Plunksninė kalankė – šiai storalapių šeimai priklauso 130 rūšių augalai. Plunksninė kalankė savaime auga akmeningose dirvose, 1000-2500 m aukščio kalnuose, Madagaskaro, Havajų salose, taip pat smėlėtose pajūrio ir uolėtose upių pakrantėse, Afrikoje, Azijoje, tropikuose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Lietuvoje galima auginti šiltnamyje arba kambaryje kaip dekoratyvinį ir vaistingą augalą. Tarybų Sąjungoje auginama pietuose (Adžarske ir kt.).
Tai daugiametis žolinis augalas, kurio stiebas tiesus, sultingas, apačioje sumedėjęs, išauga iki 20-30 cm aukščio. Lapai stori ir sultingi, su trumpais lapkočiais. Lakštas – elipsiškas arba kiaušiniškas, kraštas dantytas. Iš pradžių lapai esti paprasti, augdami tampa sudėtiniais neporiniais (3-5) plunksniniais lapeliais, dėl ko ši rūšis ir vadinama plunksnine kalanke.
Lapų pakraščiuose išauga gemaliniai pumpurai, jie išleidžia keletą lapelių ir šakneles – taip ir dauginasi. Žiedai – žalsvi, vėliau rausvi, vamzdeliniai ir sudaro šluotelinį žiedyną. Žydi gausiai, bet nereguliariai. Lietuvos žmonės plunksninę kalankę kartais išsiaugina bute ir dažnai vartoja buityje bei gydymui.
Vaistinei žaliavai ruošiama antžeminė augalo dalis (lapai ir stiebas).
Ji nuplaunama, laikoma tamsioje vietoje (5-10°C) septynias paras. Paskui susmulkinama, išsunkiamos sultys ir išvaloma nuo priemaišų. Tai skaidrus opolescuojantis, gelsvai oranžinės spalvos, karstelėjusio skonio, aromatinio kvapo skystis.
Plunksninės kalankės šviežioje žaliavoje yra iki 94% vandens, 1,4% pelenų, flavonoidų, polisacharidų, daug organinių rūgščių (obuolių, citrinos, oksalo), raugų, taip pat mikroelementų ir makroelementų: kalcio, vario, geležies, magnio, aliuminio, silicio, mangano, vitaminų ir kt.
Kalankės sulčių farmakologinį poveikį 1968 metais pripažino TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos Farmakologinis komitetas ir leido vartoti gydymui. Plunksninės kalankės sultimis ir iš jų pagamintu tepalu gydomi odos audinių uždegimai. Jos nedirgina odos, gleivinės, gerai išvalo iš žaizdų ir opų nekrozinius audinius, padeda joms greičiau užgyti.
Chirurgai iš kalankės pagamintais preparatais gydo ilgai negyjančias ir pūliuojančias žaizdas, pragulas, trofines opas. Stomatologai jais gydo paradontozę, stomatitą ir kitus burnos gleivinės uždegimus.
Akušerijoje ir ginekologijoje kalankės preparatais gydomos gimdos kaklelio žaizdelės, spenelių įtrūkimas ir kt.
Mokslininkai nustatė, kad iš kalankės pagamintus preparatus galima derinti su antibiotikais, taikyti fizioterapijoje, refleksoterapijoje. Lietuvos žmonės kalankės sultimis gydo nudegimus, egzemą, įvairių vabzdžių bei gyvačių įkandimus, žaizdas, gerklę, stabdo kraujavimus.
1982 metais V. Sirobokovas, A. Jevtušenka ir kiti Kijevo medicinos instituto darbuotojai ištyrė kalankės antivirusines savybes ir nustatė, kad iš 52 tirtų rūšių aštuonios pasižymi dideliu viricidiniu aktyvumu, todėl rekomenduojama gripo gydymui ir profilaktikai.
Farmacijos pramonė išleidžia kalankės sultis flakonuose po 100 ml ir ampulėse. Preparatą reikia laikyti tamsioje vietoje ir ne aukštesnėje kaip 10°C temperatūroje.
About the author