Dabar vaikas ne tik greitai žvilgsniu randa ji šnekinančią motiną

Dabar vaikas ne tik greitai žvilgsniu randa ji šnekinančią motiną, tėvą, bet ir pats pasisuka į suaugusiuosius ir jiems šypsosi, kai jie kalbasi tarpusavyje. Nuo to laiko jo ryšiai su aplinkiniais gerokai išsiplečia. Dabar jis gali ne tik pamatyti tai, kas savaime pasitaikė, bet ir pats ieško akimis besišnekučiuojančių žmonių, garsą skleidžiančių daiktų.

Kai 2-3 mėnesių vaikas ramus per nemiegojimo laiką, jis klausosi garsų ir įvairiai į tai reaguoja: šaižūs, stiprūs garsai paprastai ji gąsdina. jis krūpteli arba net ima verkti; melodingų muzikos instrumentų garsų, žmogaus balso jis klausosi įdėmiai, tai jam patinka. Patartina dažniau švelniai vaiką šnekinti. Ramų mažąjį malonus balsas džiugina, o verkiantį ramina.

Pasitelkus ranką. Dabar tvirtai galima teigti, kad vaikas ne šiaip sau ką nors mato ir girdi, bet kad jis stengiasi ištysti ir išgirsti, kad regėjimo ir klausymo įspūdžiai jam malonūs. Jo žvilgsnis neabejingas žvilgantiems, spalvingiems, judantiems daiktams; jo klausą glosto muzikos, žmogaus kalbos garsai. Bet kaip būtent mažasis mato, kaip jis suvokia patirtus įspūdžius?

Su trijų mėnesių vaikais buvo eksperimentuojama, ir tai leido padaryti tokią išvadą: šio amžiaus kūdikis gerai skiria geometrinių figūrų (ir plokščių, ir tūrinių) spalvas, formą. Be to, ne visos spalvos mažiesiems vienodai patinka: paprastai jie labiau mėgsta ryškias ir šviesias (,,paprastai“ nereiškia visada”, kai kurių kūdikių ,,skonis individualus”).

Labai įdomu tai, kad trijų mėnesių vaikai labai greitai pastebi naują daiktą: jeigu šalia dažnai vaiko matomų daiktų padėsime naują, skirtingos spalvos arba formos, vaikas, tai pastebėjęs. visą dėmesį skiria naujam objektui, ilgai į jį žiūri. Kaip tik todėl kartkartėmis jūs keisite mažojo žaislus.- jo nebedominančius paslėpsite; po kurio laiko jie vėl jam pasidarys nauji.

Regimąjį kūdikio pasaulį sudaro vienas kitą keičiantys įdomūs ir nelabai įdomus įspūdžiai. Ar jis daiktus suvokia taip kaip ir mes? Ne: Parodykite jam gerai pažįstamą žaisliuką neiprastu rakursu. Jis ji palaikys nauju. Mama jėjo nauja suknele – mažasis pravirksta – nepažino jos.

Kudikis pagauna” tik bendrą daikto formą, jo spalvą – bet tai tik atskiri daikto teikiami įspūdžiai, daikto, neišskirto iš bendro fono (juos galima taip apibūdinti: ,,ryškus daiktas”, ,,dėmė”). Jis dar nepajėgia žiūrėdamas nustatyti objekto vietos erdvėje. Net šešių mėnesių mažasis vienodai atkakliai siekia ir barškučio, esančio per ištiestą ranką ji galima ir pasiekti), ir to, kuris per metrą nuo jo (ir pasiekti neįmanoma).

Ligi 3-4 mėnesių regėjimas susidoroja su savo uždaviniais, nors pa-saulį tapo gana blankiais tonais. Jau gana to, kad jis skatina veikti pritraukti prie savęs daiktą arba pačiam prie jo prisislinkti. Bet štai tų judesių ir veiksmų ima kauptis ir pasirodo, kad viso to reguliuoti regėjimas nepajėgia. Kad vaikas galėtų prie daikto prišliaužti, ji sučiupti, nutempti iš vienos vietos į kitą, uždengti dėžutę dangteliu arba ant strypelio užmauti žiedą, akis turi daug sumesti kryptį, atstumą, daiktų formą. dydį, svori, medžiagos elastingumą…

Savarankiškai viso šito akis nepadarys. Šito ji mokosi pasitelkusi ranką, sekdama išorinius įvykius.
Dar sykį pažiūrėkime, kaip tobulėja čiupimas. Iš pradžių ranka veikia tarytum nepriklausomai nuo regėjimo – jis tik praneša: žaisliuko esama, bet kur jis, kuriame šone, kokiu atstumu, būna neaišku nei akiai, nei. žinoma, rankai. Todėl ranka turi ,gaudyti“ žaislą erdvėje (ir tai dažniausiai nesiseka). Bet pamažu akis, sekdama rankos judesius, ima pastebėti ją artėjant prie tikslo ir vėl tolstant atsiranda proga judesius koreguoti…

Kai antrą pusmetį nuosekliai, be grįžtamųjų judesių artėjama prie daikto, tai reiškia. kad akis, sekdama ranką, pagaliau išmoko susivokti. kur daikto esama. Tik visai baigiantis pirmiesiems metams, mažasis išmoks jis atsičiupti aklai“: štai jis žiūri į žaislą, tačiau kažkas jį išblaškė grįžta, bet vis dėlto taikliai paima žaisliuką, vadinasi, akis nustatė tikrą jo vietą erdvėje ir spėjo perduoti atitinkamas koordinates.

