Home

Priekinių stiklų valytuvai turi didelę reikšmę saugiam automobilio valdymui

Priekinių stiklų valytuvai turi didelę reikšmę saugiam automobilio valdymui. Jie dirba trejopai: greitai ir nenutrūkstamai švytuoja — liūtyje ir smarkioje pūgoje; lėtai švytuoja — nestipriai lyjant ir nesmarkiai sningant; periodiškai švytuoja, t. y. du judesiai kas keletą sekundžių,— šąlant ir pamažu lyjant. Brangesniuose automobiliuose valytuvo variklis dirba automatiškai bet kuriuo iš minėtų variantų.

Priekinių automobilio stiklų švara, užtikrinanti gerą kelio matomumą, yra svarbi saugaus eismo sąlyga. Todėl reikia žiūrėti, kad stiklų valytuvų šluotelių būklė būtų gera. Jų kraštai neturi būti išdilę. Išdilus guminių šluotelių kraštams, jos keistinos naujomis.

Šąlant kartais stiklai pasidengia storoku šerkšno sluoksniu, kuris pašalintinas mediniu arba plastmasiniu grandiklių, tik jokiu būdu ne metaliniu. Galima naudoti ir specialų ledui tirpdyti skystį, spaudimu išpurškiamą ant stiklo. Skysčio įsigyjama bet kurioje degalinėje.

Visada švarūs turi būti ir žibintų stiklai. Tai ypač svarbu važiuojant naktį, nors ir dieną pošūkio rodiklių ir „stop” signalo šviesa turi būti ryškiai matoma. Tad rūpintis žibintų ir rodiklių kaip ir automobilio langų stiklų švara, yra kiekvieno vairuotojo pareiga.

Užpakalinio vaizdo veidrodžiai labai prisideda prie eismo saugumo ir būtini intensyviam judėjimui. Jie esti kabinos viduje ir išorėje. Vidiniame veidrodyje vairuotojas mato kelią už automobilio pro užpakalinį stiklą; išoriniuose veidrodžiuose vairuotojas mato kelią iš kairiosios ir dešiniosios mašinos pusės.

Vidinį užpakalinio vaizdo veidrodį galima lengvai ir taisyklingai nustatyti tik dieną. Todėl neverta jo padėties keisti vakare, nes tamsoje sunku jį atitinkamai sureguliuoti. Veidrodis turi stovėti taip, kad vairuotojas, nepasukdamas galvos, galėtų matyti erdvę už automobilio. Reguliuojant veidrodį, nereikia liesti rankomis jo stiklo, nes liks pirštų atspaudai, kurie trukdys žiūrėti. Veidrodis turi apimti užpakalinį vaizdą ir kairiąją kelio pusę. Dalį matomos erdvės neišvengiamai užstoja kėbulo sienelės, tačiau visais atvejais veidrodyje turi būti matomas visas užpakalinis stiklas.

Yra iškilių veidrodžių, sumažinančių juose atsispindintį vaizdą. Tokie veidrodžiai nerekomenduotini, nes jie iškreipia kelio vaizdą ir pakeičia juose matomų daiktų dydžių proporcijas. Pavyzdžiui, iškiliajame veidrodyje negalima tiksliai nustatyti atstumo iki važiuojančio už jūsų automobilio. Įprastiniame, plokščiame veidrodyje tai galima tiksliai padaryti. Visa, kas aukščiau pasakyta, tinka tiek vidiniams, tiek ir išoriniams veidrodžiams.

Išorinis veidrodis gali būti pritvirtintas netoli vairuotojo akių, t.y. prie priekinių durų lango rėmo, arba toli nuo jo akių — ant priekinio sparno. Abu veidrodžio įtaisymo būdai turi privalumų ir trūkumų. Todėl vairuotojas pats pasirenka patogiausią sau variantą. Kai įtaisomi du išoriniai veidrodžiai, juos reikėtų vienodai išdėstyti, kad duotų vienoda regimąjį suvokimą.

