Category Archive Augmenija

Paprastasis kadagys priklauso kiparisinių (Cupressaceae) šeimai. Daugiametis nedidelis medelis arba krūmas. Jo spygliai po 3 menturėse, kankorėžis-vaisius yra uogos pavidalo, nunokęs melsvai juodas. Auga lengvose, smėlingose dirvose, kartais sudarydami didelius plotus. Kadagio kankorėžiai paprastai vadinami uogomis, plačiai vartojami liaudies ir mokslinėje medicinoje, taip pat ir likerių pramonėje.

Vaistinei žaliavai (Fructus Juniperi, Baccae Juniperi, Gulbuli Juniperi) renkami visiškai subrendę, t. y., kada jie būna juodos spalvos.

Vaisiuose-uogose randama iki 2% eterinio aliejaus, kadaginės dervos juniperino, apie 35 cukrinių medžiagų ir organinių rūgščių. Tai stipriai šlapimą skatinantis vaistas (diureticum), todėl reikia vartoti atsargiai, nes didesnės dozės erzina inkstus. Švelniau veikia Extractum Juniperi. Kadagio eterinis aliejus (Oleum Juniperi) dažnai maišomas su kitais eteriniais aliejais, pavyzdžiui, 01. Rosmarini, OI. Lavandulae, įtrynimams

Paprastoji vyšnia yra 2-3 metrų aukščio kaulavaisinis medis arba krūmas. Jos stiebas padengtas rusvai pilka žieve. Jaunos šakelės – nusvirusios. Lapai – paprasti, kotuoti, elipsiški, smailiaviršūniai, pjūkliškais pakraščiais, pilki, su dviem linijiškais prielapiais. Žiedai – taisyklingi, dvilyčiai, ant ilgų žiedkočių.

Žiedai po 2-5 susitelkę skėčiuose.

Peržydėjus vyšniai, taurelė nubyra. Vainikėlis – penkių vainiklapių, baltas, taip pat nubyra; daug kuokelių. Vaisius tamsiai raudona sultinga uoga. Vaisiaus kauliukas – labai kietas, šviesiai geltonas, vienasėklis. Sėklos – nuodingos!

Juodosios jūros pakrantė (Kaukazas Vyšnios tėvynė ir Krymas), iš kur ji pateko į Romą ir išplito po visą Europą. Jau III a. pr. m. e. gydytojas Sifinijus rašė apie vyšnią kaip apie vertingą vaistinį augalą. 1569 m. Vokietijoje išleistame medicininiame rinkinyje „Sveikatos sodas” visas skyrius skirtas vyšniai.

Rusijoje vyšnios buvo auginamos Kijevo Rusioje, vėliau Suzdalės, o dar vėliau Vladimiro kunigaikštystėse. Jau XVII a. vyšnia buvo auginama Pamaskvėje. Nuo XIX a. pradėta auginti daugelyje Rusijos sričių. Dabar vyšnios daugiausia auginamos Šiaurės pusrutulio šalyse. Tarybų Sąjungoje Ukrainoje, Moldavijoje, Šiaurės Kaukaze, taip pat Lietuvoje.

Vaistinė žaliava yra šviežios uogos ir medžio sakai (klijai).

Žmonės vartoja vaiskočius, lapus ir jaunus ūglius. Vyšnių ogose yra 77,5-86,3% vandens, iki 17,5% cukraus, 0,8-2,7% organinių rūgščių (citrinos ir obuolių), iki 11% pektinų, iki 0,2% raugų, mineralinių medžiagų (vario, geležies, kalio, magnio, cinko, fosforo, mangano ir kt.), vitaminų (0,3-0,55 mg % karotino, 0,2-0,3 mg% B₁, iki 15 mg % C, 0,24-0,4 mg% PP, iki 0,4 mg% folinės rūgšties), fenolio junginių, oksikumarinų. Sėklose yra iki 35% riebalų, amigdalino. Žievėje rasta citrininės rūgšties, raugų, kvercetino, amigdalino ir kumarino.

Vyšnių uogos stiprina organizmą ir žadina apetitą. Jas reikėtų valgyti sergant mažakraujyste, nes jose yra daug geležies, kitų mikroelementų ir vitaminų. Vyšnios tinka nuo aterosklerozės, hipertonijos ir kitų kraujagyslių ligų.

Lietuvoje žmonės dažniausiai valgo vyšnių uogas ir geria jų sultis.

Vyšnių sultys gerai gydo tracheitą, bronchitą, padeda nuo kosulio. Uogų antpilas malšina troškulį, ypač karščiuojantiems ligoniams, mažina temperatūrą. Jis taip pat žadina apetitą, lengvai laisvina vidurius ir veikia raminamai. Vyšnių žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą.

Vyšnių vaiskočių nuoviras (10 g žaliavos stiklinei vandens) labai skatina šlapimo išsiskyrimą ir stabdo viduriavimą. Rekomenduotinas sergant inkstų akmenlige, vandene, hipertonija, virškinimo trakto ir sąnarių ligomis. Šviežių lapų ir pieno nuoviras padeda sergant įvairios kilmės gelta, o šviežių lapų košelės tamponai išoriškai stabdo kraujavimą. Vyšnių šakelių nuoviras tinka nuo viduriavimo, lėtinio kolito.

Iš vyšnių kamienų įtrūkimų dažnai išsiskiria vyšnių sakai klijai.

Jais pakeičiamas gumiarabikas gaminant emulsijas. Vyšnių uogos (šviežios, džiovintos ir konservuotos) yra skanios ir visi jas noriai valgo. Iš jų verdamos uogienės, džemai, kompotai, daromi antpilai, spaudžiamos sultys. Vyšnių sirupas vartojamas medicinoje antpilų, ištraukų, mikstūrų skoniui pagerinti.

Vyšnių sėklas reikia vartoti atsargiai, nes jose yra nemažai nuodingo glikozido amigdalino, kuriuo galima apsinuodyti. Nepatariama su sėklomis (kauliukais) virti uogienių, ruošti kompotų.

Smiltyninis šlamutis priklauso graižažiedžių (Compositae) šeimai. Tai daugiametis augalas, gausiai paplitęs sausose smėlingose vietovėse.

Vaistinei žaliavai vartojami žiedai (Flores Stoechados citrini,. Flores Pedis cati citrini, Inflorescentia Helichrysi), kurie renkami pačiame jų žydėjime ir tuojau džiovinami pastogėse. Veikliosios, medžiagos dar ne visiškai išaiškintos, tačiau nustatyta, kad žieduose randama flavoninio pobūdžio dažinių, rauginių medžiagų pėdsakai, eterinio aliejaus, stearinų ir vitamino C. Kai kurie autoriai (Petrovas) nurodo, kad žieduose yra provitamino A (15—16 mg). Hodžai mano, kad terapinis veikimas daugiausia priklauso nuoflavonų.

Liaudies medicinoje šlamučio žiedų nuoviros seniai vartojamos nuo įvairių kepenų, virškinamojo trakto ir šlapimo pūslės ligų. Pastaruoju metu tarybiniai terapeutai šlamučio žiedus ir jų preparatus sėkmingai vartoja nuo kepenų bei tulžies ligų.

Mūsų farmacinė pramonė iš šlamučio žiedų gamina preparatą „Flamin“, tai amorfiniai milteliai tabletėse. Flaminas vartojamas kepenų, tulžies maišelio chroniniams uždegiminiams procesams, cholescistitams ir cholangitams gydyti. Preparatas duodamas valandos prieš valgį po 0,05 g stiklinės vandens tris kartus per dieną.

Vaivoras (girtuoklė) – šakotas, daugiametis vasaržalis krūmokšnis arba iki 1,5 m aukščio krūmelis. Šakos – apvalios, pilkos, lenktos. Lapai elipsiški arba atvirkščiai kiaušiniški, lygiakraščiai, standoki, viršus – tamsiai žalias, apačia melsvai žalia. Žiedai ant žiedkočių, balti arba rausvi, smulkūs, išsidėstę po 1-3 ant pernykščių šakelių viršūnėlių.

Vaisius sultinga, saldi, apvali arba rutulio formos, mėlyna, 9-12 mm skersmens uoga su bespalviu minkštimu. Žydi gegužės-birželio, uogos prinoksta liepos-rugsėjo mėnesiais.

Gydomoji žaliava uogos ir lapai.

Vaivoro uogos yra 6,8-8,5% cukraus, 2,8-3,3% gliukozės, 3,3-4,8% fruktozės, 0,1-0,5% sacharozės, 1% organinių rūgščių (citrinos, obuolių), apie 1,2% ląstelienos, pektinų, raugų ir dažomųjų medžiagų, vitaminų (11-132 mg% vitamino C, iki 110 mg % karotino), 3,1-3,5 mg% antocianų, mineralinių medžiagų (ypač kalio ir fosforo). Lapuose yra arbutino ir flavonoidų.

Vaivoro uogos skatina skrandžio sulčių sekreciją, rekomenduotinos sergant gastritu, enterokolitu, pielitu. Iš uogų ruošiamas užpilas (vienas šaukštas sausų uogų stiklinei karšto vandens), geriamas po valgomąjį šaukštą kas dvi valandos.

Iš lapų gaminamas nuoviras (du šaukštai lapų stiklinei karšto vandens, virinama 10 minučių, po valandos perkošiama), geriamas po valgomąjį šaukštą 4-6 kartus per dieną.

Liaudies medicinoje vartojamas šakų ir lapų nuoviras. Jis geriamas sergant širdies ligomis. Uogos valgomos sergant dizenterija, beje, lapų nuoviras lengvai laisvina vidurius, dezinfekuoja šlapimo takus. Iš vaivoro uogų gaminami kompotai, uogienės, tinka dietai.

Nepaisant cukinijų augalų atsparumo, nepalankios oro sąlygos taip pat gali kelti grėsmę jų produktyvumui. Kokiems pagrindiniams veiksniams reikėtų teikti pirmenybę, norint auginti gausų ir klestintį derlių?

Kai augalams pritrūksta maisto

Nepakankamas drėgmės ir maistinių medžiagų kiekis gali trukdyti cukinijų vaisiaus procesui. Šiuo metu kritulių yra pakankamai, todėl papildomo laistymo poreikis yra minimalus. Nepaisant to, esant aukštai temperatūrai ir sausrai, cukinijų augalus rekomenduojama kas 2–3 dienas aprūpinti maždaug 5 litrais vandens.

Augalų augimo laikotarpiu augalus patartina tręšti 3-4 kartus, naudojant organinių ir mineralinių trąšų derinį arba sudėtingesnes trąšas. Naminės trąšos, gautos iš dilgėlių, ypač naudingos cukinijų augalams. Norint sukurti šią trąšą, ką tik nupjautas 1 kg sveriančias dilgėles reikia panardinti į 10 litrų vandens ir uždengti plėvele arba sandariai priglundančiu dangteliu. Mišinys turi būti paliktas kelias savaites, retkarčiais pamaišant. Po to skystis turi būti filtruojamas ir atskiestas vandeniu santykiu 1:10. Gautu mišiniu galima laistyti cukinijų augalus, todėl derlius gerokai padidės. Svarbu, kad laistant ir tręšiant augalus vandens ir trąšų mišinio nepatektų ant lapų ir žiedų.

Svarbu nepamiršti, kad augalus reikėtų tręšti tik šiltu oru, nes tai palengvina optimalų būtinų maistinių medžiagų pasisavinimą.

Dažnai sutinkama problema: žiedų švaistymas.

Paprastai cukinijos nereikalauja specialios formos, nors tai labai svarbu, kad būtų išvengta pernelyg didelio žalumynų augimo. Kai augalas savo energiją pirmiausia skiria lapams, prastėja vaisių kokybė. Pastebėjus tokį raštą, saulėtą rytą patartina nugenėti kelis žemesnius, senesnius lapus, o po kelių dienų šį procesą pakartoti. Be to, reguliarus derliaus nuėmimas yra nepaprastai svarbus, nes skatina greitą naujų žiedų ir vaisių užuomazgų formavimąsi.

Dažnai cukinijų augaluose gausu vyriškų žiedų, todėl jie auga įspūdingai ir žydi, tačiau vaisių derlius nuvilia. Tokį rezultatą lemia ne tik tokie veiksniai kaip nepakankama saulės šviesa, nereguliarus laistymas ir nepakankamas tręšimas, bet ir šioms daržovėms būdingos biologinės savybės. Cukinijų augalai išaugina vienalyčius žiedus, o moteriški žiedai, kuriuose yra potencialių vaisių, žydi itin trumpai – vos vieną dieną. Todėl kai kurių šių gėlių nepavyksta apdulkinti per šį ribotą laiką. Siekiant pagerinti moteriškų cukinijų žiedų apdulkinimą, ryte žydinčius augalus galima purkšti tirpalu, kurį sudaro vanduo, boro rūgštis ir cukrus (santykiu 2 gramai boro rūgšties ir 100 gramų cukraus litre vandens) arba naudojant medaus tirpalą (sudaro 1 arbatinis šaukštelis medaus stiklinei vandens). Be to, netoliese padėję nedidelius indelius, užpildytus šiuo medaus tirpalu, gali pritraukti apdulkinančių vabzdžių.

Dirbtinis gėlių apdulkinimas taip pat yra tinkamas pasirinkimas. Tam reikia pasirinktinai atrinkti vyriškus žiedus ir rankiniu būdu perkelti jų žiedadulkes į atvirus moteriškus žiedus. Atskirti dvi gėlių rūšis yra nesudėtinga užduotis, nes vyriškos gėlės išsikiša tiesiai iš stiebo, o moteriškos gėlės pastebimai sustorėja šalia žiedo. Siekiant užtikrinti optimalų vaisių vystymąsi, būtina apdulkinti moteriškus žiedus iš visų pusių, kad jie subręstų į natūralią formą.

Kokie galimi pavojai kyla cukinijų derliaus nuėmimo metu? Dingusių žiedų problema yra iššūkis, kurį galima veiksmingai išspręsti.

Cukinijas kamuoja virusinės infekcijos.

Nepaisant to, cukinijų derliui daugiausia pavojų kelia įvairios ligos. Cukinijų augalai yra jautrūs panašiems negalavimams, pastebėtiems kitiems agurkinių šeimos nariams, todėl juos reikia pašalinti iš sėjomainos po moliūgų, agurkų ir susijusių kultūrų auginimo.

Virusinės infekcijos dažniausiai kenkia cukinijų lapams, pablogindamos augalo fotosintezės galimybes. Todėl šie nukentėję augalai duoda mažiau derlių. Tarp paplitusių virusinių ligų, pažeidžiančių cukinijas, mozaikos virusas išsiskiria kaip labiausiai žinomas. Išskirdami mozaikos variantus, pažeidžiančius agurkus (paprastus, baltus, žalius), moliūgus ir cukinijas (geltonas), specialistai pripažįsta, kad šios ligos gali neigiamai paveikti cukinijų pasėlius.

Ankstyvieji paprastos mozaikos požymiai gali būti stebimi ant jaunos lapijos, kuriai būdinga žalsvai geltonų dėmių atsiradimas. Ligai progresuojant, šios dėmės didėja, todėl pažeisti lapai susisuka ir susidaro pūslės. Be to, vaisiai iškreipti ir pakeisti spalvą. Tais atvejais, kai augalas užsikrečia ankstyvoje stadijoje, jis gali pasiduoti ligai. Ir atvirkščiai, jei infekcija įvyksta vėlesnėje stadijoje, augalo augimas ir produktyvumas bus žymiai sutrikęs, palyginti su sveikais augalais. Pažeistas krūmas bus du ar tris kartus mažesnis ir duos ribotą vaisių kiekį, kurie taip pat gali būti deformuoti ir turėti grubią išorę.

Geltonos mozaikos raštas, kurį rodo cukinijos, yra labai panašus – dėmės paprastai atsiranda lapų pakraščiuose, kol galiausiai apgaubia visą lapą. Šias bėdas perneša amarai, be to, patogenai išlieka ant daugiamečių piktžolių šaknų žiemos metu ir vėlesniais metais kelia pasikartojantį pavojų augalams. Norint apsisaugoti nuo mozaikos viruso, labai svarbu naikinti daugiametes piktžoles, sumažinti amarų buvimą ir stropiai taikyti sėjomainą.

Geltonos dėmės, atsirandančios dėl moliūgų mozaikos, iš pradžių išryškėja lapų pakraščiuose, o po to pasklinda po lapų gyslas. Be to, pažeistos lapų dalys palaipsniui išdžiūsta, atsiskiria ir išlieka tik standžios gyslos. Moliūgų mozaikos keliamą pavojų sustiprina jos gebėjimas plisti per sėklas, kurios išlaiko užkrečiamumą ilgą laiką, apimantį kelerius metus. Vadinasi, sėjos tikslams tampa nepamainomas ir kruopščiai apdorotų sėklų panaudojimas.

Kokie pavojai slypi cukinijų derliaus sferoje? Miltligė yra paplitusi liga tarp cukinijų pasėlių.

Pavojingiausios grybelinės ligos

Miltligė yra labai pavojinga liga, paveikianti cukinijų augalus, kurie paprastai klesti didelės oro drėgmės aplinkoje. Ši grybelinė infekcija, pasireiškianti apskritomis, dramblio kaulo spalvos dėmėmis viršutinėse senesnių lapų dalyse, palaipsniui plečiasi, kol visas lapas pasidengia miltingai baltomis žvyneliais. Be to, žinoma, kad grybienos žvynai migruoja link stiebo. Neišvengiamai pažeisti lapai per anksti nuvysta. Norint pažaboti miltligės plitimą, būtina išnaikinti augalų liekanas ir daugiametes piktžoles, kuriose grybelis žiemoja. Be to, sergančių augalų negalima dėti į kompostą, o simptomus sukeliančius lapus arba visus augalus reikia pašalinti iš lysvių ir sudeginti. Kovojant su šia liga fungicidų naudojimas purškiant yra veiksmingas.

Miltligė yra paplitusi liga, kuri pažeidžia ne tik lapus, bet ir gali pakenkti stiebams. Iš pradžių viršutinėje lapų pusėje matomos neryškios žalsvos dėmės, kurios ilgainiui pereina į rudą atspalvį. Šios kampuotos dėmės apsiriboja lapo gyslomis, todėl paveiktas augalas yra neįtikėtinai panašus į tą, kurį paveikė mozaikos virusas. Miltligei progresuojant, dėmės susilieja, todėl lapai nyksta.

Pilkasis puvinys pirmiausia paveikia augalų žiedus ir vaisių pumpurus, nors gali pakenkti ir kitoms augalų sudedamosioms dalims. Sauso oro laikotarpiais paveiktos vietos įgauna pilką ir rudą spalvą, o prasidėjus lietingu orui atsiranda pilkų apnašų. Užkrėsto augalo vaisių užuomazgos ir stiebas tampa minkšti, pasipuošia pilkomis apnašomis, ant lapų atsiranda netaisyklingų rudų dėmių. Grybelis išsklaido savo konidijas, nuvalydamas jas nuo žvynų, taip užkrėsdamas naujus augalus. Viršutinė augalo dalis, esanti virš pažeistos stiebo dalies, nuvysta. Kadangi grybelis žiemą išlieka ant augalų liekanų, juos būtina išnaikinti. Nustačius pirminius ligos požymius, patartina duoti fungicidų, tokių kaip tirpalas, kuriame yra vario sulfato.

Cukinijos augalas retkarčiais tampa antraknozės grybelio auka. Pradinėse infekcijos stadijose ant lapų atsiranda mažų apskritų dėmių, kurios vėliau susilieja ir lapai įgauna nudžiūvusią, apdegusią išvaizdą. Ant stiebų šios dėmės išauga ir įgauna drėgną tekstūrą. Nukentėję cukinijos vaisiai patiria gyvybingumo sumažėjimą, dėl kurio jie pablogėja ir suyra. Drėgnos sąlygos dar labiau palengvina šios ligos plitimą.

Cukinijos sulaukė didelio mūsų sodininkų palankumo. Kokie pavojai slypi cukinijų derliaus viduje?

Amarai yra atsakingi už didžiausios žalos padarymą.

Cukinijos dažnai tampa įvairių kenkėjų, būtent sodinukų, voratinklinių erkių ir amarų, aukomis. Sėjinukų muselės daugiausia taikosi į jaunus augalus, todėl jie nuvysta, kai pažeidžiamos lervos. Kita vertus, voratinklinės erkės pradeda atakuoti augalus, paveikdamos apatinius lapus, todėl viršutinėje pusėje atsiranda geltonų dėmių, o apatinėje – vos matomas voratinklis su rausvais arba rusvais taškeliais, kurie iš tikrųjų yra pačios erkės. Kalbant apie amarus, jie kelia didžiausią grėsmę vasaros mėnesiais. Šie vabzdžiai formuoja kolonijas apatinėse lapų pusėse, maitinasi augalų sultimis. Pasekmės yra susiraukšlėję ir deformuoti lapai, pageltimas ir didelis vaisių pumpurų praradimas. Negydomas amarų užkrėstas augalas galiausiai gali žūti. Be to, amarai ne tik daro tiesioginę žalą augalams, bet ir yra ligų nešiotojai.

Užsikrėtus kenkėjais, cukinijų augalus patartina apdoroti žaliu muilu arba alternatyviais insekticidais. Erkėms naikinti augalų apsaugos sprendimas, žinomas kaip „Vertimec”, pasirodė esąs labai veiksmingas. Šis konkretus produktas gali būti naudojamas 2–3 kartus per visą auginimo sezoną.

Cukinijų augalus galima aktyviai gydyti įvairiais biologiniais preparatais, tokiais kaip „Mimoten“, „Canelys“, „Konflic“, „Flama“ ir „Oleorgan“. Šie preparatai efektyviai padidina augalo atsparumą kenkėjams, ligoms, nepalankioms aplinkos sąlygoms. Be to, augalo imunitetą galima sustiprinti laistant augančias cukinijas jodo turinčiu tirpalu, kurio rekomenduojama dozė yra 5 ml jodo 10 litrų vandens. Kiekvienam cukinijos augalui reikia 1 litro šio jodo tirpalo, jį reikia tepti 2–3 kartus per visą vegetacijos laikotarpį.