Rūgštynės, daugiametis botaninis egzempliorius

Tai tinkamas momentas į savo sodą įtraukti rūgštynių, jei to dar nepadarėte. Įsivaizduokite, kaip malonu mėgautis nuostabiu rūgštingumu prasidėjus ankstyvam pavasariui, kai salotų, ankstyvųjų kopūstų ir kitų žalių produktų yra nedaug.

Rūgštynės, daugiametis botaninis egzempliorius, klesti tiek natūraliose buveinėse, tiek kultivuojamose aplinkose. Rūgštynės, daugiausia aptinkamos Europoje ir Azijoje, ir toliau klesti kaip laukinė rūšis, taip pat nuo seno auginamos soduose. Plačiai paplitęs jo populiarumas gali būti siejamas su daugybe naudingų savybių. Pirma, ji išsiskiria kaip viena iš ankstyviausių pavasarinių žalumynų. Be to, rūgštynės yra nepaprastai prisitaikančios, gali klestėti įvairiose vietose. Be to, jo kulinarinis naudingumas yra labai patogus, nes jį galima lengvai įtraukti į įvairius patiekalus. Galiausiai, rūgštynės gali pasigirti daugybe gydomųjų savybių, kurios dar labiau padidina jos patrauklumą.

Rūgštynės iš pradžių buvo užfiksuotos 12 amžiuje Prancūzijoje, o tai pirmą kartą buvo paminėta. Vėlesniais šimtmečiais, ypač XIV–XVI amžiuje, rūgštynės sulaukė didelio susižavėjimo prancūzų kulinarinėje kultūroje. Jis buvo vertinamas dėl universalaus pritaikymo gaminant padažus, sriubas ir net puikius pyragus su rūgštynių įdarais. Jo gausus naudojimas išplito ir karališkųjų namų virtuvėse, o tai dar labiau patvirtina jo gerbiamą statusą.

Kokią rūgštynių veislę reikėtų sodinti?

Sodininkams pagrindinis rūpestis yra nustatyti optimalią rūgštynių veislę, kurią galima auginti savo soduose, atsižvelgiant į turimų rūgštynės pasirinkimų gausą. Konkrečiai, yra dvi skirtingos rūgštynės, kurias galima auginti: plačialapės rūgštynės ir špinatų nerūgščiosios arba švelniai rūgštinės rūgštynės.

Viena iš labiausiai mėgstamų mūsų soduose auginamų rūgštynių veislių yra pagrindinė valgomoji rūgštynė, tokia kaip ‘Lyonski’. Šias rūgštynes ​​patartina vartoti išskirtinai iki liepos mėnesio, nes vėliau jose susikaupia per daug oksalo rūgšties, kuri gali pakenkti žmonių sveikatai. Gausiausias derlius paprastai gaunamas antraisiais ir trečiaisiais auginimo metais. Daugiau intriguojančių variantų galite apžiūrėti specializuotas sėklų parduotuves, kuriose galima rasti įvairių rūšių, pavyzdžiui, plačialapių „Aromata“ arba vizualiai patrauklių rožinių „Red Veined“.

Špinatų rūgštynės mums turi didesnę reikšmę, palyginti su įprastai vartojamomis valgomosiomis rūgštyne, dėl savo įvairių veislių įvairovės, pavyzdžiui, „Epinard“ varianto. Šiuose variantuose ne tik mažesnis oksalo rūgšties kiekis, bet ir dvigubai daugiau vitamino C, kurio yra paprastose rūgštynėse. Be to, didesni špinatų rūgštynių lapai suteikia didesnį patogumą ruošiant maistą, visiškai priešingai nei mažesni valgomųjų rūgštynių lapai. Be to, špinatų rūgštynės lapai pasižymi mažesniu rūgštingumu ir yra tinkami vartoti visą pavasario–rudens laikotarpį.

Rūgštys turi neprilygstamą ir neįkainojamą augalinės rūgšties savybę. Be to, kaip alternatyvų variantą galima stengtis auginti rausvąsias rūgštynes.

Šešėlis skatina brangiausių egzempliorių augimą.

Rūgštys nėra būtinos optimalioms augimo sąlygoms. Augalas puikiai išgyvena žiemą, kai yra padengtas sniegu. Sėklos gali sudygti net esant itin žemai 1 °C temperatūrai, o šaknų pumpurai greitai išdygsta, kai tik sniegas ištirpsta. Lapai išsiskleidžia per 7-8 dienas ir išlaiko žalią atspalvį visą vasarą iki rudens šalnų. Pažymėtina, kad esant aukštesnei nei 20 °C temperatūrai, rūgštynės augimo greitis sulėtėja, o melsvų ūglių vystymasis pagreitėja, todėl lapai įgauna stambesnę tekstūrą.

Rūgštynės klesti gausioje šviesoje anksti pabundant, ypač ankstyvą pavasarį, kai nuo kitų augalų yra minimalus šešėlis. Vėliau šešėlis tampa naudingas mažiems rūgštynės lapams augti saulės apšviestose vietose. Tačiau pernelyg drėgnoje ir prastai vėdinamoje dirvoje rūgštynės augalai sunkiai išgyvena ir klestėja, todėl reikia lengvos, derlingos ir drėgnos dirvos. Sausros laikotarpiais rūgštynės augimas sulėtėja, o jų lapai tampa standūs ir atsparūs, o tai pabrėžia nuolatinį drėgmės poreikį. Plačiai teigiama, kad labiausiai vertinamos rūgštynės auginamos pavėsingoje ir drėgnoje aplinkoje.