Veidrodžiai, pritvirtinti prie superkamo automobilio sparnų, ne taip patogūs, nes kliudo plauti automobilį ir tvarkyti priekinėje dalyje esantį variklį. Tačiau jie apima didesnį regėjimo lauką, palyginus su veidrodžiais, pritvirtintais prie lango rėmo.

Veidrodis turi būti ypač švarus; nuo to priklauso kelio vaizdo ryškumas.

Dažnai šalia vairuotojo sėdinčios moterys naudojasi užpakalinio vaizdo veidrodžiu, kad pasižiūrėti į save arba pataisytų šukuoseną. Dėl šios priežasties veidrodis nebeatlieka savo svarbaus vaidmens, nes jį reikia vėl sureguliuoti. Todėl rekomenduojama veidrodį įtaisyti ir vidinėje keleiviui skirto skydelio nuo saulės pusėje. Tada, nuleidęs skydelį nuo saulės, keleivis, galės naudotis tuo veidrodžiu, neliesdamas užpakalinio vaizdo veidrodžio.

Kolegos kalba apie girtumo laipsnius ir pan.

Automobilių supirkimas Klaipėdoje

Keli liaudies šokio Linelis žingsniai

Poros šoka dar kartą į priekį kaip 1-2 taktuose.

Per šiuos du sulėtintus muzikos taktus kairėje scenos pusėje esančios merginos keturiais paprastaisiais žingsniais, taip pat pasileisdamos kairėmis rankomis, o dešines perkeldamos sau per galvas, pasikeičia vietomis, bet pasisuka tik po ketvirtadalį rato dešinėn. Pačioje muzikos pabaigoje pasileidžia dešinėmis rankomis ir visos keturios sustoja į vieną virtinę scenos gilumoje kairėje, pasisukdamos dešiniuoju pečiu į žiūrovus.

Tuo metu kitos keturios merginos, esančios avanscenos dešinėje, daro lygiai taip pat ir sustoja į vieną virtinę, pasisukdamos kairiuoju pečiu į žiūrovus

Linų klojimas. Grojama antroji muzikos dalis.

Eidamos į šoną paprastuoju užkeičiamuoju žingsniu, merginos pasilenkusios kloja linus. Pasilenkia taip, kaip raudamos. Dešine rankoje, nuleistoje tiesiai žemyn ir truputį sulenktoje per alkūnę ir riešą, lyg laiko linų saują, o kaire ranka ima kas taktas po linų pluoštelį ir juos kloja ant žemės, ranka darydamos judesį į šoną priešinga kryptimi, negu eina.

Kloja per aštuonis taktus. Merginos, buvusios scenos gilumoje, aštuoniais žingsniais ateina į priekį, o buvusios priekyje, nueina į po paskutinio kairės kojos judesio visos merginos pasisuka dešinėn. Kairėje scenos pusėje merginos veidu į žiūrovus, o gilumoje dešinėje — nugara.

Šokėjai sueina į dvi virtines scenos šonuose. Suėjusios pasisuka per dešinį petį eilė į eilę ir susikabina poromis krepšeliu pro priekį. Poras sudaro tos pačios merginos.

Sukimasis per liemenį eilėse. Grojama antroji muzikos dalis.

Merginos šoka du polkos žingsnius eilė artyn eilės. Kitais dviem polkos žingsniais kiekvienos poros dešinėje pusėje stovinti mergina apsisuka vieną kartą su priešingoje eilėje stovinčios poros taip pat dešinėje pusėje stovinčia mergina. Sukasi susikabinusios dešinėmis rankomis per liemenį. Laisvosios rankos už sijonų.

Tuo metu kitos keturios merginos, likusios per porą žingsnių nuo besisukančių porų, daro du apatinius siūbuojamuosius žingsnius vietoje, veidu atsigręžusios besisukančias.

