Nuo veiksmo – prie minties. Ši trumpa formulė vaizdingai nusako vieną iš svarbiausių vaiko psichikos raidos dėsningumų. Kokie nepanašūs iš pirmo žvilgsnio veiksmas ir mintis! Veiksmą bemaž visada lengva pamatyti, aprašyti, vienaip ar kitaip užfiksuoti – antai šiuolaikinėmis fotografavimo priemonėmis galima sugauti smulkiausias kiekvieno veiksmo su visokiais darbo įrankiais detales ir, sakysim, išaiškinti, kuris vinies kalimo plaktuku būdas geriausias. Arba išskaidyti rekordininko šuolį atskiromis fazėmis, kad galėtų pasimokyti kiti.
Bet pamėginkite pavaizduoti psichinius veiksmus! Psichologai prisipažįsta: ,.Būdami žaibiški, savavališki ir neapčiuopiami, tiesiogiai stebint jie iš tikrųjų atrodo kažkas nuostabaus ir nelabai suprantama”. Ir vis dėlto tą neapčiuopiamybę reikia apčiuopti.
Augdamas vaikas aktyviai perima žmonijos laimėjimus, įvaldo juos suaugusiųjų padedamas. Pirmiausia krinta į akis, kad jis įvaldo įvairius išorinius veiksmus: štai jis gali paimti žaisliuką ranka, štai išmoko gerti iš puodelio, valgyti šaukštu, moka šlupstytis rankšluosčiu, apsimauna kojines, piešia, stato namą iš kubelių… Visų šių labai įvairių praktinių veiksmų, kurių išmokstama kaskart daugiau ir vis sudėtingesnių, padarinys tam tikras išorinis rezultatas.
Tačiau kartu plėtojasi ir vidiniai, psichiniai veiksmai suvokimas ir mąstymas, vaizduotė ir atmintis. Jų padedamas, vaikas apžiūrinėja daiktus, suvokia jų savybes, išsiaiškina, kad daiktai siejasi tarpusavyje (ir kaip siejasi), sukuria piešinio arba išmoningo statinio idėją, įsimena paveikslėlius. Šie psichiniai veiksmai nesukuria regimo išorinio rezultato. Jų užduotis kita jie padeda vaikui susipažinti su sąlygomis, kuriomis reikia praktiškai veikti, įvertinti jų pasikeitimą (žinomos? nežinomos?), prisitaikyti prie šių sąlygų, numatyti galimą rezultatą. Kitaip sakant, jie padeda vaikui orientuotis aplinkoje ir todėl vadinasi orientuojamaisiais veiksmais.
Štai paprastas pavyzdys: mažasis nori įveikti griovelį. Prieš šokdamas per ji, jis taikosí”. Žiūri, ar griovelis platus (ar esu šokęs per tokius? ar istengsiu peršokti šį? ar stipriai reikia atsispirti?); nusprendęs, kad užduotis įveikiama, atsistoja reikiama poza, ijungia” tam tikras raumenų grupes, tinkamai jas įtempia. Tai vis šuolio parengiamoji, orientuojamoji fazė; paskui bus praktinis, darbo veiksmas pats šuolis.
Dabar atkreipsime dėmesį ¡ labai svarbų dalyką: orientuojamoji fazė pastebima tik tada, kai orientuojamasis veiksmas tik pradeda formuotis. O vėliau ši fazė taip sutrumpėja, kad susidaro įspūdis, jog jokios orientuojamosios fazės nėra.