Nauja lova

Jei nusprendėte įkurti naują rūgštynių lysvę, dabar tinkamas metas tai padaryti. 1 m2 rūgštynių auginimui skirto ploto rekomenduojama išberti 6-8 kg mėšlo ar komposto, 30-40 g superfosfato ir 20-30 g kalio chlorido, kartu užtikrinant, kad žemė būtų giliai įkasta (su visą kastuvo gylį). Rūgštynės gali būti dauginamos sėklomis arba šaknų dalimis, kuriose yra pumpurai. Įvairūs šaltiniai siūlo skirtingus rūgštynių sėjos terminus, pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį, vasarą ar vėlyvą rudenį. Tačiau, remiantis patyrusių rūgštynių augintojų patirtimi, optimalus rūgštynių sėjos laikas paprastai yra rugpjūčio pirmoji pusė. Šiuo laikotarpiu sėjant rūgštynės linkusios išauginti mažiau žydinčių ūglių ir atitolina žiedų formavimąsi. Derliaus galima tikėtis kitą pavasarį. Pasirinkus vėlyvą rudens sėją, patartina sėti nuo spalio pabaigos iki lapkričio pradžios, kad nesudygtų prieš atėjus šalnoms (dažniausiai dygsta po 8-10 dienų esant 2-3 °C temperatūrai). Taip pat galima sėti pavasarį, nors dėl to derlius bus vėlesnis.

Rūgštynės strategiškai sėjamos į vagas, tarp jų užtikrinamas 45-60 cm atstumas. Vagos viduje suformuojamos dvi eilės, tarp jų išlaikant 10-12 cm atstumą. Sėklos atsargiai įterpiamos 1-2 cm gyliu. Optimaliam dauginimui rūgštynes ​​rekomenduojama dauginti naudojant šaknis rudens sezono metu, ypač rugsėjį, arba ankstyvą pavasarį. Kad tai būtų pasiekta, rūgštynės kruopščiai iškasamos ir padalinamos į kelias dalis, kurių kiekvienoje yra 2–3 pumpurai. Be to, reikia nupjauti visas ilgas šaknis. Sodinant patartina išlaikyti 45 cm atstumą tarp eilių ir 10-15 cm tarp atskirų augalų.

Siekiant užtikrinti gausų ir džiaugsmingą derlių.

Prasidėjus pavasariui, paprastai per 15-20 dienų nuo dirvos atšilimo, galima pradėti rinkti pirmuosius gležnus rūgštynės lapelius. Verta žinoti, kad jei šiuo ankstyvo pavasario laikotarpiu rūgštynės pasipuošia apsaugine plėvele, pirmąjį derlių galima sulaukti savaite anksčiau. Kai lapai pasiekia 8–10 cm ilgį, tikslinga juos pjauti. Tačiau būtina būti atsargiems ir susilaikyti nuo visų lapų pašalinimo iš centrinės šerdies, nes jauniausi turi būti nepažeisti. Labai svarbu, kad šio proceso metu nebūtų pažeisti viršūniniai pumpurai, naudojant peilį. Per visą augimo sezoną rūgštynių pasėlius reikia pjauti 2–4 kartus, paprastai kas 25 dienas, kad būtų trukdoma žiedkočių vystymuisi. Norint pailginti lapų derliaus trukmę, patartina nuimti lapkočius.

Rūgštynės auginamos toje pačioje vietoje 3–4 metus, nes rūgštynių lapai laikui bėgant genda. Antraisiais ir vėlesniais metais, ankstyvoje pavasario stadijoje, rūgštynių maitinimui įterpiamos azoto trąšos (20-30 g – 1 m2), po to nedelsiant purenama dirva iki 5-8 cm gylio. Šis procesas kartojamas po kiekvieno rūgštynių derliaus nuėmimo. Be to, antroje vasaros pusėje rūgštynes ​​rekomenduojama pamaitinti fosforo ir kalio trąšomis.

Augalus supančiam dirvožemiui būtinas nuolatinis auginimas ir priežiūra, įskaitant purenimą ir apdorojimą, taip pat piktžolių pašalinimą. Vasarą rūgštynės klesti tinkamai laistomos ir prižiūrimos, o artėjant rudeniui rodo ryškius ir išskirtinius žalumynus. Tačiau rabarbarų lapų buvimas kelia grėsmę jų gerovei, nes jie gali praryti rūgštynes. Kovojant su šiais kenkėjais, naudojami natūralūs metodai, tokie kaip kruopštus augalų likučių pašalinimas ir biologinių priemonių naudojimas rudenį. Net ir esant geros sveikatos, rūgštynės lapus reikia nukirpti likus 1–1,5 mėnesio iki šalnų pradžios, paprastai maždaug spalio pradžioje. To nepadarius, susidaro nepralaidus sluoksnis, kai lapai lieka nepaliesti po sniegu, todėl šaknys uždusti ir augalas gali žūti. Rudenį rūgštynes ​​patartina gausiai patręšti perpuvusiu mėšlu ir į rūgštynių eiles įterpti komposto (4-5 kg/1 m2), lengvai mulčiuojant šaknų sistemą.

Visame pasaulyje yra apie 200 rūgštynių rūšių, kai kurios iš jų yra labai vertingi augalai, o kitos priskiriamos nepageidaujamų piktžolių kategorijai. Lietuvoje aptinkama apie 16 skirtingų rūgštynių veislių. Tarp labiausiai paplitusių yra valgomosios rūgštynės (Rumex acetosa), prancūziškos rūgštynės (Rumex scutatus), mažosios rūgštynės (Rumex acetosella), tankiažiedės rūgštynės (Rumex confertus) ir rudalapės rūgštynės (Rumex crispus). Pažymėtina, kad laukinės rūgštynės paprastai turi mažus, elastingus lapus, o auginamos sodo rūgštynės gali pasigirti dideliais, sultingais lapais.