Category Archive Augmenija

Hamamelis (Hamamelis mollis) – dekoratyvinis krūmas

Hamamelis (Hamamelis mollis) – dekoratyvinis krūmas, žinomas dėl originalių, „susisukusių“ geltonų, oranžinių ar raudonų žiedų, pražystančių labai anksti – net žiemai dar nesibaigus.


Sodinukų sodinimas ir auginimo sąlygos

1. Kada sodinti?

  • Geriausia – pavasarį (balandį–gegužės pradžioje), kai dirva jau galima įdirbti.
  • Auginius iš vazonėlių galima sodinti beveik visą sezoną, jei užtikrinsite drėgmę.
  • Rudeninis sodinimas galimas rugsėjo viduryje, ypač klimato zonose be staigių žiemos „šilumos–šalčio“ pokyčių.

2. Vieta ir dirva

  • Šviesi vieta arba dalinis šešėlis.
    Hamamelis labiausiai mėgsta pusiau pavėsį, bet gali augti ir saulėje.
  • Dirva:
    • Rūgšti, humusinga, puri ir gerai drenuojama (pH 5,0–6,5).
    • Labai nemėgsta kalkingos, šarminės, sunkios žemės!
    • Pageidautina papildyti sodinimo vietą kompostu, puvenomis arba rūgščiomis durpėmis.
  • Vietos paruošimas:
    1. Iškaskite duobę dvigubai platesnę už sodinukų gumulą.
    2. Sodinant sodinuką užberkite dirvožemį taip, kad šaknies kaklelis liktų dirvos paviršiuje (neužkaskite giliai).

3. Laistymas

  • Nuolat drėgna, bet be užmirkimo.
  • Jaunus sodinukus pirmus 1–2 metus reguliariai palaistykite (ypač sausros metu).

4. Mulčiavimas

  • Po pasodinimo mulčiuokite (pvz., smulkia žieve, spyglių kompostu, durpėmis).
  • Mulčas saugo nuo išdžiūvimo vasarą ir šalčio žiemą.

5. Tręšimas

  • Pirmais metais papildomai tręšti nebūtina, toliau – humuso/komposto pernai pavasarį aplink šaknis kasmet.

6. Priežiūra

  • Hamamelis lėtai auga pirmus kelerius metus, todėl kantrybė labai svarbi.
  • Formuoti paprastai nereikia, pakanka pašalinti sausas ar pažeistas šakas pavasarį.

7. Atsparumas ir žiemojimas

  • Dauguma hamamelių veislių visiškai atsparios Lietuvos žiemai.
  • Jaunus sodinukus žiemai verta pamulčiuoti storesniu sluoksniu iki kelių metų amžiaus.

  • Sodinkite pavasarį ar rudenį į rūgščią, purią, drėgną dirvą.
  • Auginkite pusiau pavėsyje, reguliariai laistykite, mulčiuokite.
  • Lapų ir žiedų grožis atsiranda tik po kelių metų – išlaužkite kantrybę!

Anona (Annona) yra tropinis medis

Anona (Annona) yra tropinis medis, užauginantis labai įdomius bei skanius vaisius. Lietuvoje dar retai žinoma, tačiau pasaulyje – ypač Pietų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje – labai mėgstama ne tik dėl skonio, bet ir maistinių savybių.


Anonos vaisius: kas tai?

1. Augalas

  • Anona gentis apima apie 120 rūšių medžių ir krūmų.
  • Pravardės pagal rūšį: cherimoja (saldžioji anona), guanabana (soursop), atemoya, custard apple.

2. Vaisius

  • Dydis – nuo obuolio iki didelio greipfruto ar dar daugiau (priklausomai nuo rūšies).
  • Išvaizda: dažniausiai žalias, kiaušinio arba širdies formos, su nelygiu arba „žvynuotai“ karpytu paviršiumi.
  • Vidus: balta, kreminė, kartais gelsva minkštimas su daug juodų (ar rudų), didelių sėklų.
  • Skonis: labai saldus, primena bananų, ananasų, braškių, vanilės, kartais mangų ar grietinėlės mišinį (priklausomai nuo rūšies); cherimoja laikoma vienu skaniausių vaisių pasaulyje.

3. Maistinės ir gydomosios savybės

  • Vitaminai: daug vitamino C, B grupės, kalio, skaidulų.
  • Antioksidantai: stiprina imunitetą, mažina uždegimus.
  • Vaisiai naudingi virškinimui, širdžiai, nervų sistemai.
  • Sėklos ir žievė – nuodingos ar labai kartios, vartoti negalima!

4. Vartojimas

  • Valgoma šviežia (perpjauk ir iškabink šaukšteliu, išimk sėklas).
  • Dedama į vaisių salotas, kokteilius, ledus, pyragus, desertus.
  • Iš anonų gaminama sultys, sūriai, glajai.

5. Auginimas (trumpai)

  • Auga tropikuose ir subtropikuose, nemėgsta šalnų, mėgsta drėgną, laidžią, derlingą žemę, šviesią, saulėtą vietą.
  • Reikalauja daug šilumos ir drėgmės (kaip ir tantdieniai mangai, avokadai).

Anona – labai saldus, kreminis tropinis vaisius, įvertintas dėl savo skonio (primena “ledus su vaisiais”). Valgomas šviežias, itin skanus, maistingas, tačiau sėklos nuodingos. Lietuvoje – retenybė, bet šiltuose kraštuose labai populiarus desertų ingredientas.

Hiacintas – tai daugiametė, pavasarį žydinti svogūninė gėlė

Hiacintas – tai daugiametė, pavasarį žydinti svogūninė gėlė, išskirtinė spalvingais, kvapniais žiedynais. Dažniausiai sodinamas rudenį ir kasmet iš to paties svogūnėlio formuoja žiedus keletą sezonų, jeigu jam sudaromos tinkamos sąlygos.


Hiacinto kaip daugiametės gėlės auginimo ypatybės

1. Sodinimas

  • Svogūnėliai sodinami rudenį: rugpjūčio pabaiga–spalio vidurys.
  • Sodinimo gylis – 10–12 cm (nuo svogūnėlio dugno), atstumas tarp vienetų – 10–15 cm.
  • Geriau sodinti saulėtoje, nuo lietaus/stagnuojančio vandens apsaugotoje vietoje.
  • Dirva lengva, neutrali ar silpnai šarminė, laidžiai drėgmei (klūstant – šiek tiek smėlio ar žvyro drenažui).

2. Priežiūra po pasodinimo

  • Po sodinimo palaistyti.
  • Rudenį prieš didesnes šalnas galima mulčiuoti durpėmis arba lapais (jei žiema vėjuota, be sniego).

3. Priežiūra žydėjimo metu ir po žydėjimo

  • Po žydėjimo nupjauti žiedynus (stiebus), bet lapus palikti! Lapai maitina svogūnėlį kitam sezonui – tegul natūraliai nugelsta/sudžiūva per 4–6 savaites.
  • Laistyti reikia tik labai ilgų sausros periodų metu.

4. Kuo hiacintas išlieka daugiametis?

  • Nesuveržkite svogūnų – leiskite lapams ramiai sunykti.
  • Kas 2–3 metus svogūnėlius iškaskite po lapų nudžiūvimo, išdžiovinkite, atskirkite „vaikučius“.
  • Vaikučius sodinkite atskirai – jie sužydės po 2–3 metų.

5. Ar iškasti kiekvienais metais?

  • Hiacintai išlieka daugiametis, jei žemė neužmirksta, svogūnai nedyla.
  • Intensyvaus žydėjimo, ypač vazone ar labai sunkioje dirvoje, dažnai rekomenduojama iškasti ir pasaugoti vėsiai vasarą (nes čia dažnai pažeidžia ligos/sausrus/užmirksnis). Sode dažniausiai gali likti toje pačioje vietoje 2–3 metus (ar ilgiau).

  • Hiacintas – tikrai daugiametis svogūninis augalas: žydi kasmet, jei leidžiamas natūralus vegetacijos ciklas, nelaužomi, neperdžiovinami ar nepermirkomi svogūnai.
  • Svarbiausia po žydėjimo palikti lapus, kartą per kelis metus iškasti, atskirti vaikučius ir pasodinti iš naujo.
  • Reguliarus žydėjimas – tik tinkamai prižiūrint!

Inkarvilėja – labai dekoratyvi daugiametė gėlė

Inkarvilėja – labai dekoratyvi daugiametė gėlė, žavinti dideliais, varpo ar trombono formos žiedais – dažniausiai rožiniais, violetiniais, rečiau baltais. Lietuvoje populiarios rūšys: Incarvillea delavayiIncarvillea mairei ir kt.


1. Vieta ir sodinimas

  • Saulėta ar pusiau pavėsinga vieta.
    Kuo daugiau saulės, tuo gausiau žydi. Karštomis dienomis jauniems augalams rekomenduojama švelni apsauga nuo stiprios vidurdienio saulės.
  • Dirva:
    Purus, lengvai rūgščias ar neutralias, derlingas gruntas, labai svarbus geras drenažas (tinkamai vėdinamas bei nelaikantis perteklinės drėgmės).
  • Sodinimo laikas:
    Geriausia pavasarį (balandis–gegužė) ar rudenį (rugsėjis), šakniagumbių ar daigų sodinimas vazonuose ir lauke.

2. Sodinimo gylis

  • Šakniastiebiai sodinami 5–8 cm gylyje, kad augalas nebūtų per sekliai, bet ir ne per giliai (mėgsta būti „šiek tiek giliau“ nei įprastos svogūninės).
  • Laikykite tarpus 20–30 cm tarp augalų.

3. Laistymas

  • Augalas mėgsta tolygų drėgnumą – žemė neturi per ilgam išdžiūti, bet ir neužmirkti.
  • Laistykite reguliariai, ypač sausros metu ir žydėjimo pradžioje.

4. Tręšimas

  • Pavasarį įterpkite komposto ar universalių lėtai tirpstančių trąšų.
  • Vasaros metu galima papildomai patręšti žydintiems augalams skirta trąša pagal poreikį.

5. Žydėjimas ir priežiūra

  • Žydi birželio–liepos mėn. (priklausomai nuo pasodinimo ir oro).
  • Pašalinkite nužydėjusius žiedus – skatinsite naujų žiedų formavimąsi.
  • Rudeniop žiemai rekomenduojama pamulčiuoti (pvz., durpėmis, smulkia žieve ar spygliais), nes inkarvilėja nepakenčia šlapių, įšąlančių žiemų.

6. Žiemojimas

  • Geriau apdengti storesniu mulčiaus sluoksniu nuo didelių šalčių ir drėgmės.
  • Sunkiose ar molingose dirvose gali būti naudinga šakniagumbius iškasti ir laikyti rūsyje kaip jurginus (ypač jei žiemos permainingos ir šaltos).

7. Dauginimas

  • Paprastai daugina šakniastiebių dalimis (pavasarį ar rudenį dalijant gumulus) arba sėklomis (sėklas sėti pavasarį į dėžutes ar grunte).

Dažnos problemos

  • Šaknų puvinys – dėl per drėgnos ar prastai drenuotos dirvos.
  • Prastas žydėjimas – per skurdi dirva arba trūksta saulės.
  • Pažeidimai žiemos metu – per daug drėgmės ar nepakankama apsauga.

  • Saulėta vieta, laidi ir puri dirva, vidutinis laistymas, trąšos pavasarį.
  • Žiemai pamulčiuokite arba rūsyje laikykite šakniagumbius.
  • Nužydėjusius žiedus šalinti, dalinti galima pavasarį/rudenį.

Astilbė (Astilbe) – labai palanki daugiametė gėlė Lietuvos klimatui

Astilbė (Astilbe) – labai palanki daugiametė gėlė Lietuvos klimatui, žavinti puriais, įvairių spalvų žiedynais ir lengva priežiūra pavėsingose ar pusiau pavėsingose vietose. Tai išskirtinai nereikli gėlė, tinkama tiek pradedantiems, tiek patyrusiems sodininkams.


Astilbės auginimo ir priežiūros vadovas

1. Vieta

  • Pusiau pavėsis arba pavėsis – astilbėms tinka be tiesioginės vidurdienio saulės.
  • Saulėkaitoje auga, bet žydi trumpiau, žiedynai greičiau „perdega“.
  • Geriausiai žydi po medžiais ar šiaurinėje pusėje.

2. Dirva

  • Mėgsta derlingą, purią, humusingą, drėgną, bet neužmirkstančią žemę.
  • Sunkiose, užmirkstančiose ar labai smėlingose žemėse reikia pagerinti drenažą ir patręšti kompostu.

3. Sodinimas

  • Sodinama pavasarį arba rudenį.
  • Atstumai tarp kerelių – 30–50 cm (priklausomai nuo veislės aukščio ir pločio).
  • Sodinama taip, kad šaknies kaklelis būtų 2–4 cm po žeme.
  • Po pasodinimo būtinai gerai palaistyti.

4. Laistymas

  • Mėgsta pastovią drėgmę – laistyti gausiau sausros metu ir prieš žydėjimą.
  • Netoleruoja permirkimo, bet ir sausros metu žiedynai lieka smulkūs, žydėjimas trumpas.

5. Tręšimas

  • Kasmet pavasarį patręškite kompostu ar subalansuotomis kompleksinėmis trąšomis.
  • Žydėjimo metu trąšų nebūtina.

6. Priežiūra

  • Po žydėjimo nužydėjusius žiedynus galima nupjauti, tačiau nebūtina (priklauso nuo estetinio vaizdo).
  • Ankstyvą pavasarį nupjaukite seną lapiją.

7. Mulčiavimas

  • Mulčiuokite žievės drožlėmis, kompostu ar lapais – padės išlaikyti drėgmę, sumažins piktžolių.
  • Jauni kereliai po sodinimo būtinai mulčiuojami.

8. Dauginimas

  • Geriausia dauginti dalijant kerą pavasarį ar anksti rudenį kas 3–5 metus.
  • Padalintas ir pasodintas kerelis greičiau atsinaujina, būna vešlus ir gausiai žydi.

9. Žiemojimas

  • Pilnai atspari šalčiui, žiemai nebijanti.
  • Po šalnų antžeminę dalį nupjaukite, jaunus kerus mulčiuokite.

10. Ligų ir kenkėjų rizika

  • Astilbės labai atsparios ligoms ir kenkėjams.
  • Tik jei kerelis per tankus ar blogai vėdinamas, gali pulti šliužai ar grybelinės ligos – rekomenduojama retinti lysves ir mulčiuoti.

  • Augalas pusiau pavėsiui, derlingai, drėgnai žemei.
  • Sodinama pavasarį/rudenį, kas 3–5 metus dalijama.
  • Reguliarus laistymas, trąšų ir mulčo – vešlūs kereliai ir gausus žydėjimas daugybę metų!
  • Žiemą antžeminę dalį nupjaukite, pamulčiuokite, o pavasarį šalinkite senus stiebus.