Ekspertai dažnai vadina vienu iš labiausiai vertinamų kulinarinių prieskonių ir gydomųjų augalų

Visą vasarą galima rinkti ir vartoti jaunus kraujažolės lapus.

Šį ilgalaikį botaninį egzempliorių ekspertai dažnai vadina vienu iš labiausiai vertinamų kulinarinių prieskonių ir gydomųjų augalų. Sodo entuziastus žavi nuostabus kasmetinio savaiminio dauginimosi reiškinys, nes jo tvirta lapija, primenanti petražoles ir salierus, klesti be pastangų ir reikalauja minimalaus dėmesio.

Gelsve, kilusi iš Persijos, dabar plačiai auginama Viduržemio jūros regionuose, taip pat sėkmingai auginama Šiaurės Amerikoje ir Kaukaze. Ir atvirkščiai, šafranas daugiausia auginamas Europoje, Mažojoje Azijoje ir Irane. Europoje kraujažolės išpopuliarėjo dėl vienuolių benediktinų pripažinimo ir susižavėjimo, kurie labai vertino jų įvairiapusį panaudojimą tiek kulinarijoje, tiek medicinoje, net laikydami augalą panacėja nuo įvairių negalavimų.

Reikalingas priežiūros lygis yra minimalus.

Optimalios augimo sąlygos yra labai svarbios norint sėkmingai auginti nereiklus daugiamečius augalus Gelsvee. Šis augalas klesti purioje ir derlingoje dirvoje, geriausia gerai nusausintame priesmėlio arba vidutinio sunkumo priemolyje. Pažymėtina, kad jis puikiai prisitaiko tiek saulėtose, tiek šešėlinėse vietose, todėl tinkamas statyti sodų pakraščiuose. Jo augimui būtina pakankamai erdvės, nes Gelsvee gali pasiekti iki 2 metrų aukštį, gali pasigirti tvirtu tuščiaviduriu stiebu, kurio skersmuo svyruoja nuo 2,5 iki 5 centimetrų, ir dideliais lapais. Pažymėtina, kad šis atsparus augalas gali ištverti žiemos sąlygas be apsauginės dangos ir gali išlikti toje pačioje vietoje įspūdingą 6–7 metų laikotarpį.

Auginant geltonas gėles, būtinas strateginis tręšimas ir laistymas, ypač daug dėmesio skiriant azoto trąšoms. Šios trąšos turėtų būti tręšiamos pavasario sezono metu po augalų žydėjimo ir pirmąją liepos pusę. Be to, naudinga naudoti amonio nitratą kaip trąšas. Norint užtikrinti optimalų augimą, pusę šių trąšų rekomenduojama įterpti gegužės pabaigoje daigų retinimo metu, o likusią – rugpjūčio pradžioje. Kad sausoje dirvoje geltonos gėlės neišdžiūtų ir neparuduotų, patartina jas laistyti kas savaitę. Be to, svarbu tinkamai supurenti dirvą iki 3–5 cm gylio.

Daugyba. Augalai gali būti dauginami įvairiais būdais, pavyzdžiui, sėklomis, sodinukais, šaknų auginiais ir 2–3 metų auginiais. Norint pasiekti optimalų rezultatą, sėklas rekomenduojama sėti pavasarį į pašildytas lysves, o vėliau persodinti į nuolatinę vietą liepos arba rugpjūčio mėn., užtikrinant 60 x 70 cm tarpus. Arba prieš žiemą sėklas galima sėti tiesiai į dirvą, o tai palengvina geresnį geltonųjų žiedų dauginimąsi. Tokiu atveju sėklas reikia sėti 50-60 cm atstumu ir 1-2 cm gyliu. Pirmaisiais augimo metais išdygs keli lapai, daigus patartina retinti kas 10-15 cm. Antraisiais metais retinti reikėtų maždaug kas 60 cm. Pavasarį dauginant pjūviais, svarbu voveraites padalinti (su nupjautais lapais) ir sodinti tokiais pat atstumais kaip ir daigai, kol jie sužaliuoja arba rugsėjo pirmoje pusėje. Sodinant būtina atskirti dalį kero šaknų, turinčių 2-3 pumpurus.

Geltonuodegiai augalai dažniausiai yra jautrūs lapų dėmių ligoms ir kenkėjams. Labiausiai paplitę kenkėjai yra liucernos kirmėlių lervos, skėčiai ir pupiniai amarai, ypač birželio viduryje. Siekiant kovoti su šiomis problemomis, taikomos prevencinės priemonės, tokios kaip kruopštus tarpueilių valymas ir visiškas piktžolių naikinimas. Labai svarbu pašalinti geltonuodegės auginimo plotą supančias piktžoles, kad būtų pašalintos galimos amarų kiaušinėlių žiemojimo vietos.