Merginos sudaro vėl tas pačias poras. Porose susikabina krepšeliu pro priekį. Dviem polkos žingsniais poros atbulos atgal į tas pačias vietas, iš kuriu ką tik atėjo. Kitais dviem polkos žingsniais poros, susikabinusios per liemenį dešinėm rankomis, apsisuka po vieną kartą scenos šonuose. Kairės rankos už sijonų. Apsisukusios vėl susikabina pro priekį.

Merginos vėl šoka poromis du polkos žingsnius artyn viena šalia kitos. Kitais dviem polkos žingsniais, susikabinusios rankomis per liemenį, vieną kartą apsisuka tos merginos, kurios porose buvo iš kairės pusės. Kitos (tos, kurios pirma susidaro du apatinius siūbuojamuosius žingsnius vietoje. Po sukimo priekyje esančios keturios merginos susikabina krepšeliu pro priekį. Tos, kurios sukosi paskutinės, stovi viduryje, o tos, kurios darė siūbuojamuosius žingsnius, stovi iš šonų. Visų rankos iš viršaus. Lygiai taip pat susikabina ir gilumoje keturios merginos.

Šokių bateliai vaikams ir ne tik.

Šokyje Linelis labai svarbų vaidmenį atlieka rateliai

Merginos meta surištas linų saujas nuo savęs įstrižai kairę priekinį scenos kampą, ištiesdamos kairę ranką pusiau kairėn galvos aukštyje, o dešinę — nuleisdamos žemyn ir paimdamos už sijono. Kūno svorį reikia perkelti ant kairės kojos, pasvirti truputį kairėn ir pasukti galvą ta kryptimi, kuria buvo mesta linų sauja. Nuo žemės reikia pakelti tik dešinės kojos kulnį (pirštai liečia žemę).

Merginos pamažu nuleidžia kairę ranką žemyn, atsitiesia iš pasvirimo atgal, vis dar tebežiūrėdamos ten, kur numetė surištus linus šokyje. Pabaigoje visos pasisuka kairėn (dešinieji pečiai žiūrovus).

Paėmusios abiem rankom už prijuostėlės kraštų ir vėduodamos jomis, merginos eina paprastuoju žingsniu viena paskui kitą. Veda dešinėje scenos pusėje esanti mergina, kuri iš karto suka lanku gilumą. Aštuoniais paprastaisiais žingsniais merginos sudaro ratelį veidu į centrą. Tos keturios, kurios mynimo metu buvo dešinėje scenos pusėje, dabar — gilumoje, o tos, kurios buvo kairėje, — lieka avanscenoje. Ratelyje susikabina rankomis virš alkūnių.

Rateliai. Grojama antroji muzikos dalis.

Merginų ratelis sukasi polkos žingsniu dešinėn. Keturiais polkos žingsniais apsisuka tris ketvirtadalius rato. Ketvirto polkos žingsnio pabaigoje merginų ratelis persiskiria du ratelius. Tos keturios, kurios linus mynė dešinėje scenos pusėje, dešinę scenos pusę ir pabaigoje sudaro vieną ratelį, kitos keturios sudaro kitą ratelį kairėje scenos pusėje.

Rateliuose merginos susikabinusios rankomis virš alkūnių. Merginų rateliai smagiai sukasi dešinėn. Keturiais polkos žingsniais apsisuka po vieną kartą. Pabaigoje rateliai skiriasi atskiras merginų poras, kurias sudaro tos pačios merginos, kaip šokio pradžioje. Dvi merginų poros (tos, kurios linus mynė eilės kraštuose) dabar yra scenos gilumos kampuose, o kitos dvi (tos, kurios linus mynė eilės viduryje) dabar yra scenos priekiniuose kampuose. Porose susikabinusios abiem neperkryžiuotom rankom (dešinė su kaire).