O štai kaip ranka moko akį suvokti formą ir dydį. Priklausomai nuo to, ar mažasis ima kubelį ar kamuoliuką, jo pirštams tenka elgtis kitaip: šitaip pats išsiskesti ant kamuoliuko ir išsiskirstyti ant kubelio šonų daiktas moko ranką atsižvelgti į jo savybes. 10-11-tą mėnesį po tokio ,,mokymosi” vaikas, žvilgtelėjęs į daiktą, kurį ketina paimti, iš anksto tinkamai parengia pirštus.

Mokantis veiksmų. Žodis manipuliacija” kasdieninėje kalboje turi neigiamą atspalvį. Bet psichologai manipuliacijomis vadina dabar šį atspalvį reikia užmiršti – veiksmus, kuriuos vaikas atlieka su daiktais.

Pirmosios manipuliacijos, kurias vaikas pradeda, kai ima nulaikyti daiktą rankose, labai paprastos. Štai mažasis pačiupo barškutį, truputį palaikė, paleido, paskui vėl pačiupo. Jei jis mato du žaisliukus, gali pačiupti vieną, jį paleisti, pačiupti kitą kūdikis.

Su visais žaisliukais nesvarbu, kokios jų ypatybės pradžių žaidžia maždaug taip pat: paima žaisliuką, ji apžiūri, perima į kitą ranką, pačiulpia, pamojuoja juo, pastuksena į lovelę arba į kitą žaisliuką jis

Pamažu išryškėja labai svarbus kūdikio manipuliacijų bruožas pradeda pastebėti savo veiksmo rezultatą. Žaisliukas priartėja ir nutolsta barskulis barška, guminé lélyté cypia. Galima pamėginti tai pakartoti! Sitaip kryptingai imama siekti veiksmo rezultato, o mažojo tiriamosios veiklos prasme dabar tokia: ką su šituo galima daryti?”, kas tai?”

Nuo to momento, kai mažasis susidomi veiksmo rezultatu, naujos daiktų savybes atskleidžiamos vis intensyviau. Sviedinukas ritasi, o pastumtas kubelis vos vos tepaslenka. Cypianti krokodiliuką galima sugniaužti, o medinis žmogeliukas kietas. Barškučiai barška, o plastmasinė antis tyli

Kai mažasis pradeda manipuliuoti su dviem daiktais, rezultato siekimas ypač išryškėja. Kartu jis sužino savybes, susijusias su daiktų tarpusavio santykiais. Mažasis atkakliai stengiasi suliesti du žaisliukus, uždėti vieną ant kito, įkišti vieną daiktą į kitą. Čia jis sužino kai kurias naujas idomias ypatybes pasirodo, vienas daiktas gali būti įdėtas į kitą, uždétas ant kito, būti viršum kito, po kitu, už kito… (Neužmirškime, kad visas tas ypatybes kūdikis žino” tik tuo momentu, kai veikia.- nutrūksta veiksmas, dingsta ir žinojimas”.)

Maždaug 9 mėnesių amžiaus kūdikis gali panaudoti kai kuriuos daiktus, taip pat atskirti kai kurias daiktų savybes. Jis nutraukia nuo kojos kojinaite nuo galvos kepuraitę; ridinėja rutuliukus, sviedinukus; įkiša pirščiuką į angą ir ištraukia; sudeda žaisliukus į dėžę, o paskui vėl juos iškrausto; méto žiedelius ir žiūri, kaip jie suksis; méto ant žemės žaisliukus ir klauso, koks pasklinda garsas. Jeigu rezultato nesulaukiama iš karto, kūdikis atkakliai siekia savo.

Sitaip pamažu vaikas atranda, kad yra daiktų pasaulis, kad tie daiktai išsidėstę erdvėje, kad jiems būdingos tam tikros pastovios savybės kiekvienam daiktui kitos 6-7 mėnesių kūdikis apie daiktų egzistavimą erdvėje dar nieko nenutuokė, jis tenkinosi besimainančiais įspūdžiais. Iš vaiko regėjimo lauko dinges daiktas liaudavosi jam egzistuoti.

Bet vėliau, sulaukę 9-10 mėnesių amžiaus vaikai ima ieškoti iš jų akiračio dingusių daiktų, suprasti, kad jie nesiliové egzistuoti, o tiesiog atsidūrė kitoje vietoje. Si supratimą plėtoja įvairūs žaidimai, sakysim, slėpynės užsidengia rankomis veidą, pasislepia už durų, už tėvo nugaros, o paskui motina staiga pasirodo kūdikiui; netrukus ir jis pats ima slėptis – užsitraukia ant galvos vystyklą ir smagiai žvilgčioja iš po jo. Vėliau galima pradėti slėpti žaisliukus vaiko akivaizdoje! – čia aukštai ant lentynėlės, čia ant žemo suolelio, čia tarp kitų žaislų; jų ieškos mažasis kartu su jumis.