Jaunų kraujažolės lapų derlius galimas ir rekomenduojamas vasaros sezono metu. Šiuos lapus galima mėgautis tiek šviežiais, tiek džiovintais, todėl jie yra puikaus skonio. Be to, kraujažolės šaknys, šakniastiebiai ir sėklos taip pat turi kvapnių savybių. Geltonos gėlės gali būti visiškai išdžiovintos, o lapai gali būti užšaldyti konservavimui. Norint užtikrinti optimalų šaknų augimą, patariama jas iškasti antraisiais metais, kai lapai nudžiūvo, arba anksti pavasarį prieš augalų dygimą. Nupjovus pradėjusius augti stiebus, galima gauti didesnį šaknų derlių. Nepaisyti geltos atvejai paprastai neišsisklaido, bet laikui bėgant progresuoja.

Kraujažolė – kvapni vaistinė žolė, kilusi iš Persijos. Gelsvė valgo ne tik mėsos patiekalus, bet į savo racioną įtraukia ir varškės.

Labai stiprus ir aromatingas prieskonis.

Gelsves turi stiprų salierų ir grybų kvapą, kuris gali nugalėti kitus patiekale esančius skonius. Todėl labai svarbu būti atsargiems ir neviršyti rekomenduojamo šio konkretaus prieskonio kiekio. Geltona spalva, kita vertus, apima daugybę gyvybiškai svarbių aliejų, organinių rūgščių, cukrų, pektinų ir įvairių prieskonių. Sedum augalo lapija, šaknys ir sėklos pirmiausia naudojami kaip kvapnūs priedai. Tiek švieži, tiek džiovinti laiškiniai svogūnai puikiai tinka daržovių sriuboms, tyrėms, mėsos patiekalams, arbatoms, padažų asortims, salotoms, daržovių konservams sustiprinti.

Geltonos gėlės dedamos į patiekalus su kiauliena ir ėriena, taip pat daržovių ir mėsos troškinius. Šių gėlių tryniai sultiniams suteikia ypač puikų skonį. Tarkuotos geltonos šaknys savo skoniu primena riešutą. Geranijos šaknys, sėklos ir eterinis aliejus yra naudojami konditerijos gaminių, marinatų, likerių ir užpilų skoniui pagerinti. Svogūnėliai, petražolės, svogūnai, raudonėliai, čiobreliai, krapai, bazilikas ir rozmarinas gali būti derinami su šiomis šaknimis, kad būtų sukurti neįtikėtinai kvapnūs prieskonių mišiniai.

Universalus vaistas nuo visų negalavimų.

Geltonos gėlės turi daug gydomųjų savybių. Jų gydomosios savybės buvo pripažintos senovėje ir vėliau buvo auginamos vienuolyno soduose. Išmintingi žmonės iš praeities tikėjo, kad yra žolelių vaistas nuo kiekvienos ligos. Auginant kraujažoles arti savo būsto, galima veiksmingai užkirsti kelią daugeliui ligų. Tradicinėje medicinoje ši žolė garsėja savo gebėjimu palengvinti širdies ir inkstų ligas, išvalyti kraują ir kraujagysles bei pagerinti bendrą gyvybingumą. Be to, jis turi diuretikų ir choleretinių savybių, padeda virškinti ir palengvina pilvo pūtimą bei nuolatinį rėmenį. Užpilas, pagamintas iš susmulkintų sėmenų šaknų, veiksmingai mažina migreną ir gydo kvėpavimo sutrikimus.

Senovės tekstuose plačiai aptariamas geltonų žiedų naudojimas kaip priemonė seksualiniam potraukiui sužadinti, o jų įtraukimas į meilės gėrimus buvo svarbus viduramžių elementas. Manoma, kad pietiniuose Europos regionuose geltonos gėlės turi kerinčių ir meilę skatinančių magiškų sugebėjimų. Šį tikėjimą slavų kalbose dar labiau iliustruoja augalo pavadinimas „lyubčik“. Be to, šafranu užpiltas vynas gali palengvinti moterų negalavimus. Tačiau nėštumo metu reikia būti atsargiems, nes tam tikros šafrano savybės gali sukelti savaiminį persileidimą, todėl jo vartoti nepatartina.

Pasak buvusių pirties savininkų, sėdros buvo laikomos esminiu pirties augalu, todėl buvo auginamos arti. Buvo tikima, kad pirties esmė slypi joje tol, kol žmonės pasitraukė iš šio pasaulio. Be to, geltonos gėlės buvo naudingos pirties terapijai, nes išvalo organizmą nuo toksinų, stiprina imuninės sistemos veiklą, skatina atsipalaidavimą ir palengvina įsitraukimą į pirtį. Nepaisant to, svarbu pažymėti, kad išskirtinis geltonų gėlių aromatas gali turėti neigiamą poveikį alergiškiems žmonėms.

Čia pateikiamas vaistažolių preparatas, pritaikytas gydyti asmenų, kenčiančių nuo priklausomybės nuo alkoholio, padėtį – ta pati priemonė. Tiesiog į stiklinę degtinės įmaišykite šafrano šaknį ir kelis lauro lapus, kad užpilas išbrinktų, prieš duodami jį šio spirito entuziastams. Išgėrus šio nuoviro, ilgam atslūgs noras leistis į svaiginančius gėrimus.