Pagal senovės graikų padavimus, širdažolė buvo pavadinta išmintingojo kentauro Chirono, sumanaus gydytojautojo, garbei. Šio augalo sultimis jis gydė žaizdas, dėl to širdažolė ir buvo vadinama „kentauro žole”. Širdažolė žolinis iki 35 cm aukščio augalas su trumpa liemenine šaknimi. Žiedai smulkūs, susitelkę stiebo viršūnėse skydelių pavidalo ryškios rožinės spalvos žiedynais. Žydi nuo birželio mėnesio iki rudens. Paplitusi daugiausia TSRS europinės dalies vidutinėje ir pietinėje juostose ir Kaukaze, Ukrainoje, rečiau aptinkamas Vidurinėje Azijoje. Dažniausiai auga užliejamosiose pievose, miškų aikštelėse, laukymėse.
Renkama antžeminė augalo dalis žydėjimo pradžioje, kol pašakninės skrotelės lapai dar nepradėję gelsti ir džiūti. Augalas turi karčiųjų ir dažančiųjų medžiagų, glikozidų, vitaminų, eterinio aliejaus ir alkaloidų. Medicinoje širdažolė vartojama apetitui žadinti ir virškinimui gerinti. Bulgarų tyrinėtojų duomenimis, augalo antžeminė dalis stimuliuoja skrandžio ir žarnyno sulčių susidarymą.
Liaudyje širdažolės nuoviras geriamas sergant įvairiomis skrandžio ir žarnyno ligomis: gastritu, esant padidėjusiai sekrecijai, dizenterija, dispepsija, meteorizmu, esant rėmeniui, vėmimui, kaip kirmėles varantis vaistas, sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, mažakraujyste, nuo alkoholizmo. Vandeninis antpilas (skaičiuojant 10 g žolės 200 ml verdančio vandens) geriamas po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną esant sumažėjusiam skrandžio turinio rūgštingumui, vidurių užkietėjimui, sergant kepenų ligomis, susijusioms su nepakankama tulžies sekrecija. Augalo žolė dedama į kai kurias skrandžio arbatas ir karčią tinktūrą.
About the author