Category Archive Augmenija

Gynerium – (pampų žolė), yra atogrąžų vienmetė arba daugiametė žolė, paplitusi Pietų ir Centrinės Amerikos tropikuose, pelkėtose ar upių kraštų vietose.

Apie Gynerium

• Bendriniai pavadinimai: Gyneris, Gynerium, kartais vadinama atogrąžų pampų žole.
• Lotyniškas pavadinimas: Gynerium sagittatum.
• Šeima: Poaceae (miglinių šeima).
• Augimo tipas: Natūraliose buveinėse gali būti laikoma tiek vienmetė, tiek daugiametė, priklausomai nuo klimato.
• Auga: upių, pelkių, drėgnose vietose. Dažnai formuoja didelius sąžalynus.

Ypatumai:

• Stambūs, iki 3–5 m užaugantys žolynai.
• Aštrūs, stori stiebai ir ilgi, standūs lapai.
• Žiedynai – didelės, purusios, baltos ar sidabrinės šluotelės.
• Dažnai naudojamas apželdinimui (ypač Cortaderia selloana), tačiau G. sagittatum retesnis – gana invazinis, vietomis laikomas piktžole.

Auginimas

• Lietuvoje atvirose erdvėse Gynerium sagittatum nėra natūraliai auginamas dėl jautrumo šalnoms, tačiau šiltnamio ar oranžerijos sąlygomis auga kaip dekoratyvinė žolė.
• Vegetacijos laikotarpiu mėgsta šilumą (virš +20 °C), drėgną, derlingą dirvą.
• Dauginama sėklomis arba kerų dalijimu.
• Žiemoti gali tik labai šiltose, be šalnų vietose.

Dekoratyvinės savybės

• Panašiai kaip pampų žolė, išsiskiria puošniais žiedynais vasaros–rudens pabaigoje.
• Dažnai sodinama kaip ekranas, vėjalaužis, vizualinis akcentas šiltuose kraštuose.

Atogrąžų vienmetė žolė – Gynerium – tai Pietų/Centrinės Amerikos platybėse paplitusi stambi miglinė, labiausiai vertinama dėl milžiniškų žiedynų, auginama (labiausiai dekoratyvus porūšis – pampų žolė) tik šiltuose klimatuose. Lietuvoje netipinė, tinkama tik kaip oranžerinis, laikinai dekoratyvinis augalas.

Kamelija (Camellia) – visžalis, lėtai augantis krūmas ar mažas medelis, išsiskiriantis prabangiais, rožę primenančiais žiedais ir tamsiai žaliais, blizgiais lapais. Tai viena įspūdingiausių žiemą–pavasarį žydinčių kambario arba oranžerijos gėlių. Paplitusi net iki 250 rūšių, dažniausiai auginama – Camellia japonica (japoniškoji kamelija), C. sasanqua, C. reticulata bei jų hibridai.

Kamelijos auginimo ir priežiūros pagrindai

1. Vieta

• Ryški, išsklaidyta šviesa, bet apsaugota nuo kaitrios saulės, geriausiai jaučiasi prie rytinių ar vakarinių langų, nepatinka karštos, mažai drėgnos vietos.
• Vasarą galima išnešti į pusiau pavėsį lauke, tačiau augalas neturi perkaisti ir būti vėjyje.

2. Temperatūra

• Žiemą reikia vėsos (10–15 °C), kad užsimegztų žiediniai pumpurai ir žydėjimas būtų gausus.
• Žydėjimo metu optimalu 12–18 °C.
• Karštame kambaryje dažnai meta pumpurus ir lapus.

3. Laistymas

• Mėgsta nuolatinę substrato drėgmę, bet ne užmirkimą.
• Naudokite minkštą, rūgštų vandenį (lietaus ar filtruotą).
• Per sausras vandens neduokite per daug – šaknys jautrios puviniui; žiemą laistoma mažiau, bet žemė neišdžiūsta visiškai.

4. Oro drėgmė

• Patinka padidinta oro drėgmė (apie 60–70%).
• Galite purkšti orą augalo zonoje (ne ant žiedų!), naudoti padėkliuką su keramzitu ir vandeniu.

5. Dirva ir persodinimas

• Auga tik rūgščioje žemėje (pH 5–6), naudokite rododendrams/azalijoms skirtą substratą.
• Geriau auga truputį ankštame vazone, nes dažnas persodinimas kenkia.
• Persodinkite kas 2–3 metus, pavasarį po žydėjimo.

6. Tręšimas

• Aktyvaus augimo laiku (pavasaris–vasara) tręškite specialiomis rūgščią dirvą mėgstančioms gėlėms skirtomis trąšomis, kas 2–4 savaites.
• Netręškite žydėjimo ir poilsio metu.