Merginos smagiai sukasi poromis scenos kampuose. Keturiais polkos žingsniais apsisuka du tris kartus. Pabaigoje vėl visos aštuonios merginos sudaro ratelį, kuriame susikabina rankomis virš alkūnių. Ratelyje merginos sustojusios ta pačia tvarka kaip pirmą kartą.

Rateliai ir suėjimas viena eilė.

Grojama trečioji muzikos dalis.

Merginos vėl suka ratelį polkos žingsniu dešinėn. Keturiais polkos žingsniais apsuka vieną kartą. Po to merginos sudaro du ratelius scenos šonuose. Ratelius tos pačios merginos sudaro tose pačiose pusėse. Rateliai keturiais polkos žingsniais apsisuka po vieną kartą. Pabaigoje merginos skiriasi į atskiras poras, kuriose susikabina krepšeliu pro priekį. Gilumoje esančios dvi poros — pasisukusios viena į kitą nugara. Priekyje esančios dvi poros — pasisukusios gilumą veidu.

Draugai pardavinėja lotynų šokių batelius, taip pat ir klasikinius-pramoginius-sportinius batelius.

Rinkos vertės formavimo strategija

Rinkos  vertė –  apskaičiuota pinigų  suma, už  kurią galėtų  būti   parduotas  turtas   vertinimo  dieną,   sudarius tiesioginį komercinį  sandorį tarp  norinčių turtą  parduoti ir norinčių turtą  pirkti asmenų  po šio turto tinkamo pateikimo į rinką,  jeigu   abi  sandorio   šalys  veiktų   dalykiškai,  be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų [21].

Iš informatyviai efektyvios bei konkurencingos rinkos tikimasi, jog yra stiprus ryšys tarp prekės kainos ir kokybės. Tuo tarpu daug plataus vartojimo prekių rinkų rodo, jog ryšys tarp prekės kokybės ir kainos yra silpnas. Pastebėtina, jog šis reiškinys labiau būdingas pigių, dažnai perkamų prekių rinkoms (maisto produktai), nei brangių prekių rinkoms (nekilnojamasis turtas). Tačiau negalima teigi, jog šis reiškinys visai nepasireiškia brangių prekių rinkose- jis pastebimas ir čia. Daugelis tyrimų rodo, kad kainą gali įtakoti kokybės įsivaizdavimas, kuri nepriklauso nuo realios kokybės, tai lemia kiek vartotojas pasiruošęs mokėti už prekę.

Kaina tai toks parametras, kuriuo pirkėjas pasitiki kaip kokybės arba vertės indikatoriumi. Jeigu rinka būtų informatyviai efektyvi, pirkėjai ramiai galėtų priimti tokią kokia yra kainą ir ieškoti tokio pirkinio, kuris patenkintų pirkėjo skonį ir prioritetus. Deja, dažniausiai kaina labai prastai parodo produkto kokybę ir yra susijusi daugiau su marketingo strategija. Vis dėl to, vyrauja tendencija, jog pirkėjai linkę manyti, kad jei prekė brangiau kainuoja ji yra geresnės kokybės, nors kokybės pranašumas akivaizdžiai nėra matomas [3].

Yra du kraštutiniai pardavimo kainos nustatymo principai. Vienas jų- drastiškai pervertinti turtą, tikintis pritraukti pirkėją didelėmis nuolaidomis. Kitas- nustatyti kainą artimą rinkos vertei, taip pritraukiant maksimalų skaičių pirkėjų, tačiau šiuo atveju darant tik nedideles nuolaidas. Kainos nustatymui didelę įtaką daro ir laikas per kurį pardavėjas tikisi parduoti turtą. Nustatyta žemesnė kaina gali sutrumpinti pardavimo laiką, tačiau dėl to gali nukentėti pardavėjas negaudamas visos tam tikro turto vertos sumos. Taigi galima daryti išvadą, jog savininkas užaukštindamas turto kainą, rizikuoja užtrukti daugiau laiko jį parduodant.

NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO ATNAUJINIMO PROBLEMOS

Šiandieninę nekilnojamojo kultūros paveldo sampratą subrandino procesas susijęs su šiuolaikinės visuomenės raida, vertybėmis bei poreikiais. Seniau daugiausiai dėmesio buvo skiriama pavieniams meno kūriniams ar didiesiems paminklams. Pasaulio karų nulemti masiški griovimai bei didžiulės pramonės plėtros, prasidėjusios šeštajame dešimtmetyje, privertė žmones suprasti, jog reikia saugoti aplinką, kurioje jie gyvena ir dirba. Bėgant laikui keitėsi paveldo apsaugos samprata. Paveldo apsaugos filosofija nuėjo ilgą vystimosi kelią ir šiandien ji yra kur kas platesnė nei XIX a. pabaigoje ar XX a. viduryje. Dar ir dabar tęsiasi tarptautinės, regioninės bei atskirų šalių specialistų diskusijos, kurių tikslas rasti geriausius paveldo apsaugos metodus, pasimokant iš praėjusių šimtmečių klaidų ir pasiekimų.

Tačiau šiame darbe daugiausia dėmesio bus kreipiama į tai kokią ekonominę, socialinę bei kultūrinę naudą gali duoti kultūros paveldas. Visų pirma, šalis ar mietas besirūpnantis savo istoriniais pastatais gali tikėtis nuolat didėjančio turistų skaičiaus. Turizmas labai svarbus konkurencingumo skatinimui, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Smulkus ir vidutinis verslas išlieka vienu didžiausių ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų sukūrimo šaltinių. Tai – vienas svarbiausių mūsų tikslų, nes būtent smulkus ir vidutinis verslas daugiausia ir kuria turizmo aptarnavimo sferą. 2005 metais Vilniaus miestas iš turizmo gavo 990 mln. litų pajamų. Vieno turisto vidutinės išlaidos Vilniuje visos kelionės metu buvo 1 140 Lt. Prognozuojama, kad 2009 m. Vilnius sulauks apie 2 mln. svečių [15].

Turizmas svarbus, tačiau ne vienintelis iš ekonominės naudos rūšių. Pastatų restauravimas kiekvienais metais sukuria daug naujų darbo vietų. Be to, tai gali tapti katalizatoriumi ir paskatinti atsinaujinti ir kitus pastatus bei teritorijas. Taigi, skiriant pinigų pastatų atnaujimui galima uždirbti pinigų bei sukurti naujų darbo vietų taip skatinant komercinę plėtrą.

Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų teisiniai aspektai

Kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, o pačiai nekilnojamojo turto apsaugai skirti du įstatymai: Saugomų teritorijų (1993 m., pakeitimai-  2001 m.). Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (1994 m.) ir  Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (1996 m.).

1993 m. priimtas Saugomų teritorijų įstatymas nustato, kaip steikgti, valdyti, saugoti, naudoti, tvarkyti gamtos ir kultūros vertybes, kai tam tikrus teritorinius darinius, ir reguliuoti visuomeninius santykius  su saugomomis teritorijomis. (1 str.) Teritorijų saugojimas garantuoja gamtos ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų apsaugos, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, sudaro sąlygas moksliniams tyrimams, pažintinei rekracijai, propaguoja gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą. (2 str.).

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo naują redakciją (2001 12 14), saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, ekologinę pusiausvyrą, sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams, pažintiniams turizmui, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes (3 str.). Saugomų teritorijų sistemos pagridą sudaro šis šios saugomų teritorijų kategorijos (4 str.):

  • Konservacinio prioriteto saugomos teritorijos: erzervatai, draustiniai, paveldo objektai.
  • Saugomos kompleksinės teritorijos: valstybiniai- nacionaliniai ir regioniniai- parkai.

Veikla saugomose teritoijose reglamentuojama ne tik šiuo įsatymu, bet ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos ir kitais įstatymais (5 str.), taip pat saugomų teritorijų nuostatais, teritorijų planavimo dokumentais ir paveldo objektų reglamentais.

