Kadastriniai matavimai

Horizontalusis limbas ir alidadė turi suktis apie bendrą geometrinę vertikaliąją ašį. Limbo ir alidadės sukimosi ašys turi sutapti su limbo padalų centru. Neišlaikius šių sąlygų, horizontalusis skritulys yra necentriškas. Skritulio necentriškumą (ekscentricitetą) sudaro alidadės, limbo ir jų ašių necentriškumai.

Alidadė laikoma necentriška tada, kai jos sukimosi ašis nesutampa su limbo padalų centru, limbas necentriškas tada, kai jo sukimosi ašis nesutampa su jo padalų centru. Ašių necentriškumas — tai alidadės ir limbo sukimosi centrų nesutapimas.

Dalijimo mašinoje limbo padalos centruojamos labai tiksliai (0,002-0,003 mm), todėl reikšmingiausias yra alidadės necentriškumas.

Atskaičiavimo indekso projekcija dėl alidadės necentriškumo pasistumia limbo padalų atžvilgiu iš padėties į padėtį, todėl pasikeičia ir limbo atskaita kampu. Paklaida e priklauso nuo necentriškumo didumo ir nuo alidadės (atskaičiavimo indekso) padėties necentriškumo e krypties atžvilgiu. I padėtyje alidadės necentriškumo įtaka limbo atskaitai didžiausia, o II padėtyje dėl necentriškumo atskaita nesikeičia. Taigi limbo atskaitų paklaidos dėl necentriškumo kinta pagal sinusoidę. Necentriškumas gali būti net 1.

Prietaisų, kuriuose atskaičiuojama pagal vieną limbo pusę, horizontaliojo limbo atskaitų, gautų diametraliai priešingose limbo pusėse vidurkiui necentriškumas neturi įtakos. Neeliminuota liks tik ta horizontaliojo skritulio necentriškumo dalis, kuri atsiranda dėl to, kad alidadės sukimosi ašis svyruoja (pvz., dėl guolių rutuliukų nevienodo didumo).

Vertikalusis skritulys necentriškas tada, kai limbo padalų centras nesutampa su žiūrono sukimosi ašimi. Matuojant vertikalųjį kampą teodolitu, kurio limbe atskaičiuojama iš vienos pusės, vertikaliojo limbo padėtyse atskaičiuojama ne ties tuo pačiu limbo skersmeniu (kaip horizontaliajame limbe), bet pagal skirtingus skersmenis. Mat perverčiant žiūroną, kartu sukasi ir limbas. Tik vizuojant horizontaliu žiūronu, atskaičiuojama to paties skersmens galuose.

Kadangi limbas sukasi kartu su žiūronu, tai necentriškumo įtaka priklauso nuo matuojamojo vertikaliojo kampo, taip pat nuo necentriškumo.

Kadastriniai matavimai

Matuojant vertikalųjį kampą, kai skritulys yra kitoje padėtyje, formulių elementų ženklai nesikeičia ir necentriškumo įtaka neeliminuojama. Todėl abiejose skritulio padėtyse matuotas vertikalusis kampas dėl necentriškumo įvairaus tipo teodolituose bus iškreiptas dydžiais:

Iš formulių matyti, kad necentriškumo įtaka mažesnė, kai vertikalusis kampas didelis. Didžiausia necentriškumo įtaka yra tada, kai vertikalusis kampas lygus nuliui.

Skritulių necentriškumo elementai randami taikant specialią teodolito tyrimo metodiką.

Geodezinių prietaisų žiūronu vaizduojama į vietovės taškus bei daiktus, taip pat atskaičiuojama matuoklėse ir skalėse. Žiūroną 1609 m. sukonstravo G. Galilėjus, o 1611 m. J. Kepleris sukūrė žiūroną su siūlelių tinkleliu (Keplerio žiūronas).