7. Genėjimas

• Po žydėjimo galite patrumpinti per ilgas šakeles, šalinti silpnus, nudžiūvusius ūglius.

8. Dažniausios problemos

Kamelija mėgsta ryškią, bet „nekarštą“ šviesą, vėsią žiemą–pavasarį, rūgščią žemę, stabilią drėgmę, oro drėgnumą ir saugumą nuo sausros bei skersvėjų. Tik tada žydės gausiai ir ilgai. Netrikdykite augalo per žiedų formavimąsi, nestatykite prie radiatoriaus!

Amarilis (dažniausiai iš tiesų hibridinis Hippeastrum) po žydėjimo turi pereiti tinkamą priežiūros etapą, kad kitais metais vėl išleistų gausią žiedų kekę. Svarbiausia – leisti svogūnui „atgauti jėgas“, o ne iškart iškasti ar palikti likimo valiai.

Ką daryti iškart po žydėjimo?

1. Nupjaukite žiedkočius:
   • Kai visi žiedai nuvysta, nupjaukite žiedyną (stiebą) kuo arčiau svogūno, bet palikite sveikus lapus! Lapai „maitina“ svogūną, kaupti maisto medžiagas kitam žydėjimui.
2. Prižiūrėkite lapus ir augalą toliau:
   • Laikykite ryškioje, šiltoje vietoje, laistykite ir kas 2–4 savaites patręškite universaliomis kambarinių augalų arba svogūniniams gėlėms skirtomis trąšomis.
   • Lapai turi augti, nes tik jų dėka svogūnas užsiaugina naujas jėgas.
3. Po žydėjimo – iki ramybės periodo:
   • Šis „maitinimo“ laikotarpis trunka apie 3–4 mėnesius (kai kurie laikosi iki vėlyvo vasaros vidurio).
4. Pereikite prie ramybės periodo:
   • Kai lapai pradeda gelsti, lėtai džiūti (paprastai vasaros pabaigoje/ankstyvą rudenį), pradėkite mažinti laistymą.
   • Tuomet, kai lapai visiškai nudžiūsta – nupjaukite juos ir pastatykite svogūną su vazonu vėsioje (apie +10–15 °C), sausoje, šešėlingoje vietoje.
   • Ramybė trunka 2–3 mėnesius.
   • Laistyti šiuo metu nereikia, nebent labai išdžius žemė.
5. Pabudimas ir naujas žydėjimas:
   • Po ramybės laikotarpio (pvz., spalį–sausį) išneškite į šiltesnę, šviesią vietą, vėl pradėkite laistyti.
   • Greitai pasirodys žiedkočiai ir lapai – ratas kartojasi!

Svarbiausia po žydėjimo:

• Niekada nenuplėškite žalių, sveikų lapų – būtinai leiskite jiems pabaigti vegetuoti!
• Tik po ramybės periodo svogūnas bus pilnai pasiruošęs vėl žydėti.
• Jei svogūnas stipriai susitraukęs ar susitraukė, per kelis sezonus nepradeda žydėti – stenkitės jį deramai maitinti aktyvaus laikotarpio metu.

• Po žydėjimo Amarilio nupjaukite žiedkočius, palikite lapus, tręškite ir laistykite, kol pradeda džiūti.
• Lapams nudžiūvus perkelkite į ramybės vietą (vėsiai, sausai).
• Po ramybės laikotarpio – laistykite, auginkite, laukiant naujo žiedkočio!

Beržai – jautrūs genėjimui, nes jų šakos ir kamienai gausiai teka sultimis („verklena“), todėl netinkamai arba netinkamu metu genint galima stipriai pakenkti medžiui. Norint išvengti žalos ir skatinti sveiką augimą, būtina laikytis kelių svarbių taisyklių.

Kada genėti beržus?

Optimalus laikas:

• Vėlyvas ruduo arba žiema – lapkritis–vasaris (kai medžiai ilsisi, dar nevyksta intensyvus sulų judėjimas).
• Geriausia – kai nėra šalčių, bet iki sulučių (t. y., iki kovo pradžios).

Genėjimo vengti:

• Pavasarį (kovo pabaiga–gegužė) – tuo metu beržuose pradeda stipriai tekėti sultys, pjūvių vietose gali pasirodyti žymus „verksmas“. Tai kenkia medžio sveikatai, lėtina žaizdų gijimą.
• Vasarą (birželis–rugpjūtis) – aktyvaus augimo metu beržus geriausia neliesti.