1994 metais priimto Nekilnojamųjų kultūros vertybinių apsaugos įstatymo tikslas- garantuoti Lietuvos kultūros vertybių apsaugą, gausėjimą ir perdavimą ateities kartoms. Vertybių apsaugos tikslas- išsaugoti šias vertybes kaip autentiškus Lietuvos ir jos regionų istorijos liudytojus ar meno kūrinius (2 str.). Įstatymo objektas yra vertybės, dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turinčios specialų, jų vertę atitinkantį ir šiame įstatyme nustatytą valstybinės apsaugos rėžimą  (3 str.). Tokios vertybės yra archeologijos ar kitokie objektai, statiniai ir jų kompleksai, ansambliai kartu su teritorijomis ir vietovės turinčios kultūrinę ir visuomeninę reikšmę. Čia priskiriamos ir kilnojamosios vertybės, kurios yra nekilnojamųjų vertybių priklausiniai.

Valstybinę kultūros vertybių apsaugą tvarko Kultūros vertybių apsaugos departamentas ( KVAD). KVAD Kultūros ministerijos sistemoje yra juridinis asmuo ir valstybės biudžete turi atskirą eilutę, jam priklauso kultūros vertybių apskaitos tarnybos funkciją vykdantis Kultūros paveldo centras. Departamentas turi savo struktūrinius teritorinius padalinius visose apskrityje. KVAD atlieka kultūros vertybių apskaitą, sudaro jų apskaitos reglamentus, nustato apsaugos zonas, prižiūri nekilnojamųjų kultūros vertybės valdymą, naudojimą, tyrimo ir tvarkymo darbus, atestuoja paminklosaugos ir tvarkymo darbų specialistus, išduoda leidimus vykdyti darbus ir kontroliuoja paveldosaugos bei paveldotvarkos darbus.

Objektus, turinčius kultūrinę, t.y. archeologinę, istorinę, techninę ir technologinę, meninę ar mokslinę vertę ir visuomeninę reikšmę (visuomenės poreikį išsaugoti kultūrinę vertę kaip tautos savastį ir tęstinumą. 1 str.), KVAD registruoja kaip nekilnojamąsias kultūros vertybes, o įrašymą į registrą skelbia „Valstybės žiniose“. Valstybinės reikšmės kultūros vertybių sąrašą Vyriausybės teikimu tvirtina LR Seimas. Reikšmingas nekilnojamąsias kultūros vertybes, pasiūlius KVAD ir pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai, kaip kultūros paminklus tvirtina Vyriausybė.

Už nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimą, pagal šį įstatymą atsako jų šeimininkai ir valdytojai (13 str.), o savivaldybės yra atsakingos už jų teritorijoje esančias ir konkrečių savininkų neturinčias vertybes. Nekilnojamųjų vertybių saugojimas turi atitikti jų kultūrinę vertę bei autentiškumą ir sudaryti sąlygas šias vertybes tinkamai eksponuoti.

Vertybės saugomos jas tinkamai prižiūrint, tvarkant bei naudojant (14 str.). Priežiūra turi garantuoti šių vertybių fizinės būklės stabilumą. Tvarkymo atžvilgiu taikomi tokie režimai:

  • Konservavimo- išsaugo esamą vertybės sudėtį ir apimtį.
  • Konservavimo- restauravimo- išsaugo esamą vertybės sudėtį ir apimtį, restauruojant atskirus jos elementus.
  • Restauravimo- atkūrimo- vertybės restauravimas ir pritaikymas, prarastų elementų atkūrimas.
  • Naudojimo atžvilgiu nekilnojamosioms kultūros vertybėms taikomi tokie režimai:
  • Rezervacinis- draudžiamas ūkinis naudojimas.
  • Riboto naudojimo.
  • Universalus- naudojimas neribotas.

