžies išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant hepatitu, hepatocholecistitu, tulžies akmenlige (po tabletes 3 kartus per dieną), tačiau jo negalima vartoti nėščioms moterims. Tulžies išsiskyrimą skatinančių savybių turi ir raugerškio lapų spiritinė tinktūra. Ji vartojama tulžies pūslės ligoms gydyti, paūmėjus lėtiniam cholecistitui, taip pat pogimdyminiu laikotarpiu po 15-20 lašų 3 kartus per dieną. Raugerškio šaknys įeina į M. Zdrenkos arbatą šlapimo pūslės papilotnatozei ir anacidiniams, gastritams šaknų tinktūra ir žieves antpilas cholelitiną, kuris vartojamas sergant tulžies akmenlige, žievė, šaknys ir vaisiai į arbatas, vartojamas kepenų, inkstų, skrandžio ligoms, tuberkuliozei ir reumatui gydyti

Raugerškis įdomus ne tik kaip dekoratyvinis ir vaistų bet ir kaip maistinis augalas. Jo labai rūgštus vaisiai dėl didelio organinių rūgščių kiekio, daugiausia obuolių rūgšties, žadina apetitą, didina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Raugerškio sultys gaunamos taip pat juodavaisio šermukšnio sultys. Neprinokusios uogos nuodingos, bet prinokusios praranda nuodingąsias savybes. Uogos vartojamas konditerijos ir likerių bei degtinės pramonėje. Pavasarį iš jaunų lapų galima vietoj rūgštynių virti sriubą. Iš vaisių gaminamas sirupas, verdama uogienė, marmeladas, daromi putėsiai. Vaisius galima marinuoti ir sūdyti. Jie vartojami ir kaip įvairių mėsos ir žuvies patiekalų pagardas.

Vaistinė balanda priklauso balandinių (Chenopodiaceae) šeimai. Kilusi iš Meksikos; savo tėvynėje daugiametė, mūsų sąlygomis puikiai auga ir sėklas subrandina kaip vienmetis augalas.

Vaistinei žaliavai (Herbą Chenopodii mexicani), užsimezgus sėkloms, pjaunama visa antžeminė augalo dalis ir natūraliai džiovinama. Žaliavoje svarbiausia veiklioji medžiaga yra eterinis aliejus (Oleum Chenopodii). Jo vertė ir terapinė galia priklauso nuo aliejaus sudedamosios dalies — askaridolo. Juo daugiau askaridolo, juo aliejus vertingesnis. Vaistinės balandos aliejus vartojamas prieš virškinamojo trakto parazitus (Ascaris, Triochocephalus ir Ancylostoma).

Sausoje žolėje eterinio aliejaus randama vidutiniškai 0,2—0,3 jame askaridolo — apie 30%>. Priešingai, sėklų apyvaisiuose aliejaus būna apie o jame askaridolo — 60—70%. Todėl kai kuriose šalyse vaistinės balandos sėklos prieš virškinamojo trakto kirmėles vartojamos su apyvaisiais (Fructus Chenopodii). Grynose (be vaisių) sėklose praktiškai eterinio aliejaus beveik nėra. Tačiau reikia atsiminti, kad vaistinės balandos aliejus labai toksiškas, todėl jį reikia vartoti atsargiai ir griežtai laikytis nurodytų dozių.

Dehelmintizacijai ligoniai paruošiami taip. Dvi dienos prieš vartojant preparatą ir dvi dienos po vartojimo ligoniui neduodama alkoholio ir iki minimumo sumažinamas riebalų kiekis. Gydymo laikotarpiu duoti lengvą, angliavandenių turtingą maistą (duona, bulvės). Iš vakaro ligoniui pastatyti klizmą.

Preparato Oleum chenopodii priėmimo dieną iš ryto duoti stiklą arbatos su 100 g duonos. Praėjus dviem valandom po valgio, balandų aliejaus numatytas kiekis maišomas su ricinos 40 ml aliejaus arba su Magnesium sulfuricum 30% tirpalu 100—150 ml suaugusiems. Balandų aliejaus kiekis nustatomas pagal ligonio amžių

Aliejus atmatuojamas graduota pipete, maišoma su vidurius laisvinančiais preparatais (Oleum Ricini arba Magnesium sulfuricum tirpalu) ir duodama ligoniui iš karto išgerti. Jeigu balandų aliejus prirašomas kapsulėmis, tai nurodytą kapsulių kiekį suvalgyti užgeriant vidurius laisvinančiu skiediniu. Praėjus 3—4 valandoms po vaistų priėmimo, ligoniui duodama valgyti.

Kirmėlės paprastai pradeda eiti po 6—8 valandų ir trunka 2—3 dienas. Jeigu viduriai kieti, reikia pastatyti klizmą. Tačiau visa tai galima daryti tiktai gydytojo priežiūroje, nes preparatas yra labai nuodingas