Šiais laikais platus prieskonių ir žolelių asortimentas tapo įprasta kulinarijos praktika

Šiais laikais platus prieskonių ir žolelių asortimentas tapo įprasta kulinarijos praktika; tačiau peletrūnas tebėra labai apleistas ingredientas. Norint įsigyti šį botaninį lobį, reikia apgalvotai ieškoti, todėl peletrūno auginimas tampa nepaprastai vertinga veikla, primenančia mūsų gerbiamų protėvių praktiką.

Estragonas, moksliškai žinomas kaip Artemisia Dracunculus, turi mažą žalią lapiją, todėl jis yra reikšmingas žolinis augalas. Jo gimtoji buveinė daugiausia apima pietinius Rusijos ir Mongolijos regionus. Istoriniai įrodymai rodo, kad estragonas pirmą kartą pasirodė kaip kulinarinis prieskonis XIII amžiuje ir išpopuliarėjo tarp arabų bendruomenės.

Šio augalo įvežimas į Europą įvyko dviem skirtingais keliais. Iš Rusijos kilęs rusiškas peletrūnas pasižymi įspūdingu augimo potencialu – pasiekia net 1,5 metro aukštį ir demonstruoja plačias pasklidimo galimybes. Šis konkretus variantas pasižymi dideliu ūgiu, kurį papildo kartaus skonis ir mažų geltonų gėlių atsiradimas pavasario ir vasaros sezonais. Ir atvirkščiai, estragono atmaina, gabenama į Viduržemio jūros regioną, buvo palengvinta kryžiuočių. Šio tipo peletrūnai demonstruoja kuklesnį 60–80 centimetrų aukščio diapazoną ir susilaiko nuo žydėjimo šaltesnio klimato sąlygomis. Tačiau šias savybes jis kompensuoja savo kvapnia esencija ir gausia eterinių aliejų, taninų, karčiųjų medžiagų atsarga. Todėl jis buvo pavadintas vokišku (arba prancūzišku) peletrūnu.

Vokiškas peletrūnas visų pirma naudojamas kaip kulinarinis prieskonis, papildantis daugybę patiekalų, tokių kaip žuvis, jūros gėrybės, vištiena, varškė ir kiaušinių pagrindu pagaminti produktai. Jis patenka į salotas, sriubas ir padažus, suteikdamas išskirtinį skonį klasikiniam Berno padažui, kurį sudaro sviestas, kiaušinių tryniai, vanduo, citrinos sultys, česnakai ir actas. Be to, peletrūnas gali būti naudojamas gaminant užpiltą actą ir aliejų, taip pat konservuojant agurkus, pomidorus ir grybus, suteikiant intriguojančių skonio pojūčių. Ši žolė užima svarbią vietą tarp garsiųjų prancūziškų žolelių rinkinio, kartu su petražolėmis, česnakais ir svogūnų laiškais.

Estragonas turi didelį populiarumą Kaukazo regione, arabų, rusų, armėnų ir persų kalbomis žinomas kaip tarchun. Verta paminėti, kad parduotuvėse galima įsigyti ryškiai žalios spalvos gėrimo, užpilto peletrūno. Tačiau verta paminėti, kad lietuviai turi senus tradicinius patiekalus, kurie būtų laikomi įprastais, jei ne šios žolės įtraukimas. Tai Aukshaita vortini kartu su peletrūnu ir Žemait cepelini, praturtintas varške ir peletrūnu.

Estragonas susižavi tiek iš prancūzų, tiek iš žemaičių. Vokiškas peletrūnas, daugiausia naudojamas kaip kulinarinis prieskonis, puikiai dera su įvairiais patiekalais, tokiais kaip žuvis, jūros gėrybės, vištiena, varškė ir kiaušinių gaminiai. Be to, jis puikiai tinka salotoms, sriuboms ir padažams.

Aromatas yra ne tik malonus, bet ir turi naudą sveikatai.

Iš tiesų, derva yra botaninis pavyzdys, žinomas dėl savo gydomųjų savybių. Jame yra daugybė vertingų sudedamųjų dalių, tokių kaip vitaminas C, provitaminas A ir eterinis aliejus. Be to, jis yra flavonoido apigenino, žinomo dėl savo stiprių priešvėžinių savybių, rezervuaras. Estragonas pasižymi savybe žadinti apetitą, gerinti virškinimą ir yra naudojamas kaip terapinė priemonė vidurių pūtimui mažinti. Be to, peletrūnas sukelia diuretikų poveikį, skatindamas šlapimo išsiskyrimą. Liaudies medicina istoriškai naudojo peletrūną kaip stiprų ginklą nuo parazitinių kirminų.