Patiko? Pasidalink

Geodeziniai kadastriniai matavimai

Įvairiuose Žemės paviršiaus taškuose deklinacija skirtinga. Ji kinta ir viename taške per parą. Tokie deklinacijos reikšmės svyravimai vadinami paros svyravimais. Jų amplitudė apie 15′, nors būna atvejų, kai ji siekia 1° ir daugiau. Paros deklinacija kinta greičiau, didėjant taško geografinei platumai. Svyravimų amplitudė kinta ir per metus.

Apie 8 h vietos laiku šiaurinis magnetinės rodyklės galas labiausiai nukrypsta rytus, paskui iš lėto juda vakarų kryptimi ir labiausiai nukrypsta apie 14 h. Paskui rodyklė vėl krypsta į rytus ir didžiausias nuokrypis būna apie 23 h. Naktį ji sukasi į vakarus ir apie 3 h būna antras didžiausias vakarų nuokrypis. 8 h vėl grįžta prie didžiausio rytinio nuokrypio padėties. Vidutinę padėtį magnetinė rodyklė užima 10, 20, 24 ir 4 valandomis. Tuo laiku galima tiksliausiai nustatyti deklinacijos reikšmę.

Be paros magnetinės deklinacijos svyravimų, dar yra vadinamieji amžių svyravimai. Jų metu magnetinė rodyklė nukrypsta abi puses nuo savo vidutinės padėties apytikriai 22,5°. Didžiausias metinis nuokrypis būna 8′. Amžių magnetinės deklinacijos pasikeitimų periodas apie 500 metų.

Be šių daugiau ar mažiau dėsningų magnetinės rodyklės svyravimų, dar yra atsitiktiniai deklinacijos pasikeitimai, kuriuos lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, Žemės drebėjimai, Šiaurės pašvaistės, ugnikalnių išsiveržimas ir kt. Šių veiksnių sukelti magnetinės rodyklės svyravimai gali siekti iki 2° ir vadinami magnetinėmis audromis.

Kai kuriose Žemės vietose, palyginti nedideliame plote, pastebėtos magnetinės anomalijos. Jose magnetinė rodyklė nukrypsta nuo savo normalios padėties. Nuokrypis gali siekti net 180°. Tokia, pavyzdžiui, yra Kursko magnetinė anomalija. Lietuvoje, Rokiškio rajone, apie Tumasonis, pastebėta didelė magnetinė anomalija (rodyklė nukrypsta nuo +19 iki —11°) ir mažesnės anomalijos apie Druskininkus, Varėną, Alytų. Jos rodo gilesniuose žemės sluoksniuose esant metalingas uolienas.

Taigi magnetinės anomalijos susijusios su žemės plutos geologine struktūra.

Magnetiniams reiškiniams stebėti yra specialios magnetinės observatorijos Maskvoje, Irkutske, Tbilisyje ir kt. Lietuvoje pirmąją magnetinę nuotrauką padarė prof. K. Sleževičius 1936— 1938 m. Vėliau ji buvo pakartota.

Pagal magnetinės nuotraukos duomenis buvo sudarytas specialus žemėlapis, kuriame izogonomis (vienodos deklinacijos linijomis) pavaizduotos magnetinės rodyklės deklinacijos. Pirmasis tokį žemėlapį sudarė prof. K. Sleževičius.

Geodeziniai kadastriniai matavimai

Kai nėra magnetinių audrų, magnetinės rodyklės deklinaciją galima rasti naudojantis minėtu žemėlapiu. Paprasčiausias prietaisas magnetiniam azimutui Am matuoti yra kompasas. Geodezijoje dar naudojama busolė, giroteodolitas.

Tačiau linijų orientavimas, matuojant magnetinį azimutą, nėra tikslus.

Artėjant prie polių, laisvai pakabinta magnetinė rodyklė vis labiau nukrypsta nuo horizonto. Magnetiniuose poliuose rodyklė atsistoja vertikaliai. Jos ašies nuokrypio nuo horizonto kampas vadinamas inklinacija. Linijos, jungiančios žemėlapyje vienodos inklinacijos taškus, vadinamos izoklinomis.