Dvejų metų mažiukas, stovėdamas ant žemutinės laiptų pakopos, ilgai tupinėja, žvilgčioja žemyn, įkalbinėja” save (,,Jau kad šoksiu!”), bet, taip ir nesiryžęs šokti, atsigręžia nugara ir lėtai nušliaužia ant žemės. O štai bėgančiam penkiamečiui pasitaikė balelé. Jis peršoka ją nesvarstydamas. Iš šono žiūrint atrodo, kad jokio orientavimosi né nebuvo, taip žaibiškai viskas įvyko. Tačiau buvo tik išoriniai, matomi orientuojamieji veiksmai perėjo į vidų”. Jeigu tam pačiam penkiamečiui mažajam pasitaikys kelyje ne iprasta maža balelė, o platokas upeliūkštis, vėl akivaizdžiai išvysite detalų orientavimąsi situacijoje: ir užduoties sudėtingumo įvertinimą, ir jos bei savų išgalių lyginimą, ir kruopštų rengimąsi šuoliui.
Visada, kai vaikas pradeda perprasti orientuojamąjį veiksmą, suvokiame tai ne kaip grynai vidinį, psichinį, protinį veiksmą, o kaip išorinę jo formą: rezultatas orientavimasis pasiekiamas darant ,,bandymų” judesius, lyginant daiktus, sukeičiant juos vietomis.
Dvejų metų vaikui duosime lentą su dviem išpjovom – kvadratine ir apskrita. Paduosime dvi figüras – vėl kvadratinę ir apskritą – ir parodysime, kaip jos įsistato į lentos kiaurymes. Ar sugebės vaikas taisyklingai pakartoti mūsų veiksmus? Ne. Jis ima bet kurią po ranka pasitaikiusią figūrą ir bando įsprausti ją į artimiausią kiaurymę. Pusė bandymų (pagal tikimybių teorija) jam, aišku, nepavyks. Tik praktiškai įsitikinęs, kad figūra nelenda į išpjovą, jis ją spraudžia į kitą.
Kaip su tokia užduotimi susidoroja trejų metų vaikas? Jis pirmiausia apžiūri figūras ir išpjovas, o tada iš karto įstato reikiamą figūrą į reikiamą išpjovą. Šią užduotį atlikti padeda jau ne išoriniai bandymai, o protas.
Skirkime tam pačiam vaikui kitą, sunkesnę užduotį. Pastatome paprasčiausią svertą ant stiebelio uždedame kartelę. Vienas šio sverto galas arčiau vaiko, kitas toliau, prie tolesnio sverto galo prikabintas paveikslėlis, kurį mažasis norėtų paimti (paprastai ranka jis nepasiekiamas). Ir ką gi? Trimetis elgiasi taip pat, kaip elgėsi dvimetis su išpjaustyta lenta jo bandymui būdingas atsitiktinumas: jis mėgina artimiausią sverto galą prisitraukti dar arčiau ir tik pamatęs, kad tai nieko nepadeda. daro kas reikalinga.
Penkiametis vaikas užduotį su svertu atliks iš karto, be bandymų: nustums artimesnį galą, kad priartėtų tolesnis. Bet ar tai reiškia, kad jis gali atlikti visokius protinius veiksmus? Anaiptol. Pažiūrėkime, kaip vaikas mokosi elementariausių aritmetikos veiksmų. Padedame jam keletą lazdelių. Duodame uždavinį: ,,Prie 2 pridėk 3″. Vaikas pirmiausia paima dvi lazdeles, paskui tris. Tada sudeda suskaičiuotas lazdeles į krūvą ir vėl skaičiuoja… Praeis nemaža laiko, kol šiuos išorinius veiksmus pakeis vidiniai štai tuomet ir galėsime pasakyti, kad susiformavo dar vienas vaiko protinis veiksmas.
Taigi ankstyvosios vaikystės ir ikimokykliniais metais vaikas išmoksta vis naujų ir naujų psichinių veiksmų, kurie padeda jam atlikti vis sudė-tingesnes ir įvairesnes užduotis. Trejų metų vaikas mintyse atlieka užduotį užpildo lentos išpjovas, penkerių metų mintyse nusprendžia, kaip judės vienas sverto galas judant kitam, septynerių – be lazdelių sudės du skaičius.
About the author