Botaninių ekstraktų ir degtinės derinys buvo vartojamas kaip raminamasis ir prieštraukulinis vaistas, ypač naudojamas epilepsijai ir spazminiams traukuliams gydyti. Rusijos ir Kaukazo regionuose vandenligei ir skorbutui gydyti buvo naudojami vaistažolių preparatai. Iki šiol šios priemonės yra naudojamos gydant avitaminozę.

Pirties lankytojai tikina, kad surištų peletrūno šakelių padėjimas ant vantų sustiprina malonų aromatą pirtyje.

Ciberžolė pasižymi gydomosiomis savybėmis, kurios veiksmingai padeda hemostazei, žaizdų gijimui, sumušimų mažinimui, patempimų mažinimui ir burnos higienos palaikymui. Be to, jo nuoviras yra veiksmingas burnos skalavimo skystis kovojant su halitoze, taip pat suteikia galimybę išvalyti pernelyg prakaituotas pėdas.

Petražolės yra botaninės karčiųjų moliūgų, paprastai vadinamų pelynu, atitikmenys, garsėjantys ribotomis, tačiau plačiai pripažintomis gydomosiomis savybėmis. Nors pelynas turi ypač kartaus skonio, todėl jis netinkamas kulinariniams tikslams, kai kuriuose regionuose jis kartais dedamas į vermutą, kurį vokiečiai vadina „vermutu“. Asmenims, linkusiems į alergiją, patariama būti atsargiems, nes sedumai gali sukelti dermatito ir šienligės simptomus žydėjimo fazėje.

Sėklos dygimo procese neauga.

Be to, peletrūnai, išauginti iš sėklų, nėra tokie vertingi dėl pakitusių skonio savybių. Kita vertus, rusiškas peletrūnas gali būti dauginamas sėklomis, tačiau jis turi mažiau malonų kvapą ir padidintą kartumą. Zigmo Jovaišos sodininkystės ūkio darbuotoja Dalia Mickienė yra nurodžiusi, kad peletrūnas yra daugiametis žolinis augalas. Dažna problema, su kuria susiduria kai kurie asmenys, yra ta, kad jų įsigytos peletrūno sėklos arba nesudygsta, arba išaugina augalus, neturinčius norimo skonio ir aromato. Tiesą sakant, skoningesnius europietiškus peletrūnus, prie kurių esame įpratę, galima dauginti tik dalijant arba žalius auginius. Vadinasi, norint auginti šiuos augalus, reikia surasti asmenis, kurie juos turi savo soduose ar darželiuose.

Estragonas klesti aplinkoje, kuriai būdingas atvirumas, ryškumas, drėgmė ir derlinga dirva. Tuo tarpu gvazdikų dalijimas gali būti atliekamas tiek rudenį, tiek ankstyvą pavasarį. Kalbant apie auginius, patartina juos sodinti birželio–liepos mėnesiais, suteikiant mums tinkamą laiką šiai užduočiai atlikti.

10–12 cm ilgio auginiai pirmiausia įvedami šiltnamiuose, o vėliau perkeliami į dirvą, išlaikant 30 × 70 cm atstumą. Šis daugiametis augalas gali klestėti toje pačioje vietoje 4–5 metus, o tada jo vilionės atskiriamos ir perkeliamos į naują vietą. Jo žydėjimo laikotarpis prasideda balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje ir tęsiasi iki šalnų. Nors prancūziški peletrūnai puikiai prisitaiko prie Lietuvos klimato, optimaliam jų augimui patartina pasirūpinti žiemos apsauga.

Žiemos metu atliekame džiovinimo procesą.

Pirmaisiais auginimo metais žaliava kruopščiai ruošiama rugsėjo mėnesį, o vėlesniais metais šis procesas atliekamas liepos mėnesį. Prieš žydėjimo tarpsnį arba jam prasidėjus, žolė kruopščiai nupjaunama debesuotumo neturinčią dieną, nusistovėjus rytinei rasai. Vėliau jis paskirstomas plonu sluoksniu silpnai apšviestoje ir gerai vėdinamoje patalpoje, pavyzdžiui, pastogėje arba kontroliuojamoje džiovykloje, kur palaikoma 35–40 °C aplinkos temperatūra. Žaliava, kurią sudaro tik žolė ir lapai be pluoštinių stiebų, skleidžia stiprų ir malonų aromatą, kurį lydi pastebimai kartaus skonio.

Vaistažoles rekomenduojama laikyti tvirtuose tekstiliniuose maišuose arba mediniuose induose gerai vėdinamoje, kontroliuojamos temperatūros aplinkoje. Vaistažolės gali išlaikyti savo kokybę 1-2 metus. Džiovintose žolelėse išsaugomas didelis kiekis eterinių aliejų, kurių sudėtis paprastai sudaro 60–70 %, įskaitant tokius junginius kaip peletrūnas ar estragolis, fellandrenas ir kt. Be to, žolės išlaiko savo vitaminų kiekį, kartumą, taninus ir mineralines medžiagas.