Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Šanel jau neatrodė linksma. Veikiau ji panėšėjo į vieniša moterį. Nė vienas aukštuomenės vyrų, tarp kurių ji sukinėjosi, neturėjo jėgų išlaikyti tokią nepriklausoma būtybę. Didysis rusų kunigaikštis, Vestminsterio hercogas, poetas Polis Reverdi, dekoruotojas Polis Iribas, mylimasis polo žaidėjas visi greit pasitraukdavo nuo jos arba mirdavo. Tokiai energingai moteriai neužteko modelių namų Kambono gatvėje ir apartamento “Rico” viešbutyje.
Kol madmuazelę supo sujaudinta publika, viskas buvo gerai. Bet sekmadieniais ir vakarais, kai visi išsiskirstydavo, ją apimdavo neviltis. Dažnai Koko kompaniją palaikydavo tik asistente Lilu Markan. Kai ir jos nebūdavo, Koko pasikviesdavo savo akvadi Žami Mironė, 33-ejų metų vyrą. 77 metų madmuazelė netgi pasisiūlė jam į žmonas. Žanas vesti atsisakė, bet dirbti liko.
Lilu rytais pasitikdavo ponia viešbutyje, palydėdavo į modelių namus, kur Koko tuoj pat nušvisdavo, atsigaudavo, suspinduliuodavo idėjomis ir gyvybingumu, o vakarais mergina guldydavo ją į lovą. Nežinia, ar jos šeimininkė žinojo, kad yra raminančių vaistų, padedančių užmigti.
Madmuazelė nesistengė kalbėti tiesą toks buvo jos būdas. Reporteriai jos klausdavo, iš anksto žinodami, kad Šanel pameluos. Tebėra neaišku, ar jos tėvas buvo netikėlis, ar žymus pirklys, ar ja augino teta, ar priglobė našlaičių namai, ar ji “išrado” “maža, juodą suknelę.”, kai lydėjo mirusio mylimojo Rojaus Sapeiio, ar atsiminusi skurdžius drabužius našlaičių prieglaudoje? gal joje madmuazelė iš viso negyveno? Šanel mėgo sakyti: “Aš susikūriau savo gyvenimo istorija, nes tikroji man nepatiko”. Tuomet jau nebuvo nė vieno gyvo bendraamžio, galėjusio ja paneigti.
Savo stilių ir vienatve ji išlaikė iki mirties. Po dviejų telefoniniu skambučiu kuriuos Lilu palaikė tiesiog šeimininkės kaprizais, atskubėjusi į “Rica” mergina rado ją bemirštančia. Šanel gulėjo lovoje, po plačiai atvertais langais, apsivilkusi baltą pižama. Buvo vienas jos taip nekenčiamų sekmadieniu.