Patiko? Pasidalink

Geodeziniai matavimai

Geodezinių darbų organizavimas Lietuvoje

Geodeziniams darbams Lietuvoje vadovauja Valstybinė geodezijos tarnyba.

Mokslinės ir taikomosios geodezijos problemos sprendžiamos aukštosiose mokyklose. Vilniaus technikos universitete rengiami geodezijos inžinieriai.

Didžiausią geodezinių darbų dalį Lietuvoje atlieka Inžinerinių tyrinėjimų institutas. Jis sudaro miestų ir gyvenviečių geodezinį pagrindą, planus, geodezinį tinklą pramonės ir žemės ūkio pastatams, stebi pastatų deformacijas ir vykdo kitokius darbus, susijusius su statybomis, miestų komunalinio ūkio reikalais.

Lietuvos kartografavimu užsiima Valstybinis žemėtvarkos ir Valstybinis aerofotogeodezijos institutai.

Miestų geodezinių tarnybų geodezininkai nužymi raudonąsias linijas ir atlieka kitus geodezinius darbus. Statybos ir urbanistikos ministerijos ir jos padalinių geodezinės tarnybos sprendžia statybos metrologijos uždavinius. Projektavimo institutų geodezininkai sudaro inžinerinių statinių nužymėjimo projektus ir atlieka kitus specialios paskirties geodezinius darbus.

Žemės forma ir didumas

Žemė yra viena iš Saulės sistemos planetų. Vidutinis jos tankis yra 5,5-103 kg/m3, paviršiaus plotas — apie 510 mln. km2.

Fizinis Žemės paviršius yra su iškilimais ir įdubimais. Žemiausios vietos pripildytos vandens. Vandens paviršius sudaro 70,8%, sausumos — 29,2% viso Žemės paviršiaus ploto. Pasauliniam vandenynui priklauso 97% visos Žemės hidrosferos.

Aukščiausias fizinio Žemės paviršiaus taškas yra Himalajų kalnyno Džomolungmos (Everesto) viršukalnė. Jos aukštis virš Geltonosios jūros 8848 m, o didžiausias Pasaulinio vandenyno gylis — 10 863 m. Tačiau aukšti fizinio Žemės paviršiaus taškai yra tik pavienių kalnų viršūnės. Apskritai fizinis Žemės paviršius nedaug teiškyla virš Pasaulinio vandenyno lygio. Todėl apibendrintu Žemės paviršiumi laikomas Pasaulinio vandenyno ramus paviršius (kai nebanguoja, nėra potvynių ir atoslūgių), pratęstas po žemynais. Jis vadinamas lygio paviršiumi. Kūnas, apribotas lygio paviršiumi, vadinamas geoidu.

Lygio paviršius (geoido paviršius) pasižymi tokia savybe: kiekviename jo taške sunkio jėgos vektorius (svambalo linija arba geoido normalė) sudaro statų kampą su liestine.

Geodeziniai matavimai

Dėl nevienodo Žemės tankio geoidas nėra paprasta geometrinė figūra. Negalima sudaryti tikslaus matematinio geoido modelio ir tiksliai apskaičiuoti jo paviršiaus taškų koordinačių.

Nepaisant masių tankio pasiskirstymo pobūdžio, apibendrintas geoidas vadinamas Žemės sferoidu.

Praktikos ir mokslo reikalams reikia turėti apytikslį geoido matematinį modelį. Toks modelis yra sukimosi elipsoidas, gaunamas sukant elipsę apie jos mažąją ašį. Todėl svarbiausias Žemės formos teorijos uždavinys yra realios Žemės formos ir didumo nustatymas pasirinktos reliatyvios figūros (pvz., sukimosi elipsoido su žinomais parametrais) atžvilgiu.

Žemės elipsoidas yra bendras ir referencinis (projektavimo). Bendro Žemės elipsoido parametrai dėl nepakankamo pradinių duomenų skaičiaus dar nėra nustatyti.

Patiko? Pasidalink