Tvarkymo darbai yra priešavariniai, remonto, pritaikymo, tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo. Priešavarinių, remonto ir pritaikymo darbų tikslas- garantuoti šių vertybių gerą fizinę būklę ir praktinį naudojimą, išsaugant apsaugos reglamente nustatytą sudėtį ir apimtį, pagrindinius vertės požymius ir teritorijas. Tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbų tikslas- atskleisti šių vertybių kultūrinę vertę, išsaugant autentišką sudėtį ir apimtį ir pagrindinius kultūrinės vertės požymius, eksponuoti šias vertybės ar jų atskiras dalis, atkurti prarastus vertybės elementus. Tvarkymo darbų parinkimas priklauso nuo kultūros objekto vertės, fizinės būklės, autentiškumo bei tvarkymo ir naudojimo rėžimų, nustatytų apsaugos reglamente. Atkūrimo darbai atliekami tik išimtinais atvejais (21 str.).

Priešavariniams, remonto ir pritaikymo darbams reikalingas KVAD leidimas ir pritaikymo darbams su KVAD suderintas projektas. KVAD per 1 mėnesį išduoda leidimą arba motyvuotai atsisako jį išduoti. Leidimas ir suderintas projektas galioja vienerius metus (22 str.). Kultūros vertybių tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbams būtina iš anksto turėti KVAD patvirtintas sąlygas, programas ir projektus. KVAD sprendimą turi priimti ne per ilgiau kaip 2 mėnesius. Toks suderinimas ar patvirtinimas galioja trejus metus, o leidimas, išduotas per 15 dienų, galioja vienerius metus (23 str.).

KVAD turi teisę uždrausti veiksmus, galinčius sumenkinti į registrą neįrašytus objektus, kuriuose yra kultūrinės vertės požymių, kol bus išspręstas jų įrašymo į registrą klausimas (24 str.).

Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą vertybėms, jų teritorijoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes. Jei vertybės savininkas nesilaiko vertybių apsaugos reglamento ir jas žaloja ir jei tai tęsiasi po KVAD raštiško įspėjimo, KVAD teismine tvarka gali tą vertybę perimti iš savininko, pamokėdamas jam kultūros vertybės vertę (pagal susitarimą ar kainą nustatytą teismo) [4].

šaltinis: NEKILNOJAMO TURTO RINKOS TYRIMAI VERTINIMO PROCESE

Tulpės generatyvinis ūglis ir dukteriniai svogūnai

Svogūnuose surasta endogeninių auk­sinų, abscisinės rūgšties (ABA), cito­kinino, etileno, gibereling (GA1, GA5, GA8, GA9, GA13) ir 19 laisvųjų amino rūgščių: daugiausia gliutamininės, se­rino ir y-metyl-gliutamato, kiek ma­žiau arginino, treonino, asparagino ir alanino.

Tulpės generatyvinis ūglis

Jis formuojasi svogūnuose, turinčiuose ne mažiau kaip 3 maitinamuosius lukštus. Paprąstai tokių svogūng skersmuo būna ne mažesnis kaip 2-2,5 cm, o masė ne mažesnė kaip 6-8 g. Generatyvinis ūglis išauga iš augimo kūgelio užuo­mazgos, esančios centrinio maitinamojo lukšto pažastyje (1 pav.), kuri susidaro gerokai anksčiau prieš generatyvinio ūglio diferenciaciją ir egzistuoja 24— 36 mėnesius (iki visiško antžeminės da­lies nudžiūvimo).

Pirmiausia pradeda formuotis lapai, po to spirališkai, pradedant nuo išorinio apyžiedžio, visi generatyviniai organai. Apatinis stiebo tarpubamb­lis pradeda diferencijuotis kartu su pas­kutiniaisiais lapais, o viršutinis  jau susiformavus piestelei ir vaislapynui.

1 lentelė. Tulpės žiedo formavimosi stadijos (pagal C. M. Cramer, J. J. Beijer, W. J. de Munk, 1974)

Apibūdinimas: Susiformavęs vienas arba keli lapai. Augimo kūgelis dar plokščias

Visi lapai susiformavę. Augimo kūgelis padidėjęs ir išgaubtas. Apatinėje augimo kūgelio dalyje ryškėja išorinio apyžiedžio rato kontūrai. Iš viršaus jų forma primena trikampį

Išorinio apyžiedžio rato kontūrai ryškūs, padidėję. Jr} tarpuose ryškėja vidinis apy­žįedžio ratas. Dar labiau j centrą priešais pirmąjį apyžiedžio ratą formuojasi 3 apvalūs iškilimai — pirmojo kuokelių rato kontūras. Sias dvi stadijas išskirti sunku, todėl jos paprastai jungiamos vieną ziedo dalys auga toliau. Pirmasis kuokelių ratas jau labai ryškus. Matyti antrojo rato kontūrai. Augimo kūgelio centre formuojasi trys vaislapėliai, sudarantys piestelę Paaiškinimas: 131       apyžiedis (perianthium), A1 kuokelynas (androeceum), G — vaislapynas (gynoeceum).

Viso generatyvinio ūglio formavi­mosi greitis ir kokybė labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Geriausiai šie procesai vyksta esant 20-23° C šilu­mos, labai lėtai kai temperatūra būna 9° C ir visiškai sustoja, jai nukritus iki 1-3° C. Normaliomis sąlygomis susi­formavęs generatyvinis ūglis jau paau­ga ir ramybės periodo pabaigoje sudaro 4–8,5% maksimalaus stiebo aukščio. Aktyviai gali pradėti augti tiktai po to, kai svogūnai ne mažiau kaip 2 mėnesius (pasodinti ar nepasodinti) išbūna žemo­je temperatūroje.

inka ir nuo didelės mineralinių trąštį ar kitokių cheminių medžiagų koncentra­cijos dirvoje. Saknys labai greitai užtrokšta nuo deguonies stokos, ypač ilgiau dirvai pažliugus. Jas pirmiau negu kitus augalo organus pažeidžia Thyphula, Phytium, iš dalies Fusarium genčių grybinių ligų sukėlėjai.

Tulpių antžeminių dalių morfologinė struktūra ir dydis labai priklauso nuo motininio svogūno dydžio. Iš mažų svo­gūnų (iki 5-8 g masės ir 2–2,5 cm skersmens) išauga vienas lapas su lapa­makščiu, iš didesnių lapuotas stiebas su žiedu.

Tulpių Stiebai

Tulpių stiebų yra 3 formos: svogūno dugnelis, stolonas ir genera­tyvinio ūglio stiebas. Generatyvinio ūglio stiebas tiesus, tvirtas, 10— 90 cm aukšėio, baigiasi žiedu, plikas ar plaukuotas, su vaškiniu apnašu ar be jo, sudarytas iš 2-14 (dažniausiai 4–6) tarpubamblių. Pats ilgiausias vir­šutinis (apimantis apie pusę stiebo gio) ir apatinis tarpubambliai. Viršuti­nis tarpubamblis paprastai vadinamas žiedkočiu. Daugiažiedžių rūšių ir veis­1ių viršutinis tarpubamblis gali būti ša­kotas.

Stiebo pradmenys generatyvinio ūg­lio ašyje susiformuoja pirmiausia, o tar­pubambliai susidaro kartu su žiedo da­limis. Ramybės periodo pabaigoje stie­bas sudaro 3-5% maksimalaus jo aukš­čio. Stiebai auga tįstant ląstelėms: ra­mybės periodo pabaigoje apatinio ir viršutinio tarpubamblių ląstelės būna atitinkamai 30— 40 mm ilgio, o užau­gusių stiebų  300 ir 500 mm (daugu­mos veislių apie 200 mm).