Genėjimas rudenį (rugsėjį–spalį)

• Galimas tik tuomet, kai lapai jau nukritę, bet dar neprasidėjo šalčiai. Visgi, žiema – saugiausias periodas!

Genėjimo taisyklės:

• Pašalinkite sausas, pažeistas, kryžmines arba žemyn augančias šakas.
• Formuokite medį palaipsniui – venkite per didelių, staigių pjūvių (daug vienu metu nupjautų stambių šakų).
• Stambius pjūvius užtepkite sodo tepalu.
• Genėkite sausu, nesnieguotu (arba nedideliu šalčiu) oru.

• Beržus geriausia genėti vėlyvą rudenį–žiemos pradžioje (lapkritis–vasaris), iki prasidedant sultų tekėjimui.
• Pavasarinio ir vasarinio genėjimo vengti!

Ąžuolo sodinimas ir priežiūra – labai svarbi tema tiek sodybai, tiek miško atkūrimui, parkams ar net miesto želdynams. Ąžuolas (Quercus robur, Quercus petraea ir kt.) – ilgai augantis, bet ypatingos vertės medis, kuris teisingai prižiūrimas užauga į galingą žaliuojantį milžiną net kelioms kartoms.

1. Kada ir kaip sodinti ąžuolus?

Sėklomis (gilėmis):

• Sėkite tiesiai į žemę spalio–lapkričio arba anksti pavasarį (giles reikia trumpai pamirkyti ir laikyti drėgmėje, kol pasirodys šaknys, jei sėjate pavasarį).
• Gilės sėjamos 2–5 cm gylyje, iškart į nuolatinę vietą, nes persodinant daigus pažeidžiamos ilgos šaknys.
• Labai didelis gilės daigumo procentas, jei sėjama šviežia sėkla.

Sodinukais:

• Optimalus laikas – ankstyvas pavasaris arba rudens vidurys.
• Sodinama daigynuose užauginti arba miške rasti jauni sodinukai (1–2 metų), turintys sveiką šaknų sistemą.
• Sodinimas labai svarbus – kasti duobę bent 30–40 cm gylio ir pločio, šaknis trumpinti tik esant būtinybei, sodinant šaknies kaklelis turi būti žemės paviršiuje.
• Po pasodinimo gerai palaistyti.

2. Vieta ir dirva

• Ąžuolas nelepus, bet geriausiai auga derlingoje, giluminėje, drėgnoje, bet neprastai drenuotoje dirvoje.
• Nemėgsta užmirkimo ir smėlio, blogai klesti rūgščioje žemėje.
• Vieta turi būti atidaryta saulės šviesai – šviesa būtina intensyviam augimui ir vainiko formavimui.
• Nuo kitų vasaržalių medžių ar krūmų laikykite bent 2–3 metrų atstumą (ąžuolui reikia erdvės).

3. Priežiūra

• Pirmaisiais metais svarbi nuolatinė priežiūra:
  • Ravėti aplink daigą, kad neperspaustų piktžolės.
  • Mulčiuoti (žieve, šiaudais ar sodininkystės audiniu), kad ilgiau išsilaikytų drėgmė ir mažiau veistųsi piktžolės.
  • Laistyti per sausras, ypač pirmus 2–3 metus.
  • Apsaugoti nuo laukinių žvėrių – aptverti vieliniu tinklu/aukšta sietele arba apvynioti kamieną spirale.
  • Saugoti nuo mechaninių pažeidimų (šienavimo, grybinimo, gyvulių trypimo).
• Aukštėjant sodinukui, atitinkamai padidinti apsaugos spiralę ar aptvarą.
• Genėti nereikia – išskyrus atvejus, jei atsiranda „du viršūniniai“ ūgliai (formuojant pagrindinį kamieną), pašalinkite silpnesnį.

4. Dažniausios problemos

• Blogas prigijimas arba stresas – dėl išdžiovinimo, žvėrių nugraužimo arba šaknų pažeidimo sodinimo metu.
• Lėtas augimas – dėl pavėsio, prastos dirvos arba per dažno persodinimo.
• Lapų ligos, amarai – retais atvejais purkšti švelniais fungicidais ar insekticidais, bet dažniausiai ąžuolas atsparus.

Ąžuolą sodinkite pavasarį arba rudenį, į gilų, gerai paruoštą dirvos sluoksnį. Jauną sodinuką saugokite nuo piktžolių, sausros ir žvėrių. Nelaistykite per daug, bet per sausras – padėkite įsišaknyti. Netrikdykite šaknų, venkite dažnų persodinimų! Pasirinkę tinkamą vietą, gausite patį gražiausią, ilgaamžišką Lietuvos medį.