Category Archive Augmenija

Paprastoji kiaulpienė – daugiametis, žolinis augalas. Jo šaknis – stora, sultinga, šviesiai ruda, giliai auga. Lapai – skroteliniai, giliai dantytais pakraščiais, siaurėjantys pamato link, švelniai plaukuoti. Žiedstiebiai – tuščiaviduriai, be lapelių, graižai – stambūs. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais geltonais, savotiško kvapo žiedais.

Augale daug pieno sulčių.

Paprastoji kiaulpienė auga retuose lapuočių miškuose, dirvonuose, ganyklose, pievose, pakelėse, kiemuose. Vaistinei žaliavai kiaulpienės šaknys kasamos rudenį arba pavasarį. Iškastas šaknis reikia nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu ir džiovinti lauke arba šildomoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios šaknys yra bekvapės, saldžiai kartaus skonio. Žaliava tinka vartoti penkerius metus.

Kiaulpienės šaknyse yra iki 40% inulino, iki 20% cukraus, organinių rūgščių (obuolių, citrinos ir kt.), glikozido taraksacino, taraksolio, stigmasterino, 2-3% kaučiuko, dervų, riebalų, cholino, triterpeninių alkoholių, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, geležies, magnio, fosforo ir kt.), karotino, gleivių. Lapuose yra vitamino C (iki 417 mg%), B2 (iki 225 mg%), karotino (43 mg%), karotinoidų (taraksantino, flavoksantino, liuteino), triterpeninių alkoholių, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, cholino, asparagino ir kitų cheminių junginių.

Avicena rašė, kad šį augalą žinojo senovės gydytojai ir liaudis, ypač buvo vertinamos jo sultys. Rusų liaudies medicinoje jis buvo laikomas gyvybės eliksyru.

Juo buvo gydomos įvairios ligos.

Kiaulpienės šaknyse esančios karčiosios medžiagos žadina apetitą, skatina virškinimo trakto veiklą, jomis gydomi uždegimai. Be to, jos varo tulžį, šlapimą ir laisvina vidurius. Kiaulpienės preparatais gydomos kepenų ir tulžies ligos, geltligė, gastritas, užkietėję viduriai, kolitas, hemorojus. Manoma, kad augalo sultys mažina cholesterino kiekį kraujyje, dėl to jos vartojamos nuo aterosklerozės.

Medicininėse knygose rašoma, kad augalo šaknų ir antžeminės dalies sultyse yra daug biologiškai veiklių medžiagų, kuriomis sėkmingai galima gydyti tulžies pūslės ir inkstų akmenligę. Be to, jos naudojamos nuo egzemos, furunkulų, pigmentinių dėmių. Paprastosios kiaulpienės šaknų aliejine ištrauka gydomi nudegimai. Kiaulpiene taip pat gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos.

Ji varo prakaitą ir mažina temperatūrą.

Nuovirui paruošti reikia 10 g (vieno valgomojo šaukšto) susmulkintų paprastosios kiaulpienės šaknų. Jos suberiamos į emaliuotą indą ir užpilamos stikline verdančio vandens, pavirinama 30 minučių vandens vonelėje, aušinama 10 minučių, perkošiama ir nuoviras geriamas šiltas 15 minučių prieš valgį po trečdalį stiklinės 3-4 kartus per dieną. Kiaulpienės žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą, tuštinimąsi.

Lietuviai kiaulpienės sultimis gydo nuospaudas, karpas. Lapai vartojami kaip priešnuodinis įkandus gyvatei. Paprastosios kiaulpienės jauni lapai tinka salotoms. Kad nebūtų kartūs, surinktus lapus reikia pamirkyti sūdytame vandenyje (30 minučių), paskui nuplauti. Šitaip paruoštos salotos ypač tinka pavasarį, kai trūksta vitaminų, mikroelementų ir makroelementų. Valgant šias salotas, gerėja sąnarių medžiagų apykaita. Iš šaknų gaminamas kavos surogatas.

Raugerškis — šakotas iki 3 m aukščio krūmas. Jis ne tik savaime auga kaip laukinis TSRS europinėje dalyje, bet ir daug kur auginamas kaip dekoratyvinis, maistinis ir vaistinis augalas. Rudenį krūmas pasidengia ovaliomis uogomis, kurios yra raudonos ir labai rūgščios. Apie tai, kad jose yra fiziologiškai aktyvių medžiagų, žinoma seniai, bet jos beveik nebuvo vartojamos medicinoje. 1950 metais mokslininkai nustatė, kad preparatai iš raugerškio turi gydomosios reikšmės, ypač ginekologinėje praktikoje.

Raugerškyje buvo rasta vitaminų C ir E, rauginių medžiagų ir alkaloidų. Raugerškis, kaip vaistinis augalas, buvo vartojamas nuo gilios senovės kaip „kraują valantis”, sutraukiantis ir šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant geltlige ir maliarija, odos leišmanioze. Bulgarijoje paprastojo raugerškio šaknis ir žievė vartojama sergant kepenų ligomis, tulžies akmenlige, inkstų ligomis, podagra ir radikulitais, Lenkijoje lapai — kraujavimams stabdyti,sergant kepenų, skrandžio ligomis ir hipovitaminoze, VDR uogų nuoviras, tinktūra ir sirupas rekomenduojamas sergant virškinamojo trakto, plaučių, burnos ertmės ir gerklės gleivinės ligomis, Prancūzijoje kaip vaistas nuo karščiavimo, baktericidinis, arterinį kraujospūdį mažinantis vaistas, Austrijoje šaknis, žievę ir vaisius vartoja kepenų ligoms gydyti ir kaip daug vitaminų turintį preparatą.

Tėvyninė medicina iš augalo šaknų ir lapų išskyrė alkaloidą berberiną, turintį įvairių farmakologinių savybių: jis mažina arterinį kraujospūdį, gerina širdies veiklą, didina tulžies išsiskyrimą. Preparatas rekomenduotas kaip nekenksmingas tulžies išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant hepatitu, hepatocholecistitu, tulžies akmenlige (po tabletes 3 kartus per dieną), tačiau jo negalima vartoti nėščioms moterims. Tulžies išsiskyrimą skatinančių savybių turi ir raugerškio lapų spiritinė tinktūra. Ji vartojama tulžies pūslės ligoms gydyti, paūmėjus lėtiniam cholecistitui, taip pat pogimdyminiu laikotarpiu po 15-20 lašų 3 kartus per dieną. Raugerškio šaknys įeina į M. Zdrenkos arbatą šlapimo pūslės papilotnatozei ir anacidiniams, gastritams šaknų tinktūra ir žieves antpilas cholelitiną, kuris vartojamas sergant tulžies akmenlige, žievė, šaknys ir vaisiai į arbatas, vartojamas kepenų, inkstų, skrandžio ligoms, tuberkuliozei ir reumatui gydyti

Raugerškis įdomus ne tik kaip dekoratyvinis ir vaistų bet ir kaip maistinis augalas. Jo labai rūgštus vaisiai dėl didelio organinių rūgščių kiekio, daugiausia obuolių rūgšties, žadina apetitą, didina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Raugerškio sultys gaunamos taip pat juodavaisio šermukšnio sultys. Neprinokusios uogos nuodingos, bet prinokusios praranda nuodingąsias savybes. Uogos vartojamas konditerijos ir likerių bei degtinės pramonėje. Pavasarį iš jaunų lapų galima vietoj rūgštynių virti sriubą. Iš vaisių gaminamas sirupas, verdama uogienė, marmeladas, daromi putėsiai. Vaisius galima marinuoti ir sūdyti. Jie vartojami ir kaip įvairių mėsos ir žuvies patiekalų pagardas.

Vaistinė balanda priklauso balandinių (Chenopodiaceae) šeimai. Kilusi iš Meksikos; savo tėvynėje daugiametė, mūsų sąlygomis puikiai auga ir sėklas subrandina kaip vienmetis augalas.

Vaistinei žaliavai (Herbą Chenopodii mexicani), užsimezgus sėkloms, pjaunama visa antžeminė augalo dalis ir natūraliai džiovinama. Žaliavoje svarbiausia veiklioji medžiaga yra eterinis aliejus (Oleum Chenopodii). Jo vertė ir terapinė galia priklauso nuo aliejaus sudedamosios dalies — askaridolo. Juo daugiau askaridolo, juo aliejus vertingesnis. Vaistinės balandos aliejus vartojamas prieš virškinamojo trakto parazitus (Ascaris, Triochocephalus ir Ancylostoma).

Sausoje žolėje eterinio aliejaus randama vidutiniškai 0,2—0,3 jame askaridolo — apie 30%>. Priešingai, sėklų apyvaisiuose aliejaus būna apie o jame askaridolo — 60—70%. Todėl kai kuriose šalyse vaistinės balandos sėklos prieš virškinamojo trakto kirmėles vartojamos su apyvaisiais (Fructus Chenopodii). Grynose (be vaisių) sėklose praktiškai eterinio aliejaus beveik nėra. Tačiau reikia atsiminti, kad vaistinės balandos aliejus labai toksiškas, todėl jį reikia vartoti atsargiai ir griežtai laikytis nurodytų dozių.

Dehelmintizacijai ligoniai paruošiami taip. Dvi dienos prieš vartojant preparatą ir dvi dienos po vartojimo ligoniui neduodama alkoholio ir iki minimumo sumažinamas riebalų kiekis. Gydymo laikotarpiu duoti lengvą, angliavandenių turtingą maistą (duona, bulvės). Iš vakaro ligoniui pastatyti klizmą.

Preparato Oleum chenopodii priėmimo dieną iš ryto duoti stiklą arbatos su 100 g duonos. Praėjus dviem valandom po valgio, balandų aliejaus numatytas kiekis maišomas su ricinos 40 ml aliejaus arba su Magnesium sulfuricum 30% tirpalu 100—150 ml suaugusiems. Balandų aliejaus kiekis nustatomas pagal ligonio amžių

Aliejus atmatuojamas graduota pipete, maišoma su vidurius laisvinančiais preparatais (Oleum Ricini arba Magnesium sulfuricum tirpalu) ir duodama ligoniui iš karto išgerti. Jeigu balandų aliejus prirašomas kapsulėmis, tai nurodytą kapsulių kiekį suvalgyti užgeriant vidurius laisvinančiu skiediniu. Praėjus 3—4 valandoms po vaistų priėmimo, ligoniui duodama valgyti.

Kirmėlės paprastai pradeda eiti po 6—8 valandų ir trunka 2—3 dienas. Jeigu viduriai kieti, reikia pastatyti klizmą. Tačiau visa tai galima daryti tiktai gydytojo priežiūroje, nes preparatas yra labai nuodingas

Bruknė – daugiametis visžalis krūmokšnis, 10-30 cm – šliaužiantis, ilgas, šakotas. Lapai-odiški, smulkūs, standūs, daugiamečiai, su bukomis, šiek tiek įlenktomis viršūnėmis, apatinė pusė šviesiai žalia, gausiai taškuota, viršutinė – tamsiai žalia. Lapkotis trumpas. Žiedai – balti arba balsvai rausvi, susitelkę viršūnėse nusvirusiose kekėse, kartais pavieniai.

Vaisius rausva, apvali ir sultinga uoga. Sėklos smulkios, rausvai rudos. Žydi dažniausiai du kartus: gegužės-birželio ir liepos-rugpjūčio mėnesiais. Uogos pradeda nokti rugpjūčio pradžioje. Iš pradžių jos būna žalios, vėliau – baltos, o prinokusios – skaisčiai raudonos.

Bruknė paplitusi spygliuočių, taip pat mišriuose miškuose visoje Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Nereta ji ir tundroje. Lietuvoje daugiausia auga retuose ir šviesiuose pušynuose, plynuose kirtimuose ir viržynuose, sutinkama taip pat beržynuose, eglynuose, drebulynuose, aukštapelkėse ir kitur.

Gydymui vartojami lapai ir uogos.

Lapai renkami iki žydėjimo, uogos – tik prisirpusios. Žaliava džiovinama tamsioje patalpoje. Uogose yra 84,1-88,4% vandens, 7-10% cukraus, 1,7-2,9% organinių rūgščių (obuolių, citrinos, benzoinės, oksalo, acto, glikolio, pirovyno, oksipirovyno ir kt.), 0,2-1,7% pektinų, 0,49% raugų, glikozidų (0,1% vakcinino, arbutino, ideinchlorido, likopino, zeaksantino), flavonų, vitaminų (0,5-6,1 mg% karotino, 0,02 mg% B₁, 0,02 mg% B2, 10-21 mg% C, 310-600 mg% P), mineralinių medžiagų (0,10-0,15% fosforo, 0,43-0,61% kalio, 68-87 mg% kalcio, 17-34 mg% geležies, 70-83 mg% mangano, 310-370 mg% magnio).

Lapuose yra 11-13% arbutino, hidrochinono, organinių rūgščių (ursolo, vyno, galinės, chino, elaginès), tanino, hiperozido, izokvercitrino, avikuliarino, kempferolo, ideinchlorido, 277 mg % vitamino C, ne daugiau kaip 6% melampsorino, salidrozido.

Bruknių lapų galeniniai preparatai (augale yra arbutino) pasižymi dezinfekuojamosiomis savybėmis, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą. Raugai pasižymi baktericidiniu poveikiu, gydo uždegimus. Katechininės medžiagos mažina kapiliarų pralaidumą. Galeniniai preparatai (antpilai ir nuovirai) vartojami sergant inkstų akmenlige, reumatu, podagra, artritais, spondilioze, nefritais ir cistitais.

Jie ramina, žadina apetitą ir gerina virškinimą.

Užpilai ir nuovirai gaminami santykiu 1:10 ir vartojami kaip šlapimo išsiskyrimų skatinantis vaistas (po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną). Prisirpusios uogos vartojamos kirmėlėms varyti ir sergant avitaminoze.

Lietuvių liaudies medicinoje bruknių lapai vartojami sergant inkstų, tulžies pūslės akmenlige, gastritais (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), kepenų ligomis, reumatu. Jų nuoviro duodama gerti žmonėms, kurie naktį nelaiko šlapimo. Be to, juo gydomi įvairios kilmės pabrinkimai. Nuovirui pagaminti reikia 20-30 g lapų ir trijų stiklinių karšto vandens. Mišinys verdamas 10 minučių, paskui perkošiamas ir geriamas tris kartus per dieną.

Ligoniams, nelaikantiems šlapimo naktį, liaudies medicina pataria gerti mišinį iš bruknių uogų, lapų ir jonažolių santykiu 1:1:2. Tris šaukštus mišinio reikia užpilti trimis stiklinėmis verdančio vandens paskui 10 minučių pakaitinti vonelėje, pripiltoje karšto vandens, perkošti ir gerti po vieną stiklinę tris kartus antroje dienos pusėje. Paskutinę stiklinę rekomenduojama išgerti einant miegoti.

Uogų užpilas labai tinka karščiuojantiems ligoniams, troškuliui malšinti.

Virtos bruknės su medumi rekomenduojamos sergant plaučių tuberkulioze. Žalias, mirkytas ir virtas bruknes patartina vartoti sergant gastritu, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

Šviežias uogas ir jų sultis rekomenduojama vartoti tuomet, kai padidėjęs kraujospūdis. Iš bruknių verdamos uogienės, daromi kompotai, nealkoholiniai gėrimai, spaudžiamos sultys. Kadangi bruknių uogose (šviežiose, mirkytose, taip pat ir virtose be cukraus) yra benzoinės rūgšties, tai jos ilgai laikosi.

Japoninė kamelija, žinoma kaip Camellia japonica, yra vidutinio dydžio amžinai žaliuojantis krūmas arba medis, priklausantis Čiurlenių (Theaceae) šeimai. Giminingas daugeliui Azijos šalių, šis augalas yra labai vertinamas dėl savo gražių, ryškių žiedų, kurie paprastai žydi žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, suteikdami spalvų gausą šaltuoju metų laiku.

Japoninės kamelijos žiedai gali būti įvairių spalvų – nuo baltos iki rausvos ir raudonos, kartais netgi dvigubų ar margintų žiedlapių. Lapai tamsiai žali, blizgūs, elipsės formos. Augalas gerai auga drėgnose, gerai drenuojamose, rūgščiose dirvose ir mėgsta dalinį pavėsį ar saulėtą vietą, bet saugotą nuo stiprių šalčių vėjų.

Japoninė kamelija ne tik dekoratyvinis augalas, bet ir svarbus kultūrinis simbolis Azijoje, ypač Japonijoje, kur ji yra vadinama „Tsubaki” ir simbolizuoja tobulumą, nuoširdumą ir pasisekimą. Japoninė kamelija taip pat plačiai naudojama įvairiose tradicinėse ceremonijose ir meno kūriniuose, o jos žiedai ir lapai kartais naudojami maistui ir tradicinei medicinai.

Augalas gali būti auginamas sode kaip atskiras akcentas ar grupėse suformuojant gyvatvores ir žaliuojančias sienas. Japoninė kamelija taip pat gali būti auginama kaip kambarinis augalas, jei yra užtikrinamos tinkamos sąlygos. Svarbu reguliariai laistyti, tačiau vengti perteklinio drėgmės kaupimosi šaknų sistemoje, nes tai gali sukelti šaknų